Sveiki,
Panoptikumas yra
utopinė architektūrinė idėja, kurią 1785 m. sugalvojo ir aprašė anglų filosofas
bei socialinis reformatas Jeremy Benthamas. Pavadinimas kilęs iš graikų
kalbos žodžių pan (viskas) ir optikon (matymas), kas tiesiogiai reiškia „viską
matantis“. Ši koncepcija buvo sumanyta kaip idealus prižiūrimojo pastato,
pavyzdžiui, kalėjimo, ligoninės, mokyklos ar gamyklos, modelis, siekiant
pasiekti nepriekaištingą efektyvumą prižiūrint žmones minimaliomis sąnaudomis.
Pagrindinis Panoptikumo architektūrinis sprendimas yra
žiedinis pastatas su kameromis, išdėstytomis per perimetrą. Kiekviena kamera
turi du langus: vieną didelį, nukreiptą į išorę, kad apšviestų kameros vidų, ir
vieną, nukreiptą į pastato centrą. Pastato centre yra centrinis bokštas –
prižiūrėtojo buveinė. Būtent centrinio bokšto ir išorinių langų sukuriamas
šviesos ir kontrasto žaismas yra esminis: prižiūrėtojas visada gali matyti
prižiūrimuosius, bet pats lieka nematomas ir neidentifikuojamas dėl apšvietimo
krypties.
Šio modelio genijus slypi ne fizinėje prievartoje, o
psichologiniame poveikyje. Kaliniai, dėl prižiūrėtojo pozicijos tamsiame
centre, negali žinoti, ar jie yra stebimi konkrečiu momentu, ar ne. Taigi,
galia įgyja naują formą: ji tampa neapibrėžta, tačiau nuolatinė ir automatinė.
Nežinomybė priverčia kalinius daryti prielaidą, kad jie yra stebimi visą laiką.
Todėl jie nuolat elgiasi taip, tarsi prižiūrėtojas būtų budrus.
Panoptikumas veda prie esminio socialinės kontrolės
pokyčio: išorinė kontrolė internalizuojama. Prižiūrimasis tampa savo paties
prižiūrėtoju – individas pats įsisavina priežiūros normą ir disciplinuoja savo
elgesį. Užuot reikalavus didelio prižiūrėtojų skaičiaus ar fizinės jėgos,
sistema veikia automatiškai, per prielaidą ir baimę, kad galia bet kada gali
būti nukreipta į tave.
Nors Panoptikumas, kaip fizinis pastatas, nebuvo
plačiai įgyvendintas, jo idėja tapo galinga modernios galios metafora, ypač XX
a. antroje pusėje. Prancūzų filosofas Michelis Foucault savo įtakingame
veikale „Disciplinuoti ir bausti“ Panoptikumą pavertė šiuolaikinės
disciplinuojančios visuomenės simboliu ir analizės įrankiu. Anot Foucault,
Panoptikumas parodė, kaip galia perėjo nuo viešo ir ritualizuoto bausmės
vykdymo prie subtilesnės, nuolatiniu stebėjimu pagrįstos disciplinos ir norminimo
sistemos, taikomos mokyklose, ligoninėse ir visose viešosiose institucijose.
Šiandien Foucault analizė yra ypač aktuali, nes
skaitmeninės technologijos sukūrė naujas, dar efektyvesnes Panoptikumo formas,
dažnai vadinamas skaitmeniniu panoptikumu. Visuotinė stebėjimo kamerų sistema,
duomenų rinkimas apie kiekvieną mūsų žingsnį internete, socialinių tinklų
sekimas – visa tai leidžia valdžiai ir korporacijoms prieiti prie informacijos
ir daryti įtaką mūsų elgesiui, mums patiems nesuvokiant, kas mus stebi ir kada.
Taigi, Panoptikumas yra ne tik architektūrinis
modelis. Tai yra galios mechanikos pavyzdys, iliustruojantis, kaip nuolatinis,
nors ir nepatvirtintas stebėjimas, sukuria autodisciplinos kultūrą. Jis
atskleidžia, kaip galia veikia ne represijomis, o produktyviai, formuodama ir
normindama individų elgesį taip, kad jie taptų paklusniais visuomenės nariais,
patys sau primetę nematomo prižiūrėtojo funkcijas.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą