Jurgis Iljinas ir Aleksandra Gottschalk Iljinienė: Kauno tarpukario modernizmo istorija

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Būna socialiniai tinklai visai nekenksmingi, kur nereikia kapotis ar ką nors įrodinėti, priešingai – sužinai daug dalykų apie praeitį ir istoriją. Labai noriu labiau patyrinėti Kauną, ypač jo tarpukario istorijas, tad visai atsitiktinai perskaičiau platų facebooke esantį Art Deco muziejaus puslapio įrašą. Pasirodo, niekur nebuvo matomos Jurgio Iljino ir jo žmonos Aleksandros Iljinienės fotografijos, tad (jeigu gerai suprantu) plačiau publikuota pirmąkart jų oficialiame puslapyje. Jiedu Kaune labiausiai žinomi dėl  Aleksandros Iljinienės namo, esančio Kaune, Donelaičio g. 19.

 

Taigi Kaune stovi namas, kuris mena ne tik tarpukario modernizmą, bet ir vienos šeimos – Iljinų – likimo vingius. Tai nebuvo tiesiog statinys; tai buvo Aleksandros Iljinienės svajonė, Jurgio Iljino dovana ir jų bendras prieglobstis, pastatytas atsigaunančios Lietuvos širdyje. Nors dažnai žinomas kaip Aleksandros Iljinienės namas, jis iš tiesų atspindi abiejų – inteligentiško inžinieriaus Jurgio ir jo elegantiškos žmonos Aleksandros – siekius ir viltis, susietas su nepriklausoma Lietuva. Jurgis Iljinas, aukštas geležinkelių pareigūnas, daug prisidėjęs prie šalies infrastruktūros kūrimo, 1933 metais įsigijo šį architekto Arno Funko suprojektuotą pastatą. Jis nestatė namą nuo pamatų, o perpirko jį, tarsi priglobdamas jau esančią viziją ir paversdamas ją savąja. Šis namas su savo moderniomis linijomis ir funkcionalumu buvo ne tik statuso simbolis, bet ir patogus, europietišką dvasią atspindintis būstas, kuriame Iljinai planavo ilgą ir ramų gyvenimą. Antras aukštas priklausė jiems, o pirmieji du butai apačioje buvo skirti nuomai, liudijantys ne tik apie šeimos finansinį stabilumą, bet ir apie pragmatišką požiūrį į gyvenimą.

 

Apie Iljinų kilmę žinoma mažiau nei apie jų veiklą ir pasiekimus. Tačiau akivaizdu, kad jie priklausė tai tarpukario Lietuvos inteligentijos kartai, kuri grįžo iš įvairių Rusijos imperijos kampelių ar Vakarų Europos su tvirta valia kurti ir statyti nepriklausomą valstybę. Jurgio profesija – inžinierius, atsakomybė už šalies geležinkelius, dalyvavimas universiteto kūrime – visa tai rodo gilias šaknis, siejančias jį su Lietuvos valstybingumo pamatais. Aleksandra, nors ir likusi vyro šešėlyje oficialiuose metraščiuose, neabejotinai buvo namų židinio saugotoja, kurianti atmosferą, leidusią Jurgiui atsidėti svarbiems valstybės darbams. Namas, be abejonės, buvo jų šeimos citadelė, vieta, kurioje jie jautėsi saugūs ir galėjo puoselėti savo lietuvybę, net jei jų pavardė skambėjo slaviškai. Tai buvo erdvė, kurioje jie matė savo ateitį ir Lietuvos augimą.

 

Įdomus faktas apie pačią Aleksandrą Gottschalk Iljinienę, kurį aptikau Art Deco muziejaus komentaruose: ji buvo Lenkijos vokietė liuteronė, gyvenanti Lietuvoje, sudariusi santuoką su Petrapilyje gimusiu lietuvių tautybės stačiatikiu.

 

Tačiau ramios ir jaukios ateities viltys buvo sudaužytos. 1940-ieji ir 1941-ieji metai Lietuvai atnešė tragediją, o Iljinų šeimai – neišvengiamą sprendimą. Sovietų okupacija, nacionalizacija ir represijos privertė daugelį inteligentijos atstovų palikti tėvynę. Iljinų namas buvo nacionalizuotas, o jie patys, palikę viską, kas buvo brangu ir per ilgus metus kurta, emigravo į Vokietiją. Šis žingsnis nebuvo lengvas, tai buvo plyšys gyvenime, atskyręs juos nuo tėvynės, nuo namų, nuo praeities. Apie Iljinų gyvenimą Vokietijoje žinoma nedaug, tarsi jų pėdsakai išblėstų svetimoje žemėje. Tikėtina, kad jie, kaip ir daugelis lietuvių išeivių, stengėsi prisitaikyti prie naujų sąlygų, išlaikyti ryšį su tėvyne per bendruomenes ar laiškus, tačiau jų viešoji veikla, be abejo, sumenko. Jurgio inžinieriaus žinios galėjo būti pritaikytos naujoje aplinkoje, tačiau greičiausiai be to valstybinio lygmens, kurį jis turėjo Lietuvoje. Aleksandros, namų sielos, gyvenimas svetimoje šalyje, be savo namų sienų, turbūt buvo persmelktas ilgesio ir prisiminimų apie praeitį. Jų istorija yra daugelio lietuvių, priverstų palikti savo namus ir viltis dėl okupacijos, istorijos atspindys – tyli, bet skaudi liudija apie praradimų ir ilgesio kupiną egzistenciją svetimoje šalyje. Aleksandra Iljinienė ir Jurgis Iljinas liko Lietuvos istorijos dalimi per savo indėlį ir per namą, kuris net ir be jų savininkų vis dar stovi Kaune, primindamas apie vienos šeimos ir visos tautos likimo vingius.

 

Maištinga Siela