Šios dienos citata: kaip Žemaitė rašytoja reagavo į savo spausdintus tekstus ir į spaudos draudimo riziką?

 

Sveiki, skaitytojai,

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena ryškiausių lietuvių prozininkių, realizmo atstovė, įgijusi neformalų „valstiečių rašytojos“ titulą. Kilusi iš pasiturinčių bajorų šeimos, ji anksti pajuto socialinę nelygybę ir tapo aktyvia švietimo, lietuvybės puoselėtoja. Jos kūryba, apimanti apsakymus, apysakas, dramas ir feljetonus, išsiskyrė aštriu kaimo buities, socialinių santykių, moterų padėties ir tautinio atgimimo problemų vaizdavimu. Žemaitės rašymo stilius buvo itin gyvas, kupinas dialogų, autentiškos šnekamosios kalbos, kas leido jai realistiškai perteikti to meto Lietuvos kaimo tikrovę. Jos kūryba padėjo pamatus lietuvių realistinei prozai ir išlieka svarbi iki šių dienų.

Žemaitės požiūris į carinės Rusijos įvestą lietuviškos spaudos draudimą (1864–1904) buvo kategoriškai neigiamas ir kupinas pasipriešinimo. Ji puikiai suprato šio draudimo žalą tautos švietimui, kultūrai ir nacionalinei savimonei. Pati būdama aktyvi visuomenininkė ir tautinio atgimimo dalyvė, Žemaitė jautė pareigą prisidėti prie lietuviškos knygos išlikimo. Nors jos kūryba klestėjo daugiausia po spaudos draudimo panaikinimo, ji aktyviai rėmė knygnešių veiklą ir prisidėjo prie pogrindinės lietuviškos spaudos platinimo. Jai buvo svarbu, kad lietuviška kalba ir mintis gyvuotų nepaisant okupacinės valdžios represijų.

Savo kūrybą Žemaitė matė kaip priemonę šviesti žmones, kelti socialines problemas ir ugdyti tautinę sąmonę. Ji rašė paprastiems žmonėms, stengėsi būti jiems suprantama ir artima. Nors pati neturėjo formalaus išsilavinimo, ji pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu stebėti ir analizuoti aplinką, o tai leido jai kurti autentiškus ir paveikius personažus bei situacijas. Jos apsakymai dažnai tapdavo aštriu veidrodžiu, atspindinčiu kaimo luomų susidūrimus, moterų priklausomybę nuo vyrų ir tradicinių normų, taip pat alkoholizmo ir kitų visuomenės ydų pasekmes. Žemaitė tikėjo literatūros galia keisti visuomenę ir skatinti žmones mąstyti kritiškai, todėl jos kūryba buvo ne tik meninės, bet ir didelės socialinės reikšmės.

Maištinga Siela