Kas tas vyras, kuris leido juodus dūmus per gėjų (LGBTQ+) eitynes? Lithuania Pride 2026 užkulisiai ir homofobija

 

Sveiki,

 

Turėčiau kažką pasakyti apie šį vyrą, stebėtinai fiziškai panašų į Petrą Gražulį. Norėčiau kaip nors, kad jo buvimas nieko netrukdytų ir netrikdytų, tačiau... Ką mano apie jį jo šeima, giminės? Toks jam pasitenkinimas kyla, kai jį policija surakina, o žurnalistai pyškina jo atvaizdą. Ar gali jis būti pakaltinamas? Kaip, pvz., Antanas Kandrotas-Celofanas? Ar galima pakaltinti Stanislovą Buškevičių? Tik juoktis. Tik juoktis. Tik juoktis.

 

Dėl birželio 6 dieną vykusio incidento, kai „Lithuanian Pride“ eitynių metu vyras į minią metė dūmų užtaisą, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.  Sulaikytas asmuo yra 1969 metais gimęs vyras. Kadangi šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, galutinė bausmė ar pasekmės priklausys nuo tyrimo eigos ir teismo sprendimo, tačiau viešosios tvarkos pažeidimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numato įvairias sankcijas – nuo viešųjų darbų ar baudos iki laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo, priklausomai nuo veikos pavojingumo ir aplinkybių.

 

Vyras, kuris gimė 1969 m., visą savo likusį gyvenimą bus sietinas kaip nusikaltėlis prieš gėjus. Labiausiai, ko nemėgsta, tuo ir susipurvino. Argi ne likimo ironija?

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 185: kasdienė rutina – galimybė keisti viską į gerą

 

Sveiki!

Dažnai susidūrus su rutina ir negalėjimas jos pakeisti bei iš jos ištrūkti atneša depresiją, pyktį, emocinius sunkiai kontroliuojamus emocinius svyravimus dėl inercijos arba priešingai – abejingumą ir apatiją. Veikimas rutinoje – tai veikimas sistemoje. Prisiminkime, kaip menininkai galėjo būti laisvi griežtos sovietinės cenzūros gniaužtuose. Tik vien savo sąmoningu pasirinkimu būti idėjiškai laisvi savo asmenybės, minčių ir įsitikinimų formose. Žinau, kaip kartais norime permaldauti išorinę tikrovę, tačiau ji tėra tik iliuzija, kuri kiekvienam iš mūsų yra baigtinė, o tikroji sielos kelionė į Šaltinį tęsiasi ir tęsiasi mums nesuvokiamą laiką... Šiandien kalbame apie tikrovės projektavimą per manifestavimą, turime kur kas geresnių galimybių ir resursų keisti vibracijas, o su vibracija ir pačią tikrovę.

Maištinga Siela

Dienos citata: Eugenijus Gentvilas apie tai, kad jis ir Prezidentas yra tik šiukšlės

 

Sveiki,

 

Kad daugelis labai panašiai ir galvoja, jog Gerovės valstybėje Prezidentas yra bestuburis. Gal tarp tetų ir dėdžių prie arielkos ir baltosios mišrainės garsiau nuskamba politiniais lozungai, rečiau iš širdies viešai tą daro politikai kitų politikų atžvilgiu. Eugenijus Gentvilas išties yra tas, kuris renkamas labai ilgai, jo profesija yra būti nuolat išrenkamu, jis atsparus skandalams, jo beveik neliečia „Kakadu“, bet jis vis tiek vienaip ar kitaip žinomas – už ką, sunku pasakyti. Bet tuose ironiškuose žodžiuose nemažai nuoskaudos, nes Gentvilas norėjo, kad jį pavadintų ne Prezidento patarėjas šiukšle, o pats Gitanas Nausėda. Kurgi matyta, kad pats Prezidentas išėjęs ką nors kandžiau replikuotų, tad šiuo atveju Gentvilas šiek tiek teisus, mūsų  Prezidentas šiek tiek stokoja laikysenos, ypač nepopuliarių sprendimų ar nepasisakymų atžvilgiu, o kita citatos pusė – apie tai, kad ir Gentvilas yra šiukšlė – aš nežinau, neturiu kompetencijos ką nors pasisakyti, bet gal irgi tiesos yra, ką?

 

„Tiek to, esu sena šiukšlė, kurią rinkėjai renka, prezidentas yra tokia šiukšlė, kuri ketveriais metais jaunesnė už mane, kurią taip pat rinkėjai renka. Mes abu esame tokie. Tik mane renka 10 kartų, prezidentą – kol kas 2. Linkiu jam dar kada nors būti išrinktam. Prezidentu nebegalės, tai kur nors.“ Eugenijus Gentvilas. Visas straipsnis ČIA.

Maištinga Siela

Dienos citata: Darius Kuolys apie Kristijoną Donelaitį ir poemos "Metai" reikšmę lietuvių literatūrai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Darius Kuolys neseniai savo straipsnyje tarsi atsako į Kristinos Sabaliauskaitės išreikštą mintį, kad Kristijonas Donelaitis tėra varguolių rašytojas, įdiegtas sovietmečiu, todėl jo reiktų šalintis, nes jis ne apie mus, lietuvius. Tiesą sakant, šįkart Kristinai Sabaliauskaitei nepritariu, tad cituoju D. Kuolį, kuris gina Donelaičio literatūrą.

 

„Juk iš tiesų Donelaitis „Metuose“ vaizduoja ne rezignuojančią, bet už savo išlikimą kasdieniu darbu kovojančią lietuvių bendruomenę. Studijoje „Donelaitis ir Antika“ (2005) kolegė Dalia Dilytė šią bendruomenę įtaigiai lygina su Homero tapoma Troja ir, išnagrinėjusi „Metus“, teigia, kad lietuvių poetas sukūręs tuometinėje Europos literatūroje dar nebūtą naujo tipo epą – didaktinio ir herojinio epų sintezę. Taigi tautinio epo pobūdį, sąmoningai sekdamas Vergilijumi, savo kūriniui yra suteikęs pats Donelaitis, o ne netikę vadovėlių autoriai. Patys „Metai“ yra ne tik nacionalinio, bet ir „socialinio protesto manifestas“, tai tekstas, kuriuo priešinamasi Prūsijos karaliaus ir jo dvarų valdytojų prievartai: sovietmetį ši nuostata nebuvo kūriniui primesta, tik paryškinta.“ Darius Kuolys

 

Visą straipsnį galite perskaityti čia: Darius Kuolys. Nusiginklavimas (IV)

 

Darius Kuolys, gimęs 1962 metais, yra išskirtinė asmenybė Lietuvos intelektualiniame ir kultūriniame lauke. Baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, jis tapo ne tik puikiu literatūrologu ir kultūros istoriku, bet ir aktyviu publicistu bei politikos apžvalgininku. Per savo ilgametę karjerą Darius Kuolys nuveikė daugybę svarbių darbų: nuo akademinės veiklos Vilniaus universitete, kur dėsto iki šiol, iki esminių kultūrinių ir politinių straipsnių, kurie formuoja viešąją diskusiją. Jo kritiškas požiūris į politinius, kultūrinius ir socialinius procesus, gilios įžvalgos apie Lietuvos tapatybę ir nuolatinis raginimas mąstyti kritiškai daro jį nepakeičiama figūra viešojoje erdvėje. Per savo publikacijas, knygas ir paskaitas Darius Kuolys nuosekliai kelia klausimus apie moralę, teisingumą ir valstybės prigimtį, skatindamas brandesnę ir sąmoningesnę visuomenės diskusiją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Marija Gimbutienė ir feminizmas: Senoji Europa, matriarchatas, amazonės, Antika

 Marija Gimbutienė, 1951 m.

Sveiki,

 

Viena ryškiausių ir žymiausių XX a. lietuvių moterų mokslininkių pasauliniu mastu, žinoma, buvo Marija Gimbutienė. Ar jos kaip mokslininkės idėjas galima laikyti feministinėmis? Apie tai vis plačiau ir prieštaringiau kalbama. 2024 metais pasirodė netgi anglų kalba apie svarstymus, kad gal pati Marija Gimbutienė buvo feministė.

 

Marija Gimbutienė ir feminizmas yra tema, kuri sulaukė nemažai diskusijų ir įvairių interpretacijų. Nors pati Marija Gimbutienė tiesiogiai savęs nevadino feministe ir aktyviai nedalyvavo antrosios bangos feministiniame judėjime, jos moksliniai tyrimai ir ypač „Senosios Europos“ (Old Europe) civilizacijos koncepcija turėjo didžiulę įtaką feminizmo, ypač radikaliojo ir dvasinio feminizmo, raidai.

 

Marijos Gimbutienės teorija apie taikią, matrifokalinę, žemdirbišką „Senosios Europos“ civilizaciją, egzistavusią iki indoeuropiečių invazijos, kurioje dominuodavo Didžiosios Deivės kultas, rezonansavo su feministiniu judėjimu JAV, ypač septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Ši idėja, kad prieš patriarchalinę visuomenę egzistavo laikotarpis, kuriame moterys vaidino svarbų religinį ir politinį vaidmenį, o visuomenė buvo taiki ir egalitariška, tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui feminisčių. Jos darbai, tokie kaip „Deivės ir dievai Senojoje Europoje“, pasiūlė alternatyvų pasakojimą apie žmonijos istoriją, kurioje moterys ir moteriškumas nėra nuvertinami. Feministės, ypač tos, kurios domėjosi religija ir dvasinėmis praktikomis, įžvelgė Gimbutienės tyrimuose patvirtinimą savo idėjoms apie moterų galią ir prarastą matriarchalinę praeitį.

 

Nors Gimbutienė atsiribojo nuo tiesioginio priskyrimo feministiniam judėjimui, nenorėdama, kad jos moksliniai darbai būtų vertinami kaip ideologiškai motyvuoti, ji palaikė moterų judėjimus ir džiaugėsi, kad jos idėjos pasitelkiamos. Ji pabrėžė, kad jos tyrimai apie matristines kultūras (kuriose egzistavo lyčių lygybė ir balansas, o ne matriarchatas – veidrodinis patriarchato atspindys) yra grįsti archeologiniais radiniais ir moksliniu darbu, o ne politiniu aktyvizmu. Tačiau jos darbai vis tiek buvo priimti kaip kritika vyriškąja dominavimu grįstai kultūrai ir religijai, kuri, anot kai kurių feminisčių, nuvertino moteriškąjį pradą ir paskatino prievartą. Dėl to Marija Gimbutienė tapo svarbia figūra feministinės archeologijos ir religijotyros raidoje, net jei pati savęs tiesiogiai neidentifikavo su judėjimu. Jos palikimas ir toliau kelia diskusijas apie praeities interpretacijas ir jų įtaką dabarties idėjoms apie lyčių vaidmenis visuomenėje.

 

Nors feminizmas kaip organizuotas judėjimas ir teorinė kryptis susiformavo palyginti vėlai, daugiausia XIX amžiuje, jo šaknys ir įkvėpimo šaltiniai neretai ieškomi ir senovės civilizacijose. Tačiau svarbu pabrėžti, kad antikos deivių kultas, amazonės ir moterų kultūrinė padėtis antikoje nėra tiesioginiai feministinių idėjų atspindžiai šiuolaikine prasme, o veikiau interpretuojami per feministinę prizmę, siekiant atrasti moteriškos galios ir autonomijos archetipus.

 

Amazonės – tai senovės graikų mitologijos moterų karių gentis, gyvenusi atokiau nuo vyrų, pasižymėjusi drąsa, nepriklausomybe ir išskirtiniais kovos įgūdžiais. Jos dažnai vaizduojamos kaip priešprieša patriarchalinei graikų visuomenei, kur moterų vaidmuo buvo itin apribotas. Amazonės, nukertančios vieną krūtį, kad geriau valdytų lanką, simbolizuoja pasiaukojimą ir atsidavimą kovos menui, o jų atsisakymas tradicinės moters rolės (santuoka, motinystė su vyrais) tampa moteriškos nepriklausomybės ir autonomijos simboliu. Feministinėje perspektyvoje amazonės neretai interpretuojamos kaip archetipinės stiprios, nepriklausomos moterys, kurios atmeta patriarchato nustatytas normas ir aktyviai gina savo erdvę bei laisvę. Jos tampa įkvėpimo šaltiniu radikaliosioms feministėms, siekiančioms peržiūrėti lyčių vaidmenis ir sukurti visuomenę, kurioje moterys būtų lygiavertės ar net dominuojančios.

 

Senovės Graikijos deivės, nors ir egzistavo patriarchalinio panteono rėmuose, siūlo įvairiapusius moteriškumo modelius, kurie vėliau tapo svarbūs feministinėms interpretacijoms. Deivės, tokios kaip Atėnė (išminties ir strategijos deivė, gimusi iš Dzeuso galvos, be motinos įsikišimo), Artemidė (medžioklės, laukinės gamtos ir skaistybės deivė, atsisakanti santuokos ir bendraujanti su moterimis bei merginomis), ar net Demetra (derlingumo ir motinystės deivė, patyrusi dukters pagrobimo skausmą ir kovojusi už ją), atspindi skirtingus moteriškos galios ir vaidmenų aspektus. Feministės, ypač tos, kurios domisi archetipine psichologija ir dvasingumu, naudoja šias deives kaip priemones tyrinėti moters sielos gilumą, jos jėgą, nepriklausomybę, kūrybiškumą ir gebėjimą naviguoti sudėtingose gyvenimo situacijose. Šios deivės tampa ne tik mitologiniais personažais, bet ir įrankiais savęs pažinimui bei feministinei kritikai, siekiančiai iš naujo įvertinti ir iškelti į pirmą planą moteriškąjį principą, kuris patriarchalinėje kultūroje buvo nuvertintas.

 

Nors reali moterų padėtis Antikos Graikijoje ir Romoje buvo labai apribota (ypač Atėnuose, kur moterys neturėjo piliečių teisių, buvo izoliuotos namuose ir negalėjo dalyvauti viešajame gyvenime), tai netrukdė kai kurioms feministinėms teorijoms ieškoti užuominų apie galimą moterų kultūrinę erdvę. Nors nėra tiesioginių „feminizmo“ pavyzdžių antikiniame pasaulyje šiuolaikine prasme, kai kurie tyrinėtojai atkreipia dėmesį į Dioniso kultus, Tesmoforijas (Demetros šventes), ar net Sapfo poeziją Lesbo saloje, kaip į nišas, kuriose moterys galėjo turėti daugiau autonomijos ir išreikšti savo tapatybę už vyrų kontrolės ribų. Šie pavyzdžiai, nors ir riboti, feministinei minčiai leidžia konstruoti idėją, kad net griežtai patriarchalinėje aplinkoje moterys rasdavo būdų kurti savo kultūrines erdves, dalintis patirtimis ir puoselėti savitą moteriškumą, kuris, nors ir nebuvo atvira kova už lygias teises, atspindėjo tam tikrą pasipriešinimą ar alternatyvą dominuojančiai tvarkai. Tokios analizės padeda feministėms giliau suprasti lyčių santykių istoriją ir ieškoti inspiracijos praeityje formuojant ateities viziją.

 

Marija Gimbutienė savo „Senosios Europos“ idėjas grįsdavo visų pirma archeologiniais radiniais – tūkstančiais deivių figūrėlių, simbolių, ritualinių indų ir kitų artefaktų, rastų neolito ir chalkolito laikotarpių vietovėse visoje Pietryčių ir Centrinėje Europoje. Šie materialinės kultūros įrodymai buvo jos pagrindinis šaltinis, leidžiantis jai daryti išvadas apie to meto visuomenės struktūrą, religiją ir pasaulėžiūrą. Ji taip pat rėmėsi lyginamąja mitologija, lingvistika ir etnologija, ieškodama išlikusių senovinių tikėjimų ir simbolių pėdsakų vėlesnėse kultūrose, ypač baltų tautosakoje ir kalboje, kurią ji laikė itin archajiška.

 

Nors Antikos šaltiniai, tokie kaip pasakojimai apie amazones, ir poetės Sapfo kūryba iš Lesbo salos, įspūdingai rezonuoja su moteriškos galios ir autonomijos idėjomis, Marija Gimbutienė tiesiogiai nerėmė savo „Senosios Europos“ teorijos šiais konkrečiais Antikos tekstais. Jos tyrimų objektas buvo daug ankstesnis laikotarpis – neolitas ir chalkolitas (nuo maždaug 6500 iki 3500 m. pr. Kr.), tūkstančius metų anksčiau, nei atsirado graikų mitai ar rašytiniai šaltiniai apie Sapfo.

 

Tačiau tai nereiškia, kad šios antikinės istorijos buvo visiškai nereikšmingos jos bendrame kontekste. Gimbutienė ieškojo universalių archetipų ir simbolių, kurie galėjo išlikti per tūkstantmečius. Amazonės ir Sapfo atspindi moteriškos nepriklausomybės ir alternatyvių socialinių struktūrų idėjas, kurios galėjo būti savotiškas echo to, ką ji įsivaizdavo kaip „Senosios Europos“ visuomenės principus. Nors ji tiesiogiai nenaudojo šių konkrečių Antikos naratyvų kaip įrodymų savo archeologinėms hipotezėms grįsti, jos darbai vėliau buvo aktyviai interpretuojami ir plėtojami feministinių ir dvasinių judėjimų, kurie įžvelgė sąsajas tarp Gimbutienės „Senosios Europos“ ir tokių Antikos moterų galios įvaizdžių kaip amazonės ar net Sapfo bendruomenė. Šie vėlesni ryšiai padėjo populiarinti Gimbutienės idėjas platesniuose kontekstuose.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Meilė Lukšienė apie formas, pokyčius, maištavimą ir prasmės siekimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Žiūriu į save pačią jauną, bandančią keisti gyvenimo papročius ir formas, žiūriu į jaunimą, kuris šiandien bando dažnai jas laužyti ir daužyti... Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti, t. y. nubraukti didžiuosius pasakojimus – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą?“ Meilė Lukšienė

 

Meilė Lukšienė (1913–2009) buvo iškili Lietuvos kultūros veikėja, literatūrologė, edukologė ir visuomenės švietėja, viena pagrindinių šiuolaikinės Lietuvos švietimo sistemos kūrėjų ir reformatorių. Jos gyvenimas ir darbai neatsiejamai susiję su Lietuvos istorijos vingiais ir jos siekiu atkurti nepriklausomybę bei sukurti modernią, atvirą visuomenę.

 

Gimusi 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje, Austrijoje, inteligentų šeimoje (jos tėvas, Stasys Matulaitis, buvo žymus Lietuvos socialdemokratas, Vasario 16-osios akto signataras), M. Lukšienė nuo mažens augo apsuptyje, kurioje buvo puoselėjamos europietiškos vertybės ir gili pagarba mokslui bei kultūrai. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką ir romanistiką, vėliau gilino žinias Paryžiaus Sorbonos universitete. Jos akademinė karjera prasidėjo Vilniaus universitete, kur dirbo literatūros istorijos dėstytoja ir tyrinėtoja, daugiausia dėmesio skirdama lietuvių literatūros istorijos periodizacijai ir Apšvietos epochos kultūrai. Jos darbai apie lietuvių rašytinio žodžio raidą, ypač 18 a. literatūrą, tapo esminiais šios srities tyrimais.

 

M. Lukšienė buvo ne tik teoretikė, bet ir praktinė švietimo sistemos reformatorė. Sovietmečiu ji aktyviai veikė pogrindyje, o Atgimimo metais tapo viena iškiliausių Lietuvos švietimo pertvarkos figūrų. Jos vizija apie humanišką, demokratišką ir į asmenybę orientuotą mokyklą tapo nepriklausomos Lietuvos švietimo politikos pagrindu. Ji inicijavo esminius pokyčius ugdymo programose, mokytojų rengime ir bendrajame švietimo filosofijos suvokime. M. Lukšienė pabrėžė istorinės atminties, pilietiškumo ir kritinio mąstymo svarbą ugdant jaunąją kartą. Jos dėka į švietimo programas sugrįžo lietuvių kultūros vertybės ir pasaulinės humanitarinės tradicijos.

 

Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir švietimui M. Lukšienė buvo apdovanota daugybe apdovanojimų, tarp jų – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Ji mirė 2009 m. spalio 16 d. Vilniuje, palikdama neįkainojamą akademinį ir idėjinį palikimą, kuris iki šiol formuoja Lietuvos švietimo ir kultūros kryptį.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Alfonsas Nyka-Niliūnas apie cinikus ir cinizmą (dienoraščiai)

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Mane visuomet žavėjo ir dabar tebežavi bevardžiai cinikai. Savo kūrybiniu entuziazmu, išradingumu bei subtilia paradokso logika jie tiesiog nepralenkiami. Tas, kurs pirmas pasakė: „nieko nėra tobula nei šiame, nei aname pasaulyje: rojuje geresnis oras, pragare geresnė draugija“, be abejo, buvo genialus humoristas. Nemenkesni savo srities specialistai turėjo būti ir šių žydų liaudies tradicijos linkėjimų: „kad tu sulauktum šimto metų, bet tuoj pat“ arba „kad tau Dievas padėtų įsigyti nuosavą pajūrį su smėliu inkstuose ir vandeniu kojose“ autoriai.“ Alfonsas Nyka-Niliūnas

 

Jūsų Maištinga Siela