Knyga: Vincas Mykolaitis-Putinas "Altorių šešėly"

Vincas Mykolaitis-Putinas. „Altorių šešėly“ – Vilnius: Alma littera, 2011. – p. 776.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Niekada nemaniau, kad tai kada nors padarysiu, bet aš vėlei po daugybės metų perskaičiau Vinco Mykolaičio-Putino (1893-1967) vieną garsiausią XX amžiaus lietuvių romaną Altorių šešėly. Bandau vis prisiminti savus mokyklinius laikus, kai pirmąkart per vasaros atostogas skaičiau šį kūrinį ir, kiek pamenu, anuomet su juo nemažai grūmiausi. Nepasakyčiau, kad Altorių šešėly man labai patiko, nors ir perskaičiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio, tačiau anuomet man kaip itin jaunam žmogui sunku buvo tapatintis su pagrindinio veikėjo Liudo Vasario kunigystės istorija ir būsenomis. Tiesiog buvo pernelyg sudėtinga suprasti tolimą kunigystės luomą ir iš to kylančias Vasario kančias, o kaip šiemet, po daugel metų atrodo Altorių šešėly?

 

Pirmąkart Altorių šešėly pasirodė 1933 metais, likus dviem metams iki paties Vinco Mykolaičio-Putino pasitraukimo iš kunigų luomo, tad galima tik numanyti, kad visas romanas iš esmės autoriui turėjo būti jo paties gyvenimo kelio patirčių apmąstymas ir savitas apsivalymas, susitaikymas. Šiomis dienomis tai vadinama autoterapiniu rašymu, bet rašytojas griežtai buvo pasakęs, kad Altorių šešėly kūrinio nevadinti autobiografiniu, netgi draudė jį kaip nors statyti teatre ar bandyti ekranizuoti. Šis draudimas iš esmės galiojo dar 50 metų po jo mirties nuo 1967 metų. Taigi oficialiai šis draudimas turėjo būti panaikintas 2017 metais, bet internete aptikau, kad jau 2005 metais Arvydas Kinderis su Alytaus miesto teatru pastatė iš pirmųjų dviejų romano dalių spektaklį. 2014 metais Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė dviejų veiksmų šokio spektaklį Altorių šešėly, kurį kūrė Aurelijus Liškauskas. Pastarąjį teko pačiam net kelis kartus matyti ir jis man labai patiko, nes perteikia tiksliai romano autentišką atmosferą.

 

Nors Vincas Mykolaitis-Putinas gyvenimą pradėjo kaip poetas (išgarsėjo kaip simbolistas, pvz. rinkinys „Tarp dviejų aušrų“), tačiau daliai skaitytojų jis labiau suvokiamas kaip prozininkas. Nemažai simbolizmo autorius „atsineša“ iš poezijos, o pirmojoje romano dalyje ima ryškėti dar septyniolikmečio, visai nesubrendusio, Liudo Vasario problematika. Liudas – pabunda kunigų seminarijoje, apmąsto griežtą tvarką, ritualus, ceremonijas, perteikia rūsčią seminarijos aplinką. Pats nesąmoningai, o tėvų paliepimu, jis bando tapti kunigu, tačiau jau pirmame kurse Liudas pajaučia, kad būti kunigu – ne jam.

 

Iš tikrųjų pirmasis susivokimo esant ne savame kailyje impulsas – gamtos ir kunigų seminarijos supriešinimo pajautimas. Kai Liudas pirmąkart grįžta į tėviškę per atostogas ir į jį tėvai jau kreipiasi kunigėliu, jis jaučiasi izoliuotas, nešantis jam primestą atsakomybės kančios kryžių, o vienintelis laisvės pajautimo potyris – išėjimas į gamtą, į Liudo pamėgtą Aušrakalnį, nuo kurio žvelgiant į platųjį pasaulį jis tampa laisvu, nes, nors ir laikinai, išsilaisvina iš socialinių pančių, slegiančio, izoliuoto ir pilko seminarijos pasaulio. Netrukus atsiranda ir kiti liudijantys dirgikliai ir situacijos, atveriantys, kad Liudas Vasaris eina ne savo keliu: bažnyčioje pamatyta Nepažįstamoji, kurią jis tapatina su Mergele Marija ir, žinoma, pažintis su Liuce ir pirmieji poezijos bandymai.

 

Liudas Vasaris be galo žavisi Maironiu ir tuo metu (istorinis laikotarpis – prieš Pirmąjį pasaulinį karą) populiariomis tautinėmis idėjomis, kurias itin skleidė ir palaikė kunigų luomas (Maironis, Antanas Baranauskas, Valančius ir kt.). Liudas inspiruotas maironiškosios poezijos pats bando sudėlioti savo rimus, tačiau kaip gabus ir intuityvus literatas greitai suvokia, kad gerą tekstą daro geru tik vidiniai jo impulsai ir išgyvenimai (romantizmo ir neoromantizmo samprata), tad geras poetas yra tas, kuris per savo asmenines patirtis perleidžia pačią gyvenimo patirčių upę. Tą jis greitai įsitikina Kalnynuose, kur jis po seminarijos įšventintas į kunigus paskiriamas jaunuoju vikaru, iš pačios lenkų kilmės baronienės Rainakienės. Nuadomasis jos bibliotekos ištekliais, nepaisydamas parapijos davatkų apkalbų, jis vis drąsiau renkasi baronienės flirtą ir savotišką platonišką draugystę, pagrįstą erotizmu ir intelektualumu.

 

Liudas susitaiko su tuo, kad jo pirmoji meilė Liucė niekada nebus jo, nes ji, ištekėjusi už daktaro Brazio, tampa jam nebepasiekiama. Visgi Liudas tampa Liucės ir Brazio pirmagimio Vytuko krikšto tėvu, savotiškai susisaisto su Liucės gyvenimu, tačiau nutolęs Kalnynuose Vasaris patiria kitą rezignacijos stadiją. Jis labai nusivilia kunigavimu ir kunigyste. Tarnaudamas Kalnynuose jis mato egoistą kunigą Platūną, kuriam rūpi krautuvės ir pinigai, o pačią bažnyčią Platūnas visiškai apleidęs. Ne ką geresnis ekonominių pašaukimų turintis pirmasis parapijos vikaras Stripaitis, kuris grumiasi su agituojančiais ir politizuojančiais vietiniais parapijos pasauliečiais. Liudas nusigręžia nuo kolegų, jis nusivilia, nes mato, kad kunigai tokie pat sugedę kaip ir bet kurios profesijos žmonės, o kai kada netgi labiau, nei galima pagalvoti. Galima sakyti, kad baronienė yra vienintelis jį jaudinantis tikras dalykas, nes ji meta intelektualinį iššūkį, verčia jį kontempliuoti patį save, savo padėtį ir užgniaužtas kūrybines ambicijas.

Vincas Mykolaits-Putinas

 

Man asmeniškai šiose dvejose romano dalyse svarbi rezignacijos problema. Pagrindinis veikėjas nuolat „ne savo rogėse“, todėl patiria kančią, tad individas susipriešina su pasauliu. Iš vienos pusės palikti kunigystę – didelė gėda, negarbė, visų pirmą tėvams, kurie besąlygiškai tiki sūnumi, o iš kitos – kas Liudo benorės tokio bedievio pasaulietiniame gyvenime? Tie, kurie paliko kunigų luomą, pvz., kurso draugas Varnėnas, jų gyvenimas nebuvo lengvas, todėl Liudas pasirenka rezignuoti, bando derinti poeto ir kunigo polius, tačiau, kaip žinia, nesėkmingai. Nieko nėra sunkiau, nei gyventi svetimais lūkesčiais ir norais, bijant būti savimi, tačiau bręsdamas Liudas suvokia, kad yra spąstuose, iš kurių reikia kaip nors išsivaduoti.

 

Ankstesnius laikus pakeičia Pirmasis pasaulinis karas, tad Liudas bastosi po Europą, kurį laiką gyvena Rusijoje, dalį – Vakarų Europoje, baigia studijas Šveicarijoje ir į šalį grįžta jau pradėjusioje klestėti laisvoje Lietuvoje, pamatęs platųjį pasaulį. Į laikinąją sostinę Kauną, kur jis apsistoja pas advokatą Indrulį. Liberalesni laikai keičia Liudo Vasario aplinką ir pasirinkimus. Jis vengia kunigų darbo, ypač laikyti mišias, paguodą labiau randa inteligentų bendruomenėje kaip kūrėjas ir profesorius. Įdomu tai, kad Liudo tėvas smerkia Kauno inteligentiją, nes pats kaip žmogus priklauso senajam tvarkos pasaulyje, jis tą intelegintijos ir valstiečių (iš esmės kaimo ir miesto) atsiskyrimą vadina „dvejomis Lietuvomis“ (labai girdėta šių dienų XXI a. kontekste) ir nori matyti sūnų tik kaip parapijos kunigą. Deja, nors Liudui labai skaudu girdėti taip kalbant tėvą, jis vis labiau renkasi supasaulėjusio kunigo laikyseną. Per prievartą jis prie tėvų vilki sutaną, tenkindamas savo lūkesčius, išduodamas save patį.

 

Pastarasis advokatas Indrulis jį supažindina su amerikietiškos kilmės jauna intelektuale Aukse Gražuolyte, kuri įvertinusi jo kūrybines ambicijas Kauno kūrybiniame pobūvyje su intelektualais greitai pastūmėjo jį iš naujo permąstyti savo literato ir kunigo pašaukimo santykį. Tragiškiausiu Išsilaisvinimo dalies centru tampa senoji išblėsusi meilė Liucei Glaudžiuvienei, kuri tapo žymia Kauno ponia, tiesa, labai nelaiminga antroje santuokoje su Povilu Glaudžiumi. Daugelis prisimena Liucės dramatišką pasitraukimą iš gyvenimo nusinuodijant ir paliktą atsisveikinimo laišką Liudui. „Aš neturėjau teisės gimti, tai kam čia dabar graibstytis ir stengtis ko nors nusitverti? (p. 762).“ Liucė patyrė rezignaciją, savotišką plaukimą pasroviui, nes ji atsisakė laisvės, meilės ir kitų esminių laimės dedamųjų. Vasariui, galima sakyti, Liucės pasitraukimas iš gyvenimo, tampa jo paties gyvenimo veidrodžiu: Liudai, žiūrėk, kas nutinka su trumpu ir mažyčiu žmogaus gyvenimu, kai jis stengiasi rezignuoti. Žmogus susinaikina, nepakėlęs kančios. Nors Liucė turėjo daug tragizmo (sūnelio mirtis; žinojo, kad yra nesantuokinė kunigo Kimšos dukra), Liudas suvokia, kad visgi reikia suteikti progą naujam gyvenimui, nepaisant tėvų ir aplinkinių nuomonės.

 

Visas Altorių šešėly psichologinis ir intelektualinis romanas yra apie savęs paieškas ir išsilaisvinimą iš to, kas nesi. Manau, didelė problema buvo tame, kad jaunus bernelius, nesusivokusius, ko jie nori iš gyvenimo ir kas jie tokie yra, dar nesąmoningus išsiųsdavo „perdirbti“ į kunigų seminariją, tikintis, kad – lenk medį, kol jaunas! – padarys juos paklusniais parapijos kunigėliais. XX a. pačioje pradžioje būti kunigu – kiekvieno nors šiek tiek pasiturinčio ūkininko svajonė. Iš to kilo tėvų ir sūnų konfliktais, didelė dalis pasitraukė iš seminarijos (Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė ir kt.). Tėvai dažnai stumia ir šiandien savo vaikus į tariamai saugesnį ir geresnį socialinį gyvenimą, pamynę individo prigimtinę teisę rinktis ir kurti savo laimingą gyvenimą. Iš esmės visas Altorių šešėly šiandien man kūrinys yra apie prarastą laimę dėl kitų ir galiausiai... jos susigrąžinimą į savas rankas, apie individo gniuždymą dėl socialinių kunigystę ir bažnyčią reprezentuojančių dalykų ir tikrojo pasaulietinio kūrybinio pašaukimo. Romano probleminis laukas nepaprastai atrodo aktualesnis ir aiškesnis, perskaičius romaną iš naujo. Matyt, veikia man asmeninė patirtis ir didesnė branda. Atmetus socialinius ano meto dalykus, seminarijos ritualus, lietuvių ir lenkų susipriešinimą, Kauno inteligentiją ir kitus jau istorijon nugrimzdusius dalykus, pati esmė romano nesikeičia, o tik dar labiau atveria, kad kiekvienas žmogus turi teisę (gal net ne turi, o privalo) ieškoti savo vietos pasaulyje, įsiklausydamas į savo vidinį polinkį, troškimus ir jausmus.

 

Maištinga Siela