Maištinga Siela
Pasirodo, atsižvelgiant į naujausius archeogenetikos
ir populiacinės genetikos tyrimus, lietuvių genetinė sandara atskleidžia
stulbinantį Europos praeities vaizdą, metantį iššūkį tradiciniams istoriniams
naratyvams, kurie lietuvius dažnai grupavo su slavais. Šie moksliniai atradimai
rodo, kad lietuviai yra unikali genetinė „laiko kapsulė“, išsaugojusi
bruožus, menančius periodus gerokai prieš atsirandant šiuolaikinėms Europos
etninėms grupėms.
Lietuvių genetika išsiskiria nepaprastu Vakarų
medžiotojų-rinkėjų (angl. Western Hunter-Gatherer) paveldo išsaugojimu, kuris
siekia 88–100 % kai kurių genomų. Šis Ledynmečio kraujas yra toks pat, koks
randamas 10 000 metų senumo skeletuose. Autosominiai tyrimai patvirtino, kad
lietuviai genetiškai atsiskyrė nuo kitų Rytų europiečių populiacijų prieš
maždaug 12 800 metų, dar iki susiformuojant slavų tapatybei. Šis unikalus
genofondas išliko dėl geografinės izoliacijos – Baltijos regiono pelkės, tankūs
miškai ir upės sukūrė natūralų barjerą, kuris neleido didelėms Neolito
ūkininkų, atėjusių iš Anatolijos, migracijos bangoms transformuoti vietos
populiacijos.
Nors motinos linijos išliko stabilios, lietuvių Y-DNR
(tėvo linijos) atspindi du didelius, bet skirtingus įvykius. Apie 3000 m. pr.
Kr. iš Ponto-Kaspijos stepės atkeliavo Jamos kultūros raiteliai, atsinešę
bronzą ir genetinę signatūrą R1a Z280 haplogrupę, kuri šiandien randama 35–45 %
Lietuvos vyrų. Antrasis srautas, maždaug apie 500 m. pr. Kr., buvo tylesnis –
tai N1C haplogrupė, atkeliavusi iš Uralo ar Sibiro regiono per finougrų tautas,
kurios atkeliavo prekybos keliais. Šis Sibiro žymeklis šiandien randamas 30–40
% Lietuvos vyrų ir yra genetinis derinys, retai aptinkamas Vakarų ir Pietų
slavų bei germanų populiacijose, pabrėžiant genetinę distanciją.
Ypatingas genetinės studijos atradimas yra lietuvių
motinos linijų (mtDNR) stabilumas. Haplogrupės, tokios kaip U5B, žymimos kaip
vienos seniausių genetinės kilmės linijų Europoje, siekiančios Mezolitą.
Nepaisant Y-DNR (tėvo linijų) svyravimų, atėjūnai iš stepių nesunaikino
vietinių medžiotojų-rinkėjų, o susijungė su jomis, vesdami vietos moteris.
Tyrimai patvirtina, kad lietuvių motinos kilmė išliko nepaprastai stabili net
per didžiausius istorinius sukrėtimus, įrodant, kad moterys išliko
įsišaknijusios savo žemėje.
Genetiniai duomenys kategoriškai paneigia idėją,
kad lietuviai yra kilę iš slavų. Nors LDK elitas ilgus amžius kalbėjo
slaviškomis kalbomis (gudų kanceliarine, vėliau lenkų), kaimo gyventojai
prisilaikė savo kalbos, tradicijų ir genetinės sandaros. Skirtingai nei
Lenkijoje ar Balkanuose, kur fiksuojamas iki 80 % Y-DNR populiacijos pasikeitimas,
Lietuvos Y-DNR linijos išliko tvirtos. Be to, nustatyta, kad Šiaurės Rytų
slavai (rusai, baltarusiai, ukrainiečiai) nepakeitė Baltus, o absorbavo – jų
genofonde randama ta pati N1C haplogrupė, liudijanti apie Baltų genetinį
palikimą tose teritorijose, todėl slaviška tapatybė dažnai buvo lingvistinė
revoliucija, o ne genetinė migracija.
Genetikos tyrimai lietuvius apibrėžia kaip gyvą
priešistorinės Europos liekaną, išlaikiusią genetinį unikalumą per tūkstančius
metų. Ši unikalumas pasireiškia ir dabar tiriamais, ne iki galo paaiškintais
bruožais, tokiais kaip didesnis raudonų plaukų alelių (10–12 %) pasiskirstymas,
padidėjęs neandertaliečių genų srautas ir unikalios adaptacijos. Kartu su
lietuvių kalba, kurią lingvistai laiko labiausiai archajiška gyvąja
indoeuropiečių kalba, genetiniai atradimai patvirtina, kad lietuviai išsaugojo
seną, izoliuotą ir labai reikšmingą Europos genetinio žemėlapio dalį, kuri,
kaip manoma, buvo prarasta amžiams.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą