Kas yra neoliberalizmas, kokie jo bruoažai, politika? Paaiškinimas su pavyzdžiais

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Neoliberalizmas yra ideologija ir politikos modelis, atsiradęs XX amžiuje, pasižymintis stipriu įsitikinimu laisvosios rinkos mechanizmais ir reikalaujantis minimalaus valstybės kišimosi į ekonomiką ir socialinį gyvenimą. Ši doktrina remiasi klasikiniu liberalizmu, tačiau iškelia dar didesnę vertybę individualiai atsakomybei, laisvai prekybai, konkurencijai ir pelno siekimui. Neoliberalizmo esmė yra valstybės aparato ir biurokratijos apribojimas, siekiant, kad rinka taptų pagrindiniu ir efektyviausiu išteklių paskirstymo ir visuomenės organizavimo mechanizmu.

 

Nors neoliberalizmo intelektualinės ištakos siekia XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius, pats terminas buvo sugalvotas anksčiau, o dabartinė reikšmė galutinai įsitvirtino vėliau. Pirmą kartą terminas „neoliberalizmas“ buvo pasiūlytas 1938 metais Paryžiuje vykusiame Walterio Lippmanno kolokviume (Colloque Walter Lippmann). Šio susitikimo tikslas buvo apibrėžti naują liberalizmo formą, kuri galėtų atsakyti į Didžiosios depresijos ir totalitarinių režimų iššūkius. Tačiau šiuolaikinė, kritinė ir plačiai vartojama prasmė, apibūdinanti laisvosios rinkos fundamentalizmą, atsirado tik 1980-aisiais, kai ši politika pradėta masiškai įgyvendinti Vakaruose.

 

Tikruoju neoliberalizmo pakilimu ir globaliu įsigalėjimu laikomas laikas nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios, ypač Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Šios ideologijos įgyvendinimo lyderiais tapo Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Pagrindiniai neoliberalizmo bruožai apima privatizaciją (valstybinių įmonių pardavimas privačioms rankoms, pvz., britų geležinkelių privatizavimas), dereguliaciją (vyriausybės nustatytų taisyklių ir kontrolės panaikinimas, ypač finansų sektoriuje, siekiant padidinti konkurenciją), valstybės išlaidų mažinimą socialinėms programoms (pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos apsaugos srityje), laisvą prekybą ir tarptautinių kapitalo srautų liberalizavimą. Be to, esminis bruožas yra profesinių sąjungų galios mažinimas ir darbo rinkos lankstumo didinimas.

 

Filosofai ir politologai neoliberalizmą vertina itin kontroversiškai. Vokiečių–korėjiečių filosofas Byung-Chul Han, kurio knygą dabar skaitau, neoliberalizmą traktuoja kaip naujo tipo išnaudojimo sistemą, kuri pakeičia gamyklos darbininką verslininku. Anot jo, ši sistema nenaudoja išorinės disciplinos ir prievartos, o verčia individą pačiam tapti savo išnaudotoju. Neoliberalizmo subjektas savanoriškai save verčia pasiekti maksimalų našumą, o bet kokia nesėkmė interpretuojama kaip asmeninės kaltės rezultatas, o ne sistemos trūkumas. Taip pat žymus geografas ir socialinių mokslų teoretikas Davidas Harvey neoliberalizmą apibrėžia kaip politinį projektą, skirtą klasės galiai atkurti ir sustiprinti turtingųjų pozicijas, ypač per vadinamąjį „kaupimą per nusavinimą“ (angl. accumulation by dispossession).

 

Kiti kritikai, tokie kaip politologai, atkreipia dėmesį į tai, kad neoliberalizmas lemia didėjančią socialinę nelygybę ir turto koncentraciją visuomenės viršūnėje, tuo pat metu silpnindamas demokratinių institucijų galią korporacijų ir finansinių rinkų naudai. Pavyzdžiui, finansų rinkų dereguliacija JAV ir Europoje, vyravusi dešimtmečius, lėmė 2008 m. finansų krizę, kuri iliustravo rizikos perkėlimą ant visuomenės pečių, o pelno – privačioms rankoms. Tokie pavyzdžiai rodo skirtumą tarp deklaruojamo neoliberalizmo tikslo sukurti efektyvią konkurencinę aplinką ir realaus poveikio.

 

Lietuvoje neoliberalizmo idėjos įsitvirtino po Nepriklausomybės atkūrimo, ypač devintajame dešimtmetyje. Lietuva, pereidama nuo planinės ekonomikos prie rinkos, priėmė daugelį šios ideologijos principų: masinė privatizacija (pavyzdžiui, privatizacijos čekiais), griežta fiskalinė drausmė (valdžios išlaidų kontrolė) ir sparčiai liberalizuota ekonomika (laisvas kapitalo judėjimas, žemi mokesčiai verslui). Nors šie žingsniai padėjo integruotis į Vakarų rinkas ir skatino ekonomikos augimą, jie taip pat sukėlė nemažai socialinių problemų, įskaitant didelę pajamų nelygybę, masinę emigraciją ir viešojo sektoriaus (pvz., švietimo ir sveikatos apsaugos) finansavimo stygių.

 

Šiandien Lietuvos politinėje ir ekonominėje sistemoje vyrauja neoliberalūs mechanizmai, kurie kritikuojami už nepakankamą socialinės atskirties mažinimą ir per didelį visuomenės gerovės palikimą rinkos valiai. Viešojoje erdvėje diskutuojama, kaip subalansuoti laisvosios rinkos privalumus su būtinybe stiprinti socialinę apsaugą ir viešąjį gėrį, siekiant sukurti tvaresnę ir teisingesnę visuomenę, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva išlieka viena iš šalių, kur nelygybė yra ryški Europos Sąjungos kontekste.

 

Jūsų Maištinga Siela