Šios dienos citata: Meilė Lukšienė apie formas, pokyčius, maištavimą ir prasmės siekimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Žiūriu į save pačią jauną, bandančią keisti gyvenimo papročius ir formas, žiūriu į jaunimą, kuris šiandien bando dažnai jas laužyti ir daužyti... Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti, t. y. nubraukti didžiuosius pasakojimus – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą?“ Meilė Lukšienė

 

Meilė Lukšienė (1913–2009) buvo iškili Lietuvos kultūros veikėja, literatūrologė, edukologė ir visuomenės švietėja, viena pagrindinių šiuolaikinės Lietuvos švietimo sistemos kūrėjų ir reformatorių. Jos gyvenimas ir darbai neatsiejamai susiję su Lietuvos istorijos vingiais ir jos siekiu atkurti nepriklausomybę bei sukurti modernią, atvirą visuomenę.

 

Gimusi 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje, Austrijoje, inteligentų šeimoje (jos tėvas, Stasys Matulaitis, buvo žymus Lietuvos socialdemokratas, Vasario 16-osios akto signataras), M. Lukšienė nuo mažens augo apsuptyje, kurioje buvo puoselėjamos europietiškos vertybės ir gili pagarba mokslui bei kultūrai. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką ir romanistiką, vėliau gilino žinias Paryžiaus Sorbonos universitete. Jos akademinė karjera prasidėjo Vilniaus universitete, kur dirbo literatūros istorijos dėstytoja ir tyrinėtoja, daugiausia dėmesio skirdama lietuvių literatūros istorijos periodizacijai ir Apšvietos epochos kultūrai. Jos darbai apie lietuvių rašytinio žodžio raidą, ypač 18 a. literatūrą, tapo esminiais šios srities tyrimais.

 

M. Lukšienė buvo ne tik teoretikė, bet ir praktinė švietimo sistemos reformatorė. Sovietmečiu ji aktyviai veikė pogrindyje, o Atgimimo metais tapo viena iškiliausių Lietuvos švietimo pertvarkos figūrų. Jos vizija apie humanišką, demokratišką ir į asmenybę orientuotą mokyklą tapo nepriklausomos Lietuvos švietimo politikos pagrindu. Ji inicijavo esminius pokyčius ugdymo programose, mokytojų rengime ir bendrajame švietimo filosofijos suvokime. M. Lukšienė pabrėžė istorinės atminties, pilietiškumo ir kritinio mąstymo svarbą ugdant jaunąją kartą. Jos dėka į švietimo programas sugrįžo lietuvių kultūros vertybės ir pasaulinės humanitarinės tradicijos.

 

Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir švietimui M. Lukšienė buvo apdovanota daugybe apdovanojimų, tarp jų – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Ji mirė 2009 m. spalio 16 d. Vilniuje, palikdama neįkainojamą akademinį ir idėjinį palikimą, kuris iki šiol formuoja Lietuvos švietimo ir kultūros kryptį.

 

Maištinga Siela