Filmas: "Salos vaiduokliai" / "The Banshees of Inisherin"

 

Sveiki, skaitytojai,

Režisieriaus Martin McDonagh tokie darbai kaip „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (2017), „Reikalai Briugėje“ (2008) bei „Septyni psichopatai“ (2012) daugeliui žiūrovui labai patiko, o ir kino kritikai negailėjo pagyrų. Mano mėgstmiausiu filmu iš šio režisieriaus repertuaro tikriausiai išlieka „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Naujausias režisieriaus darbas „Salos vaiduokliai“ (angl. The  Banshees of Inisherin) (2022) taip pat sulaukė tiek žiūrovų, tiek kritikų pripažinimo. Daug kas filmą įtraukė į praėjusių metų top geriausių kino kūrinių sąrašus, tad nusprendžiau ir aš pasižiūrėti.

Jeigu galima taip išsireikšti, filmas labai airiškas. Istorija mus nukelia į 1923 metus, į atokią Airijos salą, iš kurios girdimi pilietinio karo atgarsiai. Atšiaurokoje ir itin akmeningoje, bet labai gražioje saloje, atrodo, nieko nevyksta, o kai kurie žmonės gyvena pagal XIX amžiaus įsitikinimus. Dėmesio centre – vidutinio amžiaus vyras Patrikas, kuris vieną dieną sužino, jog jo geriausias draugas Kolmanas nebelaiko jį draugu. Istorija absurdiškai mistiška, nes žiūrovas patiki, jog netrukus labai lengvai, kaip dažniausiai įprasta tradicinėse juostose, sužinos šios draugystės griūties paslaptį, tačiau paslaptis tokia, kad tos paslaptis nėra. Patrikas stengiasi išsiaiškinti, kodėl Kolmanas nuo jo nusisuka ir galiausiai išsiaiškina, jog jis jam pernelyg... nuobodus. Patrikas bando susigrąžinti draugystę įkyriai persekiodamas Kolmaną, tačiau Kolmanas nieko nenori apie jį girdėti, o galiausiai visiems pareiškia, jeigu Patrikas ir toliau persekios jį, nusikirs pirštą, o po to dar vieną, kol galiausiai Patrikas atsiknis...

Tai labai keista ir, atrodo, šiek tiek nelogiška, nes Kolmanui pirštai yra labai svarbūs griežiant smuiku ir mokant jaunuolius vietiniame bare smuikuoti. Atrodo, kad Kolmanas tyčia save žaloja ir skaudina, tačiau savo mazochizmu nori pamokyti Patriką gyventi savo paties gyvenimą. Režisierius derindamas komedijos ir dramos žanrą išgauna savitą metaforišką filmą apie vienatvę.

Patrikas neatrodo protiškai labai protingas, juo rūpinasi sesuo, kuri nusprendžia gyventi savo gyvenimą, tad jam belieka naminis asilas, kadangi be salos kvailelio Dominyko nebeturi su kuo bendrauti. Jis jaučia, jog likę salos gyventojai į jį žiūri atsainiai, todėl visais įmanomais būdais bando išlaikyti santykius su Kolmanu. Visgi filmas iracionalus, jame savita logikos kombinacija svarstomas draugystės ir vienatvės santykis, atsisakant tradicinių sąlyginių situacijų. Kalbama niuansuotai, metaforiškai, šokiruojančiai, todėl filmas ilgam išlieka atmintyje. Visgi galvodamas apie filmo raiškos elementus, mąsčiau apie tai, ką šis filmas slepia iš tikrųjų. Manding, išryškėjo, jog ne mazochistiškai kapojami pirštai yra svarbiausi, bet dvasinė netekties kančia. Kartais netekti draugo yra daug skaudžiau, nei keletą pirštų. Filmas susluoksniuotais keliais prasminiais niuansais: iš vienos pusės tai istorija apie skaudžias nebrandaus berniuk-vyruko gyvenimo pamokas, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir dvasinę būklę, o iš kitos – socialinės atskirties toksinai, žudantys žmogų iš vidaus. Visa tai perteikta šiaurietiškai ir airiškai, įvelkant į istorinį tolumoje nuo salos aidintį karo kontekstą.

Įdomu ir tai, kad filmas paliečia nuobodulio temą, kuris kamuoja mechaniškai toje saloje skurdžiai gyvenančius žmones. Patrikas įkūnija gerumą kaip esminį nuobodulio elementą. Tai kontrastinga, turint galvoje, kad tolume vyksta karas, aršiai diskutuojama politiniais ir tautiniais klausimais, o saloje visa tai eliminuota iš kasdienybės ir vieninteliai problemos šaltiniai yra kasdieniai santykiai iš to paties... nuobodulio. Tiesa, puikiai padirbėjo žinomas airių aktorių kolektyvas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys stendai prie Ebingo, Misūryje" / "Three Billboards Outside Ebbing, Missouri"

Sveiki,

Vienas labiausiai laukiamų filmų paskutiniuoju metu buvo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (angl. Three Billboards Outside Ebbing, Missouri) (2017), kuris tapo vienu didžiausiu varžovu į „Oskarus“ ir tikrai net neabejoju, kad bent kelis juos pelnys.

Filmas įtraukiantis, tačiau tai menkas kriterijus, nes vienus jis įtraukia, o kitus, žiūrėk, dar ir papiktina. Vieno tokio teisuolio komentarą visgi teko paskaityti, kai šis tvirtino, kad filmas be jokio moralinio pagrindo, vaizduoja vien tik negatyvius dalykus ir t. t. Toks „kunigiškas“ komentaras iš esmės kėsinasi apskritai į vieną ir tik „teisingo“ meno pasaulį, kuris neturi teisės vaizduoti nieko amoralaus – labai nemėgstu tokių siaurakakčių, primenančių komunistinę ideologiją. Iš esmės filmas nėra amoralus, nes jo potekstė, kad ir kokia brutali bebūtų, byloja apie motinos skausmą, o visi pagrindinės veikėjos veiksmai tėra tik psichologinis ir psichofizinis veiksmas kabintis į gyvenimą. Kai kada atrodo iki Tarantiniško absurdo miestelėnų veiksmai ir dialogai neatrodo „išlupti“ iš gyvenimo ir visgi dvelkia scenarijaus literatūra ir kai kuriais veikėjų poelgiais, bet visumoje filmas tvirtai sukaltas, jo potekstės ryškios, reikalaujančios mąstyti kartu su veikėjais, o svarbiausia – turi moralinį pagrindą, dėl kurio kiekvienas žiūrovas turi teisę smerkti arba pateisinti veikėjų poelgius.

Žemai, labai žemai galima nusilenkti ir stipriam aktorių kolektyvui. Frances McDormand, kuri 1998 metais (lygiai prieš 20 metų!) už Coen‘ų filme „Fargo“ atliktą vaidmenį pelnė „Oskarą“, šiandien galiu pasakyti, kad šis vaidmuo yra kur kas stipresnis – pilnas surambėjusio skausmo, neadekvatūs ir šokiruojantys veikėjos poelgiai, kurie demaskuoja vidines beviltiškumo gimdančias priešpriešas. Man asmeniškai abejonių beveik nekyla, kam turėtų atitekti „Oskaras“. Bet pagyrų nusipelnė ir aktorius Sam Rockwell – vienas stipriausių jo pasirodymų kine, nors veikėjas ir super bukai tipažinis, tačiau ta tarsena, laikysena išties įsimenama ilgam.

Apskritai kalbant, filmas išties stiprus ir nors gal ne viskas man patiko režisūrine prasme, tačiau „istorija papasakota istorijoje“ ir aktorių kolektyvas iš tikrųjų verčia kai kada išsižioti. Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Reikalai Briugėje" / "In Bruges"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Reikalai Briugėje“ (In Bruges) (2008). Žinote, kai pamačiau režisieriaus Martin McDonagh režisuotą „Septynis psichopatus“ (2012), kuris man priminė žavųjį Tarantino, prisiekiau sau, kad su šiuo režisieriu tikrai turėsiu dar daug reikalų, nors jo darbų daug nesukurta. „Reikalai Briugėje“ žadėjo ir viliojo ne tik įspūdingu IMDb vertinimu ir dar geresniais negu puikiais kritikų atsiliepimais, tačiau ne visada skaičiai ir nuomonės sutampa su mano smegenų pavaromis. 

„Reikalai Briugėje“ yra žymiai silpnesnis darbas už „Septynis psichopatus“, ypatingai siužeto prasme. Puikiai žinomi aktoriai vaidina gerai, o kam patinka Colin Farrell‘as, tam tikrai verta pasižiūrėti tikrai ne prasčiausią jo darbą kine. Filme apčiuopiamas ir kriminalinis humoras, bet yra tokių makabriškų netikėtų scenų, kurios verčia iš koto, pvz. peršaunamas vyras nė necypteli, šliaužia, iškrenta iš įspūdingo aukšto bokšto ir dar dūsauja, kai realybėje toks veikėjas jau seniai būtų iškeliavęs į dausas. Žinoma, čia cinizmo kur kas mažiau, galime pasigėrėti Belgijos peizažu, europietiška atmosfera, bet, tiesą sakant, pasigedau kiek įmantresnio siužeto, nes dalis filmo prabėgo pro akis taip ir nesuprantant, kas iš tikrųjų vyksta, pernelyg daug išskydusių dialogų, daug beprasmiškų pokalbių, kurie galgi net erzino, ne taip kaip pvz. „Septiniuose psichopatuose“ ar Tarantino filmuose. 

Šiaip geri įvertinai rodo, kad filmas susižėrė žiūrovų simpatijas, bet negalėčiau teigti, jog tai vienas iš tų filmų, kurį reiktų pamatyti ir verta pasigerėti. Nors ir buvo iš serijos „visai nieko“, bet antrą kartą nė už ką nežiūrėčiau. Rekomenduoju stilingo ir ciniškai šiukštaus kriminalo trilerio mėgėjams, kurie žino, kad toks kinas neturi nieko bendro su realybe ir labiau primena parodiją nei griežto sukirpimo kriminalinę dramą. Atmiežtas juodu humoru, kuris kuriamas anekdoto pagrindu, tačiau tikėjausi kur kas daugiau, kur kas daugiau, kur kas daugiau, kur kas daugiau, kur kas...

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Septyni psichopatai" / "Seven Psychopaths"

Sveiki visi,

Režisierius Martin McDonagh galima vadinti savotišku Tarantinu, taip pamaniau, pažiūrėjęs patį naujausią jo darbą „Septyni psichopatai“ (Seven Psychopaths) (2012 m.). Na, tiesą sakant, nieko iš šio filmo per daug nesitikėjau, bet pažiūrėjęs jį, supratau, kad likau kaip su maišu per galvą gavęs. Filmas, žinoma, yra labai vykęs ir pavykęs, bet labiausiai mane nustebino McDonagh parašytas scenarijus, o jis tikrai nenuobodus, netgi įmantrus, originalus ir stiprus! Filmas priminė Tarandino „Bulvarinį skaitalą“, o kai kada net „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ – skrupulingai šaltas, brutalus, bet kartu prisodrintas juodojo humoro elementų, visas šis mišinys sukuria ypatingą nuotaiką, kuria belieka mėgautis.

Filmas iš pradžių atrodo apie nieką – apie tai, kaip reikia kurti filmą. Filmas filme efektas jau yra naudojamas ne kartą kine, bet kaskart jis vis tiek žavi, jeigu pateikiamas išraiškingai ir originaliai. Filmas apie psichopatus ir nenormalius žmones, kurie gyvenimą laiko tik dar vienu filmu, o ir mafijozas besivaikantis savo šuns grobikus taip pat neleidžia abejoti, kad ir patys blogiausi blogiukai turi širdį. Filmą puošia labai garsus aktorių kolektyvas – Colin Farrell, Woody Harrelson, Sam Rockwell, Abbie Cornish, Christopher Wallken ir kiti. Įdomūs personažai, įdomiai lipdomi dialogai ir scenos neleidžia nuobodžiauti ar žvilgčioti į laikrodį, kada, velniai griebtų, šis filmas pasibaigs. Ir tai yra gerai! Esu tokio tipažo filmo mėgėjas, kur galima susikaupti ir mėgautis puikia pasakojama istorija, puikiais aktoriais bei įdomiais pakrikusios psichikos personažais, kurie galbūt ne visai atitinka realybės, tačiau vis tiek yra be galo žavūs ir įdomūs.

Filmą siūlyčiau pažiūrėti beveik visiems, nes jis turėtų patikti ir kinomanams, ir paprastiems žiūrovams. Tiesa, tiems, kam svetimas juodas humoras ir brutalus, be skrupulų demonstruojamas smurtas, tam gal nevertėtų gaišti laiko. Žaviuosi režisieriumi, kuris kūrė filmą, nežinodamas, koks jis išeis, bent jau taip pateikiama pagal scenarijų, bet vis tiek sukūrė beveik puikią juostą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2


 

Jūsų Maištinga Siela