Sveiki, skaitytojai,
„Lietuviai giliai myli savo žemę, bet
pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl
būvio. Šioje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai
kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršum
metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai
didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį
tautų bendruomenėje.“ Marija Gimbutienė
Marija Gimbutienė
(gim. Marija Birutė Alseikaitė, 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje – 1994 m. vasario
2 d. Los Andžele, JAV, palaidota Kaune) buvo pasaulinio garso lietuvių kilmės
archeologė ir archeomitologijos pradininkė, kurios tyrimai iš esmės pakeitė
Europos priešistorės suvokimą. Nuo pat jaunystės besidominti archeologija,
etnologija ir lingvistika, ji studijavo Vilniaus ir Kauno universitetuose, o
1944 metais, karo verpetų genama, pasitraukė į Vakarus, kur Tūbingeno
universitete (Vokietija) apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Nuo 1950-ųjų,
persikėlusi į JAV, M. Gimbutienė dirbo Harvardo ir Kalifornijos (UCLA)
universitetuose, vadovavo svarbiems archeologiniams kasinėjimams įvairiose
Europos šalyse.
Marija Gimbutienė labiausiai išgarsėjo dėl dviejų
esminių teorijų, kurios sukėlė plačias diskusijas ir padarė didelę įtaką ne tik
archeologijai, bet ir mitologijai bei kultūros studijoms. Pirmoji – Kurganų
hipotezė, teigianti, kad indoeuropiečių prokalbė ir kultūra kilo iš
Ponto-Kaspijos stepių regiono ir plito į Europą maždaug 4500–2500 m. pr. Kr.
per klajoklinių Kurganų kultūrų migracijas. Antroji, glaudžiai susijusi su
pirmąja, yra „Senosios Europos“ (Old Europe) civilizacijos koncepcija. M.
Gimbutienė teigė, kad iki indoeuropiečių atėjimo Pietryčių ir Centrinėje
Europoje egzistavo unikali, taiki, matrifokalinė (orientuota į Didžiosios
Deivės kultą ir moterų lyderystę) neolito civilizacija, pasižyminti
egalitarizmu ir taika.
Gimbutienės tyrimai ir teorijos, pagrįsti išsamia
archeologine medžiaga, lyginamąja mitologija ir lingvistika, suformavo naują
tarpdisciplininę tyrimų sritį – archeomitologiją. Jos pagrindiniai veikalai,
tokie kaip „Deivės ir dievai Senojoje Europoje“, „Deivės kalba“ ir „Deivės
civilizacija“, atskleidė gilų jos įdirbį ir viziją apie priešistorines
visuomenes. Šie darbai ne tik pakeitė požiūrį į Europos priešistorę, bet ir
padarė didelę įtaką feminizmo bei dvasinio judėjimo judėjimams, pabrėždami
moteriškumo ir gamtos harmonijos svarbą. Marija Gimbutienė, palikusi
neįkainojamą akademinį paveldą, iki šiol išlieka viena įtakingiausių ir
diskutuotinų archeologijos figūrų.
Kaip ir matome iš citatos iš Marijos Gimbutienės „Testamentinės
pastabos“, ji visą gyvenimą išlaikė stiprų ryšį su Lietuva ir nuolat pabrėžė
savo lietuvišką kilmę bei tautos reikšmę. Ji nuolat akcentavo, kad Lietuva ir
jos gilias šaknis turinti kultūra buvo nuolatinis įkvėpimo šaltinis jos
moksliniams tyrimams. Gimusi Vilniuje ir augusi lietuviškoje inteligentų
šeimoje, ji nuo pat vaikystės sėmėsi žinių apie tautosaką, senovės papročius ir
kalbos unikalumą, kas vėliau persipynė su jos archeologiniais ir mitologiniais
atradimais.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą