Knyga: Álvaro Enrigue "Išsvajotos tavo imperijos"

Alvaro Enrigue. „Išsvajotos tavo imperijos“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Garsus meksikiečių rašytojas, šešių romanų autorius, Alvaro Enrigue (g. 1969) man pažįstamas iš puikaus romano Staigi mirtis (Rara, 2021). Anuomet knyga padarė didelį įspūdį ir tapo viena mėgstamiausia tuo metu perskaitytų grožinės literatūros kūrinių. Asmeniškai nudžiugau, kai sužinojau, kad leidykla Rara išleis dar vieną A. Enrigue knygą pavadinimu Išsvajotos tavo imperijos (ispn. Tu sueño imperios han sido), kurį į lietuvių kalbą vertė Simonas Bernotas.

 

Anuomet Staigi mirtis pasižymėjo itin intelektualiai paradoksalia istorinių buvusių ir tariamų įvykių eiga, kuri vertė įsitraukti į dailininko M. Caravaggio intriguojantį žaidimą. Labai panašų laikotarpį, tik kiek ankstesnius laikus – tiksliau 1519 m. lapkričio mėnesį – vaizduoja rašytojas savo naujausiame romane Išsvajotos tavo imperijos. Pasirinkęs actekų, vietos vadinami tenočiais, perspektyvą, jis kuria tarsi atsakomąją istorijos versiją europietiškai ekspansinei nusistovėjusiai tiesai. Nenuostabu, nes viską, ką mes paprastai žinome ir išmanome apie indėnų tautas Pietų ir Šiaurės Amerikoje, yra iš nukariautojų perspektyvos. Kitaip sakant, nugalėtojų niekas neteisia, jie rašo savo nugalėtojų istoriją, tad kaip iš tikrųjų vyko konkistadorų invazija į Naująjį pasaulį, tikriausiai, niekas iki šių dienų nė nežino. A. Enrigue atveria būtent tą galimą, nutylėtą perspektyvą kaip atsakomąjį baltosios rasės užkariautojų suformuotai istorinei tiesai.

 

Romanas iš dalies remiasi tikrais istoriniais įvykiais. Pernelyg nenukrypdamas nuo tiesos, autorius iš tikrųjų panaudoja konkistadoro Hernando Korteso asmenybę ir jo kapitonus, tiksliai perteikia datas, istorinius įvykius, kai Korteso armija su žirgais, tenočiams iki tol nežinomi suvėrimai (elniai be ragų), įžygiuoja į vieną garsiausių iki šių dienų actekų miestą Tenočtitlaną (isp. Tenochtitlan), įsikūrusį prie Tekosko ežero. Vėlesniais laikais šios vietovės bus gerokai apgriautos ir nusausintos bei įkurta dabartinė Meksikos sostinė. Šiandien šie griuvėsiai lankomi turistų. Taigi, romane veiksmas vyksta iš esmės vieną dieną šiame europiečiams atėjūnams magiškame ir keistos architektūros didingame mieste, kurį dažnai konkistadoras palygina su Florencija, Venecija ir Ispanijos miestais.

 

Nors romanas labai intelektualus, tačiau jį suprasti nesunku. Autorius pokštauja, montuoja istorines žinomas tiesas su actekų kultūros palikimu. Paprastai mes apie actekus žinome, kad jie buvo didingi, bet kartu labai žiaurūs dėl savo aukojimo ritualų. Pagrindinis Tenočtitlano imperatorius Moktesuma ir jo žmona-sesuo Atotoštli taip pat realiai egzistavę Korteso laikais valdovas ir valdovė, kurie įsileidžia atėjūnus į miestą. Niekas nesupranta, kodėl imperatorius juos priima kaip svečius, tačiau tai dar viena pasyvumo ir kartu paradoksaliai valdovo politinis galybės apreiškimas. Tai, kas europiečiams atrodo kaip pralaimėjimas, kitoje kultūroje gali būti kaip laimėjimas. Europiečiai išsigandę, jie net neabejoja, kad tas svetingumas nukariautojams tėra iliuzija, tad netrukus bus užpulti ir nugalėti. Moktesumos filosofija apie konkistadorus: „Jei kas nors ir ketina juos turėti, tai turime būti mes, ir jei juos sukultūrinsime, jie taps miesto puošmena; jei išmokysime juos drąsos, jų ugnies lazdos padės mūsų kariams (p. 129).“ Taigi valdovas mąsto apie naują „prijaukinimo“ diplomatijos būdą, nes konkistadorai jiems tėra laukiniai, kurie turi mokytis jų kultūros. Tai juokinga, nes būtent analogiškai apie vietos gyventojus galvoja patys europiečiai.

 

Svarbi indėnų ir europiečių kultūros sandūroje jungiamąja dalimi tampa kunigas Agilaras, 10 metų praleidęs majų nelaisvėje ir pramokęs jų kalbos, todėl geba išversti iš majų į ispanų kalbą. Taip pat vergė princesė Malinali (Doña Marina), kuri moka majų ir geba išversti iš vietos nahuatlių kalbos pačiam Agilarui. Iš esmės tai vertimas iš vertimo, kas savaime primena „sugedusį telefoną“, jis netikslus, prarandantis tikrovės emocijas, interpretuojamas. Galima sakyti, kad politiniai pokalbiai, derybos ir karo paskelbimai didele dalimi priklauso nuo vertėjų ir jų geranoriškumo. Iš to kyla ne tik komizmas, bet ir nemaža romano intriga. Ar konkistadoro išprievartauto Malinali iš tikrųjų keršys savo skriaudėjui, kuriam verčia pokalbyje su imperatoriumi metu?

Álvaro Enrigue

 

Kitas svarbus romano dėmuo – psichodelinis efektas, kurį kuria ne vien svaiginantys grybai ir kaktusų sultys, nuo kurių priklausomas liūdnasis imperatorius, bet ir pats pasakojimo būdas. Užkariautojai per maisto valgymo ceremoniją taip pat apsvaigsta, patys to nenutuokdami. Jie ima bastytis po imperatoriaus rūmus ir miestą klaidžiais architektoniškai sukonstruotais vieną į kitą panašiais keliukais, nė nenutuokdami, ar regi tikrovę, ar haliucinacijas. Rašytojas vedžioja veikėjus po didingą ir hipnotizuojantį miestą, išgyvenantį paskutines šlovės actekų metus, leidžia jiems gyventi iliuzijų pasaulyje, kurti strategiją apie išsvajotas imperijas. Beje, eilutė paimta iš Pedro Calderono, baroko laikotarpio ispano dramaturgo Gyvenimas – tai sapnas pjesės. Šiaip romane yra ne viena aliuzija ir ne vienas intertekstualumas su kitais svarbiais Lotynų Amerikos ir Ispanijos kūriniais, kuriuos, manyčiau, pastebės jau patys intelektualiausi ir labiausiai apsiskaitę. Taigi haliucinacija romane sukuria dviprasmybę, būseną, kada užkariautojai, kuriems jau viena koja priklauso šis didingas miestas, nebesupranta, ar jie laimėtojai, ar pačios imperijos kaliniai. Tas nesuvokimas, nors ir komiškas, tačiau jis sukuria actekų ir paties imperatoriaus Moktesumos pranašumą prieš svetimšalius.

 

Kaip ir romane Staigi mirtis, taip ir Išsvajotos tavo imperijos autorius naudoja panašią pašaukojimo struktūrą – jungia istorinius ir išmonės aspektus. Dažnai A. Enrigue vertinamas kaip intelektualus, bet žiniomis neperkraunantis rašytojas, manau, tą sušvelnina dažnai iš paradokso išgaunamas absurdas ir humoras. Nepaisant to, autorius poetiškas: „Tačiau labiausiai jį kankino melancholija. Įgimta arba galbūt nulemta pareigų. Nuo tam tikro amžiaus, karaliaus Akamapičlio palikuonys susilpnėdavo, įsibaimindavo ir nuliūsdavo. Vyrai, įpratę deginti šventyklas, griauti miestus ir plėšti širdis kaip pomidorus, vieną dieną pabudę dukart pagalvodavo prieš pakeldami nuo žemės brangakmenį (p. 70-71).“

 

Be poetikos svarbios pasakojimo detalės, actekų kultūros atributai, ceremonijos, žudymo aktai, besijungiantys su didingojo miesto kiemo baseinėliais, gėlėmis, šokoladu ir tuo pačiu pūvančia mėsa, dvokiančiu senu krauju ir išmatų rankiotojais: „.... tegul saulė niekada nesudegina tau kaklo, kai žengsi pirmyn, Tlakaelelio anūke, ir tegul tavo pirštai niekada nensusitepa, kai šluostysiesi užpakalį (p. 139).“ Kurdamas iškilmingas actekų kultūros ritualus, žodžius ir veikėjų mintis, atrodo, Enrigue šaržuoja, tarsi tyčia kuria iš žemosios kultūros aspektų aukštąją ir tariamai didingą actekų kultūros galybę, todėl atsiranda toks lengvas netikros didybės įspūdis, tai, ką galbūt dabar vietos Meksikos tautelės linkę sudvasinti, ieškodami savo šaknų.

 

Visgi man asmeniškai Staigi mirtis patiko kur kas labiau, nei šis naujasis autoriaus romanas. Pats Alvaro Enrigue parašė Benui Arvydui Grigui (laiškas kaip įvadas publikuojamas knygoje), Rara leidyklos įkūrėjui, laišką, kuriame aiškina vietovardžių ir vardažodžių rašybos niuansus, kurie iš esmės nemažai skaitant apsunkina teksto suvokimą. Gerai, kad knygos pradžioje duotas veikėjų sąrašas, nes tų vardų ir pareigybių maišatyje sunku išskirti besiaudžiančius politinius barjerus ir suvokti, kaip toji kultūrų sandūra persisluoksniuoja. Manau, knygos skaitymą apsunkino ir mano paties neišmanymas apie konkistadorus ir actekus, nes tai palyginti labai tolimi kultūriniai atšvaitai, paprastai padrikai ir paviršutiniškai girdėti istorijos pamokose ar matyti kokiuose nors filmuose. Nepaisant to, romanas kaip idėjinis kūrinys labai pavykęs, paties autoriaus parašytas maro laikotarpiu 2020-2022 (taip jis vadina pandemiją), vilioja tikrovės ir istorinės perspektyvos provokacijomis, bet labiausiai žavi tas išgautas kažin koks vaikiškas smalsumas tyrinėti istoriją kaip vieną didelę galimą žaidimų aikštelę su skirtingomis galimomis žaidimo baigties galimybėmis. Man knyga išties patiko.

 

Maištinga Siela