Sveiki, skaitytojai,
Pamažu vėl grįžau nuo komercinio kino prie
nepriklausomo ir šįkart – kažkada kino festivalyje Scanorama praleistas serbų
režisieriaus Srdan Golubović filmas „Tėvas“ (serb. Otac) (2020).
Balkanų kinas iš esmės yra kitoks, kad ir kaip bebūtų susipriešinusios šios
šalys po kruvinųjų Balkanų karų, jų kinas visada turi kažkokį sunkiai
įvardijamą, bet jaučiamą, bendrąjį vardiklį – tą vėlei pagalvojau žiūrėdamas „Tėvą“.
Skurdas, provincija, socialinė nelygybė, korupcija, moraliniai apsisprendimai –
visa tai toli nuo Kusturicos čigoniškai karnavalinio pasaulio.
„Tėvas“ – niūrokas filmas, bet geras. Pradžia išties
šokiruojanti ir daug žadanti. Vaikų nebegalinti išmaitinti motina, kuri namuose
nebeturi nei vandentiekio, nei elektros ateina į buvusią vyro darbovietę ir grasina
dėl neišmokėtos išeitinės vyro kompensacijos susideginti. Deja, jos žodžiais tikėti
neįmanoma, nes ji apsipila benzinu ir pasidega... Toks žmonos poelgis sukrečia
pagrindinį veikėją Nikolą, iš jo šeimos vietos inspektoriaus (?) paliepimu ir
socialinės rūpybos komisijos sprendimu atimami vaikai. Tėvas negali su jais
pasimatyti. Deja, čia veikia laukinė Serbija, vietos valdytojas naudojasi soc.
rūpybos vaikais, nes už kiekvieną vaiką jis į kišenę gauna metinių išmokų
procentus, o jo pažįstami teisme ir aplinkinėse institucijose garantuoja jo viršenybę
ir neliečiamybę. Nikolas netrukus supranta, kad yra absoliučiai bejėgis
susigrąžinti vaikus, nors ir sutvarkė namus, įvedė elektrą, vėl yra
vandentiekis, deja, savivaldybės klerkams rūpi ne tai...
Šokiruoja Nikolo apsisprendimas pėsčiomis eiti 500
kilometrų į sostinę Belgradą, kad įteiktų pareiškimą vyriausybei. Nevalgęs, dvasiškai
palūžęs jis leidžiasi į kelionę, kuri, beje, tampa didžiąja filmo dalimi. Man tai
žmogiškumo išlikimo ir orumo išsaugojimo filmas, labai subtiliai ir
kankinančiai perteiktas žmogaus sutryptas orumas ir patirtas neteisingumas, kuris
verčia Nikolą elgtis be baimės. Įdomiausia, kad visi kelyje sutikti žmonės jį
atkalbėjo (primena Kristaus gundymą dykumoje) nuo ėjimo į Belgradą, tačiau
Nikolas nebeturi ko prarasti, jis juda iš psichologinio palūžimo, kartais,
atrodo, kad inertiškai, nes tai vienintelė galimybė neišprotėti. Ir staiga
šiame filme įvyksta stebuklas... tam tikras visiškai kitoks tėvystės suvokimo
atskleidimas. Ilgą laiką dėl socialinio skurdo nesirūpinęs vaikais ir buitimi
Nikolas turi gyvenimišką pamoką, suvokia, kad be šeimos nieko jis nebeturi. Filme
supriešinami socialinis sisteminis „teisingumas“ su prigimtiniu tėvų ir vaikų
ryšiais, akivaizdu, kad dažnu atveju institucijos, dirbdamos dėl sistemos, o ne
dėl žmogaus, nuskriaudžia skurdo paliestas šeimas. Nikolo susitikimas su
vaikais itin jautri scena visame filme, kurią verta empatiškai kiekvienam
žiūrovui išgyventi savaip.
Nors filmas „Tėvas“ pabaigoje nepateikia galutinės
istorijos baigties, tačiau baigiasi viltingai ir metaforiškai. Nikolas po
klajonių grįžta į tuščius ir kaimynų išvogtus namus. Jam tenka iš kiekvieno
susigrąžinti kėdes, stalą, televizorių, vaikų žaislus... Vėl susirinkti save ir
išvogtą gyvenimą. Tai simboliškas veiksmas, apimantis naują Nikolo gyvenimo
kryptį, dvasinį persitvarkymą. Toks ryžtingas išvogtų daiktų susigrąžinimas
perteikia Nikolo pasiryžimą tęsti prasmingą vaikų susigrąžinimo kovą ir stoti
visomis jėgomis prieš vietos korumpuotą valdžią. Filmas išties puikus, jautrus
ir vertas daugelio žiūrovų, mėgstančių europietišką nekomercinį kiną.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.6
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą