Knyga: Nijolė Gabija Wolmer "Daugiapasaulės sakmė. Pupsų kronikos I dalis"

Nijolė Gabija Wolmer. „Daugiapasaulės sakmė. Pupsų kronikos I dalis“ – Vilnius: Amber Books, 2022. – p. 100.

 

Sveiki, brangieji skaitytojai,

 

Perskaičiau neįprastą knygą – Nijolės Gabijos Wolmer Daugiapasaulės sakmė. Pupsų kronikos I dalis, kurią išleido Amber Books. Kodėl neįprastą? Šiaip beveik neskaitau vaikų literatūros, vien tik suaugusiųjų grožinę, rečiau – mokslinę, ezoterinę, tačiau knygyne pavarčiau šią puikiai Lauros Wolmer (autorės dukters) iliustruotą knygą ir negalėjau neįsigyti. Mano namų bibliotekoje knyga pralaukė beveik vienerius metus, kol šį rudenį ryžausi galų gale perskaityti.

 

Nijolę Gabiją Wolmer jau žinau kokį 20 metų, galima sakyti, nuo tų laikų, kai dar paauglys klausydavausi jos sekmadieninės radijo Lietus laidos Kaip danguje, taip ir ant Žemės, kuriame garsi astrologė ir dvasinių seminarų autorė pirmąją valandą vesdavo savaitės astrologines prognozes kiekvienai dienai, o antrąją valandą skirdavo skaitytojų laiškams apžvelgti, klausimams atsakyti, kiek pamenu, būdavo galima net skambinti tiesiogiai į studiją, arba Wolmer pati dėstydavo kokią nors savaitės aktualią temą. Tuo metu tos laidos mano gyvenime buvo didelė atsvara tam, ką aš išgyvenau kasdieniniame gyvenime, galima sakyti, apsaugojo mane. Beje, autorė taip pat yra kasmetidinio leidinio Didysis astrologinis Mėnulio kalendorius autorė, kuri jį leidžia jau daugybę metų. Matyt, pandemija pakoregavo Wolmer veiklas, daug kas buvo uždrausta, izoliuota, tad leido autorei susitelkti į kūrybines sritis, nes būtent po pandeminių metų, 2022 m., pasirodė dvi grožinės literatūros knygos: suaugusiems skirta pirmoji romano dalis Švytintis pasaulis ir vaikams – Daugiapasaulės sakmė.

 

Tenka pastebėti, kad vis dažniau šiuolaikinė vaikų literatūra, netgi literatūrinės pasakos, bando pasivyti vaikų tikrovę, todėl užuot rašytojai kūrę folkloriniais motyvais istorijas, remiasi technologijų pasaulių tendencijomis, t. y. veikėjus kuria robotukus, skaitmeninio (digi-pasaulio) variantus, pasiremdami iš dalies ir japonų manga ir animacinių filmukų susiformavusia kultūra, prikraudami į savo pasakojimus įvairių technologijų, monstrų, kompiuterinių prietaisų, kurie sukuria įspūdį, kad pasakojimas kaip toks kultūros bendravimo ir suvokimo būdas priartėja prie kitokio laikmečio paveikto mažojo skaitytojo. Nesiginčysiu, manau, kad ši strategija iš dalies veikia, tačiau, kai kalbama apie Daugiapasaulės sakmės knygą, manau, visos šie šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijos negalioja. Iš tikrųjų Wolmer kaip literatė ištikima yra folkloriniams motyvams ir tradicinei pasakojimo struktūrai.

 

Wolmer sukuria savitą fantastinį Daugiapasaulio struktūrinį planą: „Daugiapasaulės sakmių knyga prasivėrė, mirksniu atverdama jos gelmėje tviskančią daugybės pasaulių įvairovę. Vėžlys labai susižavėjo – jis plačiai išsižiojo ir prarijo Didžiąją knygą. Įvyko keistas dalykas – vėžlys tapo pačia Daugiapasaule, kurioje nuo tol ir gyveno (p. 6).“ Vėžlys tikriausiai neatsitiktinis simbolis, atėjęs iš Šiaurės Amerikos indėnų mitologinių pasakojimų, pastarieji indėnai tikėjo, kad pasaulis laikosi ant vėžlio. Panašių pasakojimų galima aptikti ir induizme, ir kinų mitologijoje. Taigi Wolmer projektuoja Daugiapasaulio kalnų slėnio sistemą ir peizažą, kuris tik iš pažiūros primintų Edeną, tam tikrą žmonių pamirštą pasaulį, kurio slėnyje auga Švelnieji Medžiai, pastarieji subrandina į kriaušės formas panašius padarėlius pupsus, o jie ir tampa pagrindiniais šios knygos veikėjais.

 

Pupsai primintų skandinaviškosios folklorinių pasakų, poringių ir sakmių miksus. Iš vienos pusės tai gerieji troliai, turintys savo sistemą, bet kartu jie suprojektuoti sąmoningai, primintų Tuvės Janson Trolių Mumių tradiciją, tik kitas laikas ir erdvė aiškiai atriboja šias istorijas nuo žmogiškojo pasaulio. Pasakojimo centre – probleminis pupsas vardu Puikuolis (etimologiškai kildinamas iš žodžio puikybė, bet po veikėjo virsmo ir puikus), kuris vieną dieną su savo draugais susirengia į turgų ir ten Puikuolis įsigyja karūnų, mantijų, kad pabrėžtų savo puikumą ir išskirtinumą. Akivaizdu, kad Wolmer kuria tradiciškai: vardo reikšmėje užprogramuota veikėjų lemtis ir charakteristika bei problema.

Nijolė Gabija Wolmer

 

Didžioji dalis pasakojimo konstruojama per Puikuolio gyvenimiškąją patirtį. Jis mėlynais dūmais, susidūręs su niuksais, juos užnuodija, paleidęs dujas iš užpakalio. Niuksai apsinuodija ir laikinai užmiega. Galų gale pasakoje eina ilgas Puikuolio procesas, kol jis ima suvokti draugystės svarbą, padarytą skriaudą, o ne asmeninę puikybės (taigi ego) svarbą. Išgyvenęs kaltės jausmą ir patyręs psichoterapinį seansą su senuoju pupsu vardu Giliai Žvelgiančiu Išminčiumi, Puikuolis – elementaru! – atsisako savo puikybės, kuri ne tik jam, bet ir aplinkiniams neatneša laimės.

 

Pasakojime autorė retsykiai nukrypsta nuo Puikuolio kurdama Daugiapasaulio stebuklinius peizažus, pavyzdžiui, jonvabalių švytėjimą, dviejų mėnulių susijungimo sistemą. Retsykiais pasakojimas užliūliuoja romiais ir meditatyviais pasakojimo elementais, pabrėžiančiais kitokio, stebuklinio ir estetikos bei nuostabos kupino pasaulio paslaptingumo: „Vaivorykštiniai dangaus kirminai, pakankamai pakeliavę dangumi, išdabinę jį skambančiomis dangaus kriauklėmis, kartais sustoja danguje, po to vėl ima judėti, toliau ramiai piešdami švytinčias kriaukles. Galų gale, kai visi pajunta erdvę užsipildžius kažkuo palaimingu ar sunkiai nusakomu, vaivorykštiniai dangaus kirminai ima skirstytis, o danguje išnyksta ypatingi jame atsiradę atspalviai, spalvotos šviesos bangos bei paslaptingi garsai (p.41).“

 

Autorei svarbu sukurti harmonijos, stebuklų ir gaivališkos paslapties kupiną pasaulį. Nieko nuostabaus, nes tai ateina iš pačios Wolmer dvasinių praktikų ir vertybinių sistemų. Knyga apskritai pavyko skaidri, įkvepianti ir plečianti fantaziją, nors probleminiame Puikuolio lauke viskas daugiau ar mažiau vyksta pagal tradicinės literatūrinės pasakos principus: veikėjas susidoroja su savo krize, o dvasinis lūžis pasitarnauja kaip pamoka visam likusiam gyvenimui. Visumoje Daugiapasaulės sakmė kalba tik iš pažiūros individualizuotą istoriją, bet pasakojimo kontekstas krypsta į visumą, tai kitas šio pasakojimo didaktinis lygmuo: visi mes esame priklausomi nuo visumos ir tikroji laimė bei džiaugsmas ateina iš harmoningo kito palaikymo ir dalijimosi. Pasaulis kaip atskiri elementai, tačiau sąmoningai ir nesąmoningai visi priklausome kur kas galingesnei pasaulio visumos procesų jėgai.

 

„Išdavystės prasideda nuo smulkmenų, nuo mažų negerų  poelgių, prie kurių priprantame. Juk iš tiesų tu labai myli savo draugus – Poklę, Šurumbą, Gerutį, Mumuką, Mumtė, visus pupsus ir net niuksus! Surask šią meilę savo širdies kertelėje surask joje savo draugų meilę ir niekad jos nepamiršk! (p. 89).“ Išties gera ir įkvėpinanti knyga, nuostabi poligrafija ir Lauros Wolmer iliustracijos. Ką galbūt rekomenduočiau keisti? Wolmer stiliuje pasirodė per daug „kažkas“, „kažkaip“, „į kažką panašu“, „kažką primena“ – to neapibrėžtumo, kurio, mano supratimu, jaunasis skaitytojas iš esmės nemėgsta, tad siūlyčiau tiesiog atsisakyti nežymimųjų įvardžių gausos ir susitelkti į apibrėžtinį daugiapasaulio elementų kūrimo pasakojimo struktūrą, ką, beje, autorė puikiai geba daryti.

 

Jūsų Maištinga Siela