Filmas: "Blogiukai 2" / "The Bad Guys 2"

 

Sveiki,

 

Šiaip esu animacinių filmų visai šeimai mėgėjas. 2022 metais pasirodęs Pierre Perifel sukurtas filmas „Blogiukai“ buvo linksmas, šmaikštus, dinamiškas ir nuotaikingas. Anuomet beveik neabejojau, kad filmas, kaip dažnai tokiems ir nutinka, susilauks tęsinio. Ir tęsinys atkeliavo į kino sales pavadinimu „Blogiukai 2“ (angl. The Bad Guys 2) (2025), kurį vėlgi režisavo tas pats režisierius. Manau, gerai, kad projektas vėl buvo patikėtas Perifel, nes antroji dalis ganėtinai išlaikė nuoseklią kokybę ir tęstinumą.

 

Filmas toliau pasakoja apie tariamai blogiukų gyvenimą po žiurkėno (blogio genijaus) įkalinimo. Gaujos vadeiva vilkas toliau vadovauja įvairioms operacijoms, tačiau integruotis į ramų ir normalų socialinį gyvenimą sužmogintiems gyvūnams sunku, jie netrukus įtraukiami į dar vieną kovą prieš blogį: kažkas vagia ypatingo metalo artefaktus, o vagystės braižas primena pačių blogiukų kažkada darytus variantus. Galiausiai vilkas, piranija, tarantula, ryklys, vilkas, smauglys ir laputaitė gubernatorė atsiduria prieštaringoje situacijoje: jie veikia gėrio labui, tačiau visuomenėje jie pateikiami kaip nusikaltėliai.

 

Filmas komiškai dinamiškai, veiksmo čionai, kaip ir pirmojoje dalyje, tikrai netrūksta. Ar filmas originalus? Tikrai ne. Jis komerciškai tvarkingas, tinka daugmaž visai šeimai, veikėjai elementarūs, suskirstyti į gerus ir blogus, veikia panašus gėrio-blogio principas kaip filmų serijoje „Bjaurusis aš“. Manau, didžiausia šios besiplečiančios frančizės sėkmė yra gero ir blogo žmogaus įvaizdis, tiksliau jo problematika – dažnai visuomenėje, viešojoje erdvėje geri žmonės paverčiami monstrais, o tikrieji monstrai pateikiami kaip altruistai ir itin humaniški žmonės. Tas neatitikimas yra viso filmo cinkelis, varomoji probleminė jėga. Visa kita jau matyta pagal komikso žanro kanonus: viso pasaulio auksą nori susirinkti nauja pašėlusi blogiukų komanda (kam tas auksas, velniai rautų, filme neištransliuojama), tiesiog godumas dėl godumo, paviršutiniška motyvacija. Visgi filme viskas itin elementaru, didelės psichoanalizės pramoginiame žanriniame kine nesitikėkite, tik nuotykių, dinamikos ir amerikietiško humoro kriminaliniame pasakojimo kontekste.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Blogiukai" / "The Bad Guys"

 

Sveiki,

 

Rudenėjančiais ir vis dažniau temstančiais rugsėjo vėsiais vakarais galima su šeima jaukiai praleisti laiką žiūrint animacinius filmus. Šiemet pasirodė ne viena linksma komedija, skirta visai šeimai, ir viena iš tokių yra „Blogiukai“ (angl. The Bad Guys) (2022), vaizduojanti plėšrūnus (vilką, vorą, gyvatę, ryklį ir piraniją) kaip didžiausius išgalvoto miesto nusikaltėlius, kuriems apgauti, apiplėšti ir įbauginti yra ne vien tik didelis malonumas, bet ir galimybė išreikšti savo plėšrūnišką prigimtį.

 

Filmo siužetas ir jo dinamika suręsta pagal suaugusiems skirtų filmų apie banko plėšikus, įskaitant ir „Džeimso Bondo“ manierą, bet tikriausiai labiausiai galima įžvelgti visiems puikiai žinomo dar 2001 metais pasirodžiusio „Oušeno vienuoliktukas“ bei jo tęsinių panašumą. Čia svarbiausia blogiukų draugystė ir jų komandinis darbas vardan bendro tikslo. Galiausiai nesugaunamieji blogiukai sumano pavokti miesto auksinį delfiną, kurio statulėlė skiriama garbingiausiam ir doriausiam miesto žmogui. Užsidegusi įeiti į įstoriją blogoji kompanija ruošiasi šiam planui, kuriam lemta žlugti dėl nepamatuotų klaidų...

 

Filmas itin dinamiškas ir veržlus. Kino kūrėjai pasistengė kurti gryno plėšiko šablonais aplipintą pasakojimą, kuriame būtų nesunku pasinerti į lengvai atpažįstamas klišes. Tai populiarus masinio kino pavyzdys, kurio nereikia detaliai apmąstyti ar vaizduoti, nes jis plokščias ir lengvas. Išvystoma paprasta idėja, kad net ir plėšrūnai gali būti draugiški ir geri, jeigu tik jiems suteiksi šansą ir pamokysi puikių manierų, atskleisti gerumo naudą, pvz., vilkas pradeda vizginti uodegą, nes jaučia, kad prieraišumas ir švelnumas pažadina jo nepatirtus instinktus. Esu girdėjęs, kad pavyzdžiui, gyvatės (šiaip jau šaltakraujai gyvūnai) niekada neturi prieraišumo ir netgi po 20 metų su žmogumi vis tiek jam gali įgelti vien dėl to, kad gyvatei taip susišvietė. Bet ne apie tai filmas. Jis bando atskleisti plėšrūnų gerąsias savybes, o kino kompanija vėl sužaidžia blogiukų įvaizdžiais ir daro didaktinį reversą, teigdama iš pradžių, jog nuostabu krėsti eibes, bet finale pateikia, kad dar geriau būti tiesiog su visais draugišku. Filmas iš esmės nėra labai originalus, čia pilna štampų, tad idėjų tokių, kokių pamatėme, pvz., novatoriškame 2017 m. „Emodži filmas“, nesitikėkite, bet neabejoju, kad susižiūrės vis tiek labai lengvai ir smagiai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valdžia" / "Vice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus įvairiais apdovanojimais apipiltas Adam McKay biografinis filmas apie politikon iškilusį ir neribotą valdžią demonstravusį JAV viceprezidentą Dick Cheney „Valdžia“ (angl. Vice) (2018) kažkaip anuomet praslydo nepažiūrėtas. Nors tokio pobūdžio filmai dažniausiai visada yra „Oskarų“ priešakyje, mane patį kuris laikas atgrasė „America First“ stiliaus patriotizuoti filmai. Ypač, jeigu kalbama apie Rugsėjo 11-osios bei karą Irake kontekstus.

 

Šis filmas gana šmaikščiai bando pateikti D. Cheney asmenybę bei jo biografiją. Kuris laikas net abejojau, ar čia režisieriaus siekis sukritikuoti į valdžią atėjusius buvusius kaimo mušeikas ir pašiepti asmenybę, o gal kritikuoti karą Irake, o gal išvis pateikti D. Cheney asmenybę kaip patriotą, nuveikusį labai daug JAV labui. Visgi visumoje režisieriui pavyko išlaikyti balansą ir padaryti tokį fokusą, kad kvailiai žavėtųsi šiuo asmeniu, atseit labai protingi – pasibaisėtų, mąstantys – suabejotų. Visumoje tas geras humoras leido sukurti satyrinę asmenybės kulto pasakojimą, svajonių Amerikos sėkmės pavyzdį, kuris, žinoma, su tikra realybe nieko bendro neturi, nes filme vaizduojama asmenybė tėra tik įrankis linksminti žiūrovą ir tai akivaizdu, kad nėra nieko, ką galėtume pavadinti tikruoju Dicku Cheney.

 

Visgi filmas gerai sukaltas. Prabangus! Kokybiškai organizuota medžiaga, jos perteikimas, viskas gerai apgalvota ir pritaikyta masinio kino žiūrovui. Christian Bale! Nuostabus. Amy Adams. Nuostabi. Sam Rockweel ir Steve Carell irgi puikūs. Grimas puikus. Techninis filmo pasirengimas iškart išduoda kokybę, tačiau mane paskutiniu metu neramina tokios tematikos filmų idėjinė perspektyva. Neretai tokie filmai tampa pačių politikų įrankiu per Holivudą formuoti amerikietiškos savimonės pasaulėžiūrą. Filme minimi svarbūs sprendimai dėl Irako karo, prie kurio prisidėjo D. Cheney, iš esmės atkartoja Vietnamo karo Nixono laikų politines klaidas. Valdžia susuka galvas, neadekvatūs (vice)prezidentų kaip tautos valdovo įstatymai šiurpina, kaip šiurpina ir pačios demokratijos užkulisiai: ant Kambodžos ar Irako krentančios bombos ir asmeninės D. Cheney dramos atrodo niekinės – autoriams pavyko išgauti satyrinį prasmių kontrastą, kuris šiam filme sužvilga gana intelektualiai, jį reikia „atkapstyti“ po asmeninės istorijos klodais.

 

Ar mane sužavėjo D. Cheney asmenybė? Nė velnio! Patriarchalinė valdžios žaidimų aikštelė, milijonai mirštančių, Rugsėjo 11-osios atpirkimų ožių paieškos vien tam, kad būtų pateisintas amerikiečių keršto troškimas. Tai siaubingą tikrovę liudijantis filmas, kuris nebestebina, nes puikiai visi žino, kad Rugsėjo 11-osios ataka buvo gera režisūra, o atpirkimo ožiais tapę Artimieji Rytai buvo tik priedanga. Visgi, nesiveliant į konspiracines teorijas, pasakysiu, kad filmas kokybiškai sukaltas, tačiau žiūrint neapleidžia tas pats jausmas, kad jis pasitarnauja tai pačiai istorinei tiesai iškraipyti, todėl labai kritiškai vertinu turinį. Bet kokiu atveju filmas man leidžia kritiškai vertinti istoriją ir jos pateikiamas versijas, todėl jis šiuo požiūriu geras.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.2

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zuikis Džodžo" / "Jojo Rabbit"

Sveiki,

Režisierius Taika Waititi be jokios abejonės yra mano vienas mėgstamiausių komedijos žanrų kūrėjų, kurio trečiasis man matytas darbas „Zuikis Džodžo“ (angl. Jojo Rabbit) (2019) tapo savo tema man kiek netikėtu ir netgi vietomis priminė gerąją graikų kilmės režisierių Yorgos Lanthimos filmus, kuris nesibodi ironizuoti, šaipytis iš tam tikrų istorinių ir socialinių sisteminių idėjų. Režisierius, išgarsėjęs filmu „Ką mes veikiame šešėliuose?“, tapo tikra komedijos sensacija, kuris sulipdė dokumentikos braižą su absoliučiu absurdiškumu ir išgavo netikėtą „kino prieskonį“. Šįkart jo naujasis darbas – tai ironiškas žvilgsnis į nacizmą, Hitlerio kultą ir Antrąjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, pasijuokti iš Antrojo pasaulinio karo labai pavojingas žingsnis. Manau, Lietuvoje sukurtas panašaus turinio lietuviškas filmas sukeltų masinę isteriją, nes mes vis dar gyvenama „ant plikos žaizdos“ ir mus labai lengva manipuliuoti istorinėmis nuoskaudomis ir didvyrių lentomis. Visgi pasaulis kiek kitoks nei Lietuva ir toks režisierius kaip Taika Waititi, nors ir smarkiai rizikuodamas, visgi gana saugiai išlaviravo nacizmo, antisemitizmo temą komedijos rėmuose. Iš tikrųjų, kad ir kokia komedija vietomis atrodytų absurdiška, jos paskirtis gana aiški: pateikti nesąmoningus, absurdiškus tam tikrus istorinius (ir dar kai kur esamus) žmonių įsitikinimus dėl rasinių pranašumų. Apskritai filme per vaiko pasaulėlį yra išjuokiamos Antrojo pasaulinio karo ir masinis žydų naikinimo priežastys.

Vienas žaviausių dalykų filme, kad šiaip jau Hitleris, turintis tradicinius ir visuomenėje nusistovėjusius griežto charakterio standartus – griežtas tonas, iškalbingumas, ūseliai po nosimi ir t. t. – vaiko vaizduotėje jis tampa nematomu draugu, savotiška idealo siekiamybe, kuris, kaip galite įspėti, pamažu praranda prasmę, nes karas sunaikina visus teisingo ir neteisingo pasaulio įsitikinimus.

Manau, tai pats nejuokingiausias T. Waititi filmas dėl tam tikrų išties liūdnų momentų, kaip antai Džodžo motinos likimas arba žydaitės slėpynės sienoje, kai iš tikrųjų mes vis dar gyvename Anos Frank dienoraščio liudijimais. Iš kitos pusės filmas unikalus dėl naujo požiūrio, atspalvio į tuos istorinius įvykius. Kai prieš daugiau nei 20 metų pasaulis išvydo italų juosta „Gyvenimas yra gražus“ – visi buvo šokiruoti. Neseniai bandžiau pažiūrėti tą filmą ir jis per 20 metų man atrodo toks nustekentas, nebeįdomus ir emociškai iškvėpęs, kad staiga „Zuikis Džodžo“ man taip „prilipo“ dėl savo novatoriškos žaidybinio ir kiek juokingai absurdiško pateikimo, kad likau maloniai ir vėl nustebintas. Rekomenduoju!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys stendai prie Ebingo, Misūryje" / "Three Billboards Outside Ebbing, Missouri"

Sveiki,

Vienas labiausiai laukiamų filmų paskutiniuoju metu buvo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (angl. Three Billboards Outside Ebbing, Missouri) (2017), kuris tapo vienu didžiausiu varžovu į „Oskarus“ ir tikrai net neabejoju, kad bent kelis juos pelnys.

Filmas įtraukiantis, tačiau tai menkas kriterijus, nes vienus jis įtraukia, o kitus, žiūrėk, dar ir papiktina. Vieno tokio teisuolio komentarą visgi teko paskaityti, kai šis tvirtino, kad filmas be jokio moralinio pagrindo, vaizduoja vien tik negatyvius dalykus ir t. t. Toks „kunigiškas“ komentaras iš esmės kėsinasi apskritai į vieną ir tik „teisingo“ meno pasaulį, kuris neturi teisės vaizduoti nieko amoralaus – labai nemėgstu tokių siaurakakčių, primenančių komunistinę ideologiją. Iš esmės filmas nėra amoralus, nes jo potekstė, kad ir kokia brutali bebūtų, byloja apie motinos skausmą, o visi pagrindinės veikėjos veiksmai tėra tik psichologinis ir psichofizinis veiksmas kabintis į gyvenimą. Kai kada atrodo iki Tarantiniško absurdo miestelėnų veiksmai ir dialogai neatrodo „išlupti“ iš gyvenimo ir visgi dvelkia scenarijaus literatūra ir kai kuriais veikėjų poelgiais, bet visumoje filmas tvirtai sukaltas, jo potekstės ryškios, reikalaujančios mąstyti kartu su veikėjais, o svarbiausia – turi moralinį pagrindą, dėl kurio kiekvienas žiūrovas turi teisę smerkti arba pateisinti veikėjų poelgius.

Žemai, labai žemai galima nusilenkti ir stipriam aktorių kolektyvui. Frances McDormand, kuri 1998 metais (lygiai prieš 20 metų!) už Coen‘ų filme „Fargo“ atliktą vaidmenį pelnė „Oskarą“, šiandien galiu pasakyti, kad šis vaidmuo yra kur kas stipresnis – pilnas surambėjusio skausmo, neadekvatūs ir šokiruojantys veikėjos poelgiai, kurie demaskuoja vidines beviltiškumo gimdančias priešpriešas. Man asmeniškai abejonių beveik nekyla, kam turėtų atitekti „Oskaras“. Bet pagyrų nusipelnė ir aktorius Sam Rockwell – vienas stipriausių jo pasirodymų kine, nors veikėjas ir super bukai tipažinis, tačiau ta tarsena, laikysena išties įsimenama ilgam.

Apskritai kalbant, filmas išties stiprus ir nors gal ne viskas man patiko režisūrine prasme, tačiau „istorija papasakota istorijoje“ ir aktorių kolektyvas iš tikrųjų verčia kai kada išsižioti. Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poltergeistas" / Poltergeist"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai teko galimybė pamatyti kino filmą „Poltergeistas“ (angl. Poltergeist) (2015) – tai Gil Kenan perrežisuota 1982 metų siaubo filmo naujoji versija. Tiesą sakant, niekada taip ir neteko nuodugniai viso pamatyti legendinės versijos, nes kai buvau mažas, mama uždrausdavo žiūrėti tokius filmus, o vėliau taip ir neatsirado galimybės pamatyti, bet nepaisant nuomonių, kad šioji versija daug prastesnę už klasikinę, vis tiek nusprendžiau pažiūrėti.

Tiesą sakant, siaubo filmas visai „kaip tikras siaubo filmas“ – mažai jame šiurpuliukų, veikėjai nuobodoki, jų logika ir sprendimai filme karkasiniai, trūksta režisūrinių vingrybių, už ką mes turėtume mokėti pinigus, žiūrėdami šią vidutinybę? Nepasakyčiau, kad specialieji efektai labai jau pranoko klasikinę filmo variantą, pažiūrėjus abu anonsus, netgi peršasi iškart mintis, kad šioji versija prastesnė, o juk turėjo būti viskas atvirkščiai. Sunku paskutiniu metu rekonstruoti klasikinius siaubo filmus režisieriams tampa tikru išmėginimu ir net pragaištimi – tiek „Košmaras Guobų gatvėje“ (2010), tiek „Kerė“ (2013) buvo žiūrovus nuviliantys variantai, manau, kad „Poltergeistas“ prisijungs prie šios tradicijos.

Ir visgi filmo pirmoji filmo pusė absoliučiai neįdomi, be jokios intrigos ir primena labai prastą siaubo filmą su itin mažu biudžetu. Iki to momento, kai dingsta paraleliniame dvasių pasaulyje mergaitė, tikriausiai nieko įdomaus filme ir neįvyksta. Po to filmą „į viršų“ ima temti specialieji efektai ir klasikinis filmo siužetas, atsiranda mokslinės fantastikos gairių, bandoma spręsti problemą, nors tėvų reakcijos klaikiai neįtikinamos ir nuobodžios. Trūksta įtampos, o labiausiai šokiruoja berniuko Grifino tekstas ir elgesys, toks jausmas, kad ne vaikas, o kažkoks didvyris besiaukojantis vyras trisdešimtmetis – žodžiu, neįtikina, neįtikina ir neįtikina. Filmo stipriausia puse laikyčiau visgi iš klasikinės filmo pusės paveldėtą normalų siužetą – ištiesta virvė per du realybės lygmenis atrodė išties nekvaila mintis, bet „Poltergeisto“ prisikėlimu ir renesansu filmas nekvepia. Be didesnių pretenzijų sužiūrėjau, pakankamai pateisindamas režisieriaus klaidas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užstrigusi paauglystėje" / "Laggies"

Sveiki,

Režisierė Lynn Shelton jau tarp kino kritikų yra sulaukusi gerų atsiliepimų, todėl toliau tęsia savo kino tradiciją. Filmas „Užstrigusi paauglystėje“ (angl. Laggies) (2014) tikriausiai pernelyg neturėjo nustebinti, jeigu kas nors matė nors vieną šios režisierės darbą.

Neaušindamas srėbtuvės pasakysiu, kad filmas patiko, paliko lengvumo įspūdį. Sukaltas gana nebanaliai, simpatiški dialogai, bet už vis labiausiai patiko Keira Knightley kuriamas personažas – niekaip negalinti subręsti ir suaugti moteris, kurios elgesys ir visa pasaulėžiūra liko mokyklos baigimo dieną. Draugės jau ištekėjusios, laukiasi vaikų, o ji beviltiškai kamuojasi su gyvenimo nemylimu draugu, bėga nuo vestuvių ir nežino, ko nori... Infantilumas yra svarbiausias personažo bruožas, atsakomybės stoka, tikslų neturėjimas merginą nubloškia į visai kitus gyvenimo krantus, kur ji pamažu įgyja tokios patirties, kad ima spręsti svarbius savo gyvenimo klausimus. 

Filmas toli gražu nėra įspūdingas, režisūriniu atžvilgiu jis gana paprastas, be didesnio biudžeto, bet visgi kažko turi. Gal dėl to, kad režisierei buvo svarbus šitoks žmogaus tipas, kada veikėjas pamažu moksi priimti sprendimus ir nešti atsakomybę. Tėvelio dukrelė atkartoja tėvo klaidas ir išmoksta nieko nebesmerkti. Šįkart manęs neerzino net Chloe Grace Moretz, kurios dažniausiai negaliu pakęsti, Keira buvo kaip niekad „ne lėlės“ pavidalu ir tokia natūrali, kad jos net gražuole nebesinorėjo vadinti ir pagaliau galėjau įvertinti ir patvirtinti seną tiesą, kad ji tiesiog gera aktorė.

Šiaip filmas tikrai neprastas, tinkanti paauglių, jaunimo auditorijai, tėvams, auginantiems vaikus, bet iš esmės filmas neturi specifinio žiūrovo, kaip neprastas meninis kūrinys, jis tinka visiems. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas" / "The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford"

Sveiki,

Amerikiečių filmas „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford) (2007) yra puikiai pripažintas tiek kritikų, tiek pačių žiūrovų. Baisiai ilgas ir nepatogus filmo pavadinimas ne veltui skamba kaip kokia sensacinga laikraščio antraštė, mat, visas filmas labiau primena žurnalistinį psichologinį detektyvą – filmas visgi pastatytas pagal romaną. Filmas taip pat nemenkos apimties – daugiau nei pustrečios valandos ir toli gražu graudulinga „Titaniko“ meilės istorija nedvelkia.

Šis filmas man pasirodė išties neprastas, gal kiek preciziškai ištęstas, tačiau pasakojantis gan rimtą ir vyrišką istoriją apie JAV kriminalinio pasaulio istorijos žvaigždes. Dabar pagalvojau, kad beveik visi didieji nusikaltėliai turi po savo biografijos ekranizaciją. Ši istorija taip pat sunkiai įtikėtina, tačiau geras siužetas, įdomūs personažai ir charakteriai užvilko mane ant istorijos ir visą laiką vaikščiojau plonu ledu. Įdomiausias šio filmo dalykas ir pagrindinis klausimas, ką pamatė žymusis nusikaltėlis šiek tiek „adaptuotame“ jaunuolyje? Ar tai buvo sąmoningai pasirinkta mirtis? Stiprios psichologinės scenos keičia viena kitą ir vidinė įtampą, kurią tikrai puikiai pasiekė režisierius trykšte trykšta per ekraną. Puikusis Brad Pitt vėl įrodė, kad yra puikus aktorius ir jo būvimas kadruose ir įsijautimas į vaidmenį tiesiog meistriškas.

Visgi filmas labai ilgas ir užtęstas, kai kurios scenos, turint galvoje, kad filmu norima atvaizduoti tam tikrą Amerikos kriminalinio pasaulio gyvenimą, pasirodė pernelyg teatralizuotos, ypatingai Džesio mirties scena, kurią vėliau žudikai perneš į teatrą. Vieną įspūdingiausių scenų yra gyvačių galvų kapojimas – baisiai bijau šių padarų. O šiaip filmas tikrai vykęs. Va, ant liežuvio galo sukasi ir kiti filmai su kuriais norėtųsi palyginti šią juostą, tačiau kol kas niekas neateina, tačiau tokio tipažo juostų tikrai esu matęs. Depresijos ir grubumo apsėstas nusikaltėlis jus įsuks į ilgą ir įdomių filosofinių klausimų keliantį pasaulį. Bet kokiu atveju, filmą verta pažiūrėti jau vien dėl Pitt‘o vaidybos meistriškumo. Kostiumai, detalės, muzika yra viskas vietoje. Filmo nerekomenduočiau tik tuo atveju, jeigu jums kriminalinio pasaulio vaizdiniai jus atstumia, o ir man pačiam prireikia nemažai laiko nusiteikti tokioms ilgoms šiurkščioms juostoms, bet ką jau padarysi, buvo verta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Septyni psichopatai" / "Seven Psychopaths"

Sveiki visi,

Režisierius Martin McDonagh galima vadinti savotišku Tarantinu, taip pamaniau, pažiūrėjęs patį naujausią jo darbą „Septyni psichopatai“ (Seven Psychopaths) (2012 m.). Na, tiesą sakant, nieko iš šio filmo per daug nesitikėjau, bet pažiūrėjęs jį, supratau, kad likau kaip su maišu per galvą gavęs. Filmas, žinoma, yra labai vykęs ir pavykęs, bet labiausiai mane nustebino McDonagh parašytas scenarijus, o jis tikrai nenuobodus, netgi įmantrus, originalus ir stiprus! Filmas priminė Tarandino „Bulvarinį skaitalą“, o kai kada net „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ – skrupulingai šaltas, brutalus, bet kartu prisodrintas juodojo humoro elementų, visas šis mišinys sukuria ypatingą nuotaiką, kuria belieka mėgautis.

Filmas iš pradžių atrodo apie nieką – apie tai, kaip reikia kurti filmą. Filmas filme efektas jau yra naudojamas ne kartą kine, bet kaskart jis vis tiek žavi, jeigu pateikiamas išraiškingai ir originaliai. Filmas apie psichopatus ir nenormalius žmones, kurie gyvenimą laiko tik dar vienu filmu, o ir mafijozas besivaikantis savo šuns grobikus taip pat neleidžia abejoti, kad ir patys blogiausi blogiukai turi širdį. Filmą puošia labai garsus aktorių kolektyvas – Colin Farrell, Woody Harrelson, Sam Rockwell, Abbie Cornish, Christopher Wallken ir kiti. Įdomūs personažai, įdomiai lipdomi dialogai ir scenos neleidžia nuobodžiauti ar žvilgčioti į laikrodį, kada, velniai griebtų, šis filmas pasibaigs. Ir tai yra gerai! Esu tokio tipažo filmo mėgėjas, kur galima susikaupti ir mėgautis puikia pasakojama istorija, puikiais aktoriais bei įdomiais pakrikusios psichikos personažais, kurie galbūt ne visai atitinka realybės, tačiau vis tiek yra be galo žavūs ir įdomūs.

Filmą siūlyčiau pažiūrėti beveik visiems, nes jis turėtų patikti ir kinomanams, ir paprastiems žiūrovams. Tiesa, tiems, kam svetimas juodas humoras ir brutalus, be skrupulų demonstruojamas smurtas, tam gal nevertėtų gaišti laiko. Žaviuosi režisieriumi, kuris kūrė filmą, nežinodamas, koks jis išeis, bent jau taip pateikiama pagal scenarijų, bet vis tiek sukūrė beveik puikią juostą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2


 

Jūsų Maištinga Siela