2025 m. spalio 22 d., trečiadienis

Filmas: "Žaltvykslė" / "Fogo-Fátuo" / "Will-o'-the-Wisp"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žiūriu tiek filmų, bet niekada nesu susidaręs aiškios nuomonės apie portugalų kiną. Apie brazilų – taip, tačiau apie portugalų beveik nieko. Net nesugebėčiau taip greitai įvardyti kokio nors filmo favorito iš šios šalies, tarsi portugalų kinas mano lauke nelabai egzistuotų. Visgi jis egzistuoja, tad atleiskite tie, kurie žavisi Portugalijos kinu. Nusprendžiau pažiūrėti, nes ilgai laikiau šį filmą rezerve, portugalų režisieriaus João Pedro Rodrigues filmą „Žaltvykslė“ (prot. Fogo-Fátuo) (2022), kurį rodė kurį laiką kino teatras „Skalvija“.

 

Šįkart neapsiriksiu sakydamas, kad filmas išskirtinai LGBTQ auditorijai. Nors daugelis kino kūrėjų protestuoja ir kuria savaip universalius filmus su gėjų ar lesbiečių pasakojimo linijomis, tačiau „Žaltvykslė“ man pasirodė išskirtinai homoseksualiai auditorijai, tačiau, aišku, nebūtinai. Filmas pasakoja apie merdintį Portugalijos karalių 2069 metais, į kurio laidotuves susirenka įvairiausio plauko transvestitai ir homoseksualai, neaiškios iš pirmo žvilgsnio tapatybės žmonės, kurie imituoja portugališkos kultūros elementus, todėl savaime tai lyg ir... parodija. Bet daug istorijos sukasi visgi praeityje apie tą patį, tik dar jaunąjį karalių Alfredą, kuris meta savo karališkai šeimai iššūkį ir, užuot gyvenęs įprastą aristokrato gyvenimą, bando tapti gaisrininku, nes jaučia ryšį su Portugalijos žeme, jam rūpi klimato kaita, išsaugoti senus medžius, tačiau šis sprendimas jį nuveda visiškai kitų patirčių linkme – gaisrininkų mokykloje jis susižavi vyrais, pastebi jų erotiškumą, nuogumą, įsivaizduoja jų gašlumą ir aistrą, o labiausiai jis susibendrauja su juodaodžiu Alfonsu.

 

Filmas keistai trikdantis. Visiškai ne dėl to, kad kadre stambiu planu rodomi vyriški lytiniai organai, oralinis miške tarp skirtingų rasių jaunuolių, bet pati režisūra. Filmas kaip lėlių namelis, jis labai netikroviškas, karikatūrinis, tyčia angažuotas teatrališkai. Suprantu, kad režisierius siekė idėjinio kino, provokuoti ir brėžti ribas keliais probleminiais diskursais: klimato kaitos rūpesčiai, rasinė nelygybė, homoseksualumo tema bei darbininkų klasės ir monarchų luomo atskirties problema.


Filmas provokuojantis, tačiau be aiškios artikuliacijos, nes pasirinktas muzikos ir šokio prisodrintas teatras (tačiau iki filmo „Emilijos Perez“ kaip iki kosmoso), kuris kėlė šypsnį (tokia komedijos raiška), bet labiau man viskas panašėjo į erotinį absurdą, kurioje svarbiausias pamatas režisieriui tampa tiesiog reikšti erotines idėjas. Filmas trikdo, nes jo sąranga dvelkia mėgėjiškumu, neužtikrintumu, kuris iš dalies tampa ir paties filmo trūkumu ir lyg privalumu. Dainuojantys vaikai tarp medžių, neišvysta naivi Alfonso ir Alfredo aistros istorija tyčia fragmentiška, tad žiūrovui nėra laiko nei suvokti šios linijos prasmės, nei susitapatinti. Visgi pagalvojau, kad režisierius galėtų kurti kažką panašaus į italų Tinto Brasso produkciją, gal net estetišką pornografiją, tačiau meninio filmo vizijoje viskas atrodė pernelyg sąlygota ir priminė ne taip seniai Kino pavasaryje matytą argentiniečių režisieriaus Luis Ortega filmą „Žokėjus“, kuriame panašiomis priemonėmis, tik labiau išvystas siužetas ir raiška, priminė „Žaltvyklsę“. Rekomenduočiau tik labai specifinio kino žiūrovui, deja, man filmas nepatiko. Gerai, kad filmo trukmė viso labo 1 valanda ir 7 minutės, bet vis tiek prailgo.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.0



 

Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą