4 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Jeffrey Eugenides, Herta Müller, Hanya Yanagihara, Giedrė Kazlauskaitė, Gabriela Cabezón Cámara

 

Jeffrey Eugenides (gimęs 1960 m. Detroite, JAV) yra žymus amerikiečių rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą už savo intelektualiai gilius ir emociškai turtingus romanus. Jis yra kilęs iš graikų ir airių imigrantų šeimos, o jo kūryboje dažnai nagrinėjamos tapatybės, šeimos istorijos, etninės priklausomybės ir Amerikos visuomenės temos. Eugenides pasižymi kruopščiu, daugiasluoksniu pasakojimu, kuriame persipina humoras, ironija ir gilus žmogiškumas. Už romaną „Midlseksas“ autorius 2003 metais buvo apdovanotas prestižine Pulitzerio premija. Jo kūryba išsiskiria tiek literatūrine kokybe, tiek gebėjimu kalbėti apie universalias ir kartu labai asmeniškas patirtis.

Jeffrey Eugenides romanas „Midlseksas“ (orig. „Middlesex“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2002 metais. Tai epinė šeimos saga, apimanti tris graikų kilmės amerikiečių kartas ir pasakojanti apie nepaprastą pagrindinio veikėjo/pasakotojo, Kalės (Calliope) / Kelo (Cal) Stefanidžio, gyvenimą. Knyga prasideda nuo Kelo senelių, pabėgusių iš Smirnos tragedijos XX a. pradžioje ir atvykusių į Ameriką ieškoti „amerikietiškos svajonės“. Pasakojimas driekiasi per Didžiąją depresiją, prohibicijos laikus, Antrąjį pasaulinį karą, Detroitui tenkančius ekonominius ir socialinius sukrėtimus, iki pat šiuolaikinio Kalifornijos. Šiame plačiame istoriniame fone vystosi pagrindinė siužeto linija – pasakotojo Kelo gimimas ir brendimas su retu genetiniu sutrikimu, dėl kurio jis gimsta su dvigubais lyties požymiais (intersekso būsena), tačiau iki paauglystės auga kaip mergaitė Kaliopė.

Knyga yra apie tapatybės paieškas, lyties ir seksualumo sampratos sudėtingumą. Pasakotojas Kelas, jau suaugęs vyras, atsigręžia į savo praeitį, pasakodamas apie savo giminės kraujomaišą, kuri, kaip jis tiki, lėmė jo genetinę ypatybę. Detaliai aprašomas jo (kaip Kaliopės) gyvenimas mergaitės kūne, paauglystės sumaištis, kai atsiranda pirmieji įtarimai dėl savo kitoniškumo, ir neišvengiamas momentas, kai tenka susidurti su tiesa apie savo intersekso būseną. Knyga atvirai ir jautriai nagrinėja vidinius konfliktus, susijusius su lyties tapatybe, jos slėpimu, bandymu pritapti prie visuomenės normų ir galiausiai – apsisprendimu priimti save.

Pirmiausia, romanas giliai nagrinėja interseksualumo temą, kuri yra svarbi LGBTQ+ spektro dalis. Knyga atveria skaitytojui pasaulį, kuriame lytis nėra griežtai dvipolė, o tapatybė nėra iš anksto nulemta vien tik biologiniais veiksniais. Pasakodamas apie Kaliopės virsmą į Kelą, Eugenides detaliai aprašo ne tik fizinius, bet ir psichologinius bei socialinius iššūkius, su kuriais susiduria interseksualūs asmenys. Jis rodo, kaip visuomenės spaudimas „pasirinkti“ lytį ar „normalizuotis“ gali paveikti žmogaus gyvenimą, santykius ir savivertę. Knyga kelia klausimus apie lyties apibrėžimus, normatyvumą ir priverstinę dichotominę pasaulėžiūrą.

Antra, „Midlseksas“ tyrinėja seksualumo ir meilės įvairovę, nepriklausomai nuo lyties. Romano centre yra ne tik pasakotojo asmeninė lyties tapatybės kelionė, bet ir jo romantiški bei seksualiniai santykiai, kurie peržengia tradicines ribas. Kaliopės meilė merginai, vėliau Kelo santykiai – visa tai rodo, kad meilė ir trauka nėra apribota vien tik griežtomis heteronormatyvinėmis normomis. Knyga atvirai kalba apie homoseksualius santykius, jų sudėtingumą ir džiaugsmus, integruodama juos į platų šeimos ir visuomenės paveikslą.

Galiausiai, romanas yra stiprus komentaras apie socialinę tapatybę, priklausomybę ir „kitoniškumą“. Nors „Midlsekse“ nagrinėjamos platesnės imigracijos ir etninės tapatybės temos, Kelo patirtis, susijusi su jo intersekso būsena, tampa galinga metafora apie bet kokio „kitoniškumo“ patirtį konservatyvioje visuomenėje. Knyga rodo, kaip asmenys, kurie neatitinka visuomenės lūkesčių, gali būti stigmatizuojami, izoliuojami ir priversti slėpti savo tikrąjį „aš“. Eugenides darbas yra svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, nes jis suteikia retą ir giliai žmogišką įžvalgą į interseksualumo patirtį, tuo pačiu nagrinėdamas universalias meilės, šeimos ir tapatybės temas.

Herta Müller (gimusi 1953 m. Nitzkidorfu, Rumunijoje) yra iškili vokiečių rašytoja ir eseistė, 2009 metais apdovanota Nobelio literatūros premija už tai, kad „poezijos sutelktumu ir prozos atvirumu vaizduoja nužmoginto kraštovaizdžio gyvenimą“. Gimusi vokiškai kalbančioje bendruomenėje Rumunijoje, ji patyrė komunistinio diktatoriaus Nicolae Ceaușescu režimo represijas, ir didelė dalis jos kūrybos yra glaudžiai susijusi su šia asmenine patirtimi. Müller proza pasižymi unikaliu, poetiniu stiliumi, kuriame tikroviški, dažnai brutalūs vaizdai persipina su giliomis metaforomis ir simboliais. Jos kūrybos centre – totalitarinės sistemos smurtas prieš individą, atminties, tapatybės, tremties ir nutildymo temos, analizuojant, kaip represijos veikia žmogaus psichiką ir kalbos raišką, kuriant klaustrofobišką ir izoliuotą pasaulį.

Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“ (orig. „Atemschaukel“, lietuviškai kartais verčiamas ir kaip „Kvėpavimo sūpuoklės“) pasirodė 2009 metais. Tai giliai asmeniškas, pusiau autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie jauną vokiečių kilmės rumuną Leopoldą Aubergą, kuris po Antrojo pasaulinio karo yra deportuojamas į priverstinių darbų stovyklą Sovietų Sąjungoje. Knyga detaliai ir poetiškai, bet kartu ir brutalistiškai aprašo jo išgyvenimus lageryje: nuolatinį alkį, šalčio kančias, fizinį išsekimą, ligas ir nužmoginimą, kartu su nuolatiniu bandymu išsaugoti žmogiškumą, orumą ir atmintį nežmoniškomis sąlygomis. Pagrindinė knygos tema yra individo kova už fizinį ir dvasinį išlikimą totalitarinės sistemos gniaužtuose ir kalbos, kaip išlikimo įrankio, galia.

Kalbant apie sąsajas su LGBTQ temomis, svarbu pabrėžti, kad „Amo sūpuoklės“ nėra romanas, tiesiogiai nagrinėjantis homoseksualumą ar LGBTQ tapatybę kaip centrinę ar net ryškią siužeto ašį. Pagrindinis veikėjas Leopoldas yra jaunas vyras, kurio seksualinė orientacija romane nėra išsamiai tyrinėjama ar akcentuojama. Jo santykiai su kitais stovyklos kaliniais, nors ir intymūs savo tragiškumu, bendra kančia ir vienas kito palaikymu, yra veikiau susiję su universaliu žmogaus ryšio poreikiu ekstremaliomis išlikimo sąlygomis, o ne su romantiniais ar seksualiniais santykiais tradicine prasme. Autorei rūpi bendražmogiška patirtis apie žmogaus ribas totalitarinio smurto akivaizdoje.

Nepaisant to, vertinant plačiau, per tam tikras interpretacines prizmes galima įžvelgti netiesioginių sąsajų ar paralelių, kurios atliepia ir LGBTQ patirtis. Visų pirma, romane vaizduojama kalinių marginalizacija ir „kitoniškumo“ stigmatizavimas. Jie yra visiškai atskirti nuo visuomenės, traktuojami kaip „kiti“, „priešai“ ir yra verčiami kęsti nežmoniškas sąlygas vien dėl savo etninės kilmės ar politinio statuso. Ši patirtis gali būti lyginama su LGBTQ asmenų patirtimi, kurie taip pat istoriškai ir tebėra marginalizuojami, persekiojami bei stigmatizuojami dėl savo „kitoniškumo“ ar nukrypimo nuo visuomenės normų. Kančia, kurią patiria veikėjai dėl savo atstumties ir priklausomybės „svetimai“ grupei, gali rezonuoti su diskriminacijos ir atskirties patirtimis, su kuriomis susiduria LGBTQ bendruomenės.

Antra, knyga giliai nagrinėja kūno ir tapatybės kontrolę totalitariniame režime. Sistema siekia visiškai pavergti ir kontroliuoti kalinių kūnus, mintis ir net tapatybę – kalinys nužmoginamas, paverčiamas tik skaičiumi, darbo jėga, be jokių individualių savybių ar poreikių. Šią totalinę kontrolę galima sieti su tuo, kaip LGBTQ asmenys istorijoje buvo priversti slėpti savo tikrąją tapatybę, seksualinę orientaciją, prisitaikyti prie normų, o jų seksualumas ir kūnas buvo siekiami kontroliuoti, „išgydyti“ ar net „išnaikinti“. Nors tai nėra tiesiogiai seksualinė kontrolė, fizinė ir psichologinė represija turi tam tikrų paralelų su priespauda dėl lytinės tapatybės ar orientacijos.

Apibendrinant, „Amo sūpuoklės“ yra pirmiausia apie totalitarizmo siaubus ir žmogaus dvasios atsparumą, o ne tiesiogiai LGBTQ temai skirta knyga. Tačiau jos pagrindinės temos – marginalizacija, tapatybės praradimas ir žmogiškumo išsaugojimas priespaudos akivaizdoje – yra universalios ir gali sukelti rezonansą su LGBTQ asmenų patirtimis, susijusiomis su „kitoniškumu“, priespauda ir kova už teisę būti savimi.

Hanya Yanagihara (g. 1974 m. Los Andžele, Kalifornijoje) yra amerikiečių rašytoja, redaktorė ir kelionių rašytoja, išgarsėjusi savo romanų gilumu ir emociniu intensyvumu. Ji užaugo Havajuose, tačiau dažnai kraustėsi su šeima po įvairias JAV valstijas, o tai, kaip teigiama, paveikė jos gebėjimą kurti įvairialypius personažus ir tyrinėti žmogaus būties temas. Prieš tapdama bestselerių autore, Yanagihara dirbo redaktore „Condé Nast Traveler“ ir „T: The New York Times Style Magazine“, kurios vyriausiąja redaktore tapo 2017 m. Jos kūryba pasižymi drąsa nagrinėti skausmingas ir sudėtingas temas, o jos proza yra gili, tiršta ir jaudinanti, paliekanti stiprų įspūdį skaitytojams.

Hanyos Yanagiharos romanas „Mažas gyvenimas“ (orig. „A Little Life“) pasirodė 2015 metais ir greitai tapo pasauliniu fenomenu, sukėlusiu audringas diskusijas ir sulaukusiu tiek gilaus pripažinimo, tiek kontroversijų. Šis monumentalus kūrinys pasakoja apie keturių koledžo draugų – talentingojo matematiko Džudo, aktoriaus Vilemo, dailininko Dž. B. ir architekto Malkolmo – gyvenimus Niujorke. Per ilgus dešimtmečius stebime jų draugystės, meilės, sėkmės ir tragedijų virtinę, tačiau knygos centre – neapsakomas pagrindinio veikėjo Džudo St. Fransio skausmas, traumos ir jo bandymai išgyventi su praeities randais.

Romane LGBTQ temos yra ne tik svarbios, bet ir esminės pasakojimui, nors autorė pati teigė neturėjusi tikslo rašyti „gėjų romano“. Knygoje vaizduojami keli pagrindiniai veikėjai, kurie yra gėjai (Džudas ir Dž. B.), arba biseksualūs (Vilemas, nors jo seksualinė tapatybė lieka kiek dviprasmiška ir kintanti).

Pirmiausia, „Mažas gyvenimas“ yra intymi ir brutaliai atvira homoseksualių vyrų draugystės ir meilės istorija. Džudo ir Vilemo santykiai yra romano emocinis branduolys. Jų ryšys peržengia tradicinių draugystės rėmus ir išauga į gilią, atsidavusią meilę. Yanagihara be tabu ir pagražinimų nagrinėja jų intymumą, pasiaukojimą ir emocinę priklausomybę, parodydama, kaip meilė ir artumas gali būti tiek gelbstintys, tiek slegiantys, ypač susidūrus su tokia sunkia trauma, kokią patiria Džudas. Knyga piešia sudėtingą homoseksualių santykių portretą, kuriame yra ir šviesos, ir tamsos.

Antra, romanas giliai nagrinėja traumos ir išnaudojimo pasekmes LGBTQ asmenims. Džudo vaikystės ir paauglystės patirtos seksualinės prievartos detalės yra itin skausmingos ir sukrečiančios. Jos ne tik formuoja Džudo tapatybę ir seksualumą, bet ir pabrėžia, kad LGBTQ asmenys, ypač jauname amžiuje, gali būti pažeidžiamesni išnaudojimui ir smurtui dėl socialinės marginalizacijos. Nors romanas nėra teiginys, kad homoseksualumas yra traumos pasekmė, jis atskleidžia, kaip seksualinė prievarta gali paveikti asmens santykį su savo kūnu, seksualumu ir gebėjimu užmegzti sveikus intymius ryšius.

Trečia, knyga svarbi tuo, kad normalizuoja homoseksualius santykius šiuolaikinėje visuomenėje, nors ir su skausmo prieskoniu. Veikėjai Niujorke gyvena aplinkoje, kur jų seksualinė orientacija nėra didelis barjeras socialiniam gyvenimui ar karjerai. Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimai yra lengvi – traumos ir asmeninės kovos lieka pagrindiniais iššūkiais. „Mažas gyvenimas“ tapo vienu žymiausių šiuolaikinių romanų, giliai įsigilinančių į vyrų draugystės ir meilės temas, kartu atvirai ir brutalistiškai parodant traumos prigimtį. Nors kai kurie kritikai knygą kritikavo dėl „traumų pornografijos“ ir moters autorės rašymo apie gėjų vyrų patirtį, ji neabejotinai paliko gilų pėdsaką literatūroje ir diskusijose apie LGBTQ gyvenimus.

Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980 m.) yra viena iš ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrėjų. Ji taip pat yra literatūros kritikė ir eseistė, aktyviai prisidedanti prie kultūrinės diskusijos Lietuvoje. Kazlauskaitės kūrybai būdingas intelektualumas, stilistinis virtuoziškumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingas, dažnai skausmingas asmenines ir socialines temas. Jos eilėraščiai pasižymi savitu, atpažįstamu stiliumi, kuriame derinami kasdienybės stebėjimai su filosofiniais apmąstymais, o tekstai neretai persmelkti subtilios ironijos ir autoironijos. Autorė yra pelniusi ne vieną prestižinį literatūrinį apdovanojimą.

Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkiniai „Singerstraum“ ir „Gintaro kambarys“ atspindi platų temų spektrą, tačiau abiejuose, nors ir skirtingu intensyvumu bei maniera, galima įžvelgti sąsajų su LGBTQ temomis. Kazlauskaitės kūryba nepasižymi tiesiogine ar deklaratyvia LGBTQ politine linija, tačiau ji subtiliai tyrinėja lyčių, tapatybės, meilės ir santykių sudėtingumą, neretai peržengdama tradicines normas ir stereotipus.

Rinkinyje „Singerstraum“, nors ir dominuoja introspekcija, asmeninė patirtis ir egzistenciniai apmąstymai, galima atrasti lyties ir tapatybės, kartais ir seksualumo, ribų ištrynimo elementų. Poezijoje justi subjekto jautrumas, jo bandymas suprasti savo vietą pasaulyje, kuris ne visada telpa į griežtus rėmus. Nors tiesioginių homoseksualių santykių vaizdavimo čia mažai, „Singerstraum“ eilėraščiai dažnai palieka erdvės interpretacijoms, kalba apie meilę ir ilgesį, kurie gali būti universalūs ir peržengti lyties specifiką. Gali būti jaučiama tam tikra androginiškumo ar nesusitaikymo su griežtomis lyčių normomis nuotaika, kuri perauga į platesnę tapatybės paiešką.

Tuo tarpu rinkinyje „Gintaro kambarys“ LGBTQ temos pasirodo ryškiau, nors vis dar subtiliai ir be deklaratyvumo. Šiame rinkinyje, kuris, be kita ko, nagrinėja kolektyvinės ir asmeninės atminties, istorijos ir dabarties sąveikas, atsiranda eilėraščių, kurie užuominomis kalba apie netradicinius santykius arba homoseksualias patirtis. Tai nėra tiesioginiai „išėjimo iš spintos“ pasakojimai, o veikiau intymūs apmąstymai, įpintos detalės, kurios leidžia suprasti, kad autorė mato ir pripažįsta meilės ir santykių įvairovę. Kazlauskaitė vengia didaktikos, o LGBTQ aspektus integruoja į platesnį, sudėtingą žmogaus būties paveikslą, pabrėždama emocijų ir ryšių universalumą, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. Šiame rinkinyje jaučiama platesnė tolerancijos ir įvairovės tema, kuri apima ir seksualinę tapatybę, tačiau ji pateikiama per poetinės kalbos prizmę, o ne tiesioginiais teiginiais.

Gabriela Cabezón Cámara (g. 1968 m. San Isidre, Buenos Airėse) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskirianti savo drąsiu, eksperimentiniu stiliumi ir giluminiu socialiniu jautrumu. Jos kūryba neretai dekonstruoja patriarchalinės visuomenės normas, gilinasi į lyties, seksualumo, ekologijos ir socialinio teisingumo temas. Cabezón Cámara proza dažnai pasižymi poetine kalba, fantastikos elementais ir politiniu aštrumu, suteikiančiu jos kūriniams unikalų balsą ir paverčiančiu ją reikšminga figūra šiuolaikinėje Lotynų Amerikos literatūroje.

Gabrielos Cabezón Cámara romanas „Činos Airón kelionės“ (isp. „Las aventuras de la China Iron“) (pasirodė 2017 m.) yra nepaprastai svarbus kūrinys, ryškiai siejantis su LGBTQ literatūra. Šis romanas, permąstantis klasikinį argentiniečių epą „Martín Fierro“, paverčia jį radikaliai nauja perspektyva, kurioje lytis, seksualumas ir socialinės normos yra drąsiai išbandomos ir peržengiamos. Knyga yra savotiška „queer“ perskaityta gaučų epopėja, kurioje dominuoja laisvė, kūno ir tapatybės įvairovė.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai atsiskleidžia lyties ir seksualumo performatyvumas bei takumas. Pagrindinė veikėja Čina Airón (Martíno Fierro žmona, klasikiniame epe palikta už kadro) išvyksta į kelionę po Pampas lygumas su kita moterimi, Liz. Jų santykiai – tai ne tik meilės istorija, bet ir gilus, išlaisvinantis eksperimentas su lyties vaidmenimis ir tradicinėmis šeimos sampratomis. Romanas kelia klausimą, kas yra vyras, kas yra moteris, ir kaip šios sąvokos keičiasi, atsiradus meilei ir bendrystei už visuomenės primestų normų ribų. Čina Airón ir Liz santykiai yra meilės ir intymumo kupinas ryšys tarp dviejų moterų, kuris romane pateikiamas kaip natūralus ir stiprus, nepaisant visuomenės išankstinių nuostatų.

Antra, „Činos Airón kelionės“ yra galinga kritika patriarchalinei ir heteronormatyvinei sistemai. Originalusis „Martín Fierro“ yra vyrų dominuojamas pasakojimas apie gaučų gyvenimą ir jų kovas. Cabezón Cámara sąmoningai perrašo šią istoriją, suteikdama balsą ir matomumą tiems, kurie anksčiau buvo nutildyti ar tiesiog nematomi – moterims, indėnams, seksualinėms mažumoms. Ji ne tik įveda homoseksualius santykius, bet ir kuria erdvę, kurioje kitoniškumas yra švenčiamas, o ne smerkiamas. Romanas parodo, kaip tradicinės „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ sampratos yra ribojančios ir kaip išsilaisvinimas slypi atsisakant šių griežtų apibrėžimų.

Galiausiai, romanas yra apie laisvės paieškas ir alternatyvių gyvenimo būdų kūrimą. Čina ir Liz kelionė tampa ne tik fizine, bet ir egzistencine kelione link savęs atradimo ir naujos bendruomenės kūrimo. Jų kelias veda ne tik į seksualinę laisvę, bet ir į laisvę nuo socialinių konvencijų, religinių dogmų ir prievartos. Knygoje vaizduojama utopinė, bet kartu ir labai reali erdvė, kurioje įmanoma gyventi kitaip, gerbiant įvairovę ir priimant visų rūšių meilę. „Činos Airón kelionės“ yra neabejotinai svarbus kūrinys LGBTQ literatūroje, siūlantis gaivų ir radikalų požiūrį į tapatybę, meilę ir laisvę.

Maištinga Siela