Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 18 d. – San Francisko žemės drebėjimas, ATR Miestų įstatymas, Ekonominė blokada, mirė Einšteinas, Airijos nepriklausomybės diena, gimė Arvydas Juozaitis ir kt.

 

Sveiki!

Svarbiausi įvykiai, įvykę Lietuvoje balandžio 18 dieną.

1990 m. – Ekonominė blokada. Tai viena svarbiausių datų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje. 1990 m. balandžio 18 d. SSRS pradėjo Lietuvai ekonominę blokadą – nutraukė naftos ir apribojo dujų tiekimą, siekdama priversti atšaukti Kovo 11-osios aktą. Lietuviai tada parodė neįtikėtiną vienybę (atsimenate eiles prie degalinių ir šaltus butus?).

1358 m. – Pasiūlymas krikštytis. Šventosios Romos imperatorius Karolis IV pasiūlė Lietuvos kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui priimti krikštą. Tai buvo vienas iš diplomatinių bandymų integruoti Lietuvą į krikščioniškąją Europą dar iki oficialaus krikšto.

1791 m. – Miestų įstatymas. Ketverių metų seime priimtas istorinis įstatymas, suteikęs miestiečiams asmens laisvę, teisę eiti valstybines pareigas ir turėti nuosavybę. Tai buvo didelis žingsnis modernios visuomenės link.

1997 m. – Karinių jūrų pajėgų modernizacija. Klaipėdoje fregatoms „Aukštaitis“ ir „Žemaitis“ perduoti pirmieji modernūs daniški radarai, žymėję Lietuvos kariuomenės techninį artėjimą prie Vakarų standartų.

2003 m. – Valdo Adamkaus garbė. Kadenciją baigęs prezidentas sutiko tapti UNESCO Geros valios ambasadoriumi žinių visuomenei.

Svarbiausi įvykiai, įvykę pasaulyje balandžio 18 dieną.

1906 m. – San Francisko žemės drebėjimas. Vienas didžiausių ir tragiškiausių žemės drebėjimų JAV istorijoje. Miestas buvo beveik visiškai sugriautas ne tik smūgių, bet ir po jų kilusių gaisrų.

1951 m. – Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimas. Pasirašyta Paryžiaus sutartis, kuri padėjo pagrindus dabartinei Europos Sąjungai.

1955 m. – Alberto Einšteino mirtis. Šią dieną Prinstone (JAV) mirė vienas garsiausių visų laikų fizikų, reliatyvumo teorijos kūrėjas. Sakoma, kad jo paskutiniai žodžiai liko nesuprasti, nes jis juos ištarė vokiškai slaugytojai, kuri nemokėjo šios kalbos.

1506 m. – Šv. Petro bazilika. Romoje padėtas kertinis akmuo dabartinės Šv. Petro bazilikos statyboms. Tai tapo vienu didžiausių Renesanso architektūros projektų pasaulyje.

1775 m. – Paulio Revere’o žygis. Amerikos revoliucijos herojus Paulas Revere’as leidosi į legendinį naktinį jojimą, perspėdamas Masačusetso gyventojus, kad „britai ateina“. Tai tapo JAV nepriklausomybės kovų simboliu.

1946 m. – Tautų Sąjungos pabaiga. Ženevoje oficialiai paleista Tautų Sąjunga, kurios turtas ir įgaliojimai perduoti naujai įkurtai Jungtinių Tautų Organizacijai (JTO).

1949 m. – Airijos Respublika. Airija oficialiai pasitraukė iš Britų Sandraugos ir tapo nepriklausoma respublika.

1980 m. – Zimbabvės nepriklausomybė. Šalis (buvusi Rodezija) oficialiai paskelbė nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės.

Svarbūs žmonės, gimę balandžio 18 dieną.

1814 m. – Eustachijus Tiškevičius, archeologas, kolekcininkas, Senienų muziejaus Vilniuje įkūrėjas.

1882 m. – Juozas Tūbelis, ilgametis Lietuvos tarpukario ministras pirmininkas, politikos ir visuomenės veikėjas.

1876 m. – Jurgis Šlapelis, kalbininkas, vertėjas, gydytojas, aktyvus lietuvių kultūros puoselėtojas.

1906 m. – Jonas Šukys, prozininkas, pedagogas.

1924 m. – Kazimieras Ilginis, statybos inžinierius, technologijos mokslų daktaras.

1931 m. – Pranas Sasnauskas, rašytojas.

1956 m. – Arvydas Juozaitis, filosofas, rašytojas, publicistas, olimpinis prizininkas, vienas Sąjūdžio kūrėjų.

1480 m. – Lukrecija Bordžija (Lucrezia Borgia), Feraros hercogienė, viena garsiausių Italijos Renesanso moterų.

1882 m. – Leopoldas Stokovskis (Leopold Stokowski), garsus dirigentas.

1927 m. – Samuelis P. Huntingtonas, JAV politologas, „Civilizacijų susidūrimo“ teorijos autorius.

1947 m. – James Woods, amerikiečių aktorius.

1971 m. – David Tennant, škotų aktorius, išgarsėjęs „Daktaro Kas“ vaidmeniu.

1973 m. – Haile Gebrselassie, legendinis Etiopijos ilgų nuotolių bėgikas, olimpinis čempionas.

1979 m. – Kourtney Kardashian, JAV verslininkė, realybės šou žvaigždė.

1987 m. – Rosie Huntington-Whiteley, britų modelis ir aktorė.

Maištinga Siela

Zimbabvė: sostinė Hararė – neatsrastas kultūrinis Afrikos miestas

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Ką Jūs žinote apie Zimbabvės sostinę Hararę? Tikriausiai daugelis absoliučiai nieko. Siūlau šiandien susipažinti su Harare, Zimbabvės sostine ir nustebsite, kokia ji įdomi.

 

Hararė: Zimbabvės Širdis ir iššūkių miestas

 

Hararė (angl. Harare), anksčiau žinoma kaip Solsberis (angl. Salisbury) kolonijiniais laikais, yra Zimbabvės sostinė ir didžiausias miestas, turintis maždaug 1,5–2 milijonus gyventojų pačiame mieste, o aglomeracijoje – gerokai daugiau. Tai yra ne tik politinis ir administracinis šalies centras, bet ir esminis ekonominės bei kultūrinės veiklos mazgas. Miestas įsikūręs šiaurės rytinėje Zimbabvės dalyje, aukštoje plynaukštėje, vadinamoje Vidurio Lente, maždaug 1483 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ši geografinė padėtis suteikia Hararei subtropinį kalnų klimatą, kuris yra šiltas, bet sausas, su ryškiais lietaus sezonais nuo lapkričio iki kovo mėnesio ir švelniomis, sausomis žiemomis.

 

Hararės ekonomika istoriškai buvo Zimbabvės variklis, sutelkiantis tabako, kukurūzų, citrusinių vaisių ir medvilnės prekybą, taip pat pramonės ir finansų sektorius. Tačiau nuo XXI a. pradžios miestas patiria didelių ekonominių iššūkių, atspindinčių nestabilią šalies ekonomiką. Nors sostinėje veikia Zimbabvės vertybinių popierių birža ir didelės tarptautinės korporacijos, didelė dalis ekonomikos persikėlė į neformalųjį sektorių. Dėl aukštos infliacijos ir valiutos nestabilumo daugelis gyventojų verčiasi smulkiąja prekyba ir verslu. Nepaisant to, Hararė išlieka pagrindinis šalies finansinių ir komercinių paslaugų centras.

 

Miesto kultūra yra gyva ir dinamiška, atspindinti šonų (Shona) tautybės dominuojančią įtaką, kartu su kitomis etninėmis grupėmis. Hararėje veikia Zimbabvės universitetas, nacionalinis muziejus, ir keletas meno galerijų, tokių kaip Nacionalinė galerija, kurioje eksponuojami šonų akmens skulptorių darbai, garsūs visame pasaulyje. Kultūrinis gyvenimas taip pat pasižymi stipria muzikos scena – Hararė yra tradicinės Zimbabvės „chimurenga“ (išsivadavimo) ir populiariosios „jit“ muzikos centras, o koncertai ir gyvos muzikos pasirodymai vyksta dažnai.

 

Turistams Hararė siūlo įdomių lankytinų vietų, kurios liudija šalies istoriją ir kultūrą. Viena iš populiariausių vietų yra Hararės sodai (Harare Gardens), didelis parkas, esantis miesto centre. Kitos įdomios vietos apima Domboshawa uolų piešinius (esančius už miesto ribų), siūlančius įžvalgų apie senovinę gyventojų kultūrą, bei Roko ežerą (Lake Chivero), esantį netoli Hararės ir populiarų dėl laukinės gamtos ir rekreacijos galimybių. Tačiau bendras turizmo srautas yra mažesnis nei anksčiau, daugiausia dėl ekonominio nestabilumo.

 

Nusikalstamumo lygis Hararėje yra svarbus aspektas, į kurį turistai ir gyventojai turi atkreipti dėmesį. Kaip ir daugelyje Afrikos didmiesčių, nusikalstamumas, ypač smulkūs nusikaltimai (kišenvagystės, pinigų išviliojimas), yra paplitęs, ypač perpildytose vietovėse, turguose ir viešajame transporte. Sunkūs smurtiniai nusikaltimai nėra tokie dažni, bet juos, kaip ir visur kitur, rekomenduojama saugotis, ypač tamsiu paros metu. Būtinas atsargumas ir nepatarimas demonstruoti prabangos daiktus viešumoje.

 

Kalbant apie maistą, Hararė siūlo tradicinius Zimbabvės patiekalus. Pagrindinis maisto produktas yra sadza – tiršta kukurūzų košė, valgoma su mėsos (dažniausiai jautienos ar vištienos) ar daržovių troškiniais. Populiarus patiekalas yra nyama (mėsa) ir muriwo (lapinės daržovės, virtos su riešutų sviestu). Be tradicinės virtuvės, mieste yra ir keletas tarptautinių restoranų, aptarnaujančių aukštesnę klasę ir diplomatinius atstovus. Gatvės maistas, siūlantis keptą kukurūzą ar mėsos iešmelius, taip pat yra svarbi Hararės kulinarinės kultūros dalis.

 

Klimatas, kaip minėta, yra palankus gyventi – šiluma, bet sausa. Vidutinė dienos temperatūra svyruoja nuo 18 °C žiemą (birželį–rugpjūtį) iki maždaug 25 °C vasarą (spalį–kovą). Dėl didelio aukščio naktys gali būti gana vėsios ištisus metus. Geriausias laikas aplankyti Hararę yra sausasis sezonas (balandis–spalis), kai oras yra sausesnis ir saulėtesnis, o lietaus sezonu gatvės gali tapti sunkiau praeinamos.

 

Nepaisant ekonominių sunkumų ir infrastruktūros problemų (ypač elektros energijos ir vandens tiekimo srityse), Hararė išlieka gyvas ir atsparus Afrikos miestas. Vietos gyventojai garsėja savo šiluma, svetingumu ir kūrybiškumu, kurie pasireiškia turguose, meno scenoje ir kasdieniame gyvenime. Būtent žmonių gebėjimas prisitaikyti ir išlaikyti optimizmą sunkiomis sąlygomis yra viena iš labiausiai žavinčių Hararės savybių.

Zimbabvės ir Hararės iki kolonijinės istorijos

Zimbabvės teritorija, kurioje dabar yra Hararė, turi gilias istorines šaknis, siekiančias pirmuosius žmonių įsikūrimus akmens amžiuje. Tačiau labiausiai regionas suklestėjo viduramžiais, ypač po geležies amžiaus migracijų, atvedusių į šias žemes šonų kalbomis kalbančias tautas. Šios tautos, būdamos puikios metalo apdirbimo ir žemdirbystės specialistės, sukūrė sudėtingas ir hierarchines visuomenes. Svarbiausias ankstyvasis šio regiono kultūrinis ir politinis centras buvo Didžioji Zimbabvė (angl. Great Zimbabwe), kurio didžiausias suklestėjimas fiksuojamas XIII–XV a. Tai buvo didinga akmeninė karalystė, įsikūrusi maždaug 300 km į pietus nuo dabartinės Hararės, kontroliavusi Pietų Afrikos prekybos tinklus, ypač aukso ir dramblio kaulo mainus su pakrantės prekybininkais.

 

Vėliau Didžiosios Zimbabvės galybei nuslūgus dėl išteklių išsekimo ar politinių perversmų, valdžią į šiaurę perėmė kitos šonų imperijos. Svarbiausia iš jų buvo Mutapos karalystė (arba Munhumutapa), įkurta apie XV a.. Ši imperija, įsikūrusi maždaug dabartinės Hararės regiono ir šiaurinės Zimbabvės teritorijoje, tapo pagrindine aukso prekybos partnere su arabų ir vėliau portugalų prekeiviais Indijos vandenyne. Mutapa pasižymėjo centralizuotu valdymu ir sėkmingai atlaikė ankstyvuosius portugalų bandymus įsiskverbti ir perimti kontrolę, išsaugodama savo suverenitetą didžiąją XVI ir XVII a. dalį.

 

Hararės miesto apylinkės, prieš tapdamos kolonijiniu Solsberiu, buvo žinomos kaip svarbi šonų vadų rezidencijos vieta. Konkreti vieta, kurioje įsikūrė modernioji Hararė, buvo vado Hararos (tikrasis vardas – Neharawa) sodyba. Šis vadas priklausė Zezuru (šonų subgrupei) klanui. Dėl strateginės padėties aukštumoje ir derlingoje žemėje, teritorija buvo patraukli įsikūrimui ir prekybai. Tačiau prieš pat europiečių atėjimą, regioną apėmė Ndebele karalystės (įsikūrusios dabartinio Bulavajo regione) plėtra ir įtaka, sukeldama įtampą su vietiniais šonais.

 

XIX a. pabaigoje, prieš pat kolonizaciją, regione dar dominavo Rozvi imperija (arba Rozwi Mambo), kuri tam tikru laiku perėmė aukso prekybos kontrolę. Tačiau šių karalysčių galia pamažu silpnėjo dėl vidinių konfliktų, ir jas silpnino vis didėjantis europiečių spaudimas, ypač Sesilio Roudso (Cecil Rhodes) Britanijos Pietų Afrikos Kompanijos (BSAC) interesai. 1890 m. Roudso „Pionierių kolona“ atvyko į vietą, kurią britai pavadino Solsberiu (Hararės pirmtakas), pastatė ten fortą ir paskelbė teritoriją priklausančią Britų Imperijai, taip užbaigdami tūkstantmečius trukusią vietinių Afrikos imperijų erą.

 

Taigi, Hararė ir visa Zimbabvės plynaukštė yra vieta, menanti galingas ir centralizuotas Afrikos imperijas – nuo Didžiosios Zimbabvės iki Mutapos ir Rozvi. Šios valstybės nebuvo izoliuotos – jos aktyviai dalyvavo pasaulinėje prekyboje ir sukūrė sudėtingus politinius mechanizmus, kurie ilgą laiką atlaikė užsienio įtaką, kol XIX a. pabaigoje neatėjo kolonizatoriai.

 

Maištinga Siela