Dienos citata: Olga Tokarczuk apie raidiškumą, LGBTQ+ padėtį Lenkijoje ir vaivorikštės metaforiškumo praradimą

 

Sveiki, mielieji!

„Vienas naujausių raidiškumo pavyzdžių – Lenkijoje vykstančios kovos dėl vaivorykštės. Gal iš jų būtų galima ir pasijuokti, jeigu žmonės nebūtų sodinami į kalėjimus. Vaivorykštė neteko savo daugybės reikšmių ir buvo supažodinta, neteko simbolio arba metaforos statuso, virto simboliu visko, kas nukrypsta nuo neteisingai suprantamo normalumo. Ją pripažino priešo vėliava ir visiškai rimtai ėmė nekęsti. Nuo raidiškumo kenčiantis žmogus viską mato atskirai, be kontekstų ir sąsajų, ir, savo ir kitų nelaimei, praranda sintezės jausmą, reikalingą, kad patirtume visapusišką ir daugiamatį pasaulį. <...> Galbūt iš dalies taip nutiko dėl to, kad nustojome dalyvauti pasakojime. Tame daugiamačiame, neakivaizdiniame, intelektiniame iššūkyje, atspindinčiame pasaulio sudėtingumą.“ Olga Tokarczuk iš „Jautrusis pasakotojas“ (p. 214-215).

Kažkaip norėjau padaryti šį įrašą dėl to, kad Lenkijoje darosi lygiai tas pats, kas ir Lietuvoje. Susirinkę pavieniai tautiečiai rėkia, kad gėjai ir lesbietės pavogė iš vaikų vaivorykštę, neturėdami jokio bendro suvokimo. Kas tas raidiškumas, anot Olgos Tokarczuk? Raidiškumas – tai mąstymo būdas, kai pasaulis praranda savo daugiamatiškumą ir visumą, virstant atskirais, konteksto neturinčiais fragmentais. Tai nesugebėjimas interpretuoti sudėtingų simbolių ar idėjų, dėl kurio tikrovė klaidingai supaprastinama iki primityvių, dažnai priešiškų etikečių.

Knygoje „Jautrusis pasakotojas“ autorė iškelia idėją, kad skirtingą pasaulio suvokimą ir priėmimą žmogui leidžia formuoti būtent giliamintis skaitymas, susitapatinimas su literatūra ir atjauta veikėjams. Skaitymo krizė žmones iš esmės suskaldė, jie įvairovę linkę fragmentuoti ir nepatinkančias dalis išmesti iš visumos, jas supriešinti, nusilipdyti tariamus priešus. LGBTQ atvejis yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Įdomu tai, kad politika ir politikai tuo naudojasi, jie supranta tamsumos galią ir primityvizmo naudą jų interesams, todėl raidiškumas pogrindyje skatinamas per, sakyčiau, švietimą ir mokslo kartelės mažinimą, kritinio mąstymo atjungimą. Ką puikiai dabar ir daro ministrė Rasa Popovienė „gelbėdama“ nesimokančius mokinius ir jiems atkeldama vartus klestėti mokslo pasaulyje be jokio žalio supratimo apie visumą ir įvairovę, be pastangų ir žinių, nes būtent jiems (nesakau, kad visiems) yra būdingas raidiškumas.

Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Jautrusis pasakotojas"

 

Olga Tokarczuk. „Jautrusis pasakotojas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 248.

 
„Iš tokiu būdu sukauptų lėšų būtų galima įkurti stipendijų fondą tiems rašytojams, kurių rinka nepamilo. Duokime rašytojoms ir rašytojams pinigų vaiko priežiūrai, kad jie pusę dienos galėtų skirti darbui. Garantuokime jiems galimybę išvykti į kelionę ir atlikti naujam romanui reikalingą tyrimą. Nesivadovaukime tuo, ar jie žinomi, ar gavo kokių nors premijų (nevertinkime pagal tai, ar verta į juos investuoti). Padrąsinkime tuos nedrąsiuosius, tuos savimi nepasitikinčius provincialus, nežinančius, kas yra „Plan B“ prie Išganytojo aikštės, ir neturinčius galimybių prasiskverbti į viską lemiančias visuomenės grupes (p. 108-109).“
 
Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Olgos Tokarczuk (g. 1962) eseistinis rinkinys Jautrusis pasakotojas (lenk. Czuly narrator) pas mane knygų lentynoje prastovėjo penkerius metus. Šie metai pas mane eseistikos skaitymo metai, todėl ėmiausi Jautriojo pasakotojo, į kurią autorė sudėjo pandemijos periodo pasakojimus, Lodzės paskaitų tekstus ir anksčiau, dar 2014-2018 metais rašytus tekstus spaudoje. Į lietuvių kalbą didžiąją teksto dalį išvertė, galima sakyti, Tokarczuk kūrybos specialistas Vyturys Jarutis, o kai kuriuos tekstus Birutė Jonuškaitė ir Rimvydas Strielkūnas.

Pradėsiu nuo to, kad pirmieji tekstai skaitėsi gana nuobodžiai. Ognozija – skyrelis, kuris vertė suabejoti, ar man apskritai patiks ši knyga, nors esu nemažas Olgos Tokarczuk prozos gerbėjas, ypač man patiko knyga Bėgūnai. Bet kuo toliau skaičiau, tuo tekstai labiau tapo literatūriniai ir iš esmės apie literatūrą, o tai yra vienas iš svarbių mano interesų, tad perkopus 50 puslapių ribą, galima sakyti, knyga mane visiškai įtraukė. Kai kas jau atrodo šiek tiek pasenę, pavėluota, nenumatyta, pavyzdžiui, apie dirbtinio intelekto kuriamą literatūrą, kurio poveikį dabarties rašytojo profesijai nieko nerasite. Tiesa, Olga Tokarczuk šį pavasarį sukėlė socialiniuose tinkluose tikrą audrą, kai parašė, jog yra sužavėta šiuo įrankiu ir kad pastaruoju metu naudojasi rašydama naująjį kūrinį dirbtiniu intelektu. Žmonės net piktinosi, ar nevertėtų atimti Nobelį, tačiau kitame įraše rašytoja patvirtino, kad dirbtinis intelektas tėra tik paieškos ir idėjų apdorojimo pirminė priemonė, sutrumpinanti medžiagos rinkimo kelią iki darbo su tikraisiais šaltiniais, ir kad visus faktus ji kruopščiai tikrinanti, o pats dirbtinis intelektas tikrai už ją kūrinių nerašantis. Taigi.
 
Grįžtant prie Jautrusis pasakotojas, autorė iš esmės šiuose tekstuose dalijasi savo suvokimais apie prozos rašymą, o kaip pavyzdžius pateikia savo kelių dešimtmečių kūrybinę praktiką, ypač tekstuose, skirtuose Lozdės universiteto klausytojams. Taip pat į tekstus prasprūsta autobiografiniai labai įdomūs fragmentai, kurie man pačiam sukėlė didelį susidomėjimą. Pavyzdžiui, Olgos Tokarczuk keistieji skaitymo ritualai: „Skaičiau gulėdama, klūpėdama, ant sofos, ant grindų, vonioje. Visados šalia turėjau pasidėjusi ką nors sūraus – druskos figūrėlių iš Veličkų (begalę jų parsivežiau iš kelionės su klase), kurias nuolatos po gabaliuką graužiau, arba lėkštutę druskos, į kurią padažydavau pirštą ar kramtomą gumą (tų laikų prabangą donaldą kramtydavome daugybę dienų). Dabar kiek gėdydamasi turiu pripažinti, kad taip pat valgau „Maggi“ kubelius ir sultinius (p. 89).“
 
Vienas įdomesnių literatūrinių viražų yra autorės teorijos gretinimas su Antikos mitologija. Ji randa archetipinių įvaizdžių nusakyti kūrybos galiai ir procesams atskleisti, pavyzdžiui, niekada pernelyg nesidomėjau pirklių ir kelionių dievu Hermiu, kuris, pasirodo, atsakingas ir už literatūrą bei vertimus (koks ten dar Apolonas ar kokia ten mūza Kaliopė – Hermis valdo literatūrą!). Tai mėgstamiausias O. Tokarczuk dievas: „Nieko keista, kad amžių amžius vertėjų dievas, užtarėjas ir globėjas buvo Hermis. Neaukštas, lankstus, greitas, galvotas, sumanus dievas, lakiojantis pasaulio keliais: pasak Plutarcho, mažiausias ir gudriausias iš dievų. <...> Jis veda mus per tyrus, moko skaityti žemėlapius, padeda kirsti sienas. Bet pirmiausiai jis pasirodo ten, kur mezgasi koks nors bendravimas. Vos tik praveriame burną ką nors sakyti kitam žmogui – kaipmat šalia išdygsta Hermis. Kai skaitome laikraščius, naršome internete, rašome trumpąsias žinutes, jis stovi čia pat. Jeigu dabar iškiltų jo šventykla, ji būtų pilna spausdintuvų, telefonų ir kopijavimo aparatų (p. 63).“ Visgi Tokarczuk iškelia ir mintį, kad kelionės suvienodėjusios ir vis labiau pritaikomos turistams, ar mes keliautume į Kiniją, ar Etiopiją, ar Graikiją – visur matysime vakariečiams pritaikytus panašius variantus, panašius viešbučius, o tos tikrosios kultūrinės patirties – tik turistams pritaikyti patogumai, neturintys nieko bendro su, pavyzdžiui, Marko Polo laikų kelionėmis, kai išlipus kitapus pasaulio tekdavo pačiam susipažinti ir susikalbėti nuo nulio.
 
Tenka pripažinti, kad autorė teisi dėl pasaulio suvienodėjimo, o visų patirtys daugiau ar mažiau yra panašios, komunikavimo galimybės beribės ir viskas mūsų patogumui. Apskritai Jautrusis pasakotojas į literatūrą ir apskritai į kultūrą žvelgia iš smarkiai globalizacijos paveikto pasaulio, kurį visų pirma suformavo vienoda rinka, t. y. noras parduoti save, savo istoriją, savo kultūrą. Mes net kalbame panašia patirčių kalba: „Matyti Tantalo sodus pas Homerą, „stebėti Napoleono karus pas Tolstojų“, „gydytis džiovą pas Manną“, „medžioti banginius pas Melville‘į, „būti nelaimingu įsimylėjėliu pas Prusą“ – turbūt lakoniškiausiai, bet sykiu nepaprastai tiksliai apibrėžia, ką mums daro literatūra. Literatūra, kurdama ypatingo ontologinio statuso pasaulius, ištraukia mus iš savęs pačių ir leidžia dalyvauti išgyvenimuose, kurių kitaip nepatiriame. <...> Turbūt niekada jokie psichologai iki galo neišsiaiškino šio skaitymo stebuklo. Visuotinio stebuklo, nes kas sekundę jis įvyksta skirtingose Žemės rutulio vietose, – stebuklo, kurį pati esu patyrusi, nes pirmiausia esu skaitytoja, o tik paskui rašytoja (p. 78-79).“

Olga Tokarczuk

 
Prisiminiau, kad manęs pernelyg nesužavėjo autorei labai brangus romanas Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus. Kažkodėl žudikė savamokslė astrologė, buvusi tiltų architektė manęs anuomet neįtikino, tačiau šioje knygoje ji pati analizuoja Janinos Dušejko personažą, kaip jis atsirado ir kaip sukūrė jos pasaulį ir charakterį. Autorė kelia prielaidą apie tariamą tarpžeminę erdvę (susiedama su dievu Erotu, kuris yra tarp dievų ir mirtingųjų – aliuzija į Platono Puotą), kurioje randasi egzistuojančios idėjos ir literatūros personažai. Tokarczuk iškelia idėją, kad rašytojas ne visada gali valdyti personažą, kai kada pats personažas mistiniais būdais iš tarpžeminės erdvės pasisako, kas jis yra, ir jokia kita protu valdoma idėja rašytojui nebetinka. Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia savo begalinį susijaudinimą, kai baigė rašyti romaną apie astrologę Dušejko. Kitą dieną autorė susapnavo visus savo veikėjus, pamatė ryškiai jų veidus ir bendravo kaip su kokiais kino filmo aktoriais...
 
Apskritai Tokarczuk pasikliauja mistiniais likimo siužetais, kurie patikrina jos magiško realizmo turinčius pasakojimus. Vienas įdomesnių sutapimo iš Dienos namai, nakties namai romano Martos personažas, kuris buvo labai panašus į realiai gyvenusios Martos jos pačiame nusipirktame name, kuriame apsilankę čionai kažkada gyvenę vokiečių vaikaičiai jau po knygos pasirodymo papasakojo močiutės istorija. Apie nerealius sutapimus ir kūrybos paslaptis, ji užsimena ir apie bene svarbiausią savo romaną Jokūbo knygos užkulisius: „ <...> daugybę kartų, stovėdama su taure kokiame nors priėmime, paimdavau iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą ir atsivertusi pirmą pasitaikiusį puslapį, savo nuostabai, rasdavau būtent tai, ko man reikėjo – veikėją, įvykį, informaciją, asociaciją, man negirdėtą titulą. Ir daug sykių, be niekur nieko, sutikdavau kokį nors žmogų, kuris padėdavo man išspręsti su romanu susijusią problemą. Nekalta išvyka į tokią nors atsitiktinę vietą užvesdavo mane ant nė nesapnuoto kelio. Tokiu atveju iš pradžių imi nepatikliai žvalgytis į šalis, paskui į galvą vis dėlto ateina keista mintis, kad kažkokių priežasčių pasauliui rūpi, kad ši knyga būtų parašyta. Suprantu, kad tai skamba nerimtai, na ir leidžia susidaryti apie mane nevienareikšmišką nuomonę. O kas man! (p. 173).“
 
Ne veltui knyga vadinasi Jautrusis pasakotojas, nes autorė pabrėžia, kad kuriant literatūrą jai labai svarbu yra girdėti pasakotojo balsą, kaskart vis kitokį ir tinkantį pasirinktam pasakojimui. Svarbiausias dalykas, anot autorės, išreiškiantis pasakotojo jautrumą yra net ne empatija, t. y. gebėjimas suprasti kitą, bet atjauta. Atjausti pasaulį, atjausti gyvūnus, atjausti savo kuriamus literatūros veikėjus, nes atjauta yra tas, kas sieja kūrėją, personažą ir skaitytoją, bendras susitikimo laukas, pagrįstas aukščiausiais emociniais išgyvenimais. Bet tuo pačiu Tokarczuk nuogąstauja, kad šiuolaikinis pasaulis, nors ir pasiūlo daugybę dalykų, bet jis plokštėja, banalėja, o literatūra vis labiau tampa šabloniška, žanrinė, atpažįstamai „saugi“ ir sunkiai konkuruojanti, tarkim, su kokybiškai serialais. „Tai reiškia, kad sutrik omūsų gebėjimas daugiapusiškai (konkrečiai, istoriškai, tačiau ir simboliškai, ir mitologiškai) dalyvauti įvykių grandinėje, vadinamoje mūsų gyvenimu. Gyvenimas kuriamas iš įvykių, tačiau tik tada, kai gebame juos interpretuoti, bandyti suprasti ir suteikti jiems prasmę, jie virsta patirtimi. Įvykiai yra faktai, tačiau patirtis yra kai kas nenusakomai kita. Būtent ji, o ne įvykiai, yra mūsų gyvenimo materija. Patirtis yra interpretacijos apdorotas ir atmintyje išsaugotas faktas. Ji remiasi tik tikru mūsų prote esančiu pagrindu, gilia reikšmių struktūra, nuo kurios atsispirdami gebame išskleisti savo gyvenimą ir nuodugniai jį tyrinėti (p. 229-230).“
 
Išties Jautrusis pasakotojas yra tai, kas iš esmės rašytojai O. Tokarczuk rūpi ne tik kaip literatūros kūrėjai, bet apima ir kai ką plačiau, sakyčiau, globalius dalykus, susijusius su Vakarų civilizacijos vertybėmis. Visų pirma, man šis esė rinkinys yra apie besikeičiantį pasaulį ir laiką, kuriame asmeniškai ir jautriai atsisveikinama su senuoju pasauliu ir su nerimu laukiama naujojo. Skaitymas yra pamatinis dalykas, kas žmogų verčia mąstyti pajungiant estetinius, emocinius ir protinius išgyvenimus. Pasaulyje, kuriame visi laukia greitų ir gerų rezultatų, kur iš tavęs tikimasi optimalumo ir produktyvumo, kur sunkiai belieka laiko ramiam skaitymui, paliekant pasaulio triukšmą ir banalybes, Jautrusis pasakotojas lyg ir primena, koks kartais yra turtingas lėtas pasaulio ir gyvenimo tempas, kiek daug jis suteikia išminties ir kokybės, gelmės. Man knyga patiko, prisižymėjau ją nuo pradžios iki pabaigos pieštuku – visko čia ir nepacituosi, bet visumoje ji yra apie meilę literatūrai ir knygų galią keisti išmintingai pasaulį.
 
Maištinga Siela 

Dienos citata: Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) ir jo eilėraštis "Sekretoriai" apie nežinomą kūrybos paslaptį kūrėjui

 

Sekretoriai
 
Tikrai tarnas esu nematomo dalyko.
Diktuojamo man ir dar keliems kitiems.
Nepažinodami viens kito, mes, sekretoriai, po pasaulį vaikštom
Nedaug suprasdami. Pradėdami sakinį nuo vidurio,
Kitą nutraukdami nepasiekę taško. O kokia susidės visuma,
Kam mums suvokti, nes niekas iš mūsų jos neskaitys.
 
Czesław Miłosz (Česlovas Milošas)
 
Šį vertimą aptikau Olgos Tokarczuk knygoje „Jautrusis pasakotojas“ (Lietuvos ršaytojų sąjungos leidykla, 2021, p. 142), kurioje ji svarsto apie pasakotojo kaip vidinę jėgą rašytojui. Rašytojas paliktas kaip instrumentas, o istorijas pasakoja galimai metafiziškai apčiuopiamas pasakotojas. Ji pacituoja ir šį Česlovo Milošo eilėraštį „Sekretoriai“, kuris man labai puikiai prabyla apie tai, kad kūrybos šaltinis yra ne smegenys ar protas, o kur kas aukštesnė valia ir galia.
 
Radau ir lenkišką variantą.
 
Sekretarze
 
Sługa ja tylko jestem niewidzialnej rzeczy,
Która jest dyktowana mnie i kilku innym.
Sekretarze, nawzajem nieznani, po ziemi chodzimy,
Niewiele rozumiejąc. Zaczynając w połowie zdania,
Urywając inne przed kropką. A jaka złoży się całość
Nie nam dochodzić, bo nikt z nas jej nie odczyta.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Olga Tokarczuk apie žydus, katalikus ir kitus, kurie kasdien gyvena prasilenkdami savo pasaulyje

 

Sveiki, mielieji.
 
Neseniai pradėjau skaityti lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk esė rinkinį „Jautrusis pasakotojas“ ir jau norisi ištisai ir išilgai ją cituoti.
 
„Kadaise varčiau du kelionių vadovus po tą pačią Lenkijos dalį: vieną parašytą katalikų, kitą –  žydų. Visiškai skirtingus. Abiejų šių grupių keliautojai tikrai prasilenktų kaip šešėliai niekada nesusitikę. Jų maršrutai nesusikirstų, nes šiuose vadovuose pateiktos praeities panoramos ir patirtys visiškai skirtingos. <...> Ar iš viso egzistuoja koks nors vienas pasaulis – tas „unus mundus“, apie kurį svajojo filosofai? Didelis, neutralus ir objektyvus universumas, kuriame visi galime susitikti ir vienas kitame įžvelgti artumą. O gal gyvendami vienoje erdvėje ir tiesų gyvename savo fantazijose?“ Olga Tokarczuk
 
 
Maištinga Siela

Knyga: Jennifer Croft "Irenos Rei išnykimas"

 

Jennifer Croft. „Irenos Rei išnykimas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai!

Ši knyga atsirado mano rankose labai spontaniškai. Viename iš literatūrinių periodinių leidinių perskaičiau vertėjo Laimanto Jonušio recenziją apie amerikiečių rašytojos ir vertėjos Jennifer Croft (g. 1981) romaną Irenos Rei išnykimas (angl. The Extinction of Irena Rey), kurią į lietuvių kalbą išvertė Rima Bertašavičiūtė, o išleido leidykla Balto. Kaip supratau, visgi recenzija buvo labiau apie vertimą, nei apie pačią knygą, bet vis tiek labai susidomėjau, kadangi nepamenu, kada skaičiau žanrinę knygą, kuri būtų mistinis trileris ir turėtų neklišinę, bet išties originalią idėją. Visgi būsiu šįkart šiek tiek apsigavęs ir dėl recenzijos pagyrimo, ir dėl anotacijų. Kaip rašė Aušra Maldeikienė savo socialiniuose tinkluose, kad kuo labiau knyga reklamuojama pompastiškais lozungais, tuo labiau ji nuvilianti. Nepasakyčiau, kad visada taip nutinka, bet tikrai dažnas atvejis.

Knygą skaičiau labai greitai, bet dažnai šiek tiek suraukęs antakius ir sukandęs dantis vis naiviai tikėdamasis, kad romanas kažin kaip pasisuks netikėta linkme ir autorė išties pateiks netikėtų siužetinių linijų. Deja, niekas neįvyko. Romanas panašus į mistinės istorijos ekranizacijos apmatus, todėl istoriją lengva įsivaizduoti su Holivudo aktoriais.

Istorija pasakoja apie lenkų rašytoją Ireną Rei, kuri dėl paskutiniųjų savo bestselerių pretenduoja pelnyti literatūros Nobelį. Ji gyvena prie Baltarusijos pasienio tokiame Lenkijos Belovežo girios pakraščio gyvenvietėje. Beje, vietovė iš tikrųjų reali, joje pati J. Croft, kaip teigė knygos pabaigos padėkos tekste, yra buvusi. Reiktų paminėti, kad pati Croft neatsitiktinai pasirinko pagrindinę vietovę nuošalią Lenkiją, ji yra pagrindinė lenkų tikrosios nobelistės Olgos Tokarczuk vertėja į anglų kalbą, todėl ši profesija tampa ir jos fiktyvaus romano ašimi.

Taigi Irena Rei susikviečia 8 vertėjus iš viso pasaulio (Ukrainos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Argentinos, Serbijos, Slovėnijos, Čekijos) ir jie visi yra įsipareigoję versti jos romaną Pilkoji eminencija vienu metu jos atokiose girių dirbtuvėse, kol vieną dieną visų dievinama Irena Rei ima ir dingsta palikdama vos pradėtą darbą su vertėjais... Istoriją pasakoja argentinietė Emi, sekso tam tikra maniakė (įsivaizduokite, jos tėvui priklauso prezervatyvų fabrikas, tad geriau nė nesugalvosi), kuri nuolat dulkinasi su švedų vertėju Fredžiu. Įdomu tai, kad pasakotoja kokį 100 puslapių neatskleidžia vardų, visus juos vadina pagal kalbas, iš į kurias jie verčia Irenos Rei knygą, epitetais. Tiesa, 100 puslapių nieko ir neįvyksta, nuobodžios besimezgančios muilo operų lygio intrigos. Emi pavydi anglakalbei Aleksis, todėl dalį savo istorijos skiria moteriškoms intrigoms, apkabėlėms arba tiesiog stačiai sekso subjektams, o visa kita – darbas verčiant knygą.

Visgi Jennifer Croft, regis, turi idėją ir šie vertėjai iš esmės brėžia keletą prasminių ašių. Egzotiški vertėjai Lenkijos pakraštyje tampa grėsme nacionalistiškai nusiteikusiems lenkams, kurie nenori jokių spalvotų invazinių-importinių žmonių, nesvarbu, kad jie grindžia kelius į dar vieną lenkų Nobelį. Kita ašis – ekologija. Mistifikuojamas Beloževo miškas, daug aliuzijų į folklorinius ir istorinius motyvus, miško naikinimą ir bandymą išsaugoti sengirę, kurią nuolat pertvarko reti vabzdžiai, gyvūnai ir grybai. Žodžiu, žmonės – invazinė rūšis, susirinkusi iš viso pasaulio tampa turtingos ekosistemos nykimo stebėtojais. „Mus galima laikyti invazine rūšimi, – pasakė Aleksis. – Tai labai priklauso nuo to, kaip atliekame savo darbą. Visos knygos iš esmės yra bendradarbiavimo patirtis, kaip Fredis ir sakė mes tą bendradarbiavimą iškeliame į tarpkultūrinį lygmenį. Įžengiame ir išplečiame auditoriją. Tik reikia žiūrėti, kad neužimtume per daug vietos. Reikia žengti atsargiai – ne tik iš pagarbos rašytojui (p. 214).“

Jennifer Croft

Romane nemažai mistikos, kuri turėtų sulydyti šias skirtingas problemines ašis, bet neretai jos tokios kaip žanriniame literatūros atsainiai nesuveržtos ir palikusios padrikos. Pavyzdžiui, kam tos nuotraukos ir istorijos apie bitininkystę ir kaip tai susiję su rašytojos kleptomanės Irenos pasakojimu? Yra tiek daug tarpusavyje nelabai sąveikaujančių detalių, kurios turėjo iliustruoti ypatingą ir atokų Lenkijos provincijos kultūrą ir atmosferą, tačiau pajutau nebent Olgos Tokarczuk romano Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus atgarsius. Ar romanas turėjo atspindėti kosmopolitišką globalizacijos susipriešinimą su individualių ir unikalių kultūrų ir subkultūrų išsaugojimo pozicijomis? Kaip pažiūrėsi. „Galbūt teisingai buvo rašoma Pilkojoje eminencijoje, kad rašymas – tai išnykimo variklis. Bet sužeistame kraštovaizdyje pirmiausia apsigyvena grybai, kerpės, gleivūnai ir dar augalai, žinomi kaip ruderaliniai – šis žodis kilo iš lotyniškojo žodžio, reiškiančio laužą, šiukšles. Galbūt Irenos Rei išnykimas leido rastis ruderaliniam menui – pavyzdžiui, knygai apie tai kas nutiko vertėjams (p. 352).“

Akivaizdu, kad vertėjai – tai grybai, kurie perdirba naują produkciją versdami motininę ir originalią knygą į kitas kalbas. Kitataučiai veikėjai vaizduojami, nors ir skirtingai, bet kaip vienas vertėjų organizmas, kuriuos vienija bendras tikslas. Vėliau sužinome, kad jie yra apvogti, o jų asmeninės istorijos „suverptos“ produkcijai... Iš esmės knyga kviečia lengva populiariosios literatūros forma apmąstyti, kaip mes kuriame ir versdami perkuriame kultūros reikšmes ir kas gali nutikti, kai jau nebe kūrėjo, o nuo vertėjo-verpėjo priklauso kūrinio turinys ir sėkmė.

Visgi autorė dar visą šią intrigą mistifikuoja. Eimės iš Argentinos ryšys su Irena Rei absoliučiai hierarchinis, primenantis kultą. Apskritai vertėjai atlieka miške ir namuose keistus ritualus, regi grybus, panašius į nukirstas kanopas, gyvatės kerta į rankas, o užvalgę grybų, atrodo, nebejaučia tikrovės ir pradeda vykti keisti dalykai. Pavyzdžiui, argentinietė iškviečia Aleksis į dvikovą su revolveriais. Kai kurie momentai nelogiški ir absurdiški, kuriuos padarytų žmogus arba rydamas nuodingus grybus, arba iš ritualinio Irenai Rei paklusnumo. Galiausiai knygos finalas šokiruojantis tuo, kad jis iš esmės sukuria vertėjų kultą, grįstą kriminaline patirtimi. Sektai, kuriai nereikia gyvo kulto subjekto, užtenka tiesiog garbinti paliktus kūrinius. Viena iš veikėjų pasiūlo nusipjauti savo dievaitės pirštus ir juos saugoti kaip relikviją. Net ne makabriška, tai tiesiog absurdiška, beveik Adamsų šeimynėlė.

Knygą perskaičiau greitai, tačiau ji man nepatiko, nes neįtikino. Jennifer Croft turėjo gerą idėją, tačiau nei atmosfera, nei medžiaga nesusidėliojo įtikinamai. Pagrindinė veikėja primityvoka, nes nuolat panirusi į seksualines fantazijas ir konkurencingumą, o Belovežo miškas ir vertėjų sektantų kompanija tarsi idėjiškai nesusiderino. Bet labiausiai mane patį erzino populiariosios literatūros stilius, primityvūs dialogai, nuolatinė argentinietės apmąstymų segmentacija, kuri skaitytojui kaip vaikui primygtinai paraidžiui aiškina tuos dalykus, kurie ir taip akivaizdūs. Jeigu autorė būtų išdrįsusi ieškoti kitokių raiškos būdų ir pasakojimo galimybių, manau, romanas būtų kur kas labiau pavykęs kaip eksperimentinis.

Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Olga Tokarczuk: gyvenimas, biografija, knygos, santykis su Lenkijos politika ir kūrybos bruožai

 

Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo ir kūrybos istorijas, tad šįkart apie bene šiuo metu garsiausią šiuolaikinę lenkų romanistę Olgą Tokarczuk, kurios knygos gausiai verčiamos į lietuvių kalbą.

 

ANKTYVASIS RAŠYTOJOS OLGOS TOKARCZUK GYVENIMAS

 

Olga Tokarczuk gimė 1962 metais Sulechuve, vakarų Lenkijoje, intelektualioje ir kūrybiškoje aplinkoje, kuri tapo pamatu jos vėlesniam magiškajam realizmui. Jos tėvai buvo mokytojai, o tėvas dar ir aistringas bibliotekininkas, tad būsimoji rašytoja augo tiesiogine prasme apsupta knygų. Vaikystė, praleista Klenicoje, vėliau persikėlus į ramesnę provinciją, buvo kupina gamtos stebėjimo ir laisvės. Ši aplinka suformavo jos gebėjimą matyti pasaulį kaip vientisą audinį, kuriame augalai, gyvūnai ir žmonės yra lygiaverčiai istorijos dalyviai.

 

Paauglystėje Olga nebuvo tipiška maištaujanti jaunuolė, jos maištas reiškėsi per gilų pasinėrimą į literatūrą ir filosofiją. Ji anksti pradėjo kvestionuoti tradicines religines bei socialines struktūras, ieškodama atsakymų ten, kur susitinka mokslas ir mistika. Dar mokyklos suole ji pasižymėjo itin lakia vaizduote, o jos domėjimosi akiratyje atsidūrė ne tik klasikinė lenkų literatūra, bet ir psichoanalizė, kuri vėliau tapo vienu iš pagrindinių jos kūrybos įrankių.

 

Pasirinkusi psichologijos studijas Varšuvos universitete, Tokarczuk dar labiau nutolo nuo literatūrinio šablono ir pasinėrė į žmogaus sielos gelmes. Studijų metais ji ne tik krimto teoriją, bet ir aktyviai savanoriavo, dirbdama su asmenimis, turinčiais psichikos sutrikimų. Ši patirtis jai atskleidė, kad tai, ką visuomenė vadina „norma“, yra tik plona uždanga, po kuria slepiasi sudėtingas, archajiškas ir simbolių kupinas pasaulis. Tuo metu jos didžiausiu autoritetu tapo Carlas Gustavas Jungas, kurio archetipų teorija padėjo jai suprasti kolektyvinę pasąmonę – tai vėliau tapo jos romanų „stuburu“.

 

Gyvenimas iki pirmosios knygos nebuvo vien tik akademinės studijos; tai buvo intensyvus ieškojimų laikotarpis. Po studijų ji dirbo psichoterapeute Valbžyche, konsultuodama žmones dėl priklausomybių ir egzistencinių krizių. Kasdienis susidūrimas su svetimomis traumomis ir sapnais Olgai tapo savotiška „žmogiškosios medžiagos“ laboratorija. Ji suprato, kad kiekvienas žmogus yra vaikščiojanti istorija, o tikrovė nėra vien tik tai, ką matome – ji sudaryta iš nutylėjimų, sapnų ir mitų, kurie veikia mus stipriau nei racionalūs faktai.

 

Apie pasaulį tuo metu ji mąstė kaip apie gyvą, pulsuojantį organizmą, kuriame nėra nieko nereikšmingo. Tokarczuk buvo įsitikinusi, kad literatūra turi galią sujungti tai, kas suskilę, ir suteikti balsą tam, kas pamiršta. Nors tuo laikotarpiu ji rašė eilėraščius ir trumpas istorijas, viešumos jie beveik nepasiekdavo. Ji kaupė patirtį, stebėjo Lenkijos politinius virsmus ir jautė, kad jos pačios tapatybė yra taki, neprisirišusi prie vienos vietos ar vienos tiesos.

 

Galiausiai, prieš pat debiutuojant su „Knygos žmonių kelione“ 1993 metais, ji apsisprendė palikti psichoterapijos kabinetą. Nors darbas jai patiko, ji pajuto, kad literatūra leis jai gydyti pasaulį platesniu mastu. Sukaupusi Jungo teorijų bagažą, vaikystės gamtos vaizdinius ir tūkstančius išklausytų pacientų istorijų, ji sėdo rašyti pirmąjį savo romaną ne kaip pradedančioji autorė, o kaip subrendusi mąstytoja, kuriai popierius tapo erdve, kurioje susitinka praeitis, dabartis ir tai, kas dar tik gimsta žmogaus sapnuose.

 

OLGOS TOKARCZUK LITERATŪROS IŠKILIMAS

 

Olgos Tokarczuk literatūrinis kelias prasidėjo ne nuo didžiųjų epų, už kuriuos autorė labai vertinama ir skaitoma, o nuo subtilaus debiuto poezijos pasaulyje, kai 1989 metais pasirodė jos eilėraščių rinkinys „Miestai veidrodžiuose“ (Miasta w lustrach). Tačiau tikrasis jos balsas atsiskleidė prozoje, kai 1993-iaisiais ji išleido pirmąjį romaną „Knygos žmonių kelionė“ (Podróż ludzi Księgi). Šis kūrinys, Lietuvoje pasirodęs pavadinimu „Knygos žmonių kelionė“, iškart pelnė lenkų leidėjų asociacijos apdovanojimą už geriausią debiutą. Tai buvo filosofinė, paraboliška istorija apie XVII amžiaus Prancūziją, kurioje jau tada ryškėjo autorės polinkis į mistiką, metaforą ir žmogaus amžiną tiesos paiešką, nutolusią nuo pilkos kasdienybės realizmo.

 

Kūrybinis proveržis įvyko 1996 metais, kai pasirodė romanas „Praamžiai ir kiti laikai“ (Prawiek i inne czasy). Ši knyga tapo kultiniu kūriniu ne tik Lenkijoje, bet ir labai populiari Lietuvoje, kur ji vėliau buvo išversta. Per mitologizuotą Praamžių kaimo istoriją Tokarczuk sukūrė mikrokosmosą, kuriame telpa visas pasaulis – nuo Dievo iki grybienos. Čia galutinai susiformavo jos ankstyvasis stilius, dažnai lyginamas su magiškuoju realizmu, tačiau turintis savitą, lenkišką atspalvį: jis pasižymi tiršta, jusliška kalba, kurioje sapnai, prisiminimai ir fizinė realybė susipina į nedalomą visumą.

 

Augant autorei kaip mąstytojai, jos stilius pradėjo evoliucionuoti nuo uždarų mitinių erdvių prie fragmentiškos, dinamiškos struktūros. 1998 metų romanas „Dienos namai, nakties namai“ (Dom dzienny, dom nocny) pademonstravo jos gebėjimą konstruoti tekstą iš daugybės smulkių pasakojimų, receptų, sapnų ir legendų. Tai kūrinys apie Silezijos regiono atmintį, kuriame autorė kvestionuoja tapatybės pastovumą. Šis etapas žymėjo perėjimą prie intelektualesnės, labiau komplikuotos prozos, kuri reikalauja iš skaitytojo aktyvaus dalyvavimo jungiant pabirusias mozaikos dalis.

 

Didžiausia tarptautinė sėkmė ir galutinis pripažinimas literatūros elite atėjo su romanu „Bėgūnai“ (Bieguni), išleistu 2007 metais (lietuviškai pasirodė 2019 m.). Už šį kūrinį 2018-aisiais ji pelnė prestižinę „The Man Booker International Prize“ premiją. „Bėgūnai“ – tai postmodernistinis „konsteliacinis romanas“, kuriame autorė atsisako linijinio pasakojimo. Jos mąstymo centre čia atsiduria judėjimas, kelionė, žmogaus kūno trapumas ir amžinas nerimas. Stilius čia tampa dar skaidresnis, intelektualesnis, kupinas anatominio tikslumo ir kultūrologinių įžvalgų, nutolstant nuo ankstyvosios kūrybos lyrizmo link aštraus, diagnozuojančio žvilgsnio į modernybę.

 

Vėliau Tokarczuk nustebino skaitytojus radikaliai pakeitusi žanrą – 2009 metais pasirodė intelektualus detektyvas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (Prowadź swój pług przez kości umarłych). Šiame kūrinyje autorė peržengė grynosios literatūros ribas, įpindama ekologines temas, gyvūnų teisių gynimą ir aštrią socialinę kritiką. Knyga tapo pagrindu garsiam Agnieszko Holland filmui „Pėdsakas“ (Pokot), o pati autorė dar kartą įrodė esanti meistrė, gebanti populiarųjį žanrą užpildyti giliomis moralinėmis dilemomis ir Williamo Blake'o mistika.

 

Visą autorės literatūrinį kelią vainikavo jos gyvenimo darbas – monumentalus istorinis epas „Jokūbo knygos“ (Księgi Jakubowe), išleistas 2014 metais. Tai beveik tūkstančio puslapių tekstas apie XVIII amžiaus apsišaukėlį mesiją Jokūbą Franką. Šiame kūrinyje Tokarczuk stilius pasiekė savo apogėjų: ji meistriškai atkūrė prarastą daugiakultūrę Vidurio Europos istoriją, pasitelkdama archajišką kalbą ir neįtikėtiną detalių gausą. „Jokūbo knygos“ jai pelnė antrąją prestižinę lenkų „Nike“ premiją ir galutinai įtvirtino ją kaip kandidatę į aukščiausią pasaulinį įvertinimą.

Olgos Tokarczuk knygos lietuviškai mano namų bibliotekoje.

 

2018 metais (faktiškai įteikta 2019 m. dėl akademijos skandalų) Olgai Tokarczuk buvo skirta Nobelio literatūros premija. Švedijos akademija ją įvertino už „pasakojimo vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra atstovauja sienų kirtimą kaip gyvenimo formą“. Tai buvo pripažinimas ne tik jos techniniam meistriškumui, bet ir filosofinei pozicijai: gebėjimui matyti ryšius tarp to, kas atrodo nesusiję, ir kurti naują, „švelniąją“ naraciją, kuri nesiekia dominuoti, o tik suprasti pasaulio visumą.

 

Nobelio premija nebuvo pabaiga, o veikiau naujas etapas, kuriame autorė dar aktyviau ėmėsi esė žanro. Knygoje „Jautrusis pasakotojas“ (Czuły narrator, 2020) ji išdėstė savo literatūrinę filosofiją, aiškindama, kodėl šiuolaikiniam pasauliui reikia empatijos ir gebėjimo matyti save kituose būtybėse bei daiktuose. Jos stilius čia tapo dar labiau apmąstantis, siekiantis sujungti mokslo žinias su literatūrine intuicija. Tokarczuk kūrybinis kelias yra nuolatinė transformacija: nuo jaukių Praamžių pasakų iki globalių, kosminių ryšių ieškojimo „Bėgūnuose“ ir „Jokūbo knygose“.

 

Olgos Tokarczuk kūryba paprastai laikoma viena įdomiausių šiuolaikinės literatūros kelionių, kurioje rašytoja iš provincijos psichologės tapo pasaulinio garso vizioniere. Jos stilius kito nuo tiršto, vaizdingo mitologiškumo iki fragmentiško, intelektualaus postmodernizmo, tačiau visą laiką išlaikė pagrindinį bruožą – nepasotinamą smalsumą pasauliui ir gilią užuojautą kiekvienai jo daliai. Lietuvių skaitytojams ji tapo viena artimiausių autorių, nes jos kūryboje atpažįstami tie patys peizažai, ta pati melancholija ir tas pats Vidurio Europos istorinis tragizmas.

 

AMENINIS OLGOS TOKARCZUK GYVENIMAS IR SANTYKIS SU LENKIJOS POLITIKA

 

Pripažinimas ir Nobelio premija Olgą Tokarczuk pavertė ne tik literatūros ikona, bet ir įtakinga visuomenės veikėja, kurios balsas Lenkijoje dažnai tampa aštrių politinių diskusijų epicentru. Rašytoja šiuo metu gyvena Vroclave ir ramiame Krajanuvo kaimelyje Žemutinės Silezijos vaivadijoje, netoli Čekijos sienos. Ši vietovė, esanti kultūriniame paribyje, jai yra ne tik namai, bet ir nuolatinis įkvėpimo šaltinis, leidžiantis puoselėti savo „takią“ tapatybę. Jos asmenybė pasižymi ramybe, giliu jautrumu gamtai bei gyvūnams (ji yra aistringa vegetarė) ir tvirtu intelektualiniu stuburu, kuris neleidžia jai tylėti matant socialinę neteisybę.

 

Tokarczuk ryšys su Lietuva yra itin glaudus ir pagrįstas ne tik bendra istorine praeitimi, bet ir asmenine simpatija mūsų kultūrai. Ji ne kartą lankėsi Vilniuje, kurį vadina vienu gražiausių ir magiškiausių Europos miestų, pabrėždama, kad lietuvių ir lenkų bendra istorija Abiejų Tautų Respublikos laikais yra unikalus daugiakultūriškumo pavyzdys. Rašytoja yra sakiusi, kad Lietuva jai asocijuojasi su tam tikra archajiška dvasia ir giliu literatūriniu sluoksniu, o jos kūrinių populiarumas mūsų šalyje rodo, kad abiejų tautų „kultūrinis kodas“ sutampa – mes vienodai suprantame melancholiją, miškų mistiką ir istorines traumas.

 

Jos asmeninis gyvenimas po sėkmės išliko palyginti privatus, tačiau žinoma, kad ji yra ištekėjusi antrą kartą už Grzegorzo Zygadło, kuris taip pat padeda jai tvarkyti kūrybinės veiklos reikalus. Iš pirmosios santuokos su psichologu Romanu Fingasu ji turi sūnų Zbigniewą, gimusį 1986 metais. Šeima jai yra užuovėja, tačiau rašytoja niekada neužsidarė vien namų erdvėje – ji aktyviai dalyvauja savo įkurto fondo veikloje, remiančioje vertėjus ir jaunuosius talentus, taip skatindama atvirą dialogą tarp skirtingų kultūrų.

 

Kalbant apie politiką, Tokarczuk yra viena drąsiausių valdančiosios konservatyviosios politikos kritikių Lenkijoje. Ji atvirai pasisako už žmogaus teises, moterų laisves ir LGBTQ+ bendruomenės teises, dėl ko ne kartą tapo dešiniųjų jėgų taikiniu. Vienas didžiausių skandalų kilo po to, kai ji viešai pareiškė, kad Lenkija praeityje pati elgėsi kaip kolonizatorė ir engėja, kvestionuodama nekaltos bei kenčiančios tautos mitą. Šie žodžiai dalies visuomenės buvo palaikyti išdavyste, o autorė netgi sulaukė grasinimų mirtimi, tačiau tai jos nepalaužė – ji ir toliau teigia, kad tikroji patriotizmo forma yra gebėjimas pripažinti savo šalies tamsiąsias puses.

 

Jos pasiryžimas ginti savo vertybes ryškiausiai pasimatė 2020 metais, kai ji atsisakė priimti Žemutinės Silezijos vaivadijos garbės pilietės vardą. Tokį sprendimą ji priėmė sužinojusi, kad tas pats titulas bus suteiktas ir vyskupui, pagarsėjusiam homofobiškais pareiškimais. Tokarczuk paaiškino, kad negali dalytis apdovanojimu su žmogumi, kuris kursto neapykantą prieš LGBTQ+ asmenis, nes tai prieštarautų visai jos filosofijai apie empatiją. Šis gestas dar labiau pagilino takoskyrą tarp jos gerbėjų ir ideologinių priešininkų, tačiau kartu sutvirtino jos kaip moralinio autoriteto poziciją Europoje.

 

Rašytojos filosofija remiasi idėja, kad pasaulis yra vientisas audinys, o bet koks bandymas brėžti dirbtines sienas tarp tautybių, lyčių ar rūšių yra žalingas. Ji kritikuoja Lenkijos kryptį link izoliacionizmo ir religinio radikalizmo, vietoje to siūlydama „švelnumo“ etiką – gebėjimą matyti pasaulį kito akimis. Jos dalyvavimas tarptautinėse kampanijose prieš LGBTQ+ asmenų represijas Lenkijoje rodo, kad Nobelio premija jai tapo ne tik šlovės įrankiu, bet ir atsakomybe ginti tuos, kurie yra nustumti į visuomenės paraštes, nesvarbu, kiek tai kainuotų jos asmeniniam populiarumui tėvynėje.

 

APIE OLGOS TOKARCZUK ĮKURTĄ FORDĄ

 

Olgos Tokarczuk fondas (Fundacja Olgi Tokarczuk), įsikūręs Vroclave, yra tiesioginis rašytojos filosofijos tęsinys, siekiantis literatūrinę empatiją paversti realiais socialiniais pokyčiais. Fondas veikia istoriškai simboliškoje vietoje – viloje, kuri anksčiau priklausė kitam iškiliam lenkų intelektualui Janui Nowakui-Jeziorańskiui. Tai nėra tik administracinė būstinė; tai atvira erdvė, kurioje susitinka rašytojai, vertėjai, mokslininkai ir aktyvistai, diskutuojantys apie tai, kaip literatūra gali padėti spręsti ekologines krizes, ginti žmogaus teises ir skatinti demokratines vertybes.

 

Vienas iš ambicingiausių fondo projektų yra tarptautinė rezidencijų programa, skirta rašytojams ir vertėjams. Olga Tokarczuk puikiai supranta, kad vertėjai yra „tylieji kultūros herojai“, be kurių jos pačios balsas nebūtų pasiekęs pasaulio. Todėl fondas skiria stipendijas ir suteikia gyvenamąsias erdves kūrėjams, dirbantiems paribio zonose arba susiduriantiems su politiniu persekiojimu savo šalyse. Tai sukuria gyvą tinklą, jungiantį Vroclavą su kitais Europos ir pasaulio kultūros centrais, taip pat ir Lietuva.

 

Ekologinis švietimas ir kova su klimato kaita yra dar viena prioritetinė fondo kryptis. Remdamasi savo kūriniuose, ypač „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, išdėstytomis idėjomis, rašytoja per savo fondą inicijuoja programas „Eko-pasakojimai“. Šiomis veiklomis siekiama ugdyti naują mąstymą apie gamtą ne kaip apie resursą, o kaip apie subjektą, turintį savo teises. Fondas organizuoja konferencijas ir leidžia leidinius, kurie skatina peržiūrėti žmogaus vietą ekosistemoje, remiantis moksliniais duomenimis ir etiniu jautrumu.

 

Fondas taip pat skiria didelį dėmesį moterų teisėms ir LGBTQ+ bendruomenės palaikymui, kas itin aktualu dabartiniame Lenkijos socialiniame kontekste. Organizuojami debatai apie lyčių lygybę, remiami projektai, kurie kovoja su diskriminacija ir neapykantos kalba. Tokarczuk vardas fondui suteikia svorio ir matomumo, todėl šios iniciatyvos dažnai tampa saugiu uostu tiems, kurie jaučiasi marginalizuojami valstybės politikos. Tai vieta, kurioje teorinė „švelnumo“ filosofija tampa praktine pagalba ir bendrystės forma.

 

Galiausiai, fondas aktyviai bendradarbiauja su mokyklomis ir vietos bendruomenėmis, skatindamas kritinį mąstymą ir kūrybiškumą tarp jaunimo. Programos, orientuotos į jautrųjį skaitymą ir pasakojimą, moko vaikus bei paauglius suprasti sudėtingas istorines bei socialines temas per asmeninę patirtį ir literatūrą. Tokiu būdu Olgos Tokarczuk palikimas tampa ne tik knygų lentynų puošmena, bet ir gyvu, kasdien veikiančiu įrankiu, kuris formuoja atviresnę, tolerantiškesnę ir tvaresnę ateities visuomenę.

 

Maištinga Siela

Geriausios 2023 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

 

Artėjant šių metų pabaigai skubu padaryti geriausių šiais metais perskaitytų knygų ataskaitą ir rekomendacijas Jums, mielieji. 2023 metai nebuvo mano literatūriniai metai, perskaičiau rekordiškai mažai knygų, nes buvau „įkritęs“ į neskaitymo blokus, domėjausi kitomis veiklomis ir ne visada rasdavau laiko knygai. Labai ilgai skaičiau lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ (pradėjau rugpjūtį ir baigiau vėlyvą rudenį – laiko oho-ho-ho!), tačiau juk visko ir neįmanoma perskaityti, o ir, žinoma, nereikia, nes už knygos visada yra ir kitas, asmeninis gyvenimas.

 

Visgi džiaugiuosi tam tikromis savo skaitymo tendencijomis, kurios koreliuoja ir su leidyklų pasiūlymais. Šiemet kaip niekad daug LGBTQ+ grožinės ir kokybiškos literatūros, o pagrindinės leidyklos, kurios nesibodi jos leisti yra Baltos lankos ir Kitos knygos. Taip pat išpildžiau savaip anais metais duotą pažadą skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros, tačiau apleidau dokumentiką ir mokslinę literatūrą.

 

Bet... Viena šikna visų laukų neapšiksi!

 

Iš viso perskaityta: 27 knygos.

Užsienio autorių:  18 knygų.

Lietuvių autorių: 9 knygos.

Poezijos: 1 knyga.

 

MANO VERSTINĖS GROŽINĖS LITERATŪROS TOP 10 2023 M.!

Recenzijas perskaitysite paspaudę ant mėlynų nuorodų.

1.Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Metų pradžioje perskaityta knyga paliko visų metų geriausios knygos savotišką šleifą. Jaudinanti škotiška socialinė istorija, menanti asmenybės tapsmą ir savęs priėmimą. Booker premija!

2.Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Daug kas ją spėjo suskaityti dar 2022 metais, tačiau man tik šių metų pirmojoje pusėje. Taip, tai išties įtaigus ir bauginantis romanas apie klaikias pačios rašytojos priklausomybes, o kontekste aidi Danijos besikeičiantis politinis fonas. Dar ilgai galima galvoti apie šią knygą, kuri palieka nevienareikšmišką emocinį foną.

3.Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos“. Didžiulis šių metų skaitinys prilygo kopimui į kalnus, buvo ir šunkelių, nevisai patikusių, tačiau knyga kolosali, suteikianti neįtikėtinai daug žinių apie Vidurio Europą ir jos istorijos raidą. Nepaprasta, tačiau kartu reikia grumtis su teksto platumais, visgi ji viena įsimintiniausių šiemet. 

4. Šių metų grožinę literatūrą baigiau dar vienu Bookerio laureatu – Damon Galgut „Pažadas“. Tai išties skaidrus, poetiškas ir melancholiškas romanas, atskleidžiantis žmogaus prigimties klajones po kultūrinius ir socialinius konstruktų barjerus, prarandant žmogiškumą.

5. J. M. Coetzee „Fo“. Jau sunku įsivaizduoti metų topo be šio autoriaus, nes kasmet pasirodo po naujo romano vertimą ir jis vis dar mano mylimas autorius. „Robinzono Kruzo“ savotiškai nutildytų kontekstų rekonstrukcija, įsimenanti giliomis įžvalgomis, mįslingais kontekstais ir taupia literatūrine išmintimi.

6.Édouard Louis „Edžio Belgelio pabaiga“. LGBTQ romanas apie nelengvą asmenybės tapsmą, įsimenanti savo atjauta, brutalumu ir dėmesingumu smurto antikultūros pasekmėms.

7. Antrasis skaitytas armėnės Narine Abgaryan romanas „Simonas“ nebebuvo toks paveikus kaip anuomet „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, tačiau atpažįstama kaukazietiška atmosfera, folkloriniai magiški niuansai, viltį ir gerumą žadinantis pasakojimas apie galimybę gyvenimo pusiaukelėje atgimti nauju žmogumi. Ir, žinoma, už pamėlynavusias Simono ausis!

8. Agota Kristof „Vakar“ – miniatiūrinis melancholiškas egzistencialistinis vengrų kilmės autorės romanas. Puikiai taupiai perteikta karo imigrantų dalia, slogi ir destruktyvi būtis ir buitis, pagrindinio veikėjo depresija. Vis laikau špygas, kad kas perleistų iš naujo trilogiją „Storas sąsiuvinis“, nes ta knyga dar stipresnė ir reikalingesnė.

9.Olga Ravn „Darbuotojai“. Šiemet sunkokai man su „Raros“ knygomis, nors pernai buvo toks geras derlius, bet be „Regos nervo“, kuri, tiesą sakant, šiek tiek nuvylė, man kur kas paveikesnė buvo Tarptautiniam Bookeriui nominuota danų rašytojos „Darbuotojai“. Tai savotiška ir netikėta literatūrinė forma išgauta mistika, peržengianti epinio pasakojimo ribas.

10.Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“. Tik pradėjęs skaityti, beveik neabejojau, kad knyga bus prasta arba šiaip sau, o pabaigęs dar ilgai galvojau apie autorę ir jos patirtis. Goncoutų premija! Jautri, sopulinga ir kartu teikianti gydomųjų galių knyga apie tai, kaip traumos ir netektys tampa likusio gyvenimo neišsemiamu savasties šaltiniu.

MANO LIETUVIŲ AUOTORIŲ GERIAUSIŲ KNYGŲ 2023 M. TOP 5!

1.Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“. Vienareikšmiškai nustebinęs atmosferinis kelionių, klajonių ir suvokimų romanas, turintis savo formą ir idėjinę mintį. Iki šiol manau, kad tai vienas stipriausių lietuvių romanų, pasirodžiusių per pastaruosius kelerius metus. Šaunuolė autorė.

2.Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė II“. Pas mane knyga pragulėjo beveik trejus metus, tačiau tik šią vasarą perskaičiau ir vėl atgaminau puikią teksto tėkmę, pasakojimo ritmą. Šiuo metu knygą aptarinėja nemaža dalis Europos, komercinė sėkmė suprantama ir pagirtina. Autorė fenomenali ir šiaip... Iš knygos sužinojau daug netikėtų istorinių dalykų, kurie stebino ir šokiravo.

3.Jurga Tumasonytė „Naujagimiai“. Konkuravo pas mane su Kalinauskaitės istoriniu romanu, sakyčiau, savaip lygiavertės, bet Tumasonytė labiau prieinama masėms, suprantamesnė ir jos struktūra man aiškesnė ir lengvesnė. Pamenu, kai skaičiau, tiesiog nereikėjo jokių pertraukų, viskas švaru ir gerai parašyta.

4.Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“. Juvelyrinė literatūra, kur sakinio ritmas ir pikantiški istoriniai faktai puikiai dera su autorės pasirinkta neverkšlenimo literatūrine laikysena ir politika. Tikrai geras ir vertas kūrinys, kuris išliks dar ilgai atmintyje.

5.Virginija Kulvinskaitė „Keturi“. Maniau, šią vietą duosiu visgi Kristinai Tamulevičiūtei už 2013 debiutinę ese knygą „Pasakojimai apie vieną miestą“, tačiau perkračiau galvoje, kad visgi „Keturi“ šiek tiek gal imponavo labiau. Taupiai ir beveik skūpai parašytos istorijos-sušiai susivalgo nepretenzingai greitai ir sočiai, tačiau istorijos pasilieka ilgai, tarsi savaip prasitęstų apie jas mintijant.

Štai ir viskas. Mano skaitymo metai. Daug ko neįtraukiau ir nepaminėjau, tačiau pagaunu išlepinto skaitytojo tendenciją, kad mane vis nustebinti sunkiau ir sunkiau. Gal dėl to tie skaitymo blokai ateina? Niekada nežinosi, tačiau tikiuosi, kad kiti metai bus įdomesni ir gausesni, nors ir šių metų knygų reitinge netrūksta blizgių perliukų. Tikiuosi, kad kas nors bent vieną atsirinks dėl šio įrašo.

Jūsų Maištinga Siela