Sveiki, skaitytojai,
„Jeigu balsavimas ką nors pakeistų, jie
mums neleistų balsuoti.“ Emma Goldman (Ema Goldman). Retkarčiais
susimąstau apie šios litvakės žodžius, jog tame išties yra didelė tiesa. Mes
metai iš metų vaidiname demokratiją, nes neturime geresnio politinio modelio,
tačiau pati demokratija taip pat juk yra dvilypė ir visų gyventojų poreikių
negali „aptarnauti“. Manau, išrinktų politikų darbai, kiek jie iš tikrųjų
nuveikia kitų žmonių labui, ypač tų, kurie nėra asmeninio intereso zonoje, ir
atspindi tikrąjį demokratijos principą – einu į politiką ne vien patenkinti
savo rinkėjų, bet ir dirbti visų labui. Deja, Lietuvos demokratijos tikrovėje
būna visaip, neretai durniai suspenduoja puikius įstatymus, daugiau energijos
ir laiko išnaudoja ne žmonėms, o opozicijos skandalams iškelti ir, kitaip
sakant, lošti politinį pokerį. Tą mes matome jau daugybę metų.
Beje, ar žinojote įspūdingą Emos Goldman biografiją?
Emma Goldman,
viena įtakingiausių XX amžiaus pradžios anarchistų ir aktyvisčių, pasaulį
išvydo 1869 metais Kaune, tuo metu priklausiusiame Rusijos imperijai. Jos šeima
buvo žydų kilmės, o vaikystė prabėgo patiriant skurdą ir autoritarinės tėvo
valios priespaudą. Augdama ji matė ir gilėjantį socialinį neteisingumą, ir
carinės Rusijos priespaudą, kas neabejotinai formavo jos pasaulėžiūrą. Vėliau
šeima persikėlė į Koną, o po to į Sankt Peterburgą, kur Emma dirbo pirštinių
fabrike ir anksti susipažino su darbininkų vargais bei radikaliomis idėjomis.
Šios ankstyvos patirtys, kartu su nepakantumu valdžios savivalei, sėjo maišto
sėklas jaunosios Emos širdyje.
Ieškodama geresnio gyvenimo ir laisvės, vos
penkiolikos metų, 1885-aisiais, Emma kartu su seserimi Helena emigravo į
Jungtines Amerikos Valstijas. Jos apsigyveno Ročesteryje, Niujorko valstijoje,
kur Emma dirbo tekstilės fabrike. Tačiau amerikietiška svajonė greitai virto
karti realybe – darbas buvo sunkus ir menkai apmokamas, o darbininkų teisės
menkos. Lemiamas lūžis įvyko 1886 metais, kai Emma sužinojo apie Haymarket
incidentą Čikagoje, kur po sprogimo per taikią demonstraciją buvo suimti ir
vėliau nuteisti myriop anarchistai, daugelis jų be aiškių įrodymų. Šis įvykis
giliai sukrėtė Goldman ir įtvirtino jos įsitikinimą, kad valstybė yra
represinis aparatas, ir paskatino ją pasinerti į anarchistinio judėjimo veiklą.
Nuo to momento Emma Goldman visa galva pasinėrė į
politinį aktyvizmą. Ji persikėlė į Niujorką, kur susipažino su kitais žymiais
anarchistais, įskaitant Aleksandrą Berkmaną, tapusį jos bendražygiu ir artimu
draugu. Goldman iškilo kaip nepaprastai talentinga oratorė, gebanti pakerėti
minias savo aistringomis kalbomis apie laisvę, lygybę ir teisingumą. Ji viešai
kritikavo kapitalizmą, vyriausybės priespaudą, militarizmą ir religiją,
skatindama darbininkus ir visus engiamuosius siekti socialinės revoliucijos. Jos
aštri retorika ir bekompromisės pažiūros greitai pelnė jai „raudonosios Emos“
etiketę ir nuolatinį valdžios dėmesį, lėmusį daugybę areštų ir įkalinimų.
Nepaisant to, Emma Goldman tapo viena ryškiausių ir įtakingiausių radikalių
balsų Amerikos politiniame peizaže, atkakliai kovojančia už savo idealus iki
pat savo deportacijos 1919 metais.
Emma Goldman mirė 1940 m. gegužės 14 d. Toronte,
Kanadoje, sulaukusi 70 metų.
Ji buvo deportuota iš JAV 1919 m. gruodžio 21 d. kartu
su Aleksandru Berkmanu ir dar 247 anarchistais. Deportacija įvyko po Pirmojo
pasaulinio karo ir „raudonosios baimės“ laikotarpiu, kuomet JAV vyriausybė
aktyviai kovojo su radikaliais judėjimais. Goldman buvo apkaltinta
antivalstybine veikla ir raginimu vengti karinės tarnybos.
Po deportacijos Emma Goldman iš pradžių buvo išsiųsta
į Sovietų Rusiją. Tačiau jos viltys dėl revoliucijos greitai išblėso, pamačius
tikrovę – korupciją ir tironiją bolševikų valdžioje. Po dvejų metų, nusivylusi sovietais,
ji su Berkmanu paliko Rusiją, parašydama knygą „Mano nusivylimas Rusijoje“ („My
Disillusionment in Russia“), kurioje atskleidė savo patirtis.
Likusį gyvenimą Emma Goldman praleido keliaudama ir
gyvendama įvairiose Europos šalyse, įskaitant Švediją, Angliją ir Prancūziją.
Ji tęsė savo aktyvizmą, rašė ir skaitė paskaitas apie anarchizmą, moterų teises
ir socialines problemas. Svarbi jos gyvenimo dalis po deportacijos buvo
autobiografijos „Gyvenu savo gyvenimą“ („Living My Life“) rašymas, kuri buvo
išleista dviem tomais (1931 ir 1935 m.). Vėliau ji taip pat keliavo į Ispaniją,
kad paremtų ten vykusią anarchistų revoliuciją Ispanijos pilietinio karo metu.
Mirė Kanadoje, kurioje lankėsi rinkdama lėšas ispanų kovotojams. Nors gyveno už
JAV ribų, galiausiai jai buvo leista būti palaidotai JAV, netoli Haymarket
incidento aukų.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą