Knyga: Solvej Balle "Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga"

Solvej Balle. „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“ – Vilnius: Hubris, 2024. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Labai puikiai prisimenu vaikystėje matytą filmą Švilpiko diena (angl. Groundhog Day, 1993), kai anuomet aktorius Bill Murray, atsibudęs naują rytą, susivokdavo, kad vėl ir vėl kartoja savo įprasto vieno gyvenimo dieną. Tas fantastinis metodas kartoti dieną nėra naujas dalykas, vėliau jį pasigavo televizijos serialai ir populiarioji literatūra, išplėtojo ir visaip varijavo žaisdami struktūriškai atsikartojančią dieną. Šį metodą savaip panaudoja žinoma danų literatūros kūrėja Solvej Balle (g. 1962) savo romanų cikle Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga (dan. Om beregning af volumen. Bog 1), pastarosios dvi dalys viena po kitos pasirodė lietuviškai ir jas išvertė viena žymiausių, mano galva, iš danų kalbos vertėjų – Ieva Toleikytė. Knyga nominuota ir įtraukta į Tarptautinio Booker sąrašą, tad ji neatsitiktinai reprezentuoja danų moderniąją literatūrą.

 

Šiaip šiemet iš danų jau skaičiau Olgos Ravn Vaško lėlė (Rara, 2025), kurią kaip ir Apie tūrio apskaičiavimą, priskirčiau idėjinių romanų kategorijai, tačiau Vaško lėlė man nepalyginamai geresnė. Labai galynėjausi su S. Balle knyga ir, galimas daiktas, kad tokia knyga, jeigu ją reiktų ilgai skaityti, mane būtų panardinusi į depresiją ir ilgą neskaitymo bloką. Kodėl?

Istorija projektuojama kaip Švilpiko diena. Vieną dieną, tiksliau – lapkričio 18 dieną, pagrindinė veikėja Tara Selter įsigyja iš Filipo ir jo draugės Mari seną monetą, nusidegina ranką ir nuo to laiko kažin kas jai nutinka, bet ji kasryt pabudusi jaučia, kad gyvena tą pačią lapkričio 18-osios dieną. Pasakojimas apie ypatingą dieną Tarai tampa, atrodo, tik iš pažiūros nereikšmingų detalių sankaupa: rytiniai Tomo pasikrebždėjimai ir šlapinimasis, Taros laiko leidimas sode, jos įsibrovimas į svetimus namus, apsipirkinėjimai ir daug mėginimų sudėlioti pasikartojimo logikos modelį, bet, deja, nesėkmingų. Kai atrodo, kad autorė šiame ganėtinai abstrakčiame pasakojime įves aiškumą ir stabilumą, ji iš skaitytojo atima bet kokias viltis tiesiogiai suprasti ir apibrėžti, kas per diena toji lapkričio 18-oji. „Parodžiau čekį su užrašu „lapkričio 18 d.“ ir „6 kiaušiniai“, parodžiau tikslų laiką, kada jie buvo parduoti. Tačiau šiukšliadėžėje nebuvo kiaušinių lukštų. Kiaušinių lukštai buvo dingę, bet viryklės metalinės grotelės, ant kurių kepėm kiaušinius, dar buvo šiltos, o čekis po mūsų apsipirkimo gulėjo mano krepšyje ir niekur nedingo. Laikas turėjo nesutapimų, ir buvo neįmanoma atrasti kokius nors logiškus dėsnius (p. 80).“

 

Visa tam Tara į savo egzistencinę atskirties nuo laiko ir sociumo savo suasmenintame dienoraščio formos fragmentuotame pasakojime naudoja metaforas, pavyzdžiui, įlūžęs laikas: „Ar ją lėmė įvykis, kurį galima paaiškinti, o gal atsitiktinumų seka, nelaimingas nutikimas? Kur įlūžo laikas? Ką aš padariau tą dieną, kai sulūžo laikas? Ar kas dėl to kaltas? Ar kas nors padarė klaidą. O jei taip, tai kokią? (p/ 70).“

Solvej Balle

 

Paties siužeto pasakojime ne tiek ir daug. Nors, atrodo, kad Tara stengiasi visais būdais ištrūkti ir išsiaiškinti laiko kilpos prasmę, tačiau visumoje ji atrodo bejėgė ir stacionari, įsišaldžiusi. Ėmiau kelti prielaidą, gal Tara kokia ligonė, gal ji serga ir jos tikrovės laiko matrica tėra tik sujaukto proto atspindys? Iš esmės netinka niekas, kas gali atrodyti elementaru. Daugiausia dėmesio skiriama Taros ir Tomo santykiams, kurie per bėgančias lapkričio 18 dienas keičiasi. Iš pradžių jie aistringai mylisi, o po to Tara pajaučia norą atsiskirti, todėl slapstosi Tomo namuose ir daug dienų jam nepasirodo. Galiausiai ji viliasi ištrūkti iš laiko kilpos, kai praeis 365 dienos.

 

Knyga pristatoma kaip meditacija, tačiau, kai pasiekiau knygos vidurį, supratau, kad nieko gero iš jos paprasčiausiai nebus. Knyga pernelyg filosofiška ir beformė, pernelyg postmoderni, kad intriguotų. Šiaip mėgstu eksperimenius intelektualiuosius grožinius romanus, tačiau netgi man šįkart viskas buvo be aistros ir konkretumo. S. Balle dreifuoja per tekstą imituodama sulėtėjusią pačią kasdienybę triukšme, t. y. paradoksalus pasakojimas, kur galimai pati Tara tėra tik instrumentas pasakoti apie kur kas abstraktesnius dalykus: laiką, gyvenimo tėkmę, vartotojiškumą. Tarai sustojęs laikas – tai galimybė tyrinėti tikrovę iš neskubėjimo skubos pasaulyje, kiekvieną daiktą ir debesėlį. Taip autorė pristabdo intrigos ir dinamikos literatūros mechanizmą, todėl tekstas tampa siurrealistinis ir, bent jau man, kažkodėl japoniškas, kuriame pilna vardijimų ir ritualų, mechaniškų atsikartojimų, kurie veda Tarą dvasiškai į visai kitokius pažinimo ir suvokimo etapus. Apie tūrio apskaičiavimą, man pasirodė, kaip tokia knyga, kuri maištauja prieš greitį ir pokytį, bet tuo pačiu paradoksaliai perteikia nežymių pokyčių pastebėjimo stebuklą, kurį esame savo skubotame pasaulyje pamiršę.

 

Kartu tai romanas apie daiktų ir vartojimo pasaulį. Racionalų taupymo pasaulį, kuriame šiaip iš mūsų gyvenimo greitai dingstantys suvartoti daiktai užmirštami, tačiau Tara juos tyrinėja nuolat akcentuodama kokias nors užrašines, knygas, monetas, klibančius vazonus, o jos dėmesio sutelkimas į daiktus pakeičia jų esminę vertę ir net... prigimtį. Iš vienos pusės suprantu šio romano filosofinį matmenį, jis itin prityrusius literatūros gurmanus gali priblokšti, tačiau man knyga buvo, kaip čia pasakius? Beskonė. Matyt, pasimatavau, kad man sunku pačiam nuolat besikeičiančiame pasaulyje vertinti ir nuolat reflektuoti kokį seną dantų šepetėlį ar kokį prieš kelis dešimtmečius išleistą Jurgos Ivanauskaitės novelių rinkinį Pakalnučių metai, kuriame, beje, yra pasakojimas Diena, kurios nebuvo, pastarosios nebuvo kalendoriuje ir išvedė pagrindinės veikėjos gyvenimą iš įprastos rikiuotis, kaip ir Tarą S. Balle romane. Pačia bendriausia prasme, laikas – galingas dalykas literatūroje, per jo sukurtą fantastinę perspektyvą galima atrasti šiaip aplink mus nepastebimus, bet esamus dalykus. Deja, antram tomui Apie tūrio apskaičiavimą nesu nusiteikęs, tad džiaugiuosi, kad iškart nepirkau abiejų knygų. Viena nuobodžiausių ir neįdomiausių knygų, skaitytų šiemet. Labai nuvylė.

 

Maištinga Siela