Vyno eksportas (statistika): kokia šalis daugiausia pasaulyje pagamina ir eksportuoja vyną? Atsakymas...

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vynas – neatsiejama tūkstantmetės kultūros dalis, gėrimas, kurio gamybos tradicijos ir mastai atspindi gilias agronomines žinias ir ekonominę galią. Pasaulinė vyno rinka yra didžiulė, ir joje dominuoja keletas šalių, kurios ne tik išaugina didžiausius kiekius vynuogių, bet ir efektyviausiai jį eksportuoja. Šios šalys diktuoja tendencijas, užtikrina pasiūlą ir formuoja tarptautinę vyno prekybą.

 

Italija dažnai įvardijama kaip didžiausia vyno gamintoja pasaulyje pagal metinį tūrį, nuolat konkuruojanti dėl lyderio pozicijos su Prancūzija. Italijos privalumas slypi jos geografinėje ir klimato įvairovėje, leidžiančioje auginti tūkstančius skirtingų vynuogių veislių visuose regionuose – nuo Pjemonto šiaurėje iki Sicilijos pietuose. Dėl didžiulės gamybos, didelė dalis itališko vyno, įskaitant Prosecco, Chianti ir Pinot Grigio, keliauja į užsienio rinkas. Italija yra viena iš pagrindinių pasaulio eksportuotojų pagal tūrį, nors pagal vertę ji paprastai nusileidžia Prancūzijai.

 

Antroji ir dažnai lyderio pozicijas užimanti šalis yra Prancūzija. Nors pagal pagaminamo vyno kiekį Prancūzija kartais nusileidžia Italijai, ji neabejotinai yra neginčijama ekporto vertės lyderė. Tokie regionai kaip Bordo (Bordeaux), Burgundija (Burgundy), Šampanė (Champagne) ir Rona (Rhône) yra pasauliniai etalonai kokybės ir prestižo atžvilgiu. Prancūzijos vynai, ypač aukštos klasės Grand Cru ir šampanas, užima didžiausią dalį tarptautinėje prabangaus vyno rinkoje, atnešdami didžiules pajamas.

 

Į trejetuką patenka Ispanija, pasižyminti didžiausiais vynmedžių plotais pasaulyje. Ispanijos klimatas leidžia nuimti gausų derlių, todėl ji dažnai patenka į Top 3 pagal pagaminamą tūrį. Nors Ispanija gamina daug puikios kokybės vyno, pavyzdžiui, iš Rioja ar Ribera del Duero regionų, didelę dalį jos eksporto sudaro bulk (didmeniniai) vynai, o tai reiškia, kad jos eksporto vertė, palyginti su Prancūzija, yra mažesnė. Tačiau Ispanija išlieka viena svarbiausių vyno tiekėjų Europai ir pasauliui dėl savo konkurencingos kainos ir masto.

 

Tarp kitų svarbiausių eksportuojančių šalių, kurios užima ketvirtą ir penktą pozicijas, paprastai išsiskiria Naujojo Pasaulio atstovai. Australija yra žymi dėl savo galingų Shiraz (Sira) vynuogių, ir yra viena didžiausių eksportuotojų į Azijos rinkas. Kaimyninė Čilė taip pat pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai išsiveržė į priekį, siūlydama puikų kokybės ir kainos santykį, ypač su Cabernet Sauvignon ir Carmenere veislėmis. Čilės vynai puikiai vertinami JAV ir Europos rinkose dėl savo patikimumo ir skonio profilio. Šios penkios šalys – Italija, Prancūzija, Ispanija, Australija ir Čilė – bendrai sudaro didžiausią dalį pasaulinio vyno tūrio ir vertės.

 

Apibendrinant, pasaulinė vyno gamyba ir eksportas yra susitelkę Europoje, kuri istoriškai dominuoja ir pagal tūrį (Italija, Ispanija) ir pagal vertę (Prancūzija). Tačiau Naujasis Pasaulis, atstovaujamas tokių šalių kaip Australija ir Čilė, sparčiai mažina atotrūkį, siūlydamas didelius kiekius ir kokybišką vyną už prieinamesnę kainą. Visi šie penki lyderiai, nors ir konkuruoja tarpusavyje, yra būtini pasaulinei vyno prekybos ekosistemai.

 

Maištinga Siela

Lietuvos ir Baltarusijos ekonomika: BVP (Bendras vidaus produktas) nuo 1995 iki 2024 metų (statistika)

 

Sveiki!

 

Lietuvos ir Baltarusijos BVP kelias nuo 1995 m. iki 2024 m. rodo dvi skirtingas ekonomines trajektorijas, pasirinktas po Sovietų Sąjungos žlugimo, kurios lėmė kardinaliai skirtingus ilgalaikius rezultatus. Pradiniu laikotarpiu, apie 1995 metus, abi šalys susidūrė su sunkumais, bandydamos pereiti nuo planinės ekonomikos. Nors jų ekonomikos dydis ir BVP vienam gyventojui buvo gana panašūs, Lietuva iškart pasirinko esminių rinkos reformų, privatizacijos ir euroatlantinės integracijos kelią. Tuo tarpu Baltarusija, vadovaujama autoritarinio režimo, išsaugojo didžiulę valstybinę kontrolę didžiausiuose pramonės sektoriuose ir tvirtai orientavosi į Rusijos rinką bei energetikos išteklius. Šis esminis pasirinkimas tapo pagrindu tolimesnei ekonominei atskirčiai.

 

Lietuvos BVP augimas smarkiai paspartėjo įstojus į Europos Sąjungą 2004 metais. Narystė suteikė prieigą prie ES struktūrinių fondų, kurie padėjo modernizuoti infrastruktūrą, ir pritraukė gausias tiesiogines užsienio investicijas, leidusias sparčiai vystytis aukštųjų technologijų, paslaugų ir eksporto sektoriams. Lietuva tapo aktyvia ir konkurencinga bendrosios ES rinkos dalyve, o ekonominė konvergencija su Vakarų Europa gerokai paspartėjo. Tuo tarpu Baltarusijos ekonomika, nors ir rodė nuosaikų augimą ankstyvuoju etapu, nuo maždaug 2012 metų patyrė stagnaciją. Nepakankama liberalizacija, silpnos institucijos ir didelė priklausomybė nuo Rusijos subsidijų neleido jai tapti lanksčia ir inovatyvia.

 

Apie 2024 metus ekonominė atskirtis tapo akivaizdi ir neginčijama. Lyginant bendrą ekonomikos dydį, Lietuvos BVP pasiekė maždaug 85 mlrd. JAV dolerių, viršydamas Baltarusijos BVP, kuris siekė apie 76 mlrd. JAV dolerių. Tai ypač svarbus rodiklis atsižvelgiant į tai, kad Lietuva turi maždaug tris kartus mažiau gyventojų nei Baltarusija. Dar geriau augimo skirtumus iliustruoja BVP vienam gyventojui rodiklis: Lietuva priartėjo prie maždaug 30 000 JAV dolerių ribos, o Baltarusijoje šis rodiklis tesiekia apie 8 300 JAV dolerių. Taigi, per tris dešimtmečius Lietuva perėjo nuo pradinio panašumo prie tris kartus didesnio BVP vienam gyventojui, įtvirtindama savo vietą kaip sėkminga ES šalis, o Baltarusijos ekonomika liko struktūriškai atsilikusi, stabdoma pasirinkto politinio ir ekonominio modelio.

 

Maištinga Siela

Posovietinių šalių ekonomikos augimas nuo 1995 iki 2025: kaip augo ir keitėsi BSP (Bendras šalies produktas)

 

Sveiki,

 

Per tris dešimtmečius po Sovietų Sąjungos žlugimo posovietinių šalių ekonominė trajektorija išsiskyrė dideliais skirtumais, o regionas pasižymėjo nevienodu augimu ir dažnais svyravimais. Pradėjusios nuo gilaus pereinamojo nuosmukio, dauguma šalių vėliau patyrė spartų augimo etapą, ypač 2000–2008 metais, kurį paskatino globalios žaliavų kainos ir tarptautinė integracija. Tačiau ilgalaikė sėkmė priklausė nuo esminių struktūrinių reformų ir geopolitinės orientacijos pasirinkimo. Apskritai, geriausiai sekėsi toms šalims, kurios sugebėjo efektyviai diversifikuoti savo ekonomiką ir integruotis į stabilias rinkas, o blogiausiai – šalims, kurias slėgė politinis nestabilumas ir lėtos institucinės reformos.

 

Ekonominio augimo lyderiais neabejotinai tapo Baltijos šalys (Lietuva, Latvija, Estija), kurios sėkmingai įgyvendino radikalias rinkos reformas, integruojasi į Europos Sąjungą ir prisijungė prie euro zonos. Šis pasirinkimas leido joms pritraukti dideles užsienio investicijas, diversifikuoti eksportą ir pakelti gyvenimo lygį arčiau Vakarų Europos vidurkio. Lyderių gretoms taip pat priklausė didelių gamtos išteklių turinčios valstybės, tokios kaip Azerbaidžanas ir Kazachstanas, kurių augimą 2000-ųjų pradžioje nulėmė naftos ir dujų kainų bumas. Nors šių šalių augimas buvo įspūdingas skaičiais, jis dažnai priklausė nuo žaliavų kainų svyravimo, o jų ekonomika liko mažiau diversifikuota nei Baltijos šalių.

 

Tuo tarpu ekonomikos autsaideriai susidūrė su lėtomis arba žlugusiomis reformomis ir nuolatiniu politiniu nestabilumu. Ukraina ir Moldova yra ryškiausi pavyzdžiai, kuriose korupcija, lėtas institucijų stiprinimas ir, svarbiausia, kariniai konfliktai bei teritoriniai praradimai lėmė ilgalaikį ekonominį atsilikimą ir milžinišką emigraciją. Taip pat lėtai augo tos Centrinės Azijos šalys (pvz., Kirgizija, Tadžikistanas), kurios liko labai priklausomos nuo Rusijos ekonomikos (per migrantų pervedimus ir prekybą) bei kenčia nuo prastos infrastruktūros ir silpno valdymo. Apibendrinant, posovietinis regionas išsiskyrė kaip pavyzdys, rodantis, kad sėkmės raktas glūdi ne tik pradiniuose ištekliuose, bet ir sėkmingose, nuosekliose reformose ir tvirtoje geopolitinėje orientacijoje.

 

Maištinga Siela

Kas yra neoliberalizmas, kokie jo bruoažai, politika? Paaiškinimas su pavyzdžiais

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Neoliberalizmas yra ideologija ir politikos modelis, atsiradęs XX amžiuje, pasižymintis stipriu įsitikinimu laisvosios rinkos mechanizmais ir reikalaujantis minimalaus valstybės kišimosi į ekonomiką ir socialinį gyvenimą. Ši doktrina remiasi klasikiniu liberalizmu, tačiau iškelia dar didesnę vertybę individualiai atsakomybei, laisvai prekybai, konkurencijai ir pelno siekimui. Neoliberalizmo esmė yra valstybės aparato ir biurokratijos apribojimas, siekiant, kad rinka taptų pagrindiniu ir efektyviausiu išteklių paskirstymo ir visuomenės organizavimo mechanizmu.

 

Nors neoliberalizmo intelektualinės ištakos siekia XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius, pats terminas buvo sugalvotas anksčiau, o dabartinė reikšmė galutinai įsitvirtino vėliau. Pirmą kartą terminas „neoliberalizmas“ buvo pasiūlytas 1938 metais Paryžiuje vykusiame Walterio Lippmanno kolokviume (Colloque Walter Lippmann). Šio susitikimo tikslas buvo apibrėžti naują liberalizmo formą, kuri galėtų atsakyti į Didžiosios depresijos ir totalitarinių režimų iššūkius. Tačiau šiuolaikinė, kritinė ir plačiai vartojama prasmė, apibūdinanti laisvosios rinkos fundamentalizmą, atsirado tik 1980-aisiais, kai ši politika pradėta masiškai įgyvendinti Vakaruose.

 

Tikruoju neoliberalizmo pakilimu ir globaliu įsigalėjimu laikomas laikas nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios, ypač Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Šios ideologijos įgyvendinimo lyderiais tapo Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Pagrindiniai neoliberalizmo bruožai apima privatizaciją (valstybinių įmonių pardavimas privačioms rankoms, pvz., britų geležinkelių privatizavimas), dereguliaciją (vyriausybės nustatytų taisyklių ir kontrolės panaikinimas, ypač finansų sektoriuje, siekiant padidinti konkurenciją), valstybės išlaidų mažinimą socialinėms programoms (pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos apsaugos srityje), laisvą prekybą ir tarptautinių kapitalo srautų liberalizavimą. Be to, esminis bruožas yra profesinių sąjungų galios mažinimas ir darbo rinkos lankstumo didinimas.

 

Filosofai ir politologai neoliberalizmą vertina itin kontroversiškai. Vokiečių–korėjiečių filosofas Byung-Chul Han, kurio knygą dabar skaitau, neoliberalizmą traktuoja kaip naujo tipo išnaudojimo sistemą, kuri pakeičia gamyklos darbininką verslininku. Anot jo, ši sistema nenaudoja išorinės disciplinos ir prievartos, o verčia individą pačiam tapti savo išnaudotoju. Neoliberalizmo subjektas savanoriškai save verčia pasiekti maksimalų našumą, o bet kokia nesėkmė interpretuojama kaip asmeninės kaltės rezultatas, o ne sistemos trūkumas. Taip pat žymus geografas ir socialinių mokslų teoretikas Davidas Harvey neoliberalizmą apibrėžia kaip politinį projektą, skirtą klasės galiai atkurti ir sustiprinti turtingųjų pozicijas, ypač per vadinamąjį „kaupimą per nusavinimą“ (angl. accumulation by dispossession).

 

Kiti kritikai, tokie kaip politologai, atkreipia dėmesį į tai, kad neoliberalizmas lemia didėjančią socialinę nelygybę ir turto koncentraciją visuomenės viršūnėje, tuo pat metu silpnindamas demokratinių institucijų galią korporacijų ir finansinių rinkų naudai. Pavyzdžiui, finansų rinkų dereguliacija JAV ir Europoje, vyravusi dešimtmečius, lėmė 2008 m. finansų krizę, kuri iliustravo rizikos perkėlimą ant visuomenės pečių, o pelno – privačioms rankoms. Tokie pavyzdžiai rodo skirtumą tarp deklaruojamo neoliberalizmo tikslo sukurti efektyvią konkurencinę aplinką ir realaus poveikio.

 

Lietuvoje neoliberalizmo idėjos įsitvirtino po Nepriklausomybės atkūrimo, ypač devintajame dešimtmetyje. Lietuva, pereidama nuo planinės ekonomikos prie rinkos, priėmė daugelį šios ideologijos principų: masinė privatizacija (pavyzdžiui, privatizacijos čekiais), griežta fiskalinė drausmė (valdžios išlaidų kontrolė) ir sparčiai liberalizuota ekonomika (laisvas kapitalo judėjimas, žemi mokesčiai verslui). Nors šie žingsniai padėjo integruotis į Vakarų rinkas ir skatino ekonomikos augimą, jie taip pat sukėlė nemažai socialinių problemų, įskaitant didelę pajamų nelygybę, masinę emigraciją ir viešojo sektoriaus (pvz., švietimo ir sveikatos apsaugos) finansavimo stygių.

 

Šiandien Lietuvos politinėje ir ekonominėje sistemoje vyrauja neoliberalūs mechanizmai, kurie kritikuojami už nepakankamą socialinės atskirties mažinimą ir per didelį visuomenės gerovės palikimą rinkos valiai. Viešojoje erdvėje diskutuojama, kaip subalansuoti laisvosios rinkos privalumus su būtinybe stiprinti socialinę apsaugą ir viešąjį gėrį, siekiant sukurti tvaresnę ir teisingesnę visuomenę, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva išlieka viena iš šalių, kur nelygybė yra ryški Europos Sąjungos kontekste.

 

Jūsų Maištinga Siela

Žmonių kartos ir klasifikacija: Kūdikių bumas, X, Y, Z, Alfa ir Beta kartos (charakteristika, laikotarpiai, požymiai)

Sveiki,

 

Visai neseniai mano artimame žmonių rate prie stalo pakrypo kalba apie skirtingas kartas, tad nutariau plačiau pasidomėti, kaip, kodėl ir kas pirmasis įvedė šią sistemą, kas apskritai kiekvienai žmonių kartai yra būdinga.

 

Kartų klasifikavimo sistema, žymima raidėmis ir graikiškomis abėcėlės raidėmis (X, Y, Z, Alfa ir Beta), yra neatsiejama šiuolaikinės sociologijos ir rinkodaros dalis. Ši sistema atsirado siekiant geriau suprasti dideles demografines grupes, gimusiais panašiu istoriniu laikotarpiu ir pasidalinusiais esminėmis kultūrinėmis, technologinėmis ir ekonominėmis patirtimis. Klasifikacijos pradininku dažnai laikomas rašytojas Douglas Coupland, kuris 1991 m. išpopuliarino terminą „X karta“ savo romane „Generation X: Tales for an Accelerated Culture“, tačiau ši koncepcija buvo vystoma jau anksčiau. Pati idėja, kad bendraamžių grupės dalijasi bendra pasaulėžiūra, kyla iš 1923 m. sociologo Karl Mannheim darbų, o sisteminis šiuolaikinių kartų tyrimas glaudžiai siejamas su demografais William Strauss ir Neil Howe, kurie sukūrė detalią ciklinę kartų teoriją.

 

Šios klasifikacijos pagrindinė priežastis yra praktinė: ji leidžia analitikams, verslininkams ir politikams tiksliau prognozuoti socialinius, ekonominius ir politinius pokyčius. Kiekviena karta patiria panašius pasaulio formavimo įvykius – karus, ekonomines krizes, naujų technologijų atsiradimą – esminiais gyvenimo tarpsniais (vaikystė, paauglystė, jaunystė), ir tai formuoja kolektyvinį jų požiūrį. Pavyzdžiui, tie, kurie pilnametystę pasiekė recesijos metu, paprastai būna atsargesni finansų srityje. Tačiau reikia pripažinti, kad ši klasifikacija nėra universaliai pripažinta visame pasaulyje. Ji geriausiai tinka Vakarų kultūroms, ypač JAV, Jungtinei Karalystei, Kanadai ir Australijai, kur vyravo panašios demografinės tendencijos, tokios kaip „Kūdikių Bumas“ (Baby Boom). Kitose šalyse, turinčiose kitokią politinę ir ekonominę istoriją, kartų ribos ir pavadinimai gali smarkiai skirtis.

Paspauskite ir padidinsite charakteristiką (arba skaitykite aprašymus)

 

Prieš kalbant apie raides, verta paminėti Kūdikių Bumo kartą (Baby Boomers), kuri apima gimusius maždaug 1946–1964 m. Tai pokario optimizmo ir ekonominio klestėjimo karta, kuri formavo institucijas ir gynė idealus. Būdingiausia charakteristika – didelis skaičius (demografinis „bumbulas“) ir polinkis keisti socialines normas (pvz., pilietinių teisių judėjimas, roko kultūra). Ryškiausios asmenybės yra politikai (pvz., Bill Clinton), menininkai (pvz., The Beatles nariai, Meryl Streep) ir verslininkai.

 

Pirma raidė šioje sekoje – X karta (Generation X), gimusi maždaug 1965–1979 m. Šios kartos pavadinimas kilęs iš Coupland'o, reiškiantis „nežinomąją“. X karta augo tėvams „Boombastams“, kurie daug dirbo, todėl jie dažnai tapo „raktu ant kaklo vaikais“ – savarankiški, skeptiški institucijų atžvilgiu, vertinantys pusiausvyrą tarp darbo ir gyvenimo. Jie atliko esminį perėjimą nuo analoginio prie skaitmeninio pasaulio. Ryškiausi atstovai – tai „grunge“ muzikos veidai (pvz., Kurt Cobain), Holivudo žvaigždės (pvz., Brad Pitt, Sandra Bullock) ir technologijų lyderiai (pvz., Elon Musk).

 

Po jų seka Y karta, arba Tūkstantmečio Karta (Millennials), gimusi maždaug 1980–1994 m. Jie pasiekė pilnametystę tūkstantmečio sandūroje (štai kodėl „tūkstantmečio“), patyrė interneto, išmaniųjų telefonų ir socialinės žiniasklaidos sprogimą. Ši karta dažnai apibūdinama kaip technologiškai išprususia, orientuota į komandinį darbą, bet ir patyrusi ekonomines krizes bei dideles paskolas už mokslą. Jie labiau vertina patirtį nei materialius daiktus. Ryškūs veidai apima popkultūros ikonas (pvz., Beyoncé, Britney Spears, Christina Aguilera, Leonardo DiCaprio) ir skaitmeninio pasaulio įkūrėjus.

 

Toliau – Z Karta (Generation Z), apimanti gimusius maždaug 1995–2009 m. Tai yra „tikroji skaitmeninė karta“ (Digital Natives), kurie nežino gyvenimo be interneto ir socialinių platformų. Jie itin tolerantiški, politiškai aktyvūs, pasižymi trumpesne dėmesio trukme ir moka apdoroti didelius informacijos srautus (dažnai lygiagrečiai). Z karta yra labai pragmatiška ir versli, jiems svarbu autentiškumas. Įžymūs atstovai dažnai kyla tiesiai iš interneto ir socialinių tinklų (pvz., Billie Eilish, „TikTok“ žvaigždės) ar naujosios kartos aktoriai.

 

Sekdami abėcėle, sociologai praleido anglų abėcėlę ir perėjo prie graikų, pavadindami naujausią grupę Alfa Karta (Generation Alpha). Tai yra tie, kurie gimė maždaug nuo 2010 m. iki 2024 m. Ši karta nuo pat mažens auga su dirbtiniu intelektu (DI), išmaniaisiais garsiakalbiais ir visur esančiais ekranais, kurie veikia kaip auklės ir mokytojai. Prognozuojama, kad tai bus labiausiai išsilavinusi ir turtingiausia karta, bet kartu ir labiausiai priklausoma nuo technologijų. Jie yra Tūkstantmečio kartos vaikų atžalos. Dėl jų amžiaus garsenybių dar negalima įvardyti.

 

Paskutinė, kol kas tik prognozuojama, karta yra Beta Karta (Generation Beta), gimsiančioji maždaug nuo 2025 m. iki 2039 m. Numatoma, kad jie bus visiškai integruoti į pasaulį, kur DI ir visiškai autonominės sistemos (pvz., automobiliai, namų ūkio valdymas) bus absoliučiai normali kasdienybės dalis. Socialiniu požiūriu tikimasi didesnės virtualios ir fizinės realybės sintezės, galbūt ir didesnio polinkio į individualizmą, nes daugelis bendravimo poreikių bus patenkinami skaitmeninėje erdvėje.

 

Ši kartų klasifikacija raidėmis yra galingas, nors ir kartais ginčytinas, socialinės analizės įrankis. Ji leidžia pamatyti, kaip didieji istoriniai įvykiai ir technologijų šuoliai formuoja milijonų žmonių mąstyseną ir elgesį. Nors šios ribos ir apibūdinimai nėra griežtai nustatyti akmenyje, jos padeda mums suprasti nuolat besikeičiančią visuomenės dinamiką ir kartų pėdsakus kultūroje, ekonomikoje ir istorijoje.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Aušra Maldeikienė apie žurnalistikos ir žiniasklaidos kokybę, informacijos paviršutiniškumą dėl politinių skandalų

 

Sveiki,

 

Esu gan dažnas „Maldeikienės akinių“ skaitytojas, anksčiau klausydavausi jos protingų kassavaitinių transliacijų iš Euro Parlamento ir sužinodavau daug daugiau, nei iš vietos dienraščių apie visos savaitės įvykius. Man suprantamai pagrįstos Aušros Maldeikienės mintys įvairiais klausimais, bet gal per daug dėmesio jos vadinamiesiems buduliams, kurie ją nesveikai retsykiais atakuoja vien iš inercijos, bet ne apie tai... Kartais Maldeikienė išties pažeria puikių kondensuotų perliukų, kuriuos reikėtų cituoti išilgai ir skersai, nes jos tiksliai įvardija tai, ką pats, atrodo, galėtum parašyti paklodę. Man patinka, kaip ji dažnai „įkanda“ šiuolaikinei mūsų žurnalistikai. Cituoju iš jos rugpjūčio 11  dienos viešo įrašo facebooke, su kuriuo atsibudau naršydamas vis dar lovoje, bet kol kas tikriausiai tai bus geriausias dienos informacijos kąsnelis, todėl publikuoju dienos citatos rubrikoje.

 

Manau, autorė iš tikrųjų išsakė labai pavojingą jau kuris laikas esamą padėtį. Internetiniai portalai, o ypač socialiniai tinklai atvėrė ne tik dezinformacijos kloakas, bet iš esmės ir kitų neįgalėjimą prieiti prie kitokios, „išjudinančios protiškai“ informacijos, nes visa kita pašonėje individui gali pasirodyti šaltiena, sąstingis, nepasiekiama – nesvarbu, propaganda ar „supuvę Vakarai“, o gal aukso vertės informacija. Tą pastebiu matydamas, pvz., populiaraus facebooko turinio „Informacinis klubas“ auditoriją, kuri beveik tiesiogine to žodžio prasme su šakėmis laukia, kol kas kokią informaciją įmes, kurią bus galima nuvertinti, pašiepti, paniekinti, nes suprasti reikia pastangų, o pilti paplavas – jaustis kariu „Žalgirio“ dešiniajame sparne ant pakaustyto bėrio.

 

„Socialinių tinklų algoritmai teikia pirmenybę turiniui, kuris sukelia emocines reakcijas — pyktį, baimę, pasipiktinimą. Tai stiprina „mes prieš juos“ mąstymą ir sumažina erdvę racionaliam kompromisui.

 

Kadangi žmonės linkę sekti šaltinius, patvirtinančius jų pažiūras, pasirinktas informacinis burbulas uždaro kelią į kitokias perspektyvas.

 

Vis dėlto blogiausia, kas gali būti – tai skandalų ekonomika. Deja, bet didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos gyvena iš klikų ir reitingų, todėl prioritetą teikia konfliktui, o ne niuansuotam dialogui. Galiausiai konfliktas tampa turinio strategija.

 

Rimti politiniai klausimai neranda vietos, o jeigu ir paminimi, tai pateikiami supaprastintai, asmeniškai ir dramatiškai. Tai skatina emocinį, ne argumentuotą vertinimą. Žiniasklaida greitai keičia temas, todėl sudėtingos kompromiso paieškos nespėja subręsti.  Politikai skatinami reaguoti į momentinį triukšmą, kuris didina žinomumą, o ne kurti ilgalaikį sutarimą.“

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Annie Ernaux apie vartotojišką visuomenę, ekonomiką, rinką, reklamą, manipuliaciją

 

Sveiki,

 

Pagerintoje visuomenėje turime ir pagerintas sąlygas, tik ar jos nėra pavirtusios į kažką kitą?

 

„Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma.“ Annie Ernaux.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie pasaulį po karantino, pranašystės rytojui

Sveiki,

Manau, kad daugelis iš jūsų skaitėte Olgos Tokarczuk publikuotą 15min.lt portale straipsnį „Ateina nauji laikai“, kuriame garsi lenkų rašytoja išdėsto mintis, kilusias saviizoliacijos periode. Tai puiki pranašiška esė, parašyta labai paprasta ir taupia kalba apie moters pojūčius, kai žmonių pasaulis sulėtėjo. Straipsnis baigiasi būtent tokiomis iš kojų verčiančiomis prognozėmis apie būsimą ekonomikos nuosmukį, po kurio pasaulis ir mūsų realybė gerokai pasikeis. Ir tai gali būti visai kas kito nei 2008-2009 metais, tai gali būti netgi bankų viešpatavimo griūtis, o mes, vidutinės klasės darbininkėliai, žinoma, už tai turėsime labiausiai sumokėti...

Šiandien vis drąsiau per žiniasklaidą kalbama apie būsimą atsigavimą, bet ar atsigavimas čia svarbiausia, kai tikroji padėtis, juodžiausios visuomenės naktys mūsų dar tik laukia? Labai norėčiau, kad visa tai pavirstų į kažkokią kitą, daug humaniškesnę sistemą, kurioje Žemės ištekliai ir žmonių gyvenimo būdas, jų veikla ir darbas pasikeistų iš esmės tik į gera. Ar mums reikia realybės tos, kuria gyvenome paskutinį dešimtmetį, kuri nuveda mus į susinaikinimą, išsekimą ir Žemės išgręžimą?

Teisingo atsakymo nežinau. Baisu, kaip ir pati rašytoja teigė, kad labiausiai nukentės tie, kurie neteko darbo per šį laiką ir nebegali susimokėti paprasčiausių mokesčių ir išlaikyti šeimų. Tam yra atveri visi keliai į visuotinę paniką, plėšikavimą, protestą. Labai norėčiau, kad to nenutiktų. Labai.

Jūsų Maištinga Siela