Filmas: "Kryžkėlė" / "Crossing"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Su švedų režisieriumi Levan Akin susipažinau per jo filmą „O tada mes šokome“ (2019), kuris anuomet tapo mano vienu geriausiu tais metais matyti meniniu filmu. Levan Akin jau anuomet išsiskyrė nepaprastu žvilgsniu į šiuolaikinę, bet itin tradicišką ir konservatyvią Gruziją, dabar reiktų sakyti Sakartvelą. Perteikdamas Tbilisio ir provincijos nepaprastas spalvas ir tautinio šokio tradiciją, Akin kūrė kartu ir homoerotinę istoriją, patiems kartvelams itin nepatogia tema, nes jie, kaip krikščioniškojo pasaulio dalis, yra linkę neigti bet kokias seksualines įvairoves apraiškas. Pasirodo, su šiuo filmu režisierių ištiko neregėta sėkmė, kurią jis nutarė tikriausiai pratęsti toliau bendradarbiaudamas su Sakartvelo aktoriais naujausiame savo kino projekte „Kryžkėlė“ (angl. Crossing) (2024), kurį galėjote pamatyti šio sezono Kino pavasaryje.

 

Nuo pirmųjų kadrų matome apdriskusio Batumio prieplaukos skurdaus rajono namukų kvartalą, kuriame pasirodo į pensiją jau išėjusi buvusi istorijos mokytoja Lėja (aktorė Mzia Arabuli), pastaroji ieško čionai gyvenančios dukterėčios, kurią ji pažadėjo surasti ir pasirūpinti savo ką tik mirusiai seseriai. Įdomu tai, kad „dukterėčia“ – tai sąlygiškas terminas, mat iš tikrųjų tai vaikinas, nusprendęs palikti savo šeimą, tapti moterimi. Kaip ir daugelis pasirinkusių tokį gyvenimą, negalėjo likti savo „normaliose“ šeimose, todėl savu noru pasitraukė iš šeimos ir tapo prostitute. Netrukus Lėja iš vietos vaikinuko Ačio (aktorius Lucas Kankava) sužino, jog dukterėčia vardu Tekla išvyko į Stambulą. Galų gale Ačiui atsibodo būti nuolat ujamam namuose, kuriuose jaučiasi svetimas, todėl sugalvoja lydėti mokytoją Lėją į Turkiją ir padėti jai surasti Teklą.

 

„Kryžkelė“ – tai kelionių filmas, labiau pačios Lėjos susivokimo ir susitaikymo kelionė Sakartvelo ir Stambulo miesto urbanistiniuose peizažuose. Režisierius puikiai moka išnaudoti iš pirmo žvilgsnio ne pačias turistams patraukliausias vietas, pavyzdžiui, Stambulo transvestitų ir transeksualų prostitučių kvartalą, kuriame Ačis ir Lėja ieško Teklos. Tarp pačios mokytojos ir Ačio taip pat mezgasi sunkiai nusakomas motinos ir sūnaus ryšys, nors abu ir priešinasi šiam ryšiui. Šalia po vieną didžiausių pasaulyje miestų besiblaškančių kartveliečių pasakojama ir paralelinė transeksualės Evrimos (aktorė Deniz Dumanli) istorija, kuri pakeitusi lytį bando pagelbėti panašaus likimo žmonėms, neskirstydama pagal lytį ar amžių. Pakeitusi lytį ir besitvarkanti savo tapatybės dokumentus Evrima pagaliau jaučiasi pritampanti prie šio miesto bendruomenės. Tai gana kontrastinga, nes vos prieš kelias dienas, žvelgiant į šių dienų tikrovės politiką, Turkijos valdžia pareiškė, kad žmonės, kurie bandys sudaryti vienos lyties santuokas ar pasikeisti lytį Turkijoje, sulauks kalėjimo. Žodžiu, Turkija labai keičiasi ir tos jėgos galimai gali sunaikinti ištisus (prieglobstį radusius Kaukazo, Turkijos ir kitų šalių) Stambulo kvartalus. Gali būti, kad Levanui Akinui pavyko sukurti šį filmą pakankamai liberaliame laikmetyje, kuris šiuo metu naikinamas.

 

Įdomu tai, kad pats režisierius režisuoja ir su amerikiečiais. Pats nustebau, kai sužinojau, kad Levan Akin sukūrė ir režisavo du pirmuosius serialo „Interviu su vampyru“ sezonus, kurį taip pat žiūriu, tačiau tai, ką jis nuveikė Kaukaze su savo šiais dviem filmais – unikalu, drąsu, nekasdieniška ir, reikia manyti, labai atveria visų pirma paties kartveliečiams galimybę permąstyti savo dabarties įvairovės nepripažinimo problemas tiek homoseksualumo, tiek translytiškumo klausimais. Na o man be viso urbanistinio peizažo labai įsimins mąsli, filosofiška ir aristokratiška aktorės Mzia Arabuli, sukūrusios Lėjos personažę, laikysena. Stebi, kaip Lėja eina iškėlusi galvą per Bosforo sąsiaurio krantines ir negali netikėti, kad visas skausmas ir sumišimas eina drauge su ja. Labai įsimintinas vaidmuo!

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela