Sveiki, skaitytojai,
Žiūriu tiek filmų, bet niekada nesu susidaręs aiškios
nuomonės apie portugalų kiną. Apie brazilų – taip, tačiau apie portugalų beveik
nieko. Net nesugebėčiau taip greitai įvardyti kokio nors filmo favorito iš šios
šalies, tarsi portugalų kinas mano lauke nelabai egzistuotų. Visgi jis
egzistuoja, tad atleiskite tie, kurie žavisi Portugalijos kinu. Nusprendžiau
pažiūrėti, nes ilgai laikiau šį filmą rezerve, portugalų režisieriaus João
Pedro Rodrigues filmą „Žaltvykslė“ (prot. Fogo-Fátuo) (2022),
kurį rodė kurį laiką kino teatras „Skalvija“.
Šįkart neapsiriksiu sakydamas, kad filmas išskirtinai
LGBTQ auditorijai. Nors daugelis kino kūrėjų protestuoja ir kuria savaip
universalius filmus su gėjų ar lesbiečių pasakojimo linijomis, tačiau „Žaltvykslė“
man pasirodė išskirtinai homoseksualiai auditorijai, tačiau, aišku, nebūtinai. Filmas
pasakoja apie merdintį Portugalijos karalių 2069 metais, į kurio laidotuves
susirenka įvairiausio plauko transvestitai ir homoseksualai, neaiškios iš pirmo
žvilgsnio tapatybės žmonės, kurie imituoja portugališkos kultūros elementus,
todėl savaime tai lyg ir... parodija. Bet daug istorijos sukasi visgi praeityje
apie tą patį, tik dar jaunąjį karalių Alfredą, kuris meta savo karališkai šeimai
iššūkį ir, užuot gyvenęs įprastą aristokrato gyvenimą, bando tapti gaisrininku,
nes jaučia ryšį su Portugalijos žeme, jam rūpi klimato kaita, išsaugoti senus
medžius, tačiau šis sprendimas jį nuveda visiškai kitų patirčių linkme –
gaisrininkų mokykloje jis susižavi vyrais, pastebi jų erotiškumą, nuogumą,
įsivaizduoja jų gašlumą ir aistrą, o labiausiai jis susibendrauja su juodaodžiu
Alfonsu.
Filmas keistai trikdantis. Visiškai ne dėl to, kad
kadre stambiu planu rodomi vyriški lytiniai organai, oralinis miške tarp
skirtingų rasių jaunuolių, bet pati režisūra. Filmas kaip lėlių namelis, jis
labai netikroviškas, karikatūrinis, tyčia angažuotas teatrališkai. Suprantu,
kad režisierius siekė idėjinio kino, provokuoti ir brėžti ribas keliais
probleminiais diskursais: klimato kaitos rūpesčiai, rasinė nelygybė,
homoseksualumo tema bei darbininkų klasės ir monarchų luomo atskirties
problema.
Filmas provokuojantis, tačiau be aiškios artikuliacijos,
nes pasirinktas muzikos ir šokio prisodrintas teatras (tačiau iki filmo „Emilijos
Perez“ kaip iki kosmoso), kuris kėlė šypsnį (tokia komedijos raiška), bet
labiau man viskas panašėjo į erotinį absurdą, kurioje svarbiausias pamatas režisieriui
tampa tiesiog reikšti erotines idėjas. Filmas trikdo, nes jo sąranga dvelkia
mėgėjiškumu, neužtikrintumu, kuris iš dalies tampa ir paties filmo trūkumu ir
lyg privalumu. Dainuojantys vaikai tarp medžių, neišvysta naivi Alfonso ir
Alfredo aistros istorija tyčia fragmentiška, tad žiūrovui nėra laiko nei suvokti
šios linijos prasmės, nei susitapatinti. Visgi pagalvojau, kad režisierius
galėtų kurti kažką panašaus į italų Tinto Brasso produkciją, gal net estetišką
pornografiją, tačiau meninio filmo vizijoje viskas atrodė pernelyg sąlygota ir
priminė ne taip seniai Kino pavasaryje matytą argentiniečių režisieriaus Luis
Ortega filmą „Žokėjus“, kuriame panašiomis priemonėmis, tik labiau išvystas
siužetas ir raiška, priminė „Žaltvyklsę“. Rekomenduočiau tik labai specifinio
kino žiūrovui, deja, man filmas nepatiko. Gerai, kad filmo trukmė viso labo 1
valanda ir 7 minutės, bet vis tiek prailgo.
Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.0
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą