Sveiki, skaitytojai,
Šiandien paliečiau kai kuriuose savo įrašuose kvantinės
fizikos teorijų ir sąvokų, kurias taikiau dvasinio patyrimo aiškinimams,
tad nusprendžiau padaryti šį įrašą tiems, kurie galvoja, kad dvasiniai dalykai
yra atskira niša nuo mokslo pasaulio. Visiškai ne. Naujausiais laikais viskas „persitepa“
ir susijungia į bendrą visa ko suvokimą.
Daugiadimensija: kas tai yra mokslo ir
dvasinių patyrimų atžvilgiais?
Žodis „daugiadimensija“ (angl. multidimensionality)
apibūdina teoriją, idėją ar tikrovę, kuri egzistuoja daugiau nei trijose
fizinės erdvės dimensijose, kurias suvokiame kasdien. Šis konceptas turi gilias
šaknis tiek kvantinėje fizikoje ir superstygų teorijoje, tiek ir ezoterikoje
bei dvasinėse tradicijose. Iš esmės, daugiadimensiškumas reiškia, kad mūsų
visata yra tik nedidelė dalis kur kas sudėtingesnės ir platesnės realybės,
kurią sudaro papildomi matmenys, egzistuojantys už mūsų įprasto suvokimo ribų.
Mokslinėje perspektyvoje daugiadimensiškumas yra
gyvybiškai svarbi Superstygų teorijos (angl. String Theory) ir M teorijos
dalis. Šios teorijos teigia, kad visata iš tikrųjų turi dešimt, vienuolika ar
net daugiau dimensijų. Papildomos dimensijos nėra akivaizdžios, nes jos yra arba
susisukusios (kompaktifikuotos) ir per mažos, kad jas būtų galima tiesiogiai
stebėti, arba jos yra pakankamai didelės, bet mes esame prikalti prie trijų
matmenų membranos, o kiti matmenys egzistuoja už šios membranos ribų. Taigi,
struktūra pagal fiziką yra hipotetinė erdvė, kurioje egzistuoja daugiau matmenų
nei tie, kuriuose mes gyvename, o ši erdvė veikia pagal sudėtingas kvantinės
mechanikos ir gravitacijos taisykles.
Pagal mokslinį požiūrį, klausimas „kas sukūrė“
daugiadimensinę struktūrą yra susijęs su pačios visatos prigimtimi.
Daugiadimensiškumas nėra sukurtas, o greičiau yra esminė realybės savybė,
paaiškinanti fundamentaliąsias jėgas ir daleles. Pavyzdžiui, superstygų
teorijoje papildomos dimensijos padeda paaiškinti, kodėl egzistuoja keturios
fundamentaliosios jėgos ir kodėl gravitacija yra žymiai silpnesnė už kitas
jėgas – galbūt gravitacijos poveikis „nuteka“ į papildomas, mums nematomus
matmenis. Todėl daugiadimensiškumas yra labiau hipotetinė teorija, bandanti
suvienyti kvantinę mechaniką ir bendrąją reliatyvumo teoriją, o ne
patvirtintas faktas.
Ezoterikoje ir dvasinėse tradicijose
daugiadimensiškumo samprata įgauna visiškai kitą prasmę. Šiose srovėse realybė
taip pat susideda iš daugybės lygių, dažnai vadinamų planais (pvz., astralinis,
mentalinis, eterinis planai) arba vibracijų lygiais. Šioje
perspektyvoje, struktūra atrodo kaip vertikali hierarchija, kurioje aukštesni
lygiai (didesnės dimensijos) vibruoja greičiau ir turi tobulesnę sąmonę bei
didesnę kūrybinę galią. Taip pat tikima, kad kiekvienas žmogus yra
daugiadimensinė būtybė – mūsų fizinis kūnas egzistuoja žemiausiose trijose
dimensijose, tačiau mūsų siela, aukštesnysis Aš ir sąmonė užima erdvę
aukštesniuose, nefiziniuose matmenyse.
Dvasinėje plotmėje daugiadimensiškumas veikia kaip
kelias į dvasinį augimą ir švietimą. Ezoterikai tiki, kad pakeldami savo
vibracinį dažnį per meditaciją, sąmoningumą ir teigiamus įsitikinimus, jie gali
sąmoningai patirti ar pasiekti šiuos aukštesnius planus. Tokiu būdu galima
gauti prieigą prie universalių žinių, vadovavimo ir gydymo energijos, kurią
siunčia aukštesnės sąmonės būtybės (angelai, dvasiniai vadovai, ar aukštesnysis
Aš). Šiuo požiūriu, daugiadimensiškumas nėra teorija, o subjektyvi patirtis, kurią
galima pasiekti pasikeitus sąmonei.
Klausimas, kas sukūrė šią dvasinę daugiadimensinę
sistemą, dažnai siejamas su Visko, kas yra, Šaltiniu (angl. Source), Dievu ar
Universalia Sąmone. Ezoterinės tradicijos teigia, kad Šaltinis pasireiškė į
daugybę dimensijų, kad galėtų patirti save įvairiomis formomis. Šis procesas
yra nuolatinis: Šaltinis nuolat projekuoja vis daugiau ir daugiau dimensijų ar
paralelių realybių, kuriose sielos gali tyrinėti ir augti. Taigi, dvasinėje
plotmėje daugiadimensiškumas yra kūrybinis mechanizmas, kuris leidžia
begaliniam potencialui pasireikšti per ribotas patirtis.
Taigi, „daugiadimensiškumo“ prasmė priklauso nuo
konteksto. Moksle tai yra matematinė hipotezė apie paslėptas erdvės dimensijas,
paaiškinančias kvantinę fiziką ir gravitaciją. Dvasinėje srityje tai yra
egzistencinė tiesa, teigianti apie sielos egzistavimą aukštesnėse vibracinėse
plotmėse. Abiejose srityse struktūra yra sudėtinga ir neprieinama tiesioginiam
matavimui. Ši sąvoka leidžia suprasti, kad realybė yra daug sudėtingesnė ir
lankstesnė, nei mes įsivaizduojame, ir kad mūsų patirtis šioje realybėje yra tik
nedidelė Visko, kas egzistuoja, dalis.
Kas yra daugiadimensinė būtybė?
Ezoterikoje ir dvasinėse tradicijose daugiadimensine
būtybe laikomas bet kuris subjektas, kuris vienu metu egzistuoja ir veikia
daugiau nei viename dimensiniame ar vibraciniame plane. Svarbiausia šio modelio
idėja yra ta, kad sąmonė nėra apribota trimis fizinės erdvės matmenimis, bet
tęsiasi per aukštesnes vibracijas, kurios paprastai yra nepastebimos mūsų
jutimams. Tai reiškia, kad būtybės egzistencija turi įvairius sluoksnius arba
kūnus (pvz., fizinis, eterinis, astralinis, mentalinis ir kauzalinis), kurie
visi yra susieti, bet veikia skirtingais dažniais, formuodami vientisą, tačiau
daugiamatį Aš.
Žmogus yra pats paprasčiausias ir artimiausias
daugiadimensinės būtybės pavyzdys. Ezoteriniai modeliai teigia, kad mes nesame
tik fiziniai kūnai; mūsų Siela arba Aukštesnysis Aš yra ta dalis, kuri nuolat
egzistuoja aukštesnėse dimensijose, dažnai vadinamose kauzaliniu ar dvasiniu
planu. Šis Aukštesnysis Aš siunčia tik dalį savo energijos ir sąmonės į
žemesnes dimensijas, kad patirtų ribotą fizinę realybę per inkarnaciją. Taigi,
kol mūsų fizinis kūnas gyvena 3D pasaulyje, mūsų tikrasis „aš“ išlieka dvasiniuose
lygmenyse, siųsdamas įkvėpimą ir intuiciją per viršutinę čakrų sistemą. Ši
siela yra esminė jungtis, leidžianti patirti platesnę tikrovę per meditaciją ar
astralinę projekciją.
Kitas ryškus pavyzdžių modelis yra Dvasiniai Vadovai,
Angelai ir Arkangelai. Šios būtybės yra laikomos grynos energijos, sąmonės ir
šviesos esmėmis, kurios paprastai egzistuoja už mūsų fizinio suvokimo ribų,
ypač mentaliniame ir dvasiniame planuose. Jos yra daugiadimensinės, nes gali
aktyviai bendrauti ir veikti per daugelį dimensijų, perduodamos informaciją iš
aukštesnių vibracijų į žemesnes. Pavyzdžiui, Arkangelai laikomi esančiais
artimesniais Šaltiniui (Dieviškumui), o Angelai dirba arčiau eterinio ir astralinio
planų, padėdami žmonėms. Jų „struktūra“ yra ne fizinė, o energetinė forma,
kurią jos gali pritaikyti prie bet kurios dimensijos rezonanso lygio, kai to
reikia, kad pasireikštų ar būtų suvokiamos.
Be to, ezoterinėje kosmologijoje didelę vietą užima
Aukštesnių Civilizacijų Būtybės (pavyzdžiui, Bašaro aprašyti Sasaniai, Lyrų,
Plejadų atstovai), kurios technologiškai ar sąmoningai peržengė fizinės
realybės ribas. Manoma, kad šios būtybės įvaldo ketvirtąją ar aukštesnes
dimensijas, leidžiančias joms keliauti erdvėje-laike per dimensinius šuolius.
Jų daugiadimensiškumas pasireiškia gebėjimu akimirksniu perkelti savo sąmonės
fokusą ir fizinę substanciją tarp paralelių realybių arba dimensijų. Tai yra praktinis
daugiadimensiškumo pavyzdys, rodantis, kad evoliucija vyksta ne tik fizinėje
plotmėje, bet ir plečiant sąmonės gebėjimą veikti platesnėje realybėje.
Galiausiai, Pats Visatos Šaltinis arba Dieviškumas
laikomas didžiausia daugiadimensine būtybe. Ezoterikos modeliai teigia, kad
Šaltinis yra gryna sąmonė ir energija, kuri egzistuoja visose dimensijose vienu
metu ir yra viso, kas egzistuoja, pagrindas. Šaltinio „struktūra“ yra begalinė,
visur esanti ir nesibaigianti. Kiekviena žemesnė dimensija, įskaitant ir mūsų
fizinę, yra tik dalinė šio begalinio Šaltinio išraiška. Būtent Šaltinis yra tas
pirminis „kūrėjas“, kuris pasireiškia per daugybę dimensijų, kad galėtų patirti
save per kiekvieną individą, Angelą ar planetą.
Ką reiškia sąvoka Multivisata?
Sąvoka „multivisata“ (angl. Multiverse) reiškia
ne vieną atskirą visatą, kurioje mes egzistuojame, bet hipotetinį didesnį
darinį, apimantį daug kitų visatų, kurios egzistuoja nepriklausomai viena nuo
kitos, tačiau yra susijusios bendra egzistencijos erdve ar principu.
Multivisata nėra mokslinė teorija ta pačia prasme kaip reliatyvumas, tačiau yra
hipotezių rinkinys, kuris atsiranda iš įvairių kosmologijos ir kvantinės
fizikos modelių. Jos pagrindinė idėja – tai, kad mūsų visata, su visomis jos
galaktikomis, žvaigždėmis ir fizikiniais dėsniais, tėra tik viena iš daugybės
galimybių.
Multivisatos idėja atsiranda iš kelių skirtingų
mokslinių pagrindų. Vienas iš labiausiai aptariamų yra amžinosios infliacijos
modelis. Pagal šią teoriją, Didysis sprogimas nuolat tęsiasi amžinai, nuolatos
gimdydamas naujas visatas, kurios plečiasi kaip burbulai putojančioje masėje.
Kiekvienas burbulas yra atskira visata, turinti savo pradžią, o fizikiniai
dėsniai jose gali skirtis. Kitas svarbus šaltinis yra Kvantinės Mechanikos
„Daugelio Pasaulių“ interpretacija (angl. Many-Worlds Interpretation), teigianti,
kad kiekvieną kartą, kai įvyksta kvantinis įvykis, kuriam yra kelios baigtys,
visata suskyla į atskiras paralelines realybes. Taigi, kiekvienas sprendimas,
kurį priimame, sukuria naują alternatyvią visatą, kurioje buvo priimtas kitoks
sprendimas.
Multivisatos struktūra yra sunkiai suvokiama, bet
dažnai vizualizuojama kaip begalinės „kišeninės visatos“ (angl. pocket
universes) arba alternatyvūs sluoksniai, egzistuojantys lygiagrečiai. Kai
kurios visatos gali būti labai panašios į mūsų, turinčios tik menkus skirtumus
(paralelinių realybių atveju), o kitos gali būti visiškai nepanašios: skirtingi
matmenų skaičiai, visiškai skirtingi fizikiniai konstantai ar net neįmanoma
gyvybė. Šios visatos iš esmės yra neprieinamos viena kitai, kadangi jas skiria
didžiuliai atstumai arba jos yra „užrakintos“ savo atskirose erdvės-laiko
dalyse. Multivisata tokiu atveju apima visą egzistenciją, visą laiką ir erdvę,
ir visas galimas realybes.
Multivisata nėra dvasinė koncepcija ta pačia prasme
kaip daugiadimensiškumas, nors abi sąvokos persidengia. Daugiadimensiškumas
labiau apibūdina aukštesnius vibracinius lygmenis vienoje visatoje (kaip
aprašyta ezoterikoje), tuo tarpu multivisata apima atskiras visatas, kuriose
galioja skirtingi fizikiniai dėsniai. Tačiau multivisatos idėja išplečia mūsų
suvokimą apie egzistenciją. Ji rodo, kad mūsų visata gali būti „išskirtinė“ ne
dėl dieviškojo plano, o dėl to, kad atsitiktinai turime tinkamas fizines sąlygas
gyvybei atsirasti. Ši idėja verčia mąstyti apie visų galimybių realizavimąsi ir
menkina mūsų visatos, kaip vienintelės ir unikalios, svarbą.
Gali atrodyti labai sudėtinga tiems, kurie pirmąkart
apskritai tuo domisi, bet ilgainiui siūlau pasidomėti labiau, yra nemažai išleistų
knygų, YouTube įrašų, kur tikrai yra daug liudijimu apie visa tai, ką šiandien
perskaitėte.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą