Asmenybė. Rašytojas James Joyce (Džeimsas Džoisas), biografija, gyvenimas, Ulisas, kūrybos bruožai, įdomybės

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu pažintį su garsiausiais pasaulio literatūros rašytojais ir šįkart – airių genijus James Joyce, kai kur dar verčiama kaip Džeimsas Džoisas.

 

Didžiojo literato gyvenimas iki karjeros pradžios

 

James Augustinas Aloyzius Joyce'as gimė 1882 m. vasario 2 d. Dublino priemiestyje, Retgare (Rathgar), Airijoje, tapdamas pirmuoju iš dešimties išgyvenusių vaikų gana pasiturinčioje, nors ir vėliau skurstančioje, katalikų šeimoje. Jo tėvas, Johnas Stanislausas Joyce'as, buvo linkęs į alkoholizmą ir pasižymėjo nerūpestingu požiūriu į finansus, o tai nulėmė nuolatinį šeimos materialinės padėties blogėjimą ir dažnus kraustymus, per kuriuos Jamesas patyrė net 16 gyvenamosios vietos pakeitimų. Vis dėlto, tėvas buvo puikus pasakotojas, turintis puikų dainininko balsą, ir būtent jis įskiepijo jaunajam Jamesui meilę literatūrai ir airiškai kultūrai. Jo motina, Mary Jane Murray, buvo kur kas religingesnė ir nuolanki, skiepijusi sūnui griežtas katalikiškas vertybes.

 

Dėl šeimos finansinių sunkumų, Jamesas Joyce'as anksti įgijo geresnį išsilavinimą, nei galėjo tikėtis. Nuo 1888 iki 1891 m. jis mokėsi prestižiniame Klonjauso Vudo jėzuitų koledže (Clongowes Wood College), vėliau lankė kitas jėzuitų valdomas mokyklas, o 1898 m. įstojo į Dublino Universitetinį Koledžą (University College Dublin, UCD). Jėzuitų įtaka buvo milžiniška: jie suteikė jam puikų formalų išsilavinimą ir išmokė skrupulingos disciplinos, tačiau šis griežtas katalikiškas auklėjimas išprovokavo vėlesnį griežtą atsimetimą nuo religijos. Joyce'as universitete studijavo moderniąsias kalbas (prancūzų, italų) ir aktyviai domėjosi Europos literatūra, ypač norvegų dramaturgu Henriku Ibsenu.

 

Joyce'o ankstyvasis intelektualinis gyvenimas pasižymėjo keliais ryškiais bruožais. Jau 1899 m., dar būdamas studentas, jis parašė teigiamą recenziją apie Ibseno pjesę „Kai mes, mirusieji, atbundame“ (angl. When We Dead Awaken), kuri buvo išspausdinta įtakingame britų žurnale The Fortnightly Review – tai buvo pirmasis jo publikuotas darbas, įrodantis ankstyvą brandumą. Be literatūros, jis puikiai dainavo ir netgi laimėjo prizą kasmetiniame Airijos muzikos festivalyje Feis Ceoil 1904 m., o jo tėvas tikėjo, kad sūnus galėjo tapti profesionaliu dainininku. Taip pat, nors ir atmetęs katalikybę, Joyce'as pasižymėjo ypatinga Dublino topografijos žinija ir atmintimi; jis vėliau sugebėjo atkurti miesto žemėlapį ir smulkiausias detales rašydamas „Ulisą“ (angl. Ulysses) iš atminties, gyvendamas užsienyje.

 

Po universiteto baigimo 1902 m., Joyce'as trumpai persikėlė į Paryžių, ketindamas studijuoti mediciną, tačiau greitai suprato, kad tai ne jam. Jis grįžo į Dubliną dėl motinos mirties 1903 m. Nors mylėjo Dubliną ir jautė jam didelį prisirišimą, jis jautė, kad miestas ir Airija stabdo jo kūrybinį potencialą. 1904 m. birželio 16 d. (vėliau įamžinta „Ulise“ kaip Blumo diena – Bloomsday) jis susitiko savo būsimą žmoną, viešbučio tarnaitę Norą Barnakl (Nora Barnacle). Tų pačių metų spalio mėnesį jie paliko Airiją, nusprendę gyventi žemyne, nes Joyce'as teigė, kad Airijoje neįmanoma „išreikšti savęs sąžiningai“. Nuo tada iki tolimesnės rašytojo karjeros pradžios jis dirbo mokytoju įvairiose Europos miestuose, įskaitant Triestą, Ciurichą ir Romą.

 

James Joyce karjeros pakilimas: žymiausi kūriniai ir visuomenės reakcija

 

Jamesas Joyce'as pasirinko negrįžtamą literatūrinės karjeros kelią 1904 m., palikęs Airiją su Nora Barnacle. Jis kategoriškai atsisakė Airijos, tačiau paradoksalu, kad jo kūrybos centras visam laikui liko Dublinas. Gyvendamas žemyne (daugiausia Trieste, Romoje ir Ciuriche), Joyce'as dirbo anglų kalbos mokytoju, kad išlaikytų šeimą, o jo asmeninį gyvenimą nuolat lydėjo finansiniai sunkumai ir tėvo šeimos chaoso palikimas. Jo charakteris pasižymėjo tvirta menine etika ir nepajudinamu pasitikėjimu savo genialumu, nepaisant visuomenės nepripažinimo. Pora susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Giorgio (g. 1905 m.) ir dukters Lucia (g. 1907 m.). Asmeniniame gyvenime jis nuolat kovojo su alkoholizmu, o vėliau jo dukrai Luciai pasireiškė sunki šizofrenija, kuri tapo viena didžiausių jo gyvenimo tragedijų.

 

Pirmasis Joyce'o stambus kūrinys, apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“ (Dubliners), buvo parašytas 1904–1907 m. laikotarpiu, tačiau dėl leidėjų baimės buvo publikuotas tik 1914 m. Sumanymas buvo sukurti „moralinę istoriją“ apie savo gimtąjį miestą. Kūrinys lakoniškai ir šaltu stiliumi pabrėžia Dublino paralyžių – dvasinį, kultūrinį ir politinį sustingimą, kuriame gyvena jo gyventojai. Siužetinis vingis yra epifanija – staigus, kasdieniškas suvokimas, kuris trumpam nušviečia veikėjo gyvenimo beviltiškumą ar tiesą. Pavyzdžiui, novelė „Mirusieji“ (The Dead) atskleidžia veikėjo Gabrielio suvokimą apie jo paties gyvenimo ribotumą, palyginti su jo žmonos praeities meile. Nors kritikai ir skaitytojai buvo šokiruoti knygos drąsa ir tiesmukumu, ji padėjo Joyce'ui užsitikrinti vietą kaip radikaliam realistui.

 

Vienintelis Joyce'o dramaturginis bandymas, pjesė „Tremtiniai“ (Exiles), pasirodė 1918 m. Šis kūrinys yra tiesiogiai įkvėptas jo asmeninio gyvenimo santykio su Nora Barnacle. Siužetinis vingis sukasi apie tai, kaip Airiją palikęs rašytojas Robertas Rouenas (Richard Rowan) leidžia savo žmonai Bertei (Bertha) nuspręsti, ar ji nori turėti romaną su kitu vyru. Pjesė nagrinėja laisvės, pavydo ir santuokinės ištikimybės ribas. Joyce'o sumanymas buvo parodyti savo paties požiūrį į „laisvą meilę“ ir atvirumą santuokoje. Kūrinys nepasiekė didelės sėkmės nei tarp kritikų, nei teatre.

 

Romanas „Menininko jaunojo žmogaus portretas“ (A Portrait of the Artist as a Young Man), publikuotas 1916 m., buvo Joyce'o kūrybinis manifestas ir autobiografinis pasakojimas. Siužetinis vingis seka pagrindinio veikėjo Stepheno Dedalo (Stephen Dedalus) – intelektualinio alter ego – vystymąsi nuo vaikystės iki universiteto. Kūrinys ryškiai aprašo jo atmetimą katalikybės gniaužtams ir griežtam Airijos nacionalizmui. Sumanymas yra parodyti menininko gimimą – kaip Stephenas, atmesdamas visas šeimos, religijos ir valstybės primestas dogmas, nusprendžia palikti Airiją, kad taptų laisvu, nevaržomu kūrėju. Romanas sulaukė pripažinimo tarp modernistų ir įtvirtino Joyce'o stilių – sąmonės srautą (stream of consciousness).

James Joyce jau paveiktas kataraktos

 

Leistas 1922 m. Paryžiuje, „Ulisas“ (Ulysses) tapo modernizmo šventuoju raštu. Kūrinys apima vieną dieną – 1904 m. birželio 16 d. – Dubline, sekdamas žydo Leopoldo Blumo (Leopold Bloom) klajones. Siužetinis vingis yra Homero „Odisėjos“ perkėlimas į kasdienišką, komišką ir žmogišką Dublino aplinką. Kiekvienas skyrius atitinka Odisėjo nuotykių epizodus. Sumanymas buvo visapusiškai, be cenzūros, atskleisti žmogaus proto ir Dublino miesto gyvenimą. Jame itin plačiai naudojamas sąmonės srautas, leidžiantis skaitytojui panirti į veikėjų vidinius monologus. Vertinimas buvo kontraversiškas: knyga buvo uždrausta JAV ir Jungtinėje Karalystėje dėl jos seksualinio atvirumo (ypač Molly Bloom monologo), tačiau avangardistų ji buvo paskelbta šedevru. Airijoje jis buvo ignoruojamas ir nesuprastas.

 

Paskutinis Joyce'o romanas, „Finegano šermenys“ (Finnegans Wake), kaip kur verčiama kaip „Finegano budynės“, publikuotas 1939 m., yra jo ambicingiausias ir sunkiausiai prieinamas kūrinys. Kūrinys neturi tradicinio siužeto. Siužetinis vingis apima visą žmonijos istoriją ir mitologiją, sutelktą į vienos Dublino šeimos sapnus per vieną naktį. Sumanymas buvo panaudoti ciklinę laiko sampratą (remiantis Giambattista Vico teorijomis) ir sukurti universalią „pasaulio kalbą“, naudojančią kalbos kratinį (portmanteau words) iš dešimčių kalbų. Šis romanas buvo mažai suprastas ir sulaukė didelio pasipriešinimo net iš Joyce'o modernistinių šalininkų. Tarp plačiosios visuomenės jis buvo laikomas nesuprantamu literatūriniu eksperimentu.

 

James Joyco mirtis ir pripažinimas

 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Jamesą Joyce'ą kamavo dideli fiziniai iššūkiai, ypač su akimis susijusios problemos – jis kentėjo nuo kataraktos ir glaukomos, dėl kurių jam teko atlikti per tuziną operacijų ir ilgainiui jis beveik apako. Tačiau jo mirties priežastis nebuvo tiesiogiai susijusi su akimis. Rašytojas mirė Ciuriche, Šveicarijoje, 1941 m. sausio 13 d., sulaukęs 58 metų, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai jam skubiai buvo atlikta operacija dėl perforuotos dvylikapirštės žarnos opos. Šis tragiškas įvykis nutiko sudėtingu metu: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Joyce'as su šeima pabėgo iš Prancūzijos ir patyrė nuolatinį stresą dėl savo dukters Lucės sunkių psichikos problemų bei nuolatinių finansinių sunkumų, kurie, tikėtina, prisidėjo prie jo sveikatos būklės pablogėjimo.

 

Nors gyvenimo pabaigoje Joyce'as buvo pripažintas literatūros avangardo figūra, tikrasis jo kultūrinis pripažinimas atėjo vėliau. Jam esant gyvam, jo darbai, ypač „Ulisas“ (Ulysses), buvo vertinami kaip genialūs, bet sunkiai suprantami ir pernelyg drąsūs dėl savo atviro turinio ir kalbos eksperimentų. Dėl to JAV ir Jungtinėje Karalystėje „Ulisas“ buvo uždraustas kaip nepadorus, o Joyce'as negalėjo gauti pelno iš savo pagrindinio kūrinio. Paradoksalu, bet šis draudimas tik sustiprino jo legendą tarp menininkų ir intelektualų.

 

Lemtingas lūžis įvyko JAV. Kūrybos pripažinimas buvo įteisintas 1933 m. žymiuoju teismo sprendimu byloje Jungtinės Valstijos prieš knygą „Ulisas“. Teisėjas Johnas M. Woolsey nusprendė, kad romanas, nors ir vietomis vulgarus, turi didžiulę literatūrinę vertę ir nėra pornografinis, taip panaikindamas draudimą. Šis teismo sprendimas ne tik atvėrė JAV rinką, bet ir patvirtino knygos, kaip modernizmo šedevro, statusą. Šis teisinis pripažinimas, vėliau sekęs JAV Aukščiausiojo Teismo patvirtinimas, leido Joyce'o kūrybai tapti akademinės analizės objektu visame pasaulyje, o pats „Ulisas“ buvo įtrauktas į universitetų programas.

 

Šiandien Jamesas Joyce'as laikomas vienu svarbiausių XX a. rašytojų, o jo įtaka literatūrai yra neišmatuojama. Jis ne tik ištobulino sąmonės srauto techniką, bet ir praplėtė leistinas literatūros ribas, paliesdamas kalbos, mitologijos ir kasdienio gyvenimo temas su beprecedente detalių gausa ir ironija. Jo literatūrinis palikimas įtvirtino jį kaip modernizmo titaną, o jo gimimo vieta Dublinas tapo jo kūrinių piligrimystės vieta, ypač per kasmet švenčiamą Blumo dieną (Bloomsday), birželio 16-ąją, kuri liudija amžiną jo kultūrinę reikšmę.

 

Svarbiausi James Joyce kūrybos bruožai

(paspaudę ant lentelės, ją padidinsite)

 

Jameso Joyce'o kūryba, ypač romanai „Ulisas“ (Ulysses) ir „Fingano budynės“ (Finnegans Wake), yra modernizmo viršūnė, pasižyminti radikaliu požiūriu į kalbą, naratyvą ir žmogaus sąmonę.

 

Sąmonės srautas (Stream of Consciousness): Tai pagrindinė jo technika, leidžianti tiesiogiai perteikti veikėjų mintis, asociacijas, jausmus ir prisiminimus be jokio įprasto loginio ar gramatinio filtravimo. Siekiama kuo autentiškiau atkurti žmogaus vidinį patyrimą.

 

Epifanija (Epiphany): Staigus, trumpas įžvalgos momentas, per kurį kasdieniškas objektas ar įvykis staiga atskleidžia gilią prasmę ar esmę. Joyce'as šią techniką ištobulino „Dubliniečiuose“ (Dubliners).

 

Mito ir kasdienybės ontrastas (Mitologinis Metodas): Didžiųjų mitų (ypač Homero „Odisėjos“ „Ulise“) panaudojimas kaip struktūrinio karkaso kasdieniškoms ir menkavertėms šiuolaikinio žmogaus patirtims. Šis kontrastas pakelia kasdienybę į epinį lygį.

 

Kalbos eksperimentai ir neologizmai: Radikalus kalbos, sintaksės ir žodyno laužymas, ypač „Fingano budynėse“. Joyce'as kūrė naujus žodžius (neologizmus) ir naudojo kalbinius kratinius (portmanteau words), jungdamas kelias kalbas, siekdamas sukurti universalią, sapnišką kalbą.

 

Dublino topografija ir realizmas: Nepaisant kalbinių eksperimentų, Joyce'as pasižymėjo itin pedantišku Dublino detalių, vietovių ir kalbos (dialekto) tikslumu. Kiekvienas jo aprašytas gatvės kampas, pub'as ar pastatas egzistavo realybėje, sudarydamas realistinį foną metafiziniams klajojimams.

 

Ciklinė laiko samprata: Ypač „Fingano budynėse“ laikas nėra linijinis. Kūrinys sukasi spirale, jungdamas praeitį, dabartį ir ateitį, atspindėdamas nuolatinį civilizacijų gimimo ir žlugimo ciklą.

 

Humoras ir vulgarumas: Joyce'o kūryboje gausu komizmo, parodijos, žaidimų žodžiais ir vulgarumo. Jis nevengė atvirai nagrinėti kūniškumo, sekso ir fiziologinių funkcijų, kas lėmė jo darbų draudimą.

 

Menininko autonomija ir atsimetimas: Nuolatinis menininko savarankiškumo temos nagrinėjimas (pvz., Stepheno Dedalo asmenyje). Tai yra aiškus atmetimas Airijos religinei ir politinei dogmai, pabrėžiant kūrėjo būtinybę palikti gimtinę, kad galėtų save realizuoti.

 

Jūsų Maištinga Siela