4 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Jeffrey Eugenides, Herta Müller, Hanya Yanagihara, Giedrė Kazlauskaitė, Gabriela Cabezón Cámara

 

Jeffrey Eugenides (gimęs 1960 m. Detroite, JAV) yra žymus amerikiečių rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą už savo intelektualiai gilius ir emociškai turtingus romanus. Jis yra kilęs iš graikų ir airių imigrantų šeimos, o jo kūryboje dažnai nagrinėjamos tapatybės, šeimos istorijos, etninės priklausomybės ir Amerikos visuomenės temos. Eugenides pasižymi kruopščiu, daugiasluoksniu pasakojimu, kuriame persipina humoras, ironija ir gilus žmogiškumas. Už romaną „Midlseksas“ autorius 2003 metais buvo apdovanotas prestižine Pulitzerio premija. Jo kūryba išsiskiria tiek literatūrine kokybe, tiek gebėjimu kalbėti apie universalias ir kartu labai asmeniškas patirtis.

Jeffrey Eugenides romanas „Midlseksas“ (orig. „Middlesex“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2002 metais. Tai epinė šeimos saga, apimanti tris graikų kilmės amerikiečių kartas ir pasakojanti apie nepaprastą pagrindinio veikėjo/pasakotojo, Kalės (Calliope) / Kelo (Cal) Stefanidžio, gyvenimą. Knyga prasideda nuo Kelo senelių, pabėgusių iš Smirnos tragedijos XX a. pradžioje ir atvykusių į Ameriką ieškoti „amerikietiškos svajonės“. Pasakojimas driekiasi per Didžiąją depresiją, prohibicijos laikus, Antrąjį pasaulinį karą, Detroitui tenkančius ekonominius ir socialinius sukrėtimus, iki pat šiuolaikinio Kalifornijos. Šiame plačiame istoriniame fone vystosi pagrindinė siužeto linija – pasakotojo Kelo gimimas ir brendimas su retu genetiniu sutrikimu, dėl kurio jis gimsta su dvigubais lyties požymiais (intersekso būsena), tačiau iki paauglystės auga kaip mergaitė Kaliopė.

Knyga yra apie tapatybės paieškas, lyties ir seksualumo sampratos sudėtingumą. Pasakotojas Kelas, jau suaugęs vyras, atsigręžia į savo praeitį, pasakodamas apie savo giminės kraujomaišą, kuri, kaip jis tiki, lėmė jo genetinę ypatybę. Detaliai aprašomas jo (kaip Kaliopės) gyvenimas mergaitės kūne, paauglystės sumaištis, kai atsiranda pirmieji įtarimai dėl savo kitoniškumo, ir neišvengiamas momentas, kai tenka susidurti su tiesa apie savo intersekso būseną. Knyga atvirai ir jautriai nagrinėja vidinius konfliktus, susijusius su lyties tapatybe, jos slėpimu, bandymu pritapti prie visuomenės normų ir galiausiai – apsisprendimu priimti save.

Pirmiausia, romanas giliai nagrinėja interseksualumo temą, kuri yra svarbi LGBTQ+ spektro dalis. Knyga atveria skaitytojui pasaulį, kuriame lytis nėra griežtai dvipolė, o tapatybė nėra iš anksto nulemta vien tik biologiniais veiksniais. Pasakodamas apie Kaliopės virsmą į Kelą, Eugenides detaliai aprašo ne tik fizinius, bet ir psichologinius bei socialinius iššūkius, su kuriais susiduria interseksualūs asmenys. Jis rodo, kaip visuomenės spaudimas „pasirinkti“ lytį ar „normalizuotis“ gali paveikti žmogaus gyvenimą, santykius ir savivertę. Knyga kelia klausimus apie lyties apibrėžimus, normatyvumą ir priverstinę dichotominę pasaulėžiūrą.

Antra, „Midlseksas“ tyrinėja seksualumo ir meilės įvairovę, nepriklausomai nuo lyties. Romano centre yra ne tik pasakotojo asmeninė lyties tapatybės kelionė, bet ir jo romantiški bei seksualiniai santykiai, kurie peržengia tradicines ribas. Kaliopės meilė merginai, vėliau Kelo santykiai – visa tai rodo, kad meilė ir trauka nėra apribota vien tik griežtomis heteronormatyvinėmis normomis. Knyga atvirai kalba apie homoseksualius santykius, jų sudėtingumą ir džiaugsmus, integruodama juos į platų šeimos ir visuomenės paveikslą.

Galiausiai, romanas yra stiprus komentaras apie socialinę tapatybę, priklausomybę ir „kitoniškumą“. Nors „Midlsekse“ nagrinėjamos platesnės imigracijos ir etninės tapatybės temos, Kelo patirtis, susijusi su jo intersekso būsena, tampa galinga metafora apie bet kokio „kitoniškumo“ patirtį konservatyvioje visuomenėje. Knyga rodo, kaip asmenys, kurie neatitinka visuomenės lūkesčių, gali būti stigmatizuojami, izoliuojami ir priversti slėpti savo tikrąjį „aš“. Eugenides darbas yra svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, nes jis suteikia retą ir giliai žmogišką įžvalgą į interseksualumo patirtį, tuo pačiu nagrinėdamas universalias meilės, šeimos ir tapatybės temas.

Herta Müller (gimusi 1953 m. Nitzkidorfu, Rumunijoje) yra iškili vokiečių rašytoja ir eseistė, 2009 metais apdovanota Nobelio literatūros premija už tai, kad „poezijos sutelktumu ir prozos atvirumu vaizduoja nužmoginto kraštovaizdžio gyvenimą“. Gimusi vokiškai kalbančioje bendruomenėje Rumunijoje, ji patyrė komunistinio diktatoriaus Nicolae Ceaușescu režimo represijas, ir didelė dalis jos kūrybos yra glaudžiai susijusi su šia asmenine patirtimi. Müller proza pasižymi unikaliu, poetiniu stiliumi, kuriame tikroviški, dažnai brutalūs vaizdai persipina su giliomis metaforomis ir simboliais. Jos kūrybos centre – totalitarinės sistemos smurtas prieš individą, atminties, tapatybės, tremties ir nutildymo temos, analizuojant, kaip represijos veikia žmogaus psichiką ir kalbos raišką, kuriant klaustrofobišką ir izoliuotą pasaulį.

Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“ (orig. „Atemschaukel“, lietuviškai kartais verčiamas ir kaip „Kvėpavimo sūpuoklės“) pasirodė 2009 metais. Tai giliai asmeniškas, pusiau autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie jauną vokiečių kilmės rumuną Leopoldą Aubergą, kuris po Antrojo pasaulinio karo yra deportuojamas į priverstinių darbų stovyklą Sovietų Sąjungoje. Knyga detaliai ir poetiškai, bet kartu ir brutalistiškai aprašo jo išgyvenimus lageryje: nuolatinį alkį, šalčio kančias, fizinį išsekimą, ligas ir nužmoginimą, kartu su nuolatiniu bandymu išsaugoti žmogiškumą, orumą ir atmintį nežmoniškomis sąlygomis. Pagrindinė knygos tema yra individo kova už fizinį ir dvasinį išlikimą totalitarinės sistemos gniaužtuose ir kalbos, kaip išlikimo įrankio, galia.

Kalbant apie sąsajas su LGBTQ temomis, svarbu pabrėžti, kad „Amo sūpuoklės“ nėra romanas, tiesiogiai nagrinėjantis homoseksualumą ar LGBTQ tapatybę kaip centrinę ar net ryškią siužeto ašį. Pagrindinis veikėjas Leopoldas yra jaunas vyras, kurio seksualinė orientacija romane nėra išsamiai tyrinėjama ar akcentuojama. Jo santykiai su kitais stovyklos kaliniais, nors ir intymūs savo tragiškumu, bendra kančia ir vienas kito palaikymu, yra veikiau susiję su universaliu žmogaus ryšio poreikiu ekstremaliomis išlikimo sąlygomis, o ne su romantiniais ar seksualiniais santykiais tradicine prasme. Autorei rūpi bendražmogiška patirtis apie žmogaus ribas totalitarinio smurto akivaizdoje.

Nepaisant to, vertinant plačiau, per tam tikras interpretacines prizmes galima įžvelgti netiesioginių sąsajų ar paralelių, kurios atliepia ir LGBTQ patirtis. Visų pirma, romane vaizduojama kalinių marginalizacija ir „kitoniškumo“ stigmatizavimas. Jie yra visiškai atskirti nuo visuomenės, traktuojami kaip „kiti“, „priešai“ ir yra verčiami kęsti nežmoniškas sąlygas vien dėl savo etninės kilmės ar politinio statuso. Ši patirtis gali būti lyginama su LGBTQ asmenų patirtimi, kurie taip pat istoriškai ir tebėra marginalizuojami, persekiojami bei stigmatizuojami dėl savo „kitoniškumo“ ar nukrypimo nuo visuomenės normų. Kančia, kurią patiria veikėjai dėl savo atstumties ir priklausomybės „svetimai“ grupei, gali rezonuoti su diskriminacijos ir atskirties patirtimis, su kuriomis susiduria LGBTQ bendruomenės.

Antra, knyga giliai nagrinėja kūno ir tapatybės kontrolę totalitariniame režime. Sistema siekia visiškai pavergti ir kontroliuoti kalinių kūnus, mintis ir net tapatybę – kalinys nužmoginamas, paverčiamas tik skaičiumi, darbo jėga, be jokių individualių savybių ar poreikių. Šią totalinę kontrolę galima sieti su tuo, kaip LGBTQ asmenys istorijoje buvo priversti slėpti savo tikrąją tapatybę, seksualinę orientaciją, prisitaikyti prie normų, o jų seksualumas ir kūnas buvo siekiami kontroliuoti, „išgydyti“ ar net „išnaikinti“. Nors tai nėra tiesiogiai seksualinė kontrolė, fizinė ir psichologinė represija turi tam tikrų paralelų su priespauda dėl lytinės tapatybės ar orientacijos.

Apibendrinant, „Amo sūpuoklės“ yra pirmiausia apie totalitarizmo siaubus ir žmogaus dvasios atsparumą, o ne tiesiogiai LGBTQ temai skirta knyga. Tačiau jos pagrindinės temos – marginalizacija, tapatybės praradimas ir žmogiškumo išsaugojimas priespaudos akivaizdoje – yra universalios ir gali sukelti rezonansą su LGBTQ asmenų patirtimis, susijusiomis su „kitoniškumu“, priespauda ir kova už teisę būti savimi.

Hanya Yanagihara (g. 1974 m. Los Andžele, Kalifornijoje) yra amerikiečių rašytoja, redaktorė ir kelionių rašytoja, išgarsėjusi savo romanų gilumu ir emociniu intensyvumu. Ji užaugo Havajuose, tačiau dažnai kraustėsi su šeima po įvairias JAV valstijas, o tai, kaip teigiama, paveikė jos gebėjimą kurti įvairialypius personažus ir tyrinėti žmogaus būties temas. Prieš tapdama bestselerių autore, Yanagihara dirbo redaktore „Condé Nast Traveler“ ir „T: The New York Times Style Magazine“, kurios vyriausiąja redaktore tapo 2017 m. Jos kūryba pasižymi drąsa nagrinėti skausmingas ir sudėtingas temas, o jos proza yra gili, tiršta ir jaudinanti, paliekanti stiprų įspūdį skaitytojams.

Hanyos Yanagiharos romanas „Mažas gyvenimas“ (orig. „A Little Life“) pasirodė 2015 metais ir greitai tapo pasauliniu fenomenu, sukėlusiu audringas diskusijas ir sulaukusiu tiek gilaus pripažinimo, tiek kontroversijų. Šis monumentalus kūrinys pasakoja apie keturių koledžo draugų – talentingojo matematiko Džudo, aktoriaus Vilemo, dailininko Dž. B. ir architekto Malkolmo – gyvenimus Niujorke. Per ilgus dešimtmečius stebime jų draugystės, meilės, sėkmės ir tragedijų virtinę, tačiau knygos centre – neapsakomas pagrindinio veikėjo Džudo St. Fransio skausmas, traumos ir jo bandymai išgyventi su praeities randais.

Romane LGBTQ temos yra ne tik svarbios, bet ir esminės pasakojimui, nors autorė pati teigė neturėjusi tikslo rašyti „gėjų romano“. Knygoje vaizduojami keli pagrindiniai veikėjai, kurie yra gėjai (Džudas ir Dž. B.), arba biseksualūs (Vilemas, nors jo seksualinė tapatybė lieka kiek dviprasmiška ir kintanti).

Pirmiausia, „Mažas gyvenimas“ yra intymi ir brutaliai atvira homoseksualių vyrų draugystės ir meilės istorija. Džudo ir Vilemo santykiai yra romano emocinis branduolys. Jų ryšys peržengia tradicinių draugystės rėmus ir išauga į gilią, atsidavusią meilę. Yanagihara be tabu ir pagražinimų nagrinėja jų intymumą, pasiaukojimą ir emocinę priklausomybę, parodydama, kaip meilė ir artumas gali būti tiek gelbstintys, tiek slegiantys, ypač susidūrus su tokia sunkia trauma, kokią patiria Džudas. Knyga piešia sudėtingą homoseksualių santykių portretą, kuriame yra ir šviesos, ir tamsos.

Antra, romanas giliai nagrinėja traumos ir išnaudojimo pasekmes LGBTQ asmenims. Džudo vaikystės ir paauglystės patirtos seksualinės prievartos detalės yra itin skausmingos ir sukrečiančios. Jos ne tik formuoja Džudo tapatybę ir seksualumą, bet ir pabrėžia, kad LGBTQ asmenys, ypač jauname amžiuje, gali būti pažeidžiamesni išnaudojimui ir smurtui dėl socialinės marginalizacijos. Nors romanas nėra teiginys, kad homoseksualumas yra traumos pasekmė, jis atskleidžia, kaip seksualinė prievarta gali paveikti asmens santykį su savo kūnu, seksualumu ir gebėjimu užmegzti sveikus intymius ryšius.

Trečia, knyga svarbi tuo, kad normalizuoja homoseksualius santykius šiuolaikinėje visuomenėje, nors ir su skausmo prieskoniu. Veikėjai Niujorke gyvena aplinkoje, kur jų seksualinė orientacija nėra didelis barjeras socialiniam gyvenimui ar karjerai. Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimai yra lengvi – traumos ir asmeninės kovos lieka pagrindiniais iššūkiais. „Mažas gyvenimas“ tapo vienu žymiausių šiuolaikinių romanų, giliai įsigilinančių į vyrų draugystės ir meilės temas, kartu atvirai ir brutalistiškai parodant traumos prigimtį. Nors kai kurie kritikai knygą kritikavo dėl „traumų pornografijos“ ir moters autorės rašymo apie gėjų vyrų patirtį, ji neabejotinai paliko gilų pėdsaką literatūroje ir diskusijose apie LGBTQ gyvenimus.

Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980 m.) yra viena iš ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrėjų. Ji taip pat yra literatūros kritikė ir eseistė, aktyviai prisidedanti prie kultūrinės diskusijos Lietuvoje. Kazlauskaitės kūrybai būdingas intelektualumas, stilistinis virtuoziškumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingas, dažnai skausmingas asmenines ir socialines temas. Jos eilėraščiai pasižymi savitu, atpažįstamu stiliumi, kuriame derinami kasdienybės stebėjimai su filosofiniais apmąstymais, o tekstai neretai persmelkti subtilios ironijos ir autoironijos. Autorė yra pelniusi ne vieną prestižinį literatūrinį apdovanojimą.

Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkiniai „Singerstraum“ ir „Gintaro kambarys“ atspindi platų temų spektrą, tačiau abiejuose, nors ir skirtingu intensyvumu bei maniera, galima įžvelgti sąsajų su LGBTQ temomis. Kazlauskaitės kūryba nepasižymi tiesiogine ar deklaratyvia LGBTQ politine linija, tačiau ji subtiliai tyrinėja lyčių, tapatybės, meilės ir santykių sudėtingumą, neretai peržengdama tradicines normas ir stereotipus.

Rinkinyje „Singerstraum“, nors ir dominuoja introspekcija, asmeninė patirtis ir egzistenciniai apmąstymai, galima atrasti lyties ir tapatybės, kartais ir seksualumo, ribų ištrynimo elementų. Poezijoje justi subjekto jautrumas, jo bandymas suprasti savo vietą pasaulyje, kuris ne visada telpa į griežtus rėmus. Nors tiesioginių homoseksualių santykių vaizdavimo čia mažai, „Singerstraum“ eilėraščiai dažnai palieka erdvės interpretacijoms, kalba apie meilę ir ilgesį, kurie gali būti universalūs ir peržengti lyties specifiką. Gali būti jaučiama tam tikra androginiškumo ar nesusitaikymo su griežtomis lyčių normomis nuotaika, kuri perauga į platesnę tapatybės paiešką.

Tuo tarpu rinkinyje „Gintaro kambarys“ LGBTQ temos pasirodo ryškiau, nors vis dar subtiliai ir be deklaratyvumo. Šiame rinkinyje, kuris, be kita ko, nagrinėja kolektyvinės ir asmeninės atminties, istorijos ir dabarties sąveikas, atsiranda eilėraščių, kurie užuominomis kalba apie netradicinius santykius arba homoseksualias patirtis. Tai nėra tiesioginiai „išėjimo iš spintos“ pasakojimai, o veikiau intymūs apmąstymai, įpintos detalės, kurios leidžia suprasti, kad autorė mato ir pripažįsta meilės ir santykių įvairovę. Kazlauskaitė vengia didaktikos, o LGBTQ aspektus integruoja į platesnį, sudėtingą žmogaus būties paveikslą, pabrėždama emocijų ir ryšių universalumą, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. Šiame rinkinyje jaučiama platesnė tolerancijos ir įvairovės tema, kuri apima ir seksualinę tapatybę, tačiau ji pateikiama per poetinės kalbos prizmę, o ne tiesioginiais teiginiais.

Gabriela Cabezón Cámara (g. 1968 m. San Isidre, Buenos Airėse) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskirianti savo drąsiu, eksperimentiniu stiliumi ir giluminiu socialiniu jautrumu. Jos kūryba neretai dekonstruoja patriarchalinės visuomenės normas, gilinasi į lyties, seksualumo, ekologijos ir socialinio teisingumo temas. Cabezón Cámara proza dažnai pasižymi poetine kalba, fantastikos elementais ir politiniu aštrumu, suteikiančiu jos kūriniams unikalų balsą ir paverčiančiu ją reikšminga figūra šiuolaikinėje Lotynų Amerikos literatūroje.

Gabrielos Cabezón Cámara romanas „Činos Airón kelionės“ (isp. „Las aventuras de la China Iron“) (pasirodė 2017 m.) yra nepaprastai svarbus kūrinys, ryškiai siejantis su LGBTQ literatūra. Šis romanas, permąstantis klasikinį argentiniečių epą „Martín Fierro“, paverčia jį radikaliai nauja perspektyva, kurioje lytis, seksualumas ir socialinės normos yra drąsiai išbandomos ir peržengiamos. Knyga yra savotiška „queer“ perskaityta gaučų epopėja, kurioje dominuoja laisvė, kūno ir tapatybės įvairovė.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai atsiskleidžia lyties ir seksualumo performatyvumas bei takumas. Pagrindinė veikėja Čina Airón (Martíno Fierro žmona, klasikiniame epe palikta už kadro) išvyksta į kelionę po Pampas lygumas su kita moterimi, Liz. Jų santykiai – tai ne tik meilės istorija, bet ir gilus, išlaisvinantis eksperimentas su lyties vaidmenimis ir tradicinėmis šeimos sampratomis. Romanas kelia klausimą, kas yra vyras, kas yra moteris, ir kaip šios sąvokos keičiasi, atsiradus meilei ir bendrystei už visuomenės primestų normų ribų. Čina Airón ir Liz santykiai yra meilės ir intymumo kupinas ryšys tarp dviejų moterų, kuris romane pateikiamas kaip natūralus ir stiprus, nepaisant visuomenės išankstinių nuostatų.

Antra, „Činos Airón kelionės“ yra galinga kritika patriarchalinei ir heteronormatyvinei sistemai. Originalusis „Martín Fierro“ yra vyrų dominuojamas pasakojimas apie gaučų gyvenimą ir jų kovas. Cabezón Cámara sąmoningai perrašo šią istoriją, suteikdama balsą ir matomumą tiems, kurie anksčiau buvo nutildyti ar tiesiog nematomi – moterims, indėnams, seksualinėms mažumoms. Ji ne tik įveda homoseksualius santykius, bet ir kuria erdvę, kurioje kitoniškumas yra švenčiamas, o ne smerkiamas. Romanas parodo, kaip tradicinės „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ sampratos yra ribojančios ir kaip išsilaisvinimas slypi atsisakant šių griežtų apibrėžimų.

Galiausiai, romanas yra apie laisvės paieškas ir alternatyvių gyvenimo būdų kūrimą. Čina ir Liz kelionė tampa ne tik fizine, bet ir egzistencine kelione link savęs atradimo ir naujos bendruomenės kūrimo. Jų kelias veda ne tik į seksualinę laisvę, bet ir į laisvę nuo socialinių konvencijų, religinių dogmų ir prievartos. Knygoje vaizduojama utopinė, bet kartu ir labai reali erdvė, kurioje įmanoma gyventi kitaip, gerbiant įvairovę ir priimant visų rūšių meilę. „Činos Airón kelionės“ yra neabejotinai svarbus kūrinys LGBTQ literatūroje, siūlantis gaivų ir radikalų požiūrį į tapatybę, meilę ir laisvę.

Maištinga Siela

Mano trumpojo International Booker Prize 2020 lietuviškai TOP 6

 

Sveiki,

Tikriausiai pirmas sykis Lietuvos literatūros istorijoje, kada į savo kalbą išsivertėme visą Tarptautinio Booker trumpąjį knygų sąrašą. Tai neįtikėtina, bet viskas sukrito kaip lego kaladėlės ir prie viso to prisidėjo ne tik kruopštūs vertėjai, bet ir leidyklos, kurios ėmėsi rizikingai pirkti knygos vertimo ir leidimo teisių, net nežinodamos, ar knyga bus patraukli ir sėkminga mūsų rinkai. Šešios trumpojo Tarptautinio Booker Prize knygas leido skirtingos leidyklos: dvi iš jų išleido „Baltos lankos, po vieną „Balto“, „Sofoklis“, „Alma littera“ ir „Rara“.

Nors man užtruko, kol perskaičiau visas knygas, šiandien pabandysiu sureitinguosi nuo mažiausiai patikusios iki labiausiai.

6. Gabriela Cabezon Camara „Činos Airon kelionės“ (vertė Alma Naujokaitienė)

Taigi šeštoje vietoje argentinientės rašytojos romanas, vadinamas epiniu, nors epinis ne forma, o pasakojimo pobūdyje, bet ir tai diskutuotina. Tai trumpiausias romanas iš sąrašo, kuris egzotiškas, lengvai skaitomas, persmelktas LGBTQ niuansų, laukinių Argentinos pampų ir t. t. Bandau sugalvoti, kodėl romanas paskutinėje vietoje, ir nieko protingo nešauna į galvą. Gal dėl to, kad knyga priminė amerikietišką vesterną, o pasakojimas ne tiek įtraukė, kiek tikėjausi. Gal to abstraktumo per daug ir aštrumo pritrūko, intriga prislopinta, susitelkta į Argentinos istoriją, feministinius rėmus, gal pritrūko egzistencinės pajautos, tačiau nepasakyčiau, kad kūrinys nevykęs, bet stačiai irgi nerekomenduočiau.

5. Yoko Ogawa „Atminties policija“

Knyga parašyta originalo kalba dar 1994 metais. Distopinis žanras vakarietiškos literatūros tradicijoje vaizduoja žiaurias ir nepakeliamas sistemas, o Y. Ogawa tai paverčia liūdna lyrika, jaučiau ir Haruki Murakami literatūros atšvaitų. Žinau, kad knyga labai daug kam patiko, tačiau man šioji distopija kiek per švelni, o kvaištelėjusi moteris, savo namuose slepianti vyrą, net nesiruošia kažkaip kitaip kovoti prieš sistemą. Iš tikrųjų tai alegorinis pasakojimas apie atminties, tapatybės keitimą ir valdymą bei žmonių „geranorišką“ pasidavimą.

4. Daniel Kehlmann „Tilis Ulenšpygelis“

 

Knyga persunkta vokišku folkloru, brolių Grimų siaubo pasakos elementais, eretikų ir Viduramžių monarchų bei kaimiečių istorijomis, kurios jungiasi į bendrą knygos audinį. Visgi man knyga šiek tiek chaotiška, paliekanti daug klausimų dėl pačios istorijos ir veikėjų. Buvo išties intriguojančių momentų, tačiau kas tas Tilis Ulenšpygelis (atmetus vaikystės ir namų etapą) toliau man tampa nebeaišku kaip tikriausiai ir tikrojoje tautosakoje. Autorius talentingas, bet medžiaga, nors ir verta serialo (jis jau kuriamas), tačiau nedėkinga.

3. Shokoofeh Azar „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“.

 

Apie šią knygą dar tik rašysiu, tik niekaip neprisiverčiau. Daugelis lažybininkų manė, kad būtent šioji laimės Booker Prize, tačiau nutiko taip, kad laurus nuskynė europietė olandė. Visgi knyga neeilinė, smarkiai tiršta ir persmelkta kančios, kuriai išreikšti nebeužtenka racionalumo, todėl autorė meistrauja magišką realizmą, pastarąjį net nepavadinčiau musulmonišku, veikiau persišku. Knyga nevienalytė, chaotiška, hipnotizuojanti, primenanti ir pasaką, ir politinę satyrą ir ne visada tas briaunas lengva atpažinti. Kadangi esu „atsikandęs“ magiškojo realizmo, man tai buvo tarsi Marquez stiliaus plunksnos skrebinimas, tačiau geras.

2. Marieke LucasRijneveld „Vakaro nejauka“.

 

Gerai, šioji įsiminė dėl savo savotiško sadistinio žiaurumo, kuris grįstas psichologija ir auklėjimu, o ne šalies istorija, kaip rašė Sh. Azar. Visgi stilingas ir šiurpus pasakojimas apie karvių užpaklin kišamus peiliukus bus jau šis tas, visgi tai religinėje provincialioje citadelėje augančios šeimos uždarų jausmų drama (kitu atveju pamanyčiau, kad tai siaubo filmas su amišais). Knyga įtaigi, gerai sukonstruota, vientisa ir, bent jau man, savaime suprantama. Užbaigus dramą apie ūkininkus vis mąsčiau, kaip pavyktų nufilmuoti filmą...  Beje, šioji knyga ir pelnė International Booker Prize 2020.

1. Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“.

 

Jeigu duočiau aš Booker Prize, tai tikriausiai šiai knygai. Parašyta su tokiu aistringu įniršiu, kad belieka tik melstis. Ir tas įniršis įtikina, o istorija apie Meksikos mafiją tampa jau ne tik istorija apie mafiją, o kažkuo daugiau tarsi paprastų žmonių kultūra. Visą laiką skaičiau ir atrodė, kad skaitau kažkokį neomagišką realizmą, dar nesuvoktą, bet jau apčiuopiamą, kurioje smurtas ir užkalbėjimas tampa esmine būties dominante. Labai džiaugiuosi, kad šios knygos ėmėsi leidykla „Rara“. Beje, tai buvo pernykštis vienas geriausių mano skaitinių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gabriela Cabezón Cámara "Činos Airon kelionės"

Gabriela Cabezon Camara. „Činos Airon kelionės“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 208.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Nes taip sutvarkytas pasaulis: visa, kas gyva, gyvena iš kažkieno kito mirties (p. 59).“

2020 metų Tarptautinis Booker Prize finalas lietuvių kalba buvo dosnus, nes išsivertėme visas finalines knygas, tarp kurių buvo ir argentiniečių rašytojos Gabriela Cabezon Camara (g. 1968) romanas Činos Airon kelionės (ispan. Las aventuras de la China Iron), kurią didžioji ispanų literatūros kritika pripažino kaip vieną geriausių ir puikiausių to metų, kai pasirodė kūrinys, knygų. Į lietuvių kalbą išvertė prityrusi vertėja Alma Naujokaitienė, kuri džiugina ambicingais ir gausiais ispanakalbių literatūros populiarinimais Lietuvoje.

Rašytoja savo epiniame romane remiasi tautiečio José Hernández parašytu eiliuotu ilgu eilėraščiu apie gaučą Martin Fierro, kuris pirmąkart publikuotas 1872 m. Martin Fierro argentiniečių literatūroje yra įsigalėjęs kaip keliaujantis dainius, literatūrinė ikona, mat, tuo metu gaučomis laikyti apsukrūs ir niekam nepaklusnūs raiteliai kaip pasipriešinimas britų kapitalistinei industrinei pramonei į Buenos Aires ir visą pietinę Pietų Amerikos dalį. Rašytoja G. C. Camara vaizduoja XIX amžiaus vidurio ir antrosios pusės Argentinos pampas ir tyrlaukius, čia į žmonių ir laukinių tikrovę ir sąmonę besiverčiantį žiaurų laukinį užkariautojų kapitalizmą, o dėmesio centre – Martin Fierro per kortų lošimą laimėtos žmonos, kuri save vadina Čina, o vėliau Džozefina, gyvenimas. Dar nepasibaigus žmonos paauglystės laikotarpiui, ji palieka savo vaikus ir prašapusį dainuojantį prasigėrusį vyrą ir, susiruošusi į indėnų teritoriją, ji sutinka pampomis vežimu klajojančią anglų moterį vardu Liza. Anglė ieško savo vyro Oskaro, tačiau kelionėje išmokina jauną merginą angliškai, papasakoja apie platųjį pasaulį ir taip su kiekviena diena Činai Iron atsiveria iki tol nepažintas ne tik pasaulis, bet ir aistringa kūniška (o gal ir dvasiška) meilė Lizai. Ji nusirėžia plaukus, tampa panaši į vyrą ir šioje ilgoje savęs pažinimo istorijoje ji transformuojasi...

Ispaniškai Fierro reiškia geležį, tačiau autorė „padovanojo“ anglišką pavardę Iron, taip atskirdama Činą nuo mačistinio pasaulio, suteikdama jai kitą tapatybę ir bandydama sugrąžinti nuslopintą moterišką balsą gaučų laikuose. Iš esmės knyga pilna pačių įvairiausių transformacijų, kurie apima Argentinos kūrimosi istoriją ir baigiasi pačios Činos Iron pasikeitimais. „... keliaudama vežimu nustebau sužinojusi, kad indėnai gali būti didvyriai, taip ir dabar likau be žado – atrodė kone stebuklas, kad gaučai gali būti tokie tvarkingi ir išsipustę, kažkodėl užmiršau, kad ir pati iš činos tapau lady, o iš lady – young gentlemant (p. 111).“ Keliaudama su šuneliu, Liza ir netikėtai prie jų prisijungusiu Rosarijumi, kuris tampa Rosa (moteriškas vardas), jiedu keliaudami su prijaukintais gyvuliais atsiduria pas žiaurųjį pulkininką Hortenzijų rančoje, kuri padalyta į paklusnius dirbančius indėnų kilmės gaučamas ir Campo Malo (blogąją rančos pusę), kurioje kankinami ir dresuojami darbininkai. Per kraują, žiaurumą ir retsykiais nereikalingą sadizmą pulkininko paveikslas atskleidžia anų laikų laukinę Argentinos nukariavimą ir vietos indėnų genčių pajungimą prie „civilizuotos“ Argentinos. Autorė gana kruopščiai aprašinėja sadistines keršto scenas, nesibodi vaizduoti klaikias nusigėrimo orgijas, apkvaitimą, todėl neretai atrodo, kad pasakojimo ritmas priklauso nuo besikeičiančių aplinkinių sąmonės būsenos.

Ne veltui užsiminiau apie romano tekstūrą, nes autorė itin poetiška, aistringa ir gyvybingai mistifikuoja, pasitelkdama vietos indėnų požiūrį į pasaulio tvarkos sąrangą, sugeba kurti ritmišką epišką pasakojimą, kuriame išryškėja Argentinos gamtos grožis su begalinėmis pampos lygomis, dykvietėmis ir galingomis upėmis. Gamtos gaivalas suartina Činos Airon ir Lizos kūniškas geismas: „Ji buvo mano šiaurė, o aš – įmagnetinta kompaso adata: visas mano kūnas tiesėsi link jos, visai sumažėjęs nuo spengiančio geismo. Šios jėgos veikiama aš pradėjau jausti, ir dabar manau, kad visada taip būna, kad pasaulį jauti per kitus, per savo ryšius su kitais (p.61).“ Romane išties nemažai lesbietiškos erotikos, kūniškumas – tai kelias pažinti ne tik pasaulį, bet ir išsivaduoti iš uzurpuoto vyro Martin Fierro gyvenimo, kuris buvo pilnas šiurkštumo, smurto, mačistinio valdingumo. Tam tikra prasme Camara kuria LGBT istoriją laukinėje Argentinoje, o gamta bei jos suteikiamas laisvės pojūtis tampa gydomuoju Činos Iron balzamu.

 Gabriela Cabezón Cámara

Kitą vertus autorė vien lesbietiškomis erotinėmis scenomis neapsiriboja. Lyčių skirtumai, mačistinis vyrų dominavimas ir moterų antraplaniškumas yra britiškos kultūros atvestis į šiuos kraštus. Kaip antipodą antrojoje romano dalyje mes regime moterų patekimą į vadinamąją Indėnų teritoriją, kurioje pasaulio suvokimas yra absoliučiai kitoks nei invazinių vakariečių. Indėnai pripažįsta ir trečiąją lytį, homoseksualumą tarp gentainių jie priima kaip dievų siųstą pagarbos ženklą, kai vyras savyje dvasios pagalba geba pažadinti moteriškąjį pradą, o moteris vyriškąją. „Mums nerūpi balsavimas, nes mes visi balsuojame ir vadais galime išsirinkti ir vyrus, ir moteris, ir dvigubas sielas (p. 202).“ Įdomu ir tai, kad Čina Iron aptinka savo girtuoklį vyrą Martin Fierro šioje indėnų gentyje tapusį moterimi, kuris užsiaugino kasas ir tapo savo buvusios versijos priešingybe. Taigi šioje istorijoje šeima ambivalentiškai transformuojasi ir nors literatūroje tai atrodo gana dirbtinis autorės sprendimas, tačiau žavi kūrėjos aistra tai perteikti iš indėnų kultūrinės perspektyvos. Beje, ne tik Pietų Amerikos indėnai, bet ir Šiaurės pripažino ne dvi žmogaus lytis. Romano pabaigos idilinis pasakojimo momentas absoliučiai paliudija juos esant aukštesnės dvasinės pakopos civilizacijos gyventojais už puritoniškus ir įvairios krikščioniškos moralės normų ir socialinių vaidmenų klišes įspraustus vakariečius.

Kaip minėjau, knygos pabaiga vaizduoja Činos Airon tobulo ir harmoningo pasaulio pasiekimą. Netikėtas happy end yra tai, kad su tuo pačiu ją skriaudusiu Martin Fierro jie, apsikeitę lyčių vaidmenimis, pradeda gyventi idilišką gyvenimą. Ji pasakoja apie upėmis keliaujančią indėnų gentį, kurioje kaip kokioje komunoje visi viskuo dalijasi, netgi lova. Tai tarsi viena organizacija, kurioje nebėra moralinio tabu, nebėra ir smerkimo, pavydo tarsi visa sunki geležis išsilydo į komuną (dabar gal kas pasakytų sektantinį būvį), kurioje vartojami psichotropiniai grybai, žolelės, kur pasiekiamas žmogaus sąmonės sąryšis su gamta. Tai primena hipių laikų ideologiją, tą seną gerą Yoko Onos ir Johno Lenon Imagine bei Vudstoko muzikos festivalio laikų nostalgiją. Skaitydamas galvojau, kiek visgi smerkimo yra tuose dalykuose iš vakariečių iki šių dienų, tačiau negi iš tikrųjų geriau gyventi be grybukų, o su tais visais šautuvais ir purvina rasistine prievarta, ant kurios stovi vakarų civilizacija? Jau geriau tas prarastas hipnotizuojantis ryšys, nei automatas rankoje (šių dienų realijos!).

Nors romanas iš esmės manęs pernelyg nesužavėjo, nes jaučiasi ryškus LGBT dirbtinis atsakas į Martin Fierro mačistinį literatūros ikoniškumą, man visgi tai labiau knyga kaip koks Pietų Amerikos moteriškai erotinis vesternas, nuvedantis į Pietų Amerikos indėnų egzotišką pasaulio pajautą, apie kurią žinau iš kitų šaltinių. Tai besikuriančios Argentinos istorija, kurios moteriška įtaka (neskaitant Evitos Peron) buvo ilgai slopinama ir neigiama. Manau, autorė turėjo intenciją ištaisyti šią neteisybę, tačiau kartu integravo ir savitą LGBTQ istoriją, nes akivaizdu, kad šiame kultūriniame invaziniame kare dar būtas integruotas ir lyčių karas. Taigi, vienu šūviu – du zuikiai.

Jūsų Maištinga Siela