Filmas: "Gyvenimas be Jango" / "After Yang"

 Sveiki,

 

Pietų Korėjos režisierius Kogonada prieš kelerius metus pateikė internacionalinio pobūdžio filmą „Gyvenimas be Jango“ (angl. After Yang) (2021), kuris buvo pastebėtas ir žiūrovų, ir kino kritikų. Kodėl jį vadinu internacionaliniu? Ogi jis vaizduoja tokią šeimą: žmona – juodaodė, vyras – baltasis, atžala – azijietė. Holivude dabar toks manevras vadinamas kovojimu prieš rasinę nelygybę. Bet nemanau, kad Kogonada tai būtų itin svarbu, jis šiame filme nagrinėja ne internacionalinius lygybės klausimus, bet filosofiškai žvelgia į galimą ir jau iš esmės mūsų tikrovėje kuriamą žmogaus ir robotų santykį.

 

Džeiko ir Kiros šeimoje vieną dieną išsijungia Jangas. Jis sugenda. Jangas – tai azijietiškos išvaizdos robotas, įsigytas vietoj už auklės, palaikyti namuose esamą tvarką ir kad mokytų jaunąją atžalą kinų kultūros. Sugedus Jangui, Džeikas nori jį pataisyti, tačiau geriausia, ką jam siūlo taisyklos, yra atiduoti Jangą perdirbimui ir išardymui. Galiausiai Džeikui atitenka Jango atminties saugykla, kurią jis imasi tyrinėti per specialiuosius akinius. Jis netikėtai sužino įdomybių ne tik apie save ir savo šeimą, bet ir slaptą Jango gyvenimą. Pasirodo, jis buvo įsimylėjęs kitą robotę...

 

Filmas, aišku, nagrinėja jau ne kartą kine iškeltą žmogaus ir robotų santykių emocinį aspektą. Šįkart filme perteikiama ir visuomenėje nemato dirbtinio intelekto galimą jausmų anatomiją. Robotai irgi gali generuoti jausmus ir klausti, o kokia gyvenimo prasmė. Galiausiai Džeikas nardydamas po Jango archyvą ima suvokti, kad takoskyros tarp žmogaus ir roboto jausmų beveik nebelieka, nes robotai tapo žmonių atšvaitais, sukūrusiais ir davusiais naują padermės pradžią. Potekstėje lyg ir klausiama, o tai kas tada davė pradžią patiems žmonėms? Kas yra jų kūrėjai? Galimi ir kiti prasmių egzistencijos klausimai.

 

Filmas toks romus ir lėtas, kad retsykiais primena mokslinės fantastikos meditaciją. Režisieriui beveik pavyko išvengti visų socialinio robotai prieš žmones ir žmonės prieš robotus susipriešinimo aštrumo. Džekas, jautrus ir imlus žmogus, nagrinėja tarsi Gėtės dramos herojus Faustas prasiplėtusias suvokimo ribas ir priima viską nuoširdžiai be jokios atmetimo reakcijos, nuoširdžiai gilindamasis ir tapatindamasis su Jango prisiminimais. Filmas absoliučiai sulėtinto laiko ir pasakojimo, veikiau filosofinis mikro pasakojimas apie ateities žmonijos santykius su pakitusia tikrove, kurioje nesunkiai žiūrovas gali ruoštis kaip iš elementoriaus savo galimai tikrovei. Nepasakyčiau, kad filmas labai įtraukiantis ar kad jį būtinai reikia pamatyti visiems ar išskirtinai gurmanams. Ne, jis tiesiog romiai mąsliai veda per jausminį pasaulį, kuriame svarbiausia yra žiūrovui permesti esminius kintančios būties klausimus.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Salos vaiduokliai" / "The Banshees of Inisherin"

 

Sveiki, skaitytojai,

Režisieriaus Martin McDonagh tokie darbai kaip „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (2017), „Reikalai Briugėje“ (2008) bei „Septyni psichopatai“ (2012) daugeliui žiūrovui labai patiko, o ir kino kritikai negailėjo pagyrų. Mano mėgstmiausiu filmu iš šio režisieriaus repertuaro tikriausiai išlieka „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Naujausias režisieriaus darbas „Salos vaiduokliai“ (angl. The  Banshees of Inisherin) (2022) taip pat sulaukė tiek žiūrovų, tiek kritikų pripažinimo. Daug kas filmą įtraukė į praėjusių metų top geriausių kino kūrinių sąrašus, tad nusprendžiau ir aš pasižiūrėti.

Jeigu galima taip išsireikšti, filmas labai airiškas. Istorija mus nukelia į 1923 metus, į atokią Airijos salą, iš kurios girdimi pilietinio karo atgarsiai. Atšiaurokoje ir itin akmeningoje, bet labai gražioje saloje, atrodo, nieko nevyksta, o kai kurie žmonės gyvena pagal XIX amžiaus įsitikinimus. Dėmesio centre – vidutinio amžiaus vyras Patrikas, kuris vieną dieną sužino, jog jo geriausias draugas Kolmanas nebelaiko jį draugu. Istorija absurdiškai mistiška, nes žiūrovas patiki, jog netrukus labai lengvai, kaip dažniausiai įprasta tradicinėse juostose, sužinos šios draugystės griūties paslaptį, tačiau paslaptis tokia, kad tos paslaptis nėra. Patrikas stengiasi išsiaiškinti, kodėl Kolmanas nuo jo nusisuka ir galiausiai išsiaiškina, jog jis jam pernelyg... nuobodus. Patrikas bando susigrąžinti draugystę įkyriai persekiodamas Kolmaną, tačiau Kolmanas nieko nenori apie jį girdėti, o galiausiai visiems pareiškia, jeigu Patrikas ir toliau persekios jį, nusikirs pirštą, o po to dar vieną, kol galiausiai Patrikas atsiknis...

Tai labai keista ir, atrodo, šiek tiek nelogiška, nes Kolmanui pirštai yra labai svarbūs griežiant smuiku ir mokant jaunuolius vietiniame bare smuikuoti. Atrodo, kad Kolmanas tyčia save žaloja ir skaudina, tačiau savo mazochizmu nori pamokyti Patriką gyventi savo paties gyvenimą. Režisierius derindamas komedijos ir dramos žanrą išgauna savitą metaforišką filmą apie vienatvę.

Patrikas neatrodo protiškai labai protingas, juo rūpinasi sesuo, kuri nusprendžia gyventi savo gyvenimą, tad jam belieka naminis asilas, kadangi be salos kvailelio Dominyko nebeturi su kuo bendrauti. Jis jaučia, jog likę salos gyventojai į jį žiūri atsainiai, todėl visais įmanomais būdais bando išlaikyti santykius su Kolmanu. Visgi filmas iracionalus, jame savita logikos kombinacija svarstomas draugystės ir vienatvės santykis, atsisakant tradicinių sąlyginių situacijų. Kalbama niuansuotai, metaforiškai, šokiruojančiai, todėl filmas ilgam išlieka atmintyje. Visgi galvodamas apie filmo raiškos elementus, mąsčiau apie tai, ką šis filmas slepia iš tikrųjų. Manding, išryškėjo, jog ne mazochistiškai kapojami pirštai yra svarbiausi, bet dvasinė netekties kančia. Kartais netekti draugo yra daug skaudžiau, nei keletą pirštų. Filmas susluoksniuotais keliais prasminiais niuansais: iš vienos pusės tai istorija apie skaudžias nebrandaus berniuk-vyruko gyvenimo pamokas, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir dvasinę būklę, o iš kitos – socialinės atskirties toksinai, žudantys žmogų iš vidaus. Visa tai perteikta šiaurietiškai ir airiškai, įvelkant į istorinį tolumoje nuo salos aidintį karo kontekstą.

Įdomu ir tai, kad filmas paliečia nuobodulio temą, kuris kamuoja mechaniškai toje saloje skurdžiai gyvenančius žmones. Patrikas įkūnija gerumą kaip esminį nuobodulio elementą. Tai kontrastinga, turint galvoje, kad tolume vyksta karas, aršiai diskutuojama politiniais ir tautiniais klausimais, o saloje visa tai eliminuota iš kasdienybės ir vieninteliai problemos šaltiniai yra kasdieniai santykiai iš to paties... nuobodulio. Tiesa, puikiai padirbėjo žinomas airių aktorių kolektyvas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventojo elnio nužudymas" / "The Killing of a Scared Deer"

Sveiki,

Graikų režisierius Yorgos Lanthimos ne kartą nustebinęs savo filmuose vaizduojamomis perversijomis ir aštriai tarsi utopiškai vaizduojamais socialiniais nukrypimais „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015). Panašią provokuojančią poziciją jis pateikia ir naujausiame savo darbe „Šventojo elnio nužudymas“ (angl. The Killing of a Sacred Deer) (2017), pasikviesdamas iš „Omaro“ filmo jau „prisijaukintą“ aktorių Colin Farrell bei mano didžiausiai nuostabai dramų divą Nicole Kidman.

Tai jau trečiasis mano matytas šio režisieriaus darbas ir galiu pasakyti, kad jis itin įdomus ir savitas. „Šventojo elnio nužudymas“ iš esmės didelių lūkesčių filmas, bet lyginant su kitais jo darbais, kad ir koks jis atrodytų provokatyvus, man asmeniškai tikriausiai mažiausiai patikęs jo darbas. Biblijinių siaubų ir išbandymų pritvinkęs pasakojimas panašus iš esmės kaip ir siaubo trileris „Pjūklas“, nes principas gi toks pat – nori išsigelbėti, tenka paaukoti didžiausią kainą. Ši atpirkimo istorija nuo „Pjūklo“ skiriasi daugiausia simboliais ir pasakojimo maniera, kurios neturi joks kitas režisierius – mistifikuota alegorija, nutolusi nuo racionalios gyvenimo logikos, todėl jo filmai (įskaitant ir šį) atrodo truputį netikri, teatriniai, skirti žiūrovo emocijoms išprovokuoti. Tai Lars von Triero kino efektas ir tokius aš be galo mėgstu.

Aktorių kolektyvas išties puikus, bet šįkart daugiausia liaupsių skirčiau jauniausiam aktoriui Barry Keoghan, kuris toli gražu ne Holivudinis saldainiukas, bet savo išvaizda taip tiko keistam pranašiškai demoniškam, netgi su sutrikimu atrodančiam veikėjui, kad nebelieka abejonių, kad tai puikus aktorius ir puikus vaidmuo.

Grįžtant prie filmo koncepcijos. Filmas iš esmės geras ir nors didžiąją dalį visgi norėjosi dar didesnio aštrumo nei lengvos abejonių mistikos, man asmeniškai daug ką atperka labiausiai šokiruojanti finalinė kulminacinė scena, kada šeimos galva ima šaudyti į šeimos narius ir renkasi atsitiktinumą. Kaip pasirinkti, kai širdis neleidžia pasirinkti? Tada kliaujamasi likimo logika ir tai yra priešingas kelias nei, tarkime, Meryl Streep veikėja Sofija filme „Sofijos pasirinkimas“, kada naciai liepia pasirinkti vieną vaiką sušaudyti, kad išliktų nors vienas gyvas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lemtinga pagunda" / "The Beguiled"

Sveiki,

Turėjau nesveikų lūkesčių dėl naujausio Sofijos Coppolos filmo „Lemtinga pagunda“ (angl. The Beguiled) (2017). Režisierė po tokio šlovinančio filmo kaip „Pasiklydę vertime“ (2003), rodos, aukščiau bambos nebeiššoko  ir staiga Kanuose pelnyti geriausios režisierės titulą su „Lemtinga pagunda“ jau buvo tai, kas iškart atkreipė mano dėmesį į šį filmą, o jau Nicole Kidman pasirodymas – tai viskas, ko reikia, kad lėkčiau žiūrėti keturiomis.

Filmas, pasirodo, jau kadaise ekranizuotas, o kam režisierei prireikė sukurti savo versiją (atseit „moterišką“), velniai žino. Šiaip Sofijos režisūra pasižymi lėtumu,  meditatyvumu ir iš esmės tuo, kad veikėjai dažnai ilgose scenose nieko neveikia, tiesiog drybso prieš saulutę, geria kokteilį ir pan. Kostiuminė drama „Lemtinga pagunda“ jau vien iš anonso žadėjo įtempto siužeto psichologinį trilerį, o iš tikrųjų gavau su šūdu per veidą. Rimtai.

Filmas absoliučiai tuščiais, nuobodus ir neįtraukiantis. Aišku, galima kaltinti režisierę, tačiau pats scenarijus ir medžiaga absoliučiai neintriguoja: vyriškis  karo metais moterų namuose kelia hormonų audras. Visos patelės nori patino, o kai jo negauna, viskas pakrypsta kaip laukinėje gamtoje... Galima iš to padaryti išties makabrišką ir stebinantį filmą, tačiau laikantis originalo scenarijaus nukrypti režisierė negali,  tad kuria muilo operai būdingas scenas,  kiek beaistres, kiek teatrališkas, bet visos scenos iki vieno yra dirbtinės, nuspėjamos ir tiesiog bedvasės, todėl keliančios naivumo įspūdį.

Iš tikrai gerai žinomų moterų aktorių – Elle Fanning, Nikole Kidman ir Kirsten Dunst labiausiai, kaip jau galite įspėti, įtikino N. Kidman, kuri išties buvo juslinga, intensyvi, tačiau kai medžiaga skurdi ir neįdomi, mažai ką nuveikia aktorių juslingumas. Filmo pliusais įvardyčiau, be auksinių aktorių kolektyvo, dar ir filmo kostiumus bei kiek gotiką primenančią atmosferą, bet deja, po estetika viskas nuplaukė tiesiog paviršiumi, nesukeldami žiūrovui didesnio poveikio.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" / "Fantastic Beasts and Where to Find Them"

Sveiki,

Tikriausiai to ir reikėjo tikėtis, kad po milžiniškos Hario Poterio sėkmės kine vis tiek reikėjo kokio nors projekto tęsinio, pratęsiant ir sėkmę, ir, žinoma, pinigų biznį. Toks projektas pasirodė šiemet pavadinimu „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ (angl. Fantastic Beasts and Where to Find Them) (2016). Scenarijų filmui parašė pati Hario Poterio autorė, kuri lyg ir sudarė sutarti šios serijos filmams iki pat 2020 metų t. y. dar net keturioms šios serijos filmams, todėl tiems, kurie pasiilgo iš esmės Hario Poterio pasaulio, liūdėti tikrai neteks.

Trumpai aptariant filmo turinį ir raišką, galiu pasakyti, kad filmo raiška išties puiki: magiškasis pasaulis mus nukelia į ketvirto dešimtmečio Niujorką, kur pagrindinis herojus atvyksta iš Londono su lagaminu, pilnu keisčiausių magiškų gyvūnų, kurie pabėgę į laisvę pridaro baisingų nuostolių... Nauji herojai, nauji nuotykiai, nauji pavojai. Praktiškai filmas „laikosi“ ant grafikos ir tų keisčiausių gyvųjų išradingumo, tačiau kūrėjams nebepavyko išgauti tos Hario Poterio tamsumos ir bauginančios paslapties, kokios buvo pasiekę su paskutiniosiomis poteriados dalimis. Galbūt šioji serijos dalis sąmoningai siekta šviesesnės. Be to, kad filme pasirodo įvairiausiais apdovanojimais apipiltas aktorius Eddie Redmayne, tikriausiai nemaža dalis patraukė į kino teatrus dėl jo, bet filmas... Visumoje pasirodė labai jau vidutiniškas. Turinio atžvilgiu filmas vienadienis, viena problema, viena misija, viena užduotis su absoliučiai humanistiškai nesujaudinančiais herojų likimais ir jų biografiniais faktais. Net tos griežtosios prižiūrėtojas smurtas prieš vaikus atrodo toks atsitiktinis priklydęs faktas, kad įsipaišęs į visą tą fantastinį šou, kažin, ar ką ir besuvirpino.

Prastokas siužetas, puiki grafika garantuoja gana vidutiniškas emocijas. Štai filmas „Daktaras Streindžas“, kuriame sekė puikus scenarijus ir fantastinė raiška, sukūrė specifinę dermę, ko nelabai, sakyčiau, pavyko šiam filmui, tačiau geriau vieną kartą pamatyti nei šimtus išgirsti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujasis pasaulis" / "The New World"

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai daugelis nenuginčys, kad režisierius Terrence Malick yra unikalus režisierius. Po jo gana nemenką įspūdį palikusio filmo „Taurių riteris“ (2015), suskubau pažiūrėti kažkada pradėtą, bet taip niekada ir neįpusėtą filmą „Naujasis pasaulis“ (angl. The New World) (2005), kuris pasakoja apie 1609 metais vykdomą ekspediciją į Šiaurės Amerikos žemyną. Ten naujieji kolonistai bando įsikurti ir primesti savas taisykles vietiniams gyventojams... 

Tiesą sakant, šioje juostoje būtent ir pasigedau to emocinio gylio, kurį režisierius išgavo filmuose „Taurių riteris“ ir „Gyvenimo medis“. Plokštumoje istorija atrodo gan banali: naujasis kolonistas įsimyli vietos princesę, jie užmezga ryšius, tačiau jiems nelemta būti drauge. Ir viskas. Apie skirtingų kultūrų atstovų meilės problemas ne itin įdomu žiūrėti, tačiau, kai to imasi T. Malick, galima tikėtis kažko tikrai daugiau. Ir iš tiesų, papasakota nepaprastai dvasingai, su užsidegimu atskleisti jausmus kone šamaniška kino kameros maniera. Šis jo filmas kur kas labiau siužetiškas, tačiau jau „Naujajame pasaulyje“ jaučiamas ryškus polinkis mistifikuoti, suteikti pasakotojui filosofinio pasakojimo ritmo, kada žodžiais poetiškai svarstoma apie žmogaus gerumą, meilę, priklausomybę. Iš esmės tai ir didaktinio patoso turintis filmas, kuris atskleidžia civilizuoto žmogaus nedorybes ir dorybių troškulį. Graži, nebanaliai perteikta istorija turi įdomių istorinių, kultūrinių kontekstų, bet kartu, nežinau, ar įtikina herojų pasaulio matymas ir mentalitetas, siejant jį su 17 amžiaus pradžios žmonėmis, tačiau daug ką atperka kostiumai, siužetinė linija ir kiti dalykai.

Pagrindinį vaidmenį sukuria airių aktorius Colin Farrell, kuris turi talentą būti kadre, be didesnių pastangų perteikti režisieriaus sumanymus. Čia taip pat pasirodo ir Christian Bale, vaidinęs ir kituose režisieriaus kūriniuose... „Naujasis pasaulis“ tikriausiai tai toks filmas, kurį galėtume pavadinti gyvenimo filosofiją pasakojantis ir jausmus atveriantis, kuriame justi intuicijos ir šviesumo jėga. Nesu tikras, ar vietinė indėnė per tiek nedaug metų galėjo perprasti anglų kalbą ir papročius, tačiau visada norisi tikėti, kad asimiliuoti į kitą kultūrą yra kur kas lengviau nei būtų galima numanyti. Beje, tai geras filmas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela