Paveikslas: Jan van Eyck "Arnolfinių portretas", 1434 m. neįtikėtinos paveikslo paslaptys ir hipotezės (Janas van Eikas), olandų tapyba

 Nuotr. "Arnolfinių portretas", 1434, Jan van Eyck

Sveiki,

 

Sakote, Leonardo Da Vičio „Mona Liza“ yra paslaptingiausias pasaulyje paveikslas? Nė velnio! O ar ką nors girdėjote apie olandų dvaro tapytojo Jan van Eyck (1390-1441) paveikslą „Arnolfinių portretą“, nutapytą, kuris laikomas tikrą mįsle. Ne? Tai šis įrašas skirtas kaip tik Jums!

 

Jan van Eyck dailininko gyvenimas ir asmenybė, olandų ankstyvoji tapyba

 

Janas van Eyckas (Jan van Eyck) yra laikomas vienu svarbiausių ankstyvojo Nyderlandų meno atstovų, o jo kūrybinis pikas sutapo su XV amžiaus pirmąja puse, maždaug nuo 1420 iki mirties 1441 metais. Apie jo kilmę žinoma nedaug: jis gimė Maaseiko mieste (dabartinė Belgija) ir greičiausiai mokėsi pas vyresnįjį brolį Hubertą, su kuriuo kartais yra siejamas garsiojo Gento altoriaus (Altoriaus Adoracija) kūrimas. Didelę savo profesinio gyvenimo dalį Van Eyckas praleido dirbdamas Burgundijos hercogo Filipo Gerojo (Philip the Good) dvare, atlikdamas ne tik tapytojo, bet ir diplomato bei specialiųjų misijų atstovo pareigas. Būtent ši tarnyba aukščiausiose valdžios sferose leido jam užsitikrinti finansinį stabilumą ir išgarsėti, nors tikslios mirties aplinkybės, manoma, buvo natūralios, apie jas detalesnės informacijos nėra išlikę. Žinoma, kad jis buvo vedęs, jo žmona Margareta dažnai įvardijama kaip jo gimusios dukters motina.

 

Jano van Eycko tapyba, kaip ir apskritai ankstyvoji Nyderlandų tapyba, pasižymėjo revoliuciniu realizmu ir dėmesiu detalėms, ženkliai atsiskyrusiu nuo tuo metu Europoje dominavusios gotikos idealizmo. Šis laikotarpis žymi perėjimą nuo religinio ikonografijos stiliaus, kuriame akcentuojamas transcendentinis, link įprastos, žemiškos aplinkos detalaus vaizdavimo. Van Eycko meistriškumas pasireiškė ne tik smulkmeniškame audinių, plaukų ar interjero elementų perteikime, bet ir tuo, kad jis ištobulino aliejinių dažų technologiją. Nors jis neišrado aliejinės tapybos, jis ją patobulino iki tokio lygio, kad tapo įmanoma sukurti anksčiau neregėtą šviesos žaismą, spalvų gylį ir permatomus sluoksnius, suteikiant kūriniams stulbinantį optinį realizmą.

 

Kultūriškai Van Eycko gyvenamasis laikotarpis – XV a. Briugė (Belgija) – buvo nepaprasto ekonominio ir meninio klestėjimo era, Burgundijos kunigaikštystės galios viršūnė. Briugė buvo vienas svarbiausių prekybos ir finansų centrų Europoje, o tai lėmė turtingos buržuazijos ir pirklių klasės iškilimą. Ši nauja, pasiturinti ir išsilavinusi visuomenės dalis tapo pagrindiniais tapybos užsakovais, perkeldama dėmesį nuo bažnyčios skirtų altorių į asmeninius ir šeimos portretus bei pasaulietinio gyvenimo scenas, pabrėžiančias jų turtą ir statusą. Būtent tokioje aplinkoje ir gimė „Arnolfini portretas“, kuriame, kaip matyti, materialinės detalės tampa ne tik fono, bet ir esminio simbolinio turinio dalimi.

Tikslinu, kad Janas van Eyckas (Jan van Eyck) tikrai yra nutapęs paveikslą „Vyras su raudonu turbanu“ (angl. Portrait of a Man in a Red Turban), ir tikėtina, kad tai yra autoportretas, nors tai negali būti patvirtinta šimtu procentų. Šis paveikslas nutapytas 1433 metais. Jis garsus ne tik dėl intensyvaus ir realistiško žvilgsnio, bet ir dėl neįprasto užrašo viršuje: „Als Ich Can“ (sen. olandų k. – „Kiek aš galiu“ arba „Kaip aš moku“). Šiuo metu paveikslas saugomas Nacionalinėje galerijoje (The National Gallery) Londone, Jungtinėje Karalystėje.

 

Apie Van Eycko asmenines keistenybes ar neįprastas gyvenimo detales žinoma nedaug, nes to laikmečio menininkų gyvenimai retai būdavo dokumentuojami detaliai. Tačiau pats jo kūrybinis metodas – užslėptų simbolių (simbolinis realizmas) ir autoportretų integravimas į kūrinius, pavyzdžiui, jau minėtas „Arnolfini portretas“, kuriame jis pasirašo kaip „liudininkas“, o ne tik kaip menininkas – rodo savotišką intelektualinį žaidimą su žiūrovu. Šis „žmogus, kuris matė viską“ (kaip dažnai vadinamas dėl savo detalių), paliko ryškų pėdsaką ne tik savo techniniu meistriškumu, bet ir tuo, kad pakylėjo menininką į aukštesnį socialinį statusą, tampant ne tik amatininku, bet ir svarbiu dvaro asmeniu bei naujo realistinio meno judėjimo pradininku.

 

Apie paslaptingąjį „Arnolfinių portretą“

 

Jano van Eycko 1434 metais Briugėje nutapytas „Arnolfini portretas“ ne veltui laikomas vienu paslaptingiausių paveikslų meno istorijoje, nes jo siužetas ir gausybė detalių sukėlė ne vieną šimtmetį trunkančius debatus tarp meno istorikų. Iš pirmo žvilgsnio, tai turtingo pirklio Giovanni di Nicolao Arnolfini ir jo žmonos portretas, demonstruojantis jų aukštą socialinę padėtį. Pora stovi kambaryje, pasipuošusi prabangiais drabužiais: moters žalia suknelė yra apvesta voverės kailiu, o vyro aksominis apsiaustas su kiaunės kailiu tarnauja kaip turtų ir galios ženklas. Jų pozoje pabrėžiamas vyro iškilmingas dešinės rankos pakėlimas ir kairės rankos padėtis virš moters rankos, kuri ilgą laiką buvo interpretuojama tiesiog kaip santuokos įžado arba sužadėtuvių scena.

 

Ši klasikinė interpretacija buvo sudrebinta 1934 metais, kai įtakingas meno istorikas Erwinas Panofsky pasiūlė radikalią idėją, kad paveikslas yra ne tik portretas, bet ir teisinis santuokos įvykio dokumentas. Jo pagrindinis argumentas rėmėsi neįprastu ir ryškiu lotynišku užrašu ant galinės sienos: „Johannes de Eyck fuit hic“ (liet. „Janas van Eyckas čia buvo“). Šis parašas buvo itin drąsus ir iškalbingas, nurodantis ne tik autorystę, bet ir reiškiantis, kad Van Eyckas paveiksle įsiamžino kaip oficialus ceremonijos liudininkas.

 

Panofsky teorija įgauna svorio, kai dėmesys nukreipiamas į centrinę kompozicijos detalę – nuostabų išgaubtą veidrodį, esantį žemiau menininko parašo. Šis meistriškai nutapytas veidrodis atspindi visą kambarį, įskaitant du papildomus asmenis, stovinčius prie durų. Panofsky šias figūras interpretavo kaip papildomus liudininkus, vienas iš kurių galėjo būti pats menininkas. Be techninio virtuoziškumo, veidrodis yra įrėmintas dešimčia mažų medalionų, vaizduojančių Kristaus Kančios scenas, pridedant gilią religinę ir simbolinę prasmę regimam įvykiui.

 

Tačiau teisinio dokumento interpretaciją vėliau paneigė archyviniai duomenys, parodę, kad pirmojo nurodyto poros asmens (Giovanni di Arrigo Arnolfini) santuoka įvyko tik po Van Eycko mirties. Tai privertė mokslininkus sutelkti dėmesį į tikėtiną klientą – jo pusbrolį Giovanni di Nicolao Arnolfini, kurio pirmoji žmona Costanza Trenta mirė 1433 m., metais prieš paveikslo nutapymą, tikriausiai gimdydama. Šis faktas atvėrė kelią dar tamsesnei ir labiau priimtai teorijai, kurią išvystė Margaret Koster: paveikslas yra komemoracinis portretas, skirtas atsiminti anksti mirusią žmoną.

 

Šią atminimo hipotezę sustiprina kelios esminės detalės. Visų pirma, žvakidė virš moters galvos vaizduojama užgesusi, o virš vyro – deganti, kas memento mori tradicijoje simbolizuoja mirusiojo sielą ir laiko tėkmę. Antra, ant kėdės, esančios už moters, išraižyta Šv. Margarita – nėščiųjų moterų globėja, kuri mistiškai išsigelbėjo praryta drakono. Tai sustiprina teoriją, kad moteris galėjo mirti gimdydama. Galiausiai, net šuo, tradiciškai simbolizuojantis ištikimybę, epitafijos tradicijoje tarnauja kaip globėjas, lydintis mirusiąją į anapusinį pasaulį, o veidrodžio medalionai, vaizduojantys gyvojo (kairėje) ir mirusiojo (dešinėje) Kristaus Kančios scenas, atspindi pačios poros – gyvenimo ir mirties – pasidalijimą. Van Eycko genialumas slypi jo gebėjime įpinti šiuos gilius simbolius į natūraliai atrodančią sceną, paliekant „Arnolfini portretą“ atvirą interpretacijoms net praėjus beveik šešiems šimtmečiams.

 

Jūsų Maištinga Siela