Sveiki,
Kol žiūriu trečiojo R. Murphy serialo „Monstras:
Edo Geino istorija“, kuriame mane itin nustebino režisieriaus Alfredo
Hitchcocko pasirodymas, kuris, remdamasis Edo Geino istorija, sukūrė vieną
klasiškiausių siaubo filmų „Psichopatas“. Vėl prisiminiau Hitchcocką, kuris
savo skambiais ir tyčia ciniškais pasisakymais ne kartą drebino visuomenę
skandalais.
„Teroras (siaubas) yra tada, kai žinai,
kad po stalu yra bomba. Įtampa yra tada, kai žiūrovas žino, kad po stalu yra
bomba, bet personažai nežino.“ Alfred Hitchcock
Alfredas Hičkokas (Alfred Hitchcock) gimė 1899 m.
rugpjūčio 13 d. Lėtonstone, Rytų Londone, katalikiškoje, konservatyvioje
šeimoje, kurioje buvo trys vaikai. Jo tėvas buvo daržovių ir vaisių
prekiautojas, o šeima vertėsi gana gerai. Hičkoko vaikystė pasižymėjo griežta
ir disciplinuota katalikiška aplinka, ypač jo motinos įtaka. Jis pats save
apibūdino kaip uždarą, šiek tiek nutolusį vaiką. Baimės ir kaltės jausmai,
kurie tapo jo filmų pagrindu, buvo suformuoti ankstyvaisiais metais; pats
Hičkokas mėgo pasakoti anekdotą, kaip būdamas mažas berniukas buvo nusiųstas į
vietos policijos nuovadą su rašteliu, o pareigūnas jį trumpam uždarė į kamerą,
sakydamas, kad štai kas nutinka neklaužadoms berniukams. Šis įvykis, tikras ar
išgalvotas, rodo jo ankstyvąjį susižavėjimą autoritetu ir baime.
Jaunasis Alfredas įgijo jėzuitų išsilavinimą Šv.
Ignaco koledže, kurio griežta tvarka dar labiau sustiprino jo polinkį į
detales, tvarką ir kaltės temas. Būdamas aštuoniolikos, mirus tėvui, jis
pradėjo dirbti telekomunikacijų kabelių gamybos įmonėje, studijuodamas
vakariniuose kursuose meno ir inžinerijos srityse. Jo kelias į kiną prasidėjo
atsitiktinai: 1920 m. jis gavo darbą JAV įmonės „Famous Players-Lasky“ Londono
padalinyje, kur pradėjo nuo techninių pareigų – piešė titrų korteles
nebyliesiems filmams. Greitai įgimtas meninis talentas, detalių stebėjimas ir
kruopštumas leido jam pakilti pareigose. Jis tapo scenaristu, meno vadovu, kol
galiausiai 1925 m. sukūrė savo pirmąjį, nebaigtą, filmą, o 1927 m. išleido
pirmąjį komerciškai sėkmingą trilerį „Nuomininkas: Londono miglos istorija“
(The Lodger: A Story of the London Fog), įtvirtinusį jį kaip įtampos kūrimo
meistrą.
Hičkokas buvo žinomas kaip itin kontroliuojamas ir
metodiškas kūrėjas. Jo santykis su kinu buvo inžinerinis ir vizualus: jis
teigė, kad filmas turi būti visiškai suplanuotas dar prieš pradedant filmavimą.
Dažnai sakydavo, kad filmavimo aikštelėje jis jaučiasi nuobodžiaujantis, nes
visos kūrybinės idėjos jau įgyvendintos scenarijuje ir kadruotėse. Jo asmenybė
buvo kompleksiška: viešai jis buvo ciniškas, juodojo humoro nestokojantis
figūra, o jo elgesys su aktoriais buvo profesionaliai manipuliuojantis (garsioji
citata: „Aktoriai turėtų būti traktuojami kaip galvijai“),
siekiant išgauti maksimalų efektą be menamo „vaidybos proceso“ trukdžių. Šis jo
valdingas temperamentas ir preciziškumas jam pelnė „Įtampos Meistro“
reputaciją.
Jo asmeninis gyvenimas buvo gana užslėptas, stabilus
ir nekonfliktiškas, palyginti su jo ekrano dramomis. 1926 m. jis vedė Almą
Reville, kuri buvo scenaristė, montuotoja ir patikima jo bendradarbė bei
gyvenimo partnerė. Alma tapo jo patikimiausia patarėja ir kritike, su kuria
Hičkokas turėjo dukterį Patriciją. Nepaisant viešos Hičkoko asmenybės, pilnos
niūrumo ir ciniškumo, jis buvo atsidavęs vyras ir tėvas. Tačiau jo filmuose
nuolat pasireiškianti sudėtinga ir dažnai destruktyvi aistra šaltoms,
elegantiškoms blondinėms (pavyzdžiui, Grace Kelly, Tippi Hedren) peržengė
profesinius santykius ir tapo žinoma kaip jo kūrybinė fetišo išraiška.
Hičkoko santykis su visuomene ir žiūrovais buvo
kontroliuojamas ir manipuliuojantis. Jis puikiai išnaudojo medijas ir tapo
vienu pirmųjų režisierių, kuris pats tapo prekės ženklu. Jo siluetai, garsūs
pasirodymai savo paties filmuose ir jo televizijos laidos „Alfred Hitchcock
Presents“ įvadiniai monologai pavertė jį atpažįstamu kultūros simboliu. Jo
temperamentas, nors ir kontroliuojamas, visada buvo apipintas įtampos ir
paranojos elementais, kuriuos jis, regis, sąmoningai puoselėjo tiek asmeniniame
gyvenime, tiek kine. Jis mirė 1980 m. balandžio 29 d. Los Andžele, palikęs
neišdildomą pėdsaką kino istorijoje.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą