Furry Fandom subkultūra Lietuvoje ir pasaulyje: paaugliai ir tėvų nuomonė, fetišas, fursuitas, fursona – kas tai?

 

Sveiki, skaitytojai,

Kas yra vadinamoji Furry subkultūra arba Furry Fandom? Jaunoji karta, kuri kasdien daug dienų praleidžia internete, Jums tikriausiai paaiškintų kur kas vaizdžiau. Pats žodis furry išvertus iš anglų kalbos reiškia kailiniuotas, pūkuotas. Tai, sakyčiau, yra tam tikras fetišizmas paplitęs dažniausiai tarp paauglių ir jaunų žmonių, tačiau pasitaiko ir tarp vyresnio amžiaus žmonių. Plačiau kalbėdamas apie šią subkultūrą naudosiu įvairius terminus, t. y. tiek furry subkulūrą, tiek furry fandomą, kuriuos iš esmės galima laikyti sinonimais, t. y. tos pačios reikšmės žodžiais.

Furry subkultūra – tai subkultūra, kurios nariai domisi antropomorfiniais gyvūnų personažais. Tai gyvūnai, kuriems priskiriamos žmogiškos savybės, tokios kaip intelektas, veido išraiškos, gebėjimas kalbėti, vaikščiojimas dviem kojomis ir drabužių dėvėjimas. Galite įsivaizduoti personažus, panašius į Mikį Pūkuotuką, Sonic the Hedgehog, pokemonus, digimonus ar daugelį kitų animacinių filmukų veikėjų, tačiau yra ir erotinių, kaip sakiau fetišistinių niuansų. Šis reiškinys atėjo jau senokai, tačiau tik per karantiną ėmė labiau jaunimas tuo domėtis ir kalbėti Lietuvoje, iki tol labiau egzistavo JAV ir Japonijoje, Pietų Korėjoje. Kitų duomenimis šios subkultūros šaknys siekia 1970–1980 metus ir glaudžiai susijusios su moksline fantastika bei animacija (pavyzdžiui, istorijos apie vilkolakius, kai iš žmogaus pavirstama į vilką-monstrą, sutapatinti ir sužmoginti, suromantizuoti siaubo istorijų variantai). Diskusijos apie antropomorfinius personažus prasidėjo mokslinės fantastikos konvencijose, o ilgainiui išaugo į atskirą subkultūrą. Interneto atsiradimas 1990-aisiais smarkiai prisidėjo prie furry subkultūros plėtros ir išplitimo visame pasaulyje.

Aš pats asmeniškai apie furry subkultūrą plačiau ėmiau mąstyti po apsilankymo Vilniaus Sapiegų rūmuose, kur vyksta(-o) šiuolaikinio meno paroda „Atbuli griaučiai“ (nuo 2025 balandžio 4 dienos iki gruodžio 31 d.). Toje parodoje pristatomas menininko Oliverio Larico multiplikacinis ekranas, kuriame surinkti animacinių veikėjų akimirkų virsmai iš žmogaus į gyvūną vaizdavimas. Dažnai šis perėjimas animacijoje yra itin skausmingas, jis gali reikšti ir dvasinę kančią, kuri kyla iš individo dvilypumo socialiniame vaidmenų gyvenime ir t. t. Labai įdomu!

Oliver Laric (g. 1981 m. Insbruke, Austrijoje) yra šiuolaikinis menininkas, žinomas dėl savo multimedijos kūrinių, kurie tyrinėja autentiškumo, kopijavimo ir skaitmeninių bei istorinių vaizdų kintamumo temas. Jis gyvena ir dirba Berlyne. Jo kūryboje dažnai naudojamos skulptūros, vaizdo įrašai ir 3D technologijos, siekiant ištirti, kaip vaizdai transformuojasi ir plinta tiek skaitmeninėje kultūroje, tiek meno istorijoje. Laricas domisi kopijos, piratinės versijos ir remikso produktyviu potencialu, analizuodamas jų vaidmenį formuojant tiek istorinę, tiek šiuolaikinę vaizdų kultūrą. Jis tiria ribas tarp praeities ir dabarties, autentiškumo ir neautentiškumo, originalo ir jo vėlesnių atspindžių bei rekonfigūracijų.

Cituoju iš bukleto apie jo kūrinį, susijusį su furry subkultūra: „Videokūrinyje nuolat atsiranda nuorodų į antropomorfinį vaizdavimą Furry subkultūroje. Tai pasireiškia realiame pasaulyje kaip persirengimo vaidmenų žaidimai arba interneto galerijose, kuriose skelbiami naudotojų sukurti piešiniai, vadinamieji transormacijos menu (TF). Furry subkultūros ir dalyvių sukurtos „fursonos“ yra glaudžiai susijusios su žmogaus ir gyvūno hibridų vaizdavimu animacijoje – kaip tarprūšinės giminystės, tapatybių kaitos ar net erotinio intymumo išraiška, nepaisant to, ar jos įkūnija kitus ar išgalvotus padarus. Nors dauguma Larico videokūrinyje rodomų informacijų yra akivaizdžiai skausmingos ir priverstinės, šie personažai sufleruoja apie metamorfozę ir hibridiškumą kaip takų ir kintantį ryšį tarp vaizdų ir mūsų savęs suvokimo, pasitelkiant gyvūnų pavidalus tam, kad būtų radikaliai perkeisti savo tapatybę. Taigi Laricas išpažįsta protoplazminį animacinio personažo išsilavinimą, kurį Sergejus Eizenšteinas apibūdino kaip gebėjimą „šokinėti evoliucijos laiptelių pakopomis ir prisitaikyti prie bet kokių gyvūniškosios egzistencijos formų.“ (Post Brothers, Edgaras Gerasimovičius, „Atbuli griaučiai“, 2025)

Kokie furry subkultūros bruožai ir kuo skiriasi įvairūs furry subklutūros atstovai?

Furry subkultūros esmė glūdi kūrybiškume ir meninėje išraiškoje. Daugelis bendruomenės narių patys kuria piešinius, rašo istorijas (vadinamąją fanfikciją), komponuoja muziką ar siuva sudėtingus kostiumus, vadinamus fursuitais, atspindinčius jų sukurtus gyvūnų personažus. Šie kostiumai, nors ir reikalaujantys didelio kruopštumo bei finansinių investicijų, yra svarbi, bet ne būtina subkultūros dalis. Būtent per šią kūrybą ir gebėjimą įkūnyti savo fursoną – asmeninį antropomorfinį gyvūnų personažą, veikiantį kaip avataras ar alter ego, – nariai išreiškia save ir savo tapatybę bendruomenėje. Fursonos gali būti paremtos tiek realiais, tiek fantastiniais gyvūnais, atspindėti asmenines savybes ar tiesiog būti kūrybine saviraiška.

Ši subkultūra pasižymi ypač stipria bendruomenės dvasia ir socializacija. Furry nariai aktyviai bendrauja tiek internetinėse platformose, forumuose bei socialiniuose tinkluose, tiek gyvai. Reguliariai organizuojamos didelės furry konvencijos (pavyzdžiui, AnthroCon ar Eurofurence) bei mažesni vietiniai susitikimai, kuriuose žmonės susirenka pabendrauti, dalyvauti renginiuose ir tiesiog smagiai praleisti laiką. Daugeliui ši bendruomenė yra saugi ir priimanti erdvė, kurioje jie jaučiasi suprasti ir gali laisvai išreikšti save. Vertinimas ir palaikymas ypač svarbus, nes furry bendruomenėje pastebima didelė įvairovė, įskaitant nemažai LGBTQ+ asmenų, kurie čia randa palaikymą ir pripažinimą.

Paauglių įsitraukimas ir tėvų reakcija. Paplitimas Lietuvoje.

Furry subkultūra pastaraisiais metais sulaukė nemažai dėmesio ir tarp paauglių populiarėja visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Ši populiarumo banga susijusi su interneto prieinamumu ir socialinių tinklų įtaka, kurie leidžia paaugliams lengvai atrasti bendraminčių ir išreikšti save. Paaugliams furry fandomas dažnai tampa savotiška pabėgimo forma nuo kasdienės realybės, suteikiančia kūrybiškumo laisvę ir galimybę priklausyti bendruomenei, kurioje jie jaučiasi priimti.

Paauglių požiūris į furry fandomą dažnai yra teigiamas ir kupinas entuziazmo. Jie mato tai kaip galimybę lavinti savo meninius ir socialinius įgūdžius. Daugeliui tai yra platforma saviraiškai, leidžianti tyrinėti įvairias asmenybės puses per fursonas – savo sukurtus antropomorfinius gyvūnų personažus. Šios fursonos gali atspindėti paauglio asmenybę, siekius, o kartais net padėti susidoroti su nerimu ar socialiniais iššūkiais, suteikiant savotišką kaukę, už kurios galima pasislėpti ir eksperimentuoti.

Paaugliai furry subkultūrą išreiškia įvairiais būdais. Populiariausia veikla yra meninė kūryba: piešimas, skaitmeninių iliustracijų kūrimas, istorijų (fanfikcijos) rašymas apie savo fursonas ir kitus personažus. Neretai jie bendrauja internetiniuose forumuose, socialinių tinklų grupėse, kur dalijasi savo kūriniais, diskutuoja apie personažus ir dalyvauja vaidmenų žaidimuose. Kai kurie paaugliai, ypač tie, kurie turi meninių gabumų ir finansinių galimybių, gaminasi arba perka fursuitus – sudėtingus gyvūnų kostiumus. Vilkėdami šiuos kostiumus, jie dalyvauja furry konvencijose, renginiuose ar net pasirodo viešosiose erdvėse, kartais siekdami atkreipti dėmesį, linksminti ar tiesiog parodyti savo kūrybą. Svarbu paminėti, kad ne kiekvienas furry narys turi fursuitą – daugeliui užtenka internetinio bendravimo ir meninės saviraiškos.

Tėvų reakcija į paauglių įsitraukimą į furry subkultūrą gali būti labai įvairi. Tik dalis tėvų palaiko savo vaikų pomėgius, matydami juose kūrybiškumo ir socialinių įgūdžių lavinimo galimybes. Jie džiaugiasi, kad vaikai randa bendraminčių ir jaučiasi laimingi. Tačiau kita dalis tėvų gali jausti nerimą ar net neigiamą požiūrį. Šis nerimas dažnai kyla dėl nežinojimo, nesupratimo ar klaidingų stereotipų, kuriuos kartais skleidžia žiniasklaida (pavyzdžiui, Lietuvos dienraštis „Respublika“ jau šiuo klausimu pasidarbavo). Tėvai gali nerimauti dėl to, ar vaikai bus patyčių objektais, ar neatsidurs pavojingose situacijose, ar nenutols nuo „normalaus“ gyvenimo. Svarbiausia, kad tėvai stengtųsi suprasti savo vaikų pomėgius, bendrautų su jais ir domėtųsi, ką jie veikia bendruomenėje, užuot iš karto smerkę ar draudę.

Furry subkultūra yra paplitusi visame pasaulyje, ypač anglakalbėse šalyse (JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada) ir Vakarų Europoje. Kalbant apie Lietuvą, nors ji nėra tokia masiškai paplitusi kaip, tarkime, JAV, pastaraisiais metais stebimas, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, didesnis susidomėjimas ir aktyvumas. Paauglius su fursuitais jau galima retkarčiais išvysti miestų gatvėse ar renginiuose, kas rodo, jog subkultūra įgauna vis didesnį matomumą. Socialiniai tinklai ir internetas leidžia Lietuvos paaugliams lengvai prisijungti prie pasaulinės furry bendruomenės ir susirasti vietinių bendraminčių. Nors tikslūs skaičiai nežinomi, bendras tendencijų tyrimas rodo, kad jaunimo tarpe ši subkultūra sparčiai plečiasi, nes ji suteikia erdvę saviraiškai, bendruomeniškumui ir kūrybinei laisvei, kas yra itin svarbu paauglystės laikotarpiu.

Furry subkultūra kaip suaugusiųjų seksualinis gyvenimo aspektas: seksas ir fetišas

Nors furry kultūra yra plačiai suprantama kaip meninės išraiškos, bendruomeniškumo ir antropomorfinių personažų kūrimo hobis, nereikėtų ignoruoti fakto, kad ji turi ir seksualinį aspektą, kuris kai kuriems suaugusiems nariams pasireiškia kaip fetišas (tai stiprus, neįprastas ir dažnai seksualinis potraukis konkrečiam objektui, kūno daliai ar situacijai, kuri pati savaime nėra laikoma seksualia). Svarbu pabrėžti, kad ne visa furry kultūra yra susijusi su seksu ar fetišu, ir klaidinga būtų teigti, jog visi jos nariai turi tokių interesų. Tačiau tam tikra dalis suaugusiųjų bendruomenėje randa erdvę, kurioje gali tyrinėti savo seksualumą, susijusį su furry tematika.

Šios sąsajos gali pasireikšti įvairiais būdais. Vieniems tai gali būti seksualinis susijaudinimas, susijęs su antropomorfinėmis fantazijomis, vaizduotėje arba per meninę kūrybą. Fursonos, kurias žmonės susikuria, gali turėti seksualinį atspalvį, o jų kūrimas ar naršymas kitų furry meno kūrinių (įskaitant erotinį meną, vadinamą „furry porn“) gali būti seksualinės išraiškos forma. Tyrimai rodo, kad didelė dalis suaugusių furry narių bent retkarčiais peržiūri ar kuria erotinio turinio, susijusio su furry tematika.

Kitiems sąsajos pasireiškia per vaidmenų žaidimus ar kostiumų dėvėjimą. Nors fursuitai (gyvūnų kostiumai) patys savaime nėra seksualiniai objektai, kai kurie asmenys juos naudoja intymioje aplinkoje ar vaidmenų žaidimuose. Gali būti, kad pati fizinė kailio tekstūra, žaismingi personažai ar galimybė įkūnyti gyvūno savybes suteikia naujų sensorinių patirčių, kurios sustiprina seksualinį susijaudinimą. Taip pat egzistuoja nišinės furry bendruomenės dalys, kurios praktikų metu dėvi fursuitus arba jų dalis, įsitraukdamos į pet play (vaidmenų žaidimus, susijusius su gyvūnų elgesio imitavimu) ar kitas erotines veiklas.

Labai svarbu atskirti visą furry subkultūrą nuo nišinių, seksualinių aspektų. Dauguma furry narių, tiek paauglių, tiek suaugusiųjų, dalyvauja bendruomenėje dėl kūrybos, socializacijos ir saviraiškos, neturėdami jokio seksualinio intereso. Dažnai stereotipai, kurie vaizduoja visą furry fandomą kaip išimtinai seksualinį fetišą, yra klaidingi ir sukelia nepagrįstą stigmą. Tyrimai rodo, kad nors dauguma suaugusių furry narių pripažįsta tam tikrą seksualinį interesą furry tematika (pavyzdžiui, per erotinį meną), didžiajai jų daliai tai nėra pagrindinė motyvacija dalyvauti bendruomenėje. Fandomas jiems visų pirma yra kūrybinė erdvė ir bendruomenė.

Pavyzdžiui, tam tikri tyrimai parodė, kad furry bendruomenėje yra didesnis LGBT+ asmenų procentas, palyginti su bendra populiacija. Tai gali būti susiję su tuo, kad fandomas suteikia priimančią ir atvirą aplinką, kurioje žmonės gali laisvai išreikšti savo tapatybę ir seksualinę orientaciją, nesijausdami teisiami.

Ar furry fandom subkultūra pavojinga? Ar verta nerimauti tėvams?

Egzistuoja ir problema su subkultūros reputacija, kurią formuoja tam tikri stereotipai ir klaidingas supratimas. Nors didžioji dalis furry bendruomenės nėra susijusi su seksualiniais fetišais, žiniasklaidoje ir visuomenėje dažnai vyrauja iškreiptas vaizdas, pabrėžiantis tik tuos aspektus. Tai gali prisidėti prie bendros neigiamos nuomonės apie visą bendruomenę ir sukelti nepagrįstą diskriminaciją ar stigmatizavimą tų, kurie jai priklauso.

Taigi furry subkultūra, kaip ir bet kuri kita bendruomenė, turi savų iššūkių ir galimų pavojų. Tačiau daugeliui narių ji yra saugi ir teigiama erdvė, skatinanti kūrybiškumą ir socialinį ryšį. Svarbiausia yra sąmoningumas, tėvų įsitraukimas ir atviras bendravimas su paaugliais, siekiant užtikrinti jų saugumą ir psichologinę gerovę, leidžiant jiems mėgautis subkultūros teikiamais privalumais.

Aš asmeniškai neturiu poreikio įsitraukti į furry subkultūrą ir jai tikrai nepriklausau, tačiau man įdomios subkultūros ir jų saviraiškos būdai, pažinimas, tad pirmiausia užuot pasišlykštėjus siūlau labiau suprasti žmonių skirtybes ir labiau pateisinti, nei smerkti. Juk labiausiai šaipomės ir pykstame ant tų, kurių nesame pajėgūs suprasti.

Maištinga Siela