Byung-Chul Han. „Psichopolitika“ – Vilnius: kitos knygos, 2025. – p. 104.
„Filosofijos istorija – tai idiotizmų istorija. Sokratas, kuris žino tik tai, kad nieko nežino, yra idiotas. Descartes‘as, kuris abejoja viskuo, taip pat yra idiotas. Cogito ergo sum yra idiotizmas. Vidinis minties sutraukimas leidžia viską pradėti iš naujo. Descartes‘as mąsto mąstydamas mąstymą. Mąstymas atgauna savo nekaltybės būseną atsigręždamas į save patį (p. 83).“
Sveiki, mieli skaitytojai,
Jau kuris laikas esu labai susidomėjęs Pietų Korėjos
kilmės vokiečių filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) pastaruoju metu
leidžiamais lietuviškai filosofiniais leidiniais. Patinka, kad filosofas
žvelgia į mūsų tikrovės ir laikmečio aktualijas, susieja naujus žiūros kampus,
kurių šiaip paprastoje spaudoje neįžvelgsi ir nepamatysi, o tai leidžia
visiškai kitaip interpretuoti visuomenėje (ir savyje) vykstančius procesus. Trečioji
Hano pasirodžiusi knyga vadinasi Psichopolitika, ji turi
paantraštę Neoliberalizmas ir naujosios galios technologijos,
pastaroji knyga originalo kalba pasirodė 2014 m. (taigi, prieš kiek daugiau nei
10 metų) ir kreipė žvilgsnį į naujas valdžios galios, prievartos ir nelaisvės
formas, įgalintas sparčiai besikuriančių technologijų, o šiandien skaitydamas
galvoju: kaip viskas labai dėsningai ir pranašiškai išsipildė ir toliau pildosi.
Knygą į lietuvių kalbą išvertė ir knygos gale savo straipsnį Nuo
biopolitikos prie psichopolitikos parašė Tomas Sodeika, išleido leidykla Kitos
knygos.
Psichopolitikoje
autorius atskiria iš esmės keletą reikšmingų laikmečių takoskyrų. Hanas remiasi
prancūzų filosofo Michel Faucault XX a. suformuota biopolitikos samprata, kai
politika ir galios svertai išnaudodavo žmonių laiką ir kūnus, tačiau iškart
pabrėžia, kad šioji biopolitinė išnaudojimo sistema jau nebegalioja šiomis
dienomis, kai pačiam individui leidžiama tą daryti „laisva“ valia. Iš tikrųjų
šioji knyga labai šlietųsi prie kitos autoriaus knygos Nuovargio visuomenė,
kurioje jis iškėlė naują motyvą: žmogus, varomas nesustabdomų savo ambicijų ir
iš aplinkos gaunamos motyvacijos – tu gali! – praktiškai tampa bejėgiu
pasipriešinti pataikaujančiai ir išnaudojančiai nematomai (savi)prievartai. Labai
panašiu principu Hanas perteikia ir psichopolitikos mechanizmus, pavadindamas
technologijų erą antrąją Apšvietos epochos stadija.
Autorius neoliberalizmo psichopolitiką apibrėžia
šitaip: „Neoliberalioji psichopolitika – tai valdymo technologija, pasitelkdama
psichologinį programavimą ir kontrolę, stabilizuoja ir įtvirtina valdančiąją
sistemą. Todėl gyvenimo menas, kaip laisvės praktika, turi įgauti
de-psichologizacijos formą. Laisvė nuginkluoja psicholopolitiką kaip pavergimo
priemonę. Subjektas depsichologizuojamas, ar net ištuštinamas, kad taptų
laisvas tokiai gyvenimo formai, kuri neturi vardo (p. 81-82).“
Iš esmės naujoji politika, pagal Byung-Chul Haną,
veikia mūsų ne tiek mūsų jausmus, bet emocijas, kurios yra itin paveikios ir
trumpalaikės, todėl jas dirginti, tenkinti ir jautrinti, išprovokuoti yra labai
paprasta tų pačių technologijų pagalba. Kaip vieną ryškiausių metaforų Hanas
pasitelkia Jeremy Benthamo VXIII a. antrojoje pusėje sugalvotą panoptikumą, tam
tikrą kalėjimą, kurio centre esantis prižiūrėtojas gali stebėti kalinius, jiems
nematant, nes švytinti lempa neleidžia jiems žinoti, ar kas nors tą akimirką
juos stebi iš būdelės, todėl nuolat save cenzūruoja. Panoptikumo schema itin
tinka dabarties informaciniame socialiniame internetiniame gyvenime, kuriame
mes nežinome, kas iš tikrųjų mus stebi, kas apdoroja mūsų naršymo duomenis ir
nusprendžia, kokie mes esame žmonės. Tai nematomas panoptikumas, kuris įjungia
savitą savicenzūrą; kažkas žino mūsų aistras, troškimus, ką mes valgome ir ką
veikiame laisvalaikiu, o tai tampa psichopolitikos įrankiu valdyti ištisas
mases, jiems net nežinant. Jūs pasižiūrėkite, kaip sukasi mūsų „laisvose“
informacijos platformose sugeneruoti „pakištukai“: reklamos, internetiniai
informaciniai srautai, profiliai, prekės, paslaugos...
Sakysite, kas čia tokio? Gal net labai patogu kaip
vartotojui? Tačiau taip dirginamos emocijos, išnaudojama ir įgalinama individo
laisvė. Net turėdamas atostogas žmogus planingai save absorbuoja ir įgalina
turiningai, įkraunančiai patirčiai: planuoja keliones, ruošiasi į SPA centrus,
perka pirkinius ir nė dienos neleidžia nieko sau neveikti, nes bambinėti
šiaip sau yra neproduktyvu. Pagal Haną tikroji prabanga šiandien yra nieko
nedaryti ir neveikti, išeiti iš vartojimo sferos ir nuolat savęs tobulino
inercijos, netgi jeigu tai nesusiję tiesiogiai su darbu, laisvas laikas tampa
pavergtas ir paglemžtas kitų nebūtinų poreikių tenkinimui, kurie reikalauja
resursų ir įgalina individą visada būti motyvuotu vergu vartotojiškos
visuomenės terpėje, jam pačiam nesuvokiant, kad jis tėra tik emocijomis,
motyvacijomis suvoliotas savo energijos, idėjų davėjas, kitaip sakant,
sukuriama laisvės iliuzija, kurią įtvirtina neoliberalizmas. „... darbą
šlovina pirmiausia politinė kairė. Ji ne tik išaukštino darbą iki žmogaus
esmės, bet ir mistifikavo jį, paversdama darbą tariama kapitalo priešybe. Skandalu
ji laiko ne patį darbą, o tik tai, kad kapitalas darbą išnaudoja. Štai kodėl
visų darbininkų partijų programa visada reikalauja tik darbo išlaisvinimo, bet
ne išlaisvinimo nuo darbo. Darbas ir kapitalas yra tik dvi to paties medalio
pusės (p. 54).“
Kodėl niekas nesipriešina? Nes pats žmogus tampa savo
paties projektu, kurį negalima apleisti. Įtikėję, kad turime nuolat vystytis ir
pripildyti save naujų patirčių, mes esame įtraukiami į nesibaigiantį
savanoriškos vergovės liūną, kuri dažnai priveda, kaip autorius pabrėžia, prie
liūdesio, depresijos ir pervargimo. Nieko nebegalima kaltinti, įspūdis
sukuriamas toks, kad pats individas kaltas dėl visų savo nesėkmių. „Išmanioji
galia prisitaiko prie psichikos, užuot ją disciplinavusi ir primetusi suvaržymus
ar draudimus. Ji neverčia mūsų tylėti. Atvirkščiai, ji nuolat mus skatina
bendrauti, dalytis, dalyvauti, pranešti savo nuomonę, poreikius, troškimus ir
pageidavimus bei pasakoti savo gyvenimą. Ši draugiška galia pasirodo galingesnė
už represinę galią. Ji yra visiškai nepastebimą. Laisvės krizė šiandien
pasireiškia tuo, kad susiduriame su galios technologija, kuri ne paneigia ar
slopina laisvę, bet ją išnaudoja. Laisvą pasirinkimą (Wahl) pakeičia pasirinkimas
(Auswahl) iš to, kas siūloma (p. 22).“
Daugiau ar mažiau visi žinome, kas yra kolektyvinė pasąmonė,
o štai Hanas į savo traktatą įveda skaitmeninės pasąmonės apibrėžtį. „Didieji
duomenys taip pat galėtų atskleisti tuos kolektyvinio elgesio modelius, kurių
individai nesuvokia. Taip atsivertų prieiga prie kolektyvinės pasąmonės. Mikrofizinį
arba mikropsichinį sąsajų tinklą pagal analogiją su „optine pasąmone“ būtų
galima vadinti skaitmenine pasąmone. Tuomet skaitmeninė psichopolitika galėtų
valdyti masių elgesį sąmonei nepasiekiamu lygmeniu (p. 68-69).“ Tai jau
panašu į pagerintą distopiją, pranokstančią biopolitikos tiesiogine prievarta
ir negatyvu sukurtus mechanizmus G. Orwello „1984-uosiuose“. Žmonės nesuprasdami,
kad yra pajungti prie vergovės, manosi, kad yra laisvi. Slovėnų filosofas S. Žižekas
yra pasakęs, kad didžiausias žmonijos pralaimėjimas yra tas, kada karta
(žmonės) nebesuvokia, ko neteko. Taigi Didžiuoju Broliu tampa mūsų išmaniųjų
kanalų sistemos, kurios suskaičiuoja kiekvieną mūsų centą, žino mūsų
kraujospūdį, kiek turime dantų, ką valgome ryte ir vakare, žino mūsų pirkinius,
jausmus ir pomėgius – tam yra ištisi algoritmai! – kad mums būtų pasiūlyta kuo
daugiau ir kad kuo daugiau kimštume, norėtume, tobulėtume, eikvotumėmės ir
įtikėtume, kad tai pati teisingiausia gyvenimo forma ir patyrimas.
Knygos gale autorius šįkart pasiūlo tam tikrą
beprotišką išeitį, kaip išeiti iš šios neoliberalios psichopolitikos sukurto
kalėjimo ir smurto. Jis siūlo tapti kvailiais ir idiotais, kurie iš principo
nėra pavaldūs sistemai, nes yra jos paraštėje, todėl nepasiekiami ir
neįveikiami. Kaip Įvykį, kuris padaro tam tikrą revoliuciją, slinktį
tikrovėje, sulaužo tabu yra idiotų ir kvailių darbas, kurie neperpranta
sistemos rėmų, todėl išvaduoja iš nubrėžtų ribų. „Šis idiotas yra
šiuolaikinis eretikas. Žodis „erezija“ iš pradžių reiškė pasirinkimą. Todėl eretikas
yra tas, kuris gali laisvai rinktis. Jis turi drąsos nukrypti nuo ortodoksijos.
Jis drąsiai išsilaisvina nuo spaudimo prisitaikyti. Idiotas kaip eretikas yra pasipriešinimo
konsensuso prievartai figūra. Jis išsaugo autsaiderio romantiškumą. Dabar,
didėjančio konformistų spaudimo akivaizdoje, kaip niekad svarbu stiprinti
eretišką sąmoningumą (p. 85).“
Nepaprastai atverianti knyga! Kaskart perkaitęs ką
nors iš Byung-Chul Hano knygų, jaučiuosi priaugęs prie naujo suvokimo, nes
atpažįstu save ir savo būklę neoliberalizmo psichopolitikos lauke, o juk
sąmoningumas ir suvokimas veda prie naujos kokybės ir savikontrolės. Netgi jei nesidomėte
filosofija, Hano knygos tinka ir kaip savišvieta, savotiška savikoučerystė,
plečianti suvokimus ir horizontus, pagrįstai ir naujai įvertinti mūsų
visuomenės šiandienos situaciją, tendencijas. Hanas nuolat kalba apie pavergimą
ir išsilaisvinimo būtinybę, manau, jis iš prigimties maištininkas, ne vien tik
pasyvus teoretikas. Šioje Psichopolitikos knygoje būtent Haną pamačiau
tokį, o per jį ir save patį. Labai rekomenduoju!
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą