Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 18 d. – San Francisko žemės drebėjimas, ATR Miestų įstatymas, Ekonominė blokada, mirė Einšteinas, Airijos nepriklausomybės diena, gimė Arvydas Juozaitis ir kt.

 

Sveiki!

Svarbiausi įvykiai, įvykę Lietuvoje balandžio 18 dieną.

1990 m. – Ekonominė blokada. Tai viena svarbiausių datų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje. 1990 m. balandžio 18 d. SSRS pradėjo Lietuvai ekonominę blokadą – nutraukė naftos ir apribojo dujų tiekimą, siekdama priversti atšaukti Kovo 11-osios aktą. Lietuviai tada parodė neįtikėtiną vienybę (atsimenate eiles prie degalinių ir šaltus butus?).

1358 m. – Pasiūlymas krikštytis. Šventosios Romos imperatorius Karolis IV pasiūlė Lietuvos kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui priimti krikštą. Tai buvo vienas iš diplomatinių bandymų integruoti Lietuvą į krikščioniškąją Europą dar iki oficialaus krikšto.

1791 m. – Miestų įstatymas. Ketverių metų seime priimtas istorinis įstatymas, suteikęs miestiečiams asmens laisvę, teisę eiti valstybines pareigas ir turėti nuosavybę. Tai buvo didelis žingsnis modernios visuomenės link.

1997 m. – Karinių jūrų pajėgų modernizacija. Klaipėdoje fregatoms „Aukštaitis“ ir „Žemaitis“ perduoti pirmieji modernūs daniški radarai, žymėję Lietuvos kariuomenės techninį artėjimą prie Vakarų standartų.

2003 m. – Valdo Adamkaus garbė. Kadenciją baigęs prezidentas sutiko tapti UNESCO Geros valios ambasadoriumi žinių visuomenei.

Svarbiausi įvykiai, įvykę pasaulyje balandžio 18 dieną.

1906 m. – San Francisko žemės drebėjimas. Vienas didžiausių ir tragiškiausių žemės drebėjimų JAV istorijoje. Miestas buvo beveik visiškai sugriautas ne tik smūgių, bet ir po jų kilusių gaisrų.

1951 m. – Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimas. Pasirašyta Paryžiaus sutartis, kuri padėjo pagrindus dabartinei Europos Sąjungai.

1955 m. – Alberto Einšteino mirtis. Šią dieną Prinstone (JAV) mirė vienas garsiausių visų laikų fizikų, reliatyvumo teorijos kūrėjas. Sakoma, kad jo paskutiniai žodžiai liko nesuprasti, nes jis juos ištarė vokiškai slaugytojai, kuri nemokėjo šios kalbos.

1506 m. – Šv. Petro bazilika. Romoje padėtas kertinis akmuo dabartinės Šv. Petro bazilikos statyboms. Tai tapo vienu didžiausių Renesanso architektūros projektų pasaulyje.

1775 m. – Paulio Revere’o žygis. Amerikos revoliucijos herojus Paulas Revere’as leidosi į legendinį naktinį jojimą, perspėdamas Masačusetso gyventojus, kad „britai ateina“. Tai tapo JAV nepriklausomybės kovų simboliu.

1946 m. – Tautų Sąjungos pabaiga. Ženevoje oficialiai paleista Tautų Sąjunga, kurios turtas ir įgaliojimai perduoti naujai įkurtai Jungtinių Tautų Organizacijai (JTO).

1949 m. – Airijos Respublika. Airija oficialiai pasitraukė iš Britų Sandraugos ir tapo nepriklausoma respublika.

1980 m. – Zimbabvės nepriklausomybė. Šalis (buvusi Rodezija) oficialiai paskelbė nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės.

Svarbūs žmonės, gimę balandžio 18 dieną.

1814 m. – Eustachijus Tiškevičius, archeologas, kolekcininkas, Senienų muziejaus Vilniuje įkūrėjas.

1882 m. – Juozas Tūbelis, ilgametis Lietuvos tarpukario ministras pirmininkas, politikos ir visuomenės veikėjas.

1876 m. – Jurgis Šlapelis, kalbininkas, vertėjas, gydytojas, aktyvus lietuvių kultūros puoselėtojas.

1906 m. – Jonas Šukys, prozininkas, pedagogas.

1924 m. – Kazimieras Ilginis, statybos inžinierius, technologijos mokslų daktaras.

1931 m. – Pranas Sasnauskas, rašytojas.

1956 m. – Arvydas Juozaitis, filosofas, rašytojas, publicistas, olimpinis prizininkas, vienas Sąjūdžio kūrėjų.

1480 m. – Lukrecija Bordžija (Lucrezia Borgia), Feraros hercogienė, viena garsiausių Italijos Renesanso moterų.

1882 m. – Leopoldas Stokovskis (Leopold Stokowski), garsus dirigentas.

1927 m. – Samuelis P. Huntingtonas, JAV politologas, „Civilizacijų susidūrimo“ teorijos autorius.

1947 m. – James Woods, amerikiečių aktorius.

1971 m. – David Tennant, škotų aktorius, išgarsėjęs „Daktaro Kas“ vaidmeniu.

1973 m. – Haile Gebrselassie, legendinis Etiopijos ilgų nuotolių bėgikas, olimpinis čempionas.

1979 m. – Kourtney Kardashian, JAV verslininkė, realybės šou žvaigždė.

1987 m. – Rosie Huntington-Whiteley, britų modelis ir aktorė.

Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytojas James Joyce (Džeimsas Džoisas), biografija, gyvenimas, Ulisas, kūrybos bruožai, įdomybės

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu pažintį su garsiausiais pasaulio literatūros rašytojais ir šįkart – airių genijus James Joyce, kai kur dar verčiama kaip Džeimsas Džoisas.

 

Didžiojo literato gyvenimas iki karjeros pradžios

 

James Augustinas Aloyzius Joyce'as gimė 1882 m. vasario 2 d. Dublino priemiestyje, Retgare (Rathgar), Airijoje, tapdamas pirmuoju iš dešimties išgyvenusių vaikų gana pasiturinčioje, nors ir vėliau skurstančioje, katalikų šeimoje. Jo tėvas, Johnas Stanislausas Joyce'as, buvo linkęs į alkoholizmą ir pasižymėjo nerūpestingu požiūriu į finansus, o tai nulėmė nuolatinį šeimos materialinės padėties blogėjimą ir dažnus kraustymus, per kuriuos Jamesas patyrė net 16 gyvenamosios vietos pakeitimų. Vis dėlto, tėvas buvo puikus pasakotojas, turintis puikų dainininko balsą, ir būtent jis įskiepijo jaunajam Jamesui meilę literatūrai ir airiškai kultūrai. Jo motina, Mary Jane Murray, buvo kur kas religingesnė ir nuolanki, skiepijusi sūnui griežtas katalikiškas vertybes.

 

Dėl šeimos finansinių sunkumų, Jamesas Joyce'as anksti įgijo geresnį išsilavinimą, nei galėjo tikėtis. Nuo 1888 iki 1891 m. jis mokėsi prestižiniame Klonjauso Vudo jėzuitų koledže (Clongowes Wood College), vėliau lankė kitas jėzuitų valdomas mokyklas, o 1898 m. įstojo į Dublino Universitetinį Koledžą (University College Dublin, UCD). Jėzuitų įtaka buvo milžiniška: jie suteikė jam puikų formalų išsilavinimą ir išmokė skrupulingos disciplinos, tačiau šis griežtas katalikiškas auklėjimas išprovokavo vėlesnį griežtą atsimetimą nuo religijos. Joyce'as universitete studijavo moderniąsias kalbas (prancūzų, italų) ir aktyviai domėjosi Europos literatūra, ypač norvegų dramaturgu Henriku Ibsenu.

 

Joyce'o ankstyvasis intelektualinis gyvenimas pasižymėjo keliais ryškiais bruožais. Jau 1899 m., dar būdamas studentas, jis parašė teigiamą recenziją apie Ibseno pjesę „Kai mes, mirusieji, atbundame“ (angl. When We Dead Awaken), kuri buvo išspausdinta įtakingame britų žurnale The Fortnightly Review – tai buvo pirmasis jo publikuotas darbas, įrodantis ankstyvą brandumą. Be literatūros, jis puikiai dainavo ir netgi laimėjo prizą kasmetiniame Airijos muzikos festivalyje Feis Ceoil 1904 m., o jo tėvas tikėjo, kad sūnus galėjo tapti profesionaliu dainininku. Taip pat, nors ir atmetęs katalikybę, Joyce'as pasižymėjo ypatinga Dublino topografijos žinija ir atmintimi; jis vėliau sugebėjo atkurti miesto žemėlapį ir smulkiausias detales rašydamas „Ulisą“ (angl. Ulysses) iš atminties, gyvendamas užsienyje.

 

Po universiteto baigimo 1902 m., Joyce'as trumpai persikėlė į Paryžių, ketindamas studijuoti mediciną, tačiau greitai suprato, kad tai ne jam. Jis grįžo į Dubliną dėl motinos mirties 1903 m. Nors mylėjo Dubliną ir jautė jam didelį prisirišimą, jis jautė, kad miestas ir Airija stabdo jo kūrybinį potencialą. 1904 m. birželio 16 d. (vėliau įamžinta „Ulise“ kaip Blumo diena – Bloomsday) jis susitiko savo būsimą žmoną, viešbučio tarnaitę Norą Barnakl (Nora Barnacle). Tų pačių metų spalio mėnesį jie paliko Airiją, nusprendę gyventi žemyne, nes Joyce'as teigė, kad Airijoje neįmanoma „išreikšti savęs sąžiningai“. Nuo tada iki tolimesnės rašytojo karjeros pradžios jis dirbo mokytoju įvairiose Europos miestuose, įskaitant Triestą, Ciurichą ir Romą.

 

James Joyce karjeros pakilimas: žymiausi kūriniai ir visuomenės reakcija

 

Jamesas Joyce'as pasirinko negrįžtamą literatūrinės karjeros kelią 1904 m., palikęs Airiją su Nora Barnacle. Jis kategoriškai atsisakė Airijos, tačiau paradoksalu, kad jo kūrybos centras visam laikui liko Dublinas. Gyvendamas žemyne (daugiausia Trieste, Romoje ir Ciuriche), Joyce'as dirbo anglų kalbos mokytoju, kad išlaikytų šeimą, o jo asmeninį gyvenimą nuolat lydėjo finansiniai sunkumai ir tėvo šeimos chaoso palikimas. Jo charakteris pasižymėjo tvirta menine etika ir nepajudinamu pasitikėjimu savo genialumu, nepaisant visuomenės nepripažinimo. Pora susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Giorgio (g. 1905 m.) ir dukters Lucia (g. 1907 m.). Asmeniniame gyvenime jis nuolat kovojo su alkoholizmu, o vėliau jo dukrai Luciai pasireiškė sunki šizofrenija, kuri tapo viena didžiausių jo gyvenimo tragedijų.

 

Pirmasis Joyce'o stambus kūrinys, apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“ (Dubliners), buvo parašytas 1904–1907 m. laikotarpiu, tačiau dėl leidėjų baimės buvo publikuotas tik 1914 m. Sumanymas buvo sukurti „moralinę istoriją“ apie savo gimtąjį miestą. Kūrinys lakoniškai ir šaltu stiliumi pabrėžia Dublino paralyžių – dvasinį, kultūrinį ir politinį sustingimą, kuriame gyvena jo gyventojai. Siužetinis vingis yra epifanija – staigus, kasdieniškas suvokimas, kuris trumpam nušviečia veikėjo gyvenimo beviltiškumą ar tiesą. Pavyzdžiui, novelė „Mirusieji“ (The Dead) atskleidžia veikėjo Gabrielio suvokimą apie jo paties gyvenimo ribotumą, palyginti su jo žmonos praeities meile. Nors kritikai ir skaitytojai buvo šokiruoti knygos drąsa ir tiesmukumu, ji padėjo Joyce'ui užsitikrinti vietą kaip radikaliam realistui.

 

Vienintelis Joyce'o dramaturginis bandymas, pjesė „Tremtiniai“ (Exiles), pasirodė 1918 m. Šis kūrinys yra tiesiogiai įkvėptas jo asmeninio gyvenimo santykio su Nora Barnacle. Siužetinis vingis sukasi apie tai, kaip Airiją palikęs rašytojas Robertas Rouenas (Richard Rowan) leidžia savo žmonai Bertei (Bertha) nuspręsti, ar ji nori turėti romaną su kitu vyru. Pjesė nagrinėja laisvės, pavydo ir santuokinės ištikimybės ribas. Joyce'o sumanymas buvo parodyti savo paties požiūrį į „laisvą meilę“ ir atvirumą santuokoje. Kūrinys nepasiekė didelės sėkmės nei tarp kritikų, nei teatre.

 

Romanas „Menininko jaunojo žmogaus portretas“ (A Portrait of the Artist as a Young Man), publikuotas 1916 m., buvo Joyce'o kūrybinis manifestas ir autobiografinis pasakojimas. Siužetinis vingis seka pagrindinio veikėjo Stepheno Dedalo (Stephen Dedalus) – intelektualinio alter ego – vystymąsi nuo vaikystės iki universiteto. Kūrinys ryškiai aprašo jo atmetimą katalikybės gniaužtams ir griežtam Airijos nacionalizmui. Sumanymas yra parodyti menininko gimimą – kaip Stephenas, atmesdamas visas šeimos, religijos ir valstybės primestas dogmas, nusprendžia palikti Airiją, kad taptų laisvu, nevaržomu kūrėju. Romanas sulaukė pripažinimo tarp modernistų ir įtvirtino Joyce'o stilių – sąmonės srautą (stream of consciousness).

James Joyce jau paveiktas kataraktos

 

Leistas 1922 m. Paryžiuje, „Ulisas“ (Ulysses) tapo modernizmo šventuoju raštu. Kūrinys apima vieną dieną – 1904 m. birželio 16 d. – Dubline, sekdamas žydo Leopoldo Blumo (Leopold Bloom) klajones. Siužetinis vingis yra Homero „Odisėjos“ perkėlimas į kasdienišką, komišką ir žmogišką Dublino aplinką. Kiekvienas skyrius atitinka Odisėjo nuotykių epizodus. Sumanymas buvo visapusiškai, be cenzūros, atskleisti žmogaus proto ir Dublino miesto gyvenimą. Jame itin plačiai naudojamas sąmonės srautas, leidžiantis skaitytojui panirti į veikėjų vidinius monologus. Vertinimas buvo kontraversiškas: knyga buvo uždrausta JAV ir Jungtinėje Karalystėje dėl jos seksualinio atvirumo (ypač Molly Bloom monologo), tačiau avangardistų ji buvo paskelbta šedevru. Airijoje jis buvo ignoruojamas ir nesuprastas.

 

Paskutinis Joyce'o romanas, „Finegano šermenys“ (Finnegans Wake), kaip kur verčiama kaip „Finegano budynės“, publikuotas 1939 m., yra jo ambicingiausias ir sunkiausiai prieinamas kūrinys. Kūrinys neturi tradicinio siužeto. Siužetinis vingis apima visą žmonijos istoriją ir mitologiją, sutelktą į vienos Dublino šeimos sapnus per vieną naktį. Sumanymas buvo panaudoti ciklinę laiko sampratą (remiantis Giambattista Vico teorijomis) ir sukurti universalią „pasaulio kalbą“, naudojančią kalbos kratinį (portmanteau words) iš dešimčių kalbų. Šis romanas buvo mažai suprastas ir sulaukė didelio pasipriešinimo net iš Joyce'o modernistinių šalininkų. Tarp plačiosios visuomenės jis buvo laikomas nesuprantamu literatūriniu eksperimentu.

 

James Joyco mirtis ir pripažinimas

 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Jamesą Joyce'ą kamavo dideli fiziniai iššūkiai, ypač su akimis susijusios problemos – jis kentėjo nuo kataraktos ir glaukomos, dėl kurių jam teko atlikti per tuziną operacijų ir ilgainiui jis beveik apako. Tačiau jo mirties priežastis nebuvo tiesiogiai susijusi su akimis. Rašytojas mirė Ciuriche, Šveicarijoje, 1941 m. sausio 13 d., sulaukęs 58 metų, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai jam skubiai buvo atlikta operacija dėl perforuotos dvylikapirštės žarnos opos. Šis tragiškas įvykis nutiko sudėtingu metu: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Joyce'as su šeima pabėgo iš Prancūzijos ir patyrė nuolatinį stresą dėl savo dukters Lucės sunkių psichikos problemų bei nuolatinių finansinių sunkumų, kurie, tikėtina, prisidėjo prie jo sveikatos būklės pablogėjimo.

 

Nors gyvenimo pabaigoje Joyce'as buvo pripažintas literatūros avangardo figūra, tikrasis jo kultūrinis pripažinimas atėjo vėliau. Jam esant gyvam, jo darbai, ypač „Ulisas“ (Ulysses), buvo vertinami kaip genialūs, bet sunkiai suprantami ir pernelyg drąsūs dėl savo atviro turinio ir kalbos eksperimentų. Dėl to JAV ir Jungtinėje Karalystėje „Ulisas“ buvo uždraustas kaip nepadorus, o Joyce'as negalėjo gauti pelno iš savo pagrindinio kūrinio. Paradoksalu, bet šis draudimas tik sustiprino jo legendą tarp menininkų ir intelektualų.

 

Lemtingas lūžis įvyko JAV. Kūrybos pripažinimas buvo įteisintas 1933 m. žymiuoju teismo sprendimu byloje Jungtinės Valstijos prieš knygą „Ulisas“. Teisėjas Johnas M. Woolsey nusprendė, kad romanas, nors ir vietomis vulgarus, turi didžiulę literatūrinę vertę ir nėra pornografinis, taip panaikindamas draudimą. Šis teismo sprendimas ne tik atvėrė JAV rinką, bet ir patvirtino knygos, kaip modernizmo šedevro, statusą. Šis teisinis pripažinimas, vėliau sekęs JAV Aukščiausiojo Teismo patvirtinimas, leido Joyce'o kūrybai tapti akademinės analizės objektu visame pasaulyje, o pats „Ulisas“ buvo įtrauktas į universitetų programas.

 

Šiandien Jamesas Joyce'as laikomas vienu svarbiausių XX a. rašytojų, o jo įtaka literatūrai yra neišmatuojama. Jis ne tik ištobulino sąmonės srauto techniką, bet ir praplėtė leistinas literatūros ribas, paliesdamas kalbos, mitologijos ir kasdienio gyvenimo temas su beprecedente detalių gausa ir ironija. Jo literatūrinis palikimas įtvirtino jį kaip modernizmo titaną, o jo gimimo vieta Dublinas tapo jo kūrinių piligrimystės vieta, ypač per kasmet švenčiamą Blumo dieną (Bloomsday), birželio 16-ąją, kuri liudija amžiną jo kultūrinę reikšmę.

 

Svarbiausi James Joyce kūrybos bruožai

(paspaudę ant lentelės, ją padidinsite)

 

Jameso Joyce'o kūryba, ypač romanai „Ulisas“ (Ulysses) ir „Fingano budynės“ (Finnegans Wake), yra modernizmo viršūnė, pasižyminti radikaliu požiūriu į kalbą, naratyvą ir žmogaus sąmonę.

 

Sąmonės srautas (Stream of Consciousness): Tai pagrindinė jo technika, leidžianti tiesiogiai perteikti veikėjų mintis, asociacijas, jausmus ir prisiminimus be jokio įprasto loginio ar gramatinio filtravimo. Siekiama kuo autentiškiau atkurti žmogaus vidinį patyrimą.

 

Epifanija (Epiphany): Staigus, trumpas įžvalgos momentas, per kurį kasdieniškas objektas ar įvykis staiga atskleidžia gilią prasmę ar esmę. Joyce'as šią techniką ištobulino „Dubliniečiuose“ (Dubliners).

 

Mito ir kasdienybės ontrastas (Mitologinis Metodas): Didžiųjų mitų (ypač Homero „Odisėjos“ „Ulise“) panaudojimas kaip struktūrinio karkaso kasdieniškoms ir menkavertėms šiuolaikinio žmogaus patirtims. Šis kontrastas pakelia kasdienybę į epinį lygį.

 

Kalbos eksperimentai ir neologizmai: Radikalus kalbos, sintaksės ir žodyno laužymas, ypač „Fingano budynėse“. Joyce'as kūrė naujus žodžius (neologizmus) ir naudojo kalbinius kratinius (portmanteau words), jungdamas kelias kalbas, siekdamas sukurti universalią, sapnišką kalbą.

 

Dublino topografija ir realizmas: Nepaisant kalbinių eksperimentų, Joyce'as pasižymėjo itin pedantišku Dublino detalių, vietovių ir kalbos (dialekto) tikslumu. Kiekvienas jo aprašytas gatvės kampas, pub'as ar pastatas egzistavo realybėje, sudarydamas realistinį foną metafiziniams klajojimams.

 

Ciklinė laiko samprata: Ypač „Fingano budynėse“ laikas nėra linijinis. Kūrinys sukasi spirale, jungdamas praeitį, dabartį ir ateitį, atspindėdamas nuolatinį civilizacijų gimimo ir žlugimo ciklą.

 

Humoras ir vulgarumas: Joyce'o kūryboje gausu komizmo, parodijos, žaidimų žodžiais ir vulgarumo. Jis nevengė atvirai nagrinėti kūniškumo, sekso ir fiziologinių funkcijų, kas lėmė jo darbų draudimą.

 

Menininko autonomija ir atsimetimas: Nuolatinis menininko savarankiškumo temos nagrinėjimas (pvz., Stepheno Dedalo asmenyje). Tai yra aiškus atmetimas Airijos religinei ir politinei dogmai, pabrėžiant kūrėjo būtinybę palikti gimtinę, kad galėtų save realizuoti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybė. Arthur Edward Guinness (Arturas Edvardas Ginesas) asmeninis gyvenimas ir sąsajos su serialu "Gineso namai"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu susipažinimą su pačiomis įvairiausiomis istorinėmis asmenybėmis ir šįkart noriu pristatyti Arturą Edvardą Ginesą. Nebūtinai tiems, kurie mėgsta alų, bet ir tiems, kurie domisi airių kultūra, istorija ir ketina žiūrėti serialo „Guinnesso namai“.

Arthur Edward Guinness gimė 1840 m. lapkričio 1 d. Dubline, Airijoje, klestinčioje šeimoje, kuri jau buvo tapusi pramonės magnatais. Jis buvo vyriausiasis sūnus Ser Benjamin Lee Guinness, 1-ojo baroneto, kuris pavertė „Guinness“ alaus daryklą pasauliniu gigantu, o motina – Elizabeth Guinness. Arthur Edward užaugo privilegijuotoje aplinkoje, mokėsi prestižinėse įstaigose – Ito koledže (Eton) ir Trejybės koledže Dubline (Trinity College Dublin, TCD), o tai rodė, kad jis buvo ruošiamas ne tik verslui, bet ir aukštam aristokratiškam gyvenimui, ypač politikai. Tai kontrastavo su jo jaunesniuoju broliu Edward Cecil Guinness, 1-uoju Iveagh grafu, kurį labiau domino prekybos ir verslo gudrybės.

Po tėvo mirties 1868 m. Arthur Edward paveldėjo baroneto titulą (tai toks žemesnės už barono kategorijos Didžiosios Britanijos kilmingųjų titulas) ir, kartu su broliu Edwardu, perėmė vadovavimą milžiniškajai „Guinness“ alaus daryklai. Nors Arthur Edward nebuvo tas „gudrusis“ verslininkas kaip Edwardas, jis pasižymėjo kaip gabus administratorius, gebantis laisvai deleguoti atsakomybes ir priimti strategiškai svarbius sprendimus. Jo ir brolio Edwardo aštuonerių metų partnerystės laikotarpiu alaus darykla toliau klestėjo, o pardavimai išaugo dvigubai – tai įtvirtino „Guinness“ kaip neabejotiną Anglijos ir Airijos aludarystės lyderį.

Be verslo, Arthur Edward Guinness aktyviai įsitraukė į politiką, tęsdamas tėvo pėdomis. Jis tapo parlamento nariu (MP) Dublino mieste ir buvo uolus unionistas bei protestantas, tvirtai palaikantis Airijos ir Didžiosios Britanijos sąjungą, kas tuo metu buvo jautrus ir prieštaringas klausimas Airijoje. Jo dosnumas filantropijai taip pat buvo didžiulis: jis yra geriausiai žinomas už tai, kad 1877 m. nupirko, apželdino ir Dublino miestui padovanojo didelį visuomeninį parką St Stephen's Green, taip pat rėmė įvairias humanitarines ir socialines iniciatyvas, įskaitant Šv. Patriko katedros restauravimą. Ši filantropinė veikla ir politiniai įsipareigojimai rodo jo svarbą Airijos socialiniam ir kultūriniam gyvenimui.

Arthur Edward asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su politiniais ir socialiniais lūkesčiais. 1871 m. jis vedė Lady Olivią Charlotte Hedges-White, Bantry grafo dukterį. Tai buvo aukštos visuomenės santuoka, atrodžiusi laiminga ir tapusi žinoma dėl ekstravagantiškų priėmimų, tačiau ji buvo bevaikė. Maždaug tuo metu, 1876 m., Arthur Edward pasitraukė iš alaus daryklos verslo, pardavęs savo dalį broliui Edwardui už didžiulę sumą, o 1880 m. jam buvo suteiktas Ardilaun barono titulas.

Būtent jo asmeninis gyvenimas ir santuoka be vaikų tuo metu sukėlė daugiausiai istorinių diskusijų ir yra pagrindinis naujojo Netflix serialo „Guinness namai“ (House of Guinness) siužeto akcentas. Biografo Joe Joyce'o ir kitų šaltinių teigimu, Arthur Edward Guinness greičiausiai buvo gėjus, o jo santuoka su Olivia buvo iš anksto sutartas susitarimas be intymių santykių, žinomas kaip „levandų santuoka“ (arba mariage blanche). Tuometinėje Airijoje homoseksualumas buvo kriminalizuojamas, todėl viešas tokios informacijos atskleidimas būtų negrįžtamai sugriovęs ir jo politinę karjerą, ir visos šeimos reputaciją.

Netflix istorinėje dramoje „Guinness namai“ (House of Guinness) Arthur Edward Guinness, 1-ojo Ardilaun barono, vaidmenį atliko aktorius Anthony Boyle.

Serialas „Guinness namai“, kurio kūrėjas yra Steven Knight (žinomas kaip „Birmingemo gaujos“ autorius), drąsiai gilinasi į šią šeimos paslaptį, vaizduodamas Arthurą, kurį vaidina Anthony Boyle, turintį homoseksualių reikalų, kuriuos privalo slėpti. Kūrėjas Knightas teigia, kad ši siužeto linija yra „faktiškai teisinga“, pabrėždamas, kad Arturas gyveno laikais, kai negalėjo būti atviras dėl savo orientacijos. Serialas, nepaisant šeimos palikuonių kritikos dėl laisvo faktų interpretavimo, bando atskleisti dramą, slypinčią už blizgančio aristokratijos fasado.

Arthur Edward Guinness mirė 1915 m. sausio 20 d. Dubline, būdamas 74 metų. Dėl to, kad jis neturėjo palikuonių, jam mirus, Ardilaun barono titulas išnyko. Jo gyvenimas atspindi esminį Airijos istorijos etapą, kai pramonės galia ir politinė įtaka susidūrė su griežtomis to meto visuomenės normomis. Jis paliko ne tik tvirtą verslo paveldą, bet ir prisidėjo prie Airijos infrastruktūros, o jo asmeninio gyvenimo paslaptys tapo intriguojančia moderniosios kultūros tema.

Nors Arthur Edward Guinness yra ne alaus daryklos įkūrėjas, o didžiojo verslininko proanūkis, jis suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant „Guinness“ imperijos šlovę pasaulyje, užtikrino klestėjimą, ir šiandien yra atmenamas ne tik dėl savo politinių ir filantropinių darbų, bet ir dėl to, kad tapo šiuolaikinio serialo herojumi, iliustruojančiu, kaip sudėtinga buvo būti nekonformistu Viktorijos epochos Airijoje.

Maištinga Siela

Airių kalba Airijoje: kodėl airiškai kalbančių žmonių nuo 1800 šitaip sumažėjo? Airių kalbos bruožai, ypatumai, istorija

 

Sveiki,

 

Ar esate girdėję, kaip iš tikrųjų kalba airiškai tikrieji airiai? Ar žinojote, kad airių kalba labai skiriasi nuo anglų? Ne? Apie tai šis įrašas.

 

Airių kalba: bruožai, ypatybės, istorija

 

Airių kalba, vadinama Gaeilge, yra viena iš seniausių ir turtingiausių Europos kalbų, priklausanti keltų kalbų šeimai. Jos istorija prasideda dar prieš mūsų erą, kai proto-keltų kalba paplito Vakarų Europoje. Airių kalbos protėvė, senoji airių kalba, atsirado maždaug IV a. ir buvo rašoma unikalia ogamo abėcėle (senovės Airijos rašto sistema). Viduramžiais, įvedus lotynų raštą, ji pamažu perėjo į vidurinę airių kalbą (nuo XII a.), o vėliau į šiuolaikinę airių kalbą. Jos formavimuisi didelę įtaką turėjo krikščionybės atėjimas ir vienuolynų veikla, kuriuose buvo užrašinėjami senovės mitai, legendos ir istoriniai pasakojimai. Dėl šios priežasties airių kalba turi itin turtingą rašytinę tradiciją, kuri yra unikali tarp Europos kalbų.

 

Viena iš svarbiausių airių kalbos ypatybių yra jos sudėtinga gramatinė sistema, ypač sintaksė ir fonetika. Airių kalba turi vadinamąją pradinę mutaciją – fonetinių pokyčių sistemą, kuri keičia žodžio pradžios garsą, priklausomai nuo gramatinio konteksto. Pavyzdžiui, žodis bean (moteris) gali tapti bhean (tarimas: [vʲan]), kas reiškia "jos moteris". Be to, kalba pasižymi veiksmažodžio–tariamojo žodžio–subjekto (VTS) žodžių tvarka sakinyje, kas yra neįprasta lyginant su daugeliu Europos kalbų, pvz., suomių ar vengrų kalbomis. Kalba turi tik du gramatinius giminės (vyrišką ir moterišką), tačiau neturi artikelio, o daiktavardžiai turi kelis linksnius. Šios gramatinės ypatybės rodo gilų istorinį ryšį su kitomis keltų kalbomis (škotų gėlų, valų) ir visišką atskyrimą nuo germanų kalbų šeimos, kuriai priklauso anglų kalba.

 

Airių kalba nuo anglų kalbos skiriasi beveik visais aspektais. Šios kalbos yra skirtingos kalbų šeimos atstovės. Anglų kalba priklauso germanų kalbų šeimai, o airių – keltų kalbų šeimai. Dėl to jų žodynas yra beveik visiškai skirtingas. Pavyzdžiui, "labas" airiškai yra Dia Duit (Dievas su tavimi), o "ačiū" yra Go raibh maith agat. Taip pat gramatika, tarimas ir sakinys struktūra yra visiškai skirtingos, o tai sukelia didelių sunkumų tiems, kurie nori išmokti airių kalbos, ir atvirkščiai. Apskritai, airių kalba yra daug senesnė už anglų kalbą.

 

Kodėl airių kalba sparčiai nyksta?

 

Nuo 1800 m. airiškai kalbančių žmonių populiacija Airijoje patyrė drastišką nuosmukį, pereinant iš daugumos kalbos į mažumos. Apie 1800 m. airių kalba tebebuvo dominuojanti visos Airijos kalba, ypač kaimo vietovėse ir vakarinėse Airijos dalyse. Apskaičiuota, kad XIX a. pradžioje airiškai kalbėjo maždaug 4 milijonai žmonių, o tai sudarė daugiau nei pusę visų Airijos gyventojų.

 

XIX a. prasidėjo airių kalbos nykimas dėl keleto pagrindinių priežasčių. Viena iš svarbiausių buvo Britų imperijos įvesta anglų kalbos hegemonija. Anglų kalba tapo vienintele oficialia kalba švietimui, teisinei sistemai ir viešajam valdymui, o airių kalba buvo ignoruojama. Tokia politika sukūrė situaciją, kai airiškai kalbantys gyventojai ėmė suvokti, kad norint gauti geresnį išsilavinimą, geresnį darbą ir pasiekti aukštesnį socialinį statusą, būtina mokėti anglų kalbą. Šeimos pradėjo mokyti savo vaikus tik anglų kalbos, kad šie turėtų geresnes galimybes ateityje.

 

Didžiausią smūgį airių kalbai sudavė Didysis bulvių badas (1845–1849 m.). Badmetis ypač smarkiai paveikė skurdžiausius ir airiškai kalbančius kaimo vietovių gyventojus. Dėl bado ir masinės emigracijos milijonai žmonių mirė arba paliko Airiją, o tai lėmė dramatišką airiškai kalbančių žmonių skaičiaus sumažėjimą. Po bado airių kalba nebeatsigavo ir liko vartojama tik nedidelėje dalyje gyventojų. Šimtmečio pabaigoje airiškai kalbančiųjų skaičius sumažėjo iki kelių šimtų tūkstančių.

 

XX a. pradžioje, atsižvelgiant į tragišką kalbos situaciją, prasidėjo airių kalbos atgimimo judėjimas, kurio tikslas buvo sustabdyti kalbos nykimą ir atgaivinti ją. 1893 m. įkurta Gaelų lyga (Conradh na Gaeilge) ėmėsi veiksmų populiarinti kalbą ir skatinti jos mokymą mokyklose. Po Airijos nepriklausomybės (1922 m.) airių kalba tapo pirmąja valstybine kalba, o anglų kalba – antrąja. Ji buvo įtraukta į privalomą švietimo programą, o valstybė skatino ją vartoti viešajame gyvenime. Tačiau, nepaisant šių pastangų, kalba ir toliau vartojama tik nedidelėje dalyje gyventojų, o dauguma žmonių ją moka tik pasyviai.

 

Šiandien airių kalba yra gyva, nors ir susiduria su iššūkiais. Pagrindiniai kalbos saugotojai ir puoselėtojai yra specialūs regionai, vadinami Gaeltacht (air. Gaeltacht). Šios sritys, esančios daugiausia Airijos vakarinėje pakrantėje (Donegalo, Mejo, Golvėjaus, Kerio ir Korko grafystėse), yra oficialiai pripažintos kaip vietovės, kuriose airių kalba tebėra dominuojanti. Valstybė teikia finansinę paramą šiems regionams, siekdama išlaikyti kalbos tradiciją ir kultūrą. Taip pat airių kalba yra privalomas dalykas visose Airijos mokyklose, o daugelis privačių ir valstybinių mokyklų siūlo švietimą tik airių kalba.

 

Nors airiškai kasdien kalbančių žmonių skaičius yra palyginti mažas (apie 74 000 žmonių 2016 m. duomenimis), airiškai kalbančiųjų, t. y. mokančių kalbą, yra daug daugiau (apie 1,76 milijono žmonių). Dauguma jų yra mokiniai ir studentai, kurie airiškai kalba tik mokymo įstaigose. Nepaisant didelio kalbos nuosmukio per pastaruosius du šimtmečius, pastaruoju metu pastebimas nedidelis kalbos atgimimas, ypač didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Dubline, kur kalba skatinama jaunimo. Visuomenės požiūris į kalbą yra teigiamas, kas teikia vilčių, kad ateityje kalba išliks ir bus perduota ateities kartoms.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Salos vaiduokliai" / "The Banshees of Inisherin"

 

Sveiki, skaitytojai,

Režisieriaus Martin McDonagh tokie darbai kaip „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (2017), „Reikalai Briugėje“ (2008) bei „Septyni psichopatai“ (2012) daugeliui žiūrovui labai patiko, o ir kino kritikai negailėjo pagyrų. Mano mėgstmiausiu filmu iš šio režisieriaus repertuaro tikriausiai išlieka „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Naujausias režisieriaus darbas „Salos vaiduokliai“ (angl. The  Banshees of Inisherin) (2022) taip pat sulaukė tiek žiūrovų, tiek kritikų pripažinimo. Daug kas filmą įtraukė į praėjusių metų top geriausių kino kūrinių sąrašus, tad nusprendžiau ir aš pasižiūrėti.

Jeigu galima taip išsireikšti, filmas labai airiškas. Istorija mus nukelia į 1923 metus, į atokią Airijos salą, iš kurios girdimi pilietinio karo atgarsiai. Atšiaurokoje ir itin akmeningoje, bet labai gražioje saloje, atrodo, nieko nevyksta, o kai kurie žmonės gyvena pagal XIX amžiaus įsitikinimus. Dėmesio centre – vidutinio amžiaus vyras Patrikas, kuris vieną dieną sužino, jog jo geriausias draugas Kolmanas nebelaiko jį draugu. Istorija absurdiškai mistiška, nes žiūrovas patiki, jog netrukus labai lengvai, kaip dažniausiai įprasta tradicinėse juostose, sužinos šios draugystės griūties paslaptį, tačiau paslaptis tokia, kad tos paslaptis nėra. Patrikas stengiasi išsiaiškinti, kodėl Kolmanas nuo jo nusisuka ir galiausiai išsiaiškina, jog jis jam pernelyg... nuobodus. Patrikas bando susigrąžinti draugystę įkyriai persekiodamas Kolmaną, tačiau Kolmanas nieko nenori apie jį girdėti, o galiausiai visiems pareiškia, jeigu Patrikas ir toliau persekios jį, nusikirs pirštą, o po to dar vieną, kol galiausiai Patrikas atsiknis...

Tai labai keista ir, atrodo, šiek tiek nelogiška, nes Kolmanui pirštai yra labai svarbūs griežiant smuiku ir mokant jaunuolius vietiniame bare smuikuoti. Atrodo, kad Kolmanas tyčia save žaloja ir skaudina, tačiau savo mazochizmu nori pamokyti Patriką gyventi savo paties gyvenimą. Režisierius derindamas komedijos ir dramos žanrą išgauna savitą metaforišką filmą apie vienatvę.

Patrikas neatrodo protiškai labai protingas, juo rūpinasi sesuo, kuri nusprendžia gyventi savo gyvenimą, tad jam belieka naminis asilas, kadangi be salos kvailelio Dominyko nebeturi su kuo bendrauti. Jis jaučia, jog likę salos gyventojai į jį žiūri atsainiai, todėl visais įmanomais būdais bando išlaikyti santykius su Kolmanu. Visgi filmas iracionalus, jame savita logikos kombinacija svarstomas draugystės ir vienatvės santykis, atsisakant tradicinių sąlyginių situacijų. Kalbama niuansuotai, metaforiškai, šokiruojančiai, todėl filmas ilgam išlieka atmintyje. Visgi galvodamas apie filmo raiškos elementus, mąsčiau apie tai, ką šis filmas slepia iš tikrųjų. Manding, išryškėjo, jog ne mazochistiškai kapojami pirštai yra svarbiausi, bet dvasinė netekties kančia. Kartais netekti draugo yra daug skaudžiau, nei keletą pirštų. Filmas susluoksniuotais keliais prasminiais niuansais: iš vienos pusės tai istorija apie skaudžias nebrandaus berniuk-vyruko gyvenimo pamokas, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir dvasinę būklę, o iš kitos – socialinės atskirties toksinai, žudantys žmogų iš vidaus. Visa tai perteikta šiaurietiškai ir airiškai, įvelkant į istorinį tolumoje nuo salos aidintį karo kontekstą.

Įdomu ir tai, kad filmas paliečia nuobodulio temą, kuris kamuoja mechaniškai toje saloje skurdžiai gyvenančius žmones. Patrikas įkūnija gerumą kaip esminį nuobodulio elementą. Tai kontrastinga, turint galvoje, kad tolume vyksta karas, aršiai diskutuojama politiniais ir tautiniais klausimais, o saloje visa tai eliminuota iš kasdienybės ir vieninteliai problemos šaltiniai yra kasdieniai santykiai iš to paties... nuobodulio. Tiesa, puikiai padirbėjo žinomas airių aktorių kolektyvas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela