Knyga: Olga Tokarczuk "Jautrusis pasakotojas"

 

Olga Tokarczuk. „Jautrusis pasakotojas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 248.

 
„Iš tokiu būdu sukauptų lėšų būtų galima įkurti stipendijų fondą tiems rašytojams, kurių rinka nepamilo. Duokime rašytojoms ir rašytojams pinigų vaiko priežiūrai, kad jie pusę dienos galėtų skirti darbui. Garantuokime jiems galimybę išvykti į kelionę ir atlikti naujam romanui reikalingą tyrimą. Nesivadovaukime tuo, ar jie žinomi, ar gavo kokių nors premijų (nevertinkime pagal tai, ar verta į juos investuoti). Padrąsinkime tuos nedrąsiuosius, tuos savimi nepasitikinčius provincialus, nežinančius, kas yra „Plan B“ prie Išganytojo aikštės, ir neturinčius galimybių prasiskverbti į viską lemiančias visuomenės grupes (p. 108-109).“
 
Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Olgos Tokarczuk (g. 1962) eseistinis rinkinys Jautrusis pasakotojas (lenk. Czuly narrator) pas mane knygų lentynoje prastovėjo penkerius metus. Šie metai pas mane eseistikos skaitymo metai, todėl ėmiausi Jautriojo pasakotojo, į kurią autorė sudėjo pandemijos periodo pasakojimus, Lodzės paskaitų tekstus ir anksčiau, dar 2014-2018 metais rašytus tekstus spaudoje. Į lietuvių kalbą didžiąją teksto dalį išvertė, galima sakyti, Tokarczuk kūrybos specialistas Vyturys Jarutis, o kai kuriuos tekstus Birutė Jonuškaitė ir Rimvydas Strielkūnas.

Pradėsiu nuo to, kad pirmieji tekstai skaitėsi gana nuobodžiai. Ognozija – skyrelis, kuris vertė suabejoti, ar man apskritai patiks ši knyga, nors esu nemažas Olgos Tokarczuk prozos gerbėjas, ypač man patiko knyga Bėgūnai. Bet kuo toliau skaičiau, tuo tekstai labiau tapo literatūriniai ir iš esmės apie literatūrą, o tai yra vienas iš svarbių mano interesų, tad perkopus 50 puslapių ribą, galima sakyti, knyga mane visiškai įtraukė. Kai kas jau atrodo šiek tiek pasenę, pavėluota, nenumatyta, pavyzdžiui, apie dirbtinio intelekto kuriamą literatūrą, kurio poveikį dabarties rašytojo profesijai nieko nerasite. Tiesa, Olga Tokarczuk šį pavasarį sukėlė socialiniuose tinkluose tikrą audrą, kai parašė, jog yra sužavėta šiuo įrankiu ir kad pastaruoju metu naudojasi rašydama naująjį kūrinį dirbtiniu intelektu. Žmonės net piktinosi, ar nevertėtų atimti Nobelį, tačiau kitame įraše rašytoja patvirtino, kad dirbtinis intelektas tėra tik paieškos ir idėjų apdorojimo pirminė priemonė, sutrumpinanti medžiagos rinkimo kelią iki darbo su tikraisiais šaltiniais, ir kad visus faktus ji kruopščiai tikrinanti, o pats dirbtinis intelektas tikrai už ją kūrinių nerašantis. Taigi.
 
Grįžtant prie Jautrusis pasakotojas, autorė iš esmės šiuose tekstuose dalijasi savo suvokimais apie prozos rašymą, o kaip pavyzdžius pateikia savo kelių dešimtmečių kūrybinę praktiką, ypač tekstuose, skirtuose Lozdės universiteto klausytojams. Taip pat į tekstus prasprūsta autobiografiniai labai įdomūs fragmentai, kurie man pačiam sukėlė didelį susidomėjimą. Pavyzdžiui, Olgos Tokarczuk keistieji skaitymo ritualai: „Skaičiau gulėdama, klūpėdama, ant sofos, ant grindų, vonioje. Visados šalia turėjau pasidėjusi ką nors sūraus – druskos figūrėlių iš Veličkų (begalę jų parsivežiau iš kelionės su klase), kurias nuolatos po gabaliuką graužiau, arba lėkštutę druskos, į kurią padažydavau pirštą ar kramtomą gumą (tų laikų prabangą donaldą kramtydavome daugybę dienų). Dabar kiek gėdydamasi turiu pripažinti, kad taip pat valgau „Maggi“ kubelius ir sultinius (p. 89).“
 
Vienas įdomesnių literatūrinių viražų yra autorės teorijos gretinimas su Antikos mitologija. Ji randa archetipinių įvaizdžių nusakyti kūrybos galiai ir procesams atskleisti, pavyzdžiui, niekada pernelyg nesidomėjau pirklių ir kelionių dievu Hermiu, kuris, pasirodo, atsakingas ir už literatūrą bei vertimus (koks ten dar Apolonas ar kokia ten mūza Kaliopė – Hermis valdo literatūrą!). Tai mėgstamiausias O. Tokarczuk dievas: „Nieko keista, kad amžių amžius vertėjų dievas, užtarėjas ir globėjas buvo Hermis. Neaukštas, lankstus, greitas, galvotas, sumanus dievas, lakiojantis pasaulio keliais: pasak Plutarcho, mažiausias ir gudriausias iš dievų. <...> Jis veda mus per tyrus, moko skaityti žemėlapius, padeda kirsti sienas. Bet pirmiausiai jis pasirodo ten, kur mezgasi koks nors bendravimas. Vos tik praveriame burną ką nors sakyti kitam žmogui – kaipmat šalia išdygsta Hermis. Kai skaitome laikraščius, naršome internete, rašome trumpąsias žinutes, jis stovi čia pat. Jeigu dabar iškiltų jo šventykla, ji būtų pilna spausdintuvų, telefonų ir kopijavimo aparatų (p. 63).“ Visgi Tokarczuk iškelia ir mintį, kad kelionės suvienodėjusios ir vis labiau pritaikomos turistams, ar mes keliautume į Kiniją, ar Etiopiją, ar Graikiją – visur matysime vakariečiams pritaikytus panašius variantus, panašius viešbučius, o tos tikrosios kultūrinės patirties – tik turistams pritaikyti patogumai, neturintys nieko bendro su, pavyzdžiui, Marko Polo laikų kelionėmis, kai išlipus kitapus pasaulio tekdavo pačiam susipažinti ir susikalbėti nuo nulio.
 
Tenka pripažinti, kad autorė teisi dėl pasaulio suvienodėjimo, o visų patirtys daugiau ar mažiau yra panašios, komunikavimo galimybės beribės ir viskas mūsų patogumui. Apskritai Jautrusis pasakotojas į literatūrą ir apskritai į kultūrą žvelgia iš smarkiai globalizacijos paveikto pasaulio, kurį visų pirma suformavo vienoda rinka, t. y. noras parduoti save, savo istoriją, savo kultūrą. Mes net kalbame panašia patirčių kalba: „Matyti Tantalo sodus pas Homerą, „stebėti Napoleono karus pas Tolstojų“, „gydytis džiovą pas Manną“, „medžioti banginius pas Melville‘į, „būti nelaimingu įsimylėjėliu pas Prusą“ – turbūt lakoniškiausiai, bet sykiu nepaprastai tiksliai apibrėžia, ką mums daro literatūra. Literatūra, kurdama ypatingo ontologinio statuso pasaulius, ištraukia mus iš savęs pačių ir leidžia dalyvauti išgyvenimuose, kurių kitaip nepatiriame. <...> Turbūt niekada jokie psichologai iki galo neišsiaiškino šio skaitymo stebuklo. Visuotinio stebuklo, nes kas sekundę jis įvyksta skirtingose Žemės rutulio vietose, – stebuklo, kurį pati esu patyrusi, nes pirmiausia esu skaitytoja, o tik paskui rašytoja (p. 78-79).“

Olga Tokarczuk

 
Prisiminiau, kad manęs pernelyg nesužavėjo autorei labai brangus romanas Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus. Kažkodėl žudikė savamokslė astrologė, buvusi tiltų architektė manęs anuomet neįtikino, tačiau šioje knygoje ji pati analizuoja Janinos Dušejko personažą, kaip jis atsirado ir kaip sukūrė jos pasaulį ir charakterį. Autorė kelia prielaidą apie tariamą tarpžeminę erdvę (susiedama su dievu Erotu, kuris yra tarp dievų ir mirtingųjų – aliuzija į Platono Puotą), kurioje randasi egzistuojančios idėjos ir literatūros personažai. Tokarczuk iškelia idėją, kad rašytojas ne visada gali valdyti personažą, kai kada pats personažas mistiniais būdais iš tarpžeminės erdvės pasisako, kas jis yra, ir jokia kita protu valdoma idėja rašytojui nebetinka. Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia savo begalinį susijaudinimą, kai baigė rašyti romaną apie astrologę Dušejko. Kitą dieną autorė susapnavo visus savo veikėjus, pamatė ryškiai jų veidus ir bendravo kaip su kokiais kino filmo aktoriais...
 
Apskritai Tokarczuk pasikliauja mistiniais likimo siužetais, kurie patikrina jos magiško realizmo turinčius pasakojimus. Vienas įdomesnių sutapimo iš Dienos namai, nakties namai romano Martos personažas, kuris buvo labai panašus į realiai gyvenusios Martos jos pačiame nusipirktame name, kuriame apsilankę čionai kažkada gyvenę vokiečių vaikaičiai jau po knygos pasirodymo papasakojo močiutės istorija. Apie nerealius sutapimus ir kūrybos paslaptis, ji užsimena ir apie bene svarbiausią savo romaną Jokūbo knygos užkulisius: „ <...> daugybę kartų, stovėdama su taure kokiame nors priėmime, paimdavau iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą ir atsivertusi pirmą pasitaikiusį puslapį, savo nuostabai, rasdavau būtent tai, ko man reikėjo – veikėją, įvykį, informaciją, asociaciją, man negirdėtą titulą. Ir daug sykių, be niekur nieko, sutikdavau kokį nors žmogų, kuris padėdavo man išspręsti su romanu susijusią problemą. Nekalta išvyka į tokią nors atsitiktinę vietą užvesdavo mane ant nė nesapnuoto kelio. Tokiu atveju iš pradžių imi nepatikliai žvalgytis į šalis, paskui į galvą vis dėlto ateina keista mintis, kad kažkokių priežasčių pasauliui rūpi, kad ši knyga būtų parašyta. Suprantu, kad tai skamba nerimtai, na ir leidžia susidaryti apie mane nevienareikšmišką nuomonę. O kas man! (p. 173).“
 
Ne veltui knyga vadinasi Jautrusis pasakotojas, nes autorė pabrėžia, kad kuriant literatūrą jai labai svarbu yra girdėti pasakotojo balsą, kaskart vis kitokį ir tinkantį pasirinktam pasakojimui. Svarbiausias dalykas, anot autorės, išreiškiantis pasakotojo jautrumą yra net ne empatija, t. y. gebėjimas suprasti kitą, bet atjauta. Atjausti pasaulį, atjausti gyvūnus, atjausti savo kuriamus literatūros veikėjus, nes atjauta yra tas, kas sieja kūrėją, personažą ir skaitytoją, bendras susitikimo laukas, pagrįstas aukščiausiais emociniais išgyvenimais. Bet tuo pačiu Tokarczuk nuogąstauja, kad šiuolaikinis pasaulis, nors ir pasiūlo daugybę dalykų, bet jis plokštėja, banalėja, o literatūra vis labiau tampa šabloniška, žanrinė, atpažįstamai „saugi“ ir sunkiai konkuruojanti, tarkim, su kokybiškai serialais. „Tai reiškia, kad sutrik omūsų gebėjimas daugiapusiškai (konkrečiai, istoriškai, tačiau ir simboliškai, ir mitologiškai) dalyvauti įvykių grandinėje, vadinamoje mūsų gyvenimu. Gyvenimas kuriamas iš įvykių, tačiau tik tada, kai gebame juos interpretuoti, bandyti suprasti ir suteikti jiems prasmę, jie virsta patirtimi. Įvykiai yra faktai, tačiau patirtis yra kai kas nenusakomai kita. Būtent ji, o ne įvykiai, yra mūsų gyvenimo materija. Patirtis yra interpretacijos apdorotas ir atmintyje išsaugotas faktas. Ji remiasi tik tikru mūsų prote esančiu pagrindu, gilia reikšmių struktūra, nuo kurios atsispirdami gebame išskleisti savo gyvenimą ir nuodugniai jį tyrinėti (p. 229-230).“
 
Išties Jautrusis pasakotojas yra tai, kas iš esmės rašytojai O. Tokarczuk rūpi ne tik kaip literatūros kūrėjai, bet apima ir kai ką plačiau, sakyčiau, globalius dalykus, susijusius su Vakarų civilizacijos vertybėmis. Visų pirma, man šis esė rinkinys yra apie besikeičiantį pasaulį ir laiką, kuriame asmeniškai ir jautriai atsisveikinama su senuoju pasauliu ir su nerimu laukiama naujojo. Skaitymas yra pamatinis dalykas, kas žmogų verčia mąstyti pajungiant estetinius, emocinius ir protinius išgyvenimus. Pasaulyje, kuriame visi laukia greitų ir gerų rezultatų, kur iš tavęs tikimasi optimalumo ir produktyvumo, kur sunkiai belieka laiko ramiam skaitymui, paliekant pasaulio triukšmą ir banalybes, Jautrusis pasakotojas lyg ir primena, koks kartais yra turtingas lėtas pasaulio ir gyvenimo tempas, kiek daug jis suteikia išminties ir kokybės, gelmės. Man knyga patiko, prisižymėjau ją nuo pradžios iki pabaigos pieštuku – visko čia ir nepacituosi, bet visumoje ji yra apie meilę literatūrai ir knygų galią keisti išmintingai pasaulį.
 
Maištinga Siela 

Knyga: Olga Tokarczuk "Jokūbo knygos"

 

Olga Tokarczuk. „Jokūbo knygos“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, p. 792.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tačiau yra parašyta, kad verta domėtis Mesijais, net jei tai nevykėliai, ir bent papasakoti jų istorijas, o žmogus, triūsiantis šiame bare, bus prilygintas tam, kuris gilinasi į amžinąsias šviesos paslaptis (p.18).“

 

Metų skaitinys! Tikriausiai prieš imdamas šią lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knygą Jokūbo knygos (lenk. Księgi Jakubowe) su didžiule paantrašte apie religijas ir šalis, kurias kerta knygos pasakojimas, to ir tikėjausi – ilgos ir įspūdingos kelionės. Kai Lietuvoje pasirodė skaitytojų dėmesį patraukusi knyga Bėgūnai, iškart po Tarptautinio Bookerio laimėjimo daugelis nė nesapnavo, kokio masto rašytoja yra Tokarczuk. Netrukus įteiktas literatūros Nobelio apdovanojimas patvirtino, kad lenkų rašytojos kelias į lietuvišką knygų rinką buvo ilgas ir, tiesą sakant, nelengvas, nes, pasirodo, lenkai turi tokį lobį, o Lietuvoje plačiau apie tai sužinome tik jau po tarptautinių įvertinimų. Didžiausi nuopelnai yra, žinoma, vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris jau ne vieną dešimtmetį verčia ir aistringai domisi autorės kūryba (šiuo metu autorius verčia dar vieną rašytojos romaną). Manau, išversti Jokūbo knygas buvo pragariškas darbas, knyga Lietuvoje paskelbta metų verstine, visur pristatomas kaip fundamentaliausias rašytojos kūrinys, opus magnum, tyrinėjantis Europos ir Lenkijos istoriją.

 

Iš tikrųjų net nežinau, kaip aprašyti šią knygą ir ją vertinti. Beveik 800 puslapių veikalas – iššūkis rankoms, nes tenka laikyti ne knygelę, o knygą-plytą. Knygos struktūra susideda iš 7 atskirų knygų: Rūko knyga, Smėlio knyga, Kelio knyga, Kometos knyga, Metalo ir sieros knyga, Tolimos šalies knyga, Vardų knyga. Visai kaip ir septynios Hario Poterio dalys, tačiau tai ne kokia fantastinė literatūra, o istorinis romanas, kuriam, tiesa, netrūksta nei mistikos, nei magijos, nei bauginančių dalykų. Sakyčiau, romanas faustiškas, juvelyrinis, nes autorė kiekvieną žingsnį stengiasi grįsti ne fantazija, o istoriniais išlikusiais šaltiniais. Daugiausia pasakojimas telkiasi į baroko laikotarpio pabaigą Abiejų Tautų respublikos lenkiškojoje dalyje, kurioje jau nuo seno gyveno žydai. Būtent žydų kultūra, jų raštas, kalba ir padiktavo ne tik knygos struktūrą, bet ir atvirkštinę puslapių numeraciją, kas, sakyčiau, visai netrukdė skaitant.

 

Istorija pirmiausia skaitytoją nukelia į 1752 metus, į Rohatyną Podolėje, kur iškart lyg kokioje matricoje ima kerotis kelios siužetinės istorijos, kurioms lemta susijungti, susitikti, išsiskirti ir viena kitą papildyti. Tų siužetinių atskirų linijų – čia nutrūkstančių, čia vėl atsirandančių – knygoje yra tiek daug, kad vargu, ar verta jas skaičiuoti, nes daugelį galų tiesiog atpažinsite. Nepamirškite turėti su savimi prieigos prie interneto, nes tam tikrų istorinių papildomų žinių teks pasiieškoti patiems, kitaip skaitymas bus komplikuotas ir ne visai skaidrus.

 

Pagrindinis veikėjas – žydas Jokūbas Leibovičius Frankas gimęs tuo laikotarpiu, kada visuomenėje visi laukė pranašo, apokalipsės, pasaulio pabaigos ženklų, šiandien tai atrodytų absurdiška. „Meiro apsisprendimą leistis į kelionę nulėmė skruzdės, kai intensyviai apie visa tai bemąstydamas pamatė, kaip skruzdės ropoja stalo koja, tvarkinga vora, ramiai ir drausmingai [...] Tai ženklas, nusprendė jis patenkintas (p. 660).“ Panašiai ir pas krikščionis, nes Barokas kontrreformajos paveiktose šalyse įgalina mintį, jog netrukus žemiškasis pasaulis žlugs. Netrukus Jokūbas, būdamas pietinėse turkų ir islamo paveiktose šalyse ima vienyti čionai atsibasčiusius žydus ir skelbti antitalmudistines idėjas, kad Jokūbas yra naujasis žydų išganytojas. Negana to, jis netgi žydus atveda prie krikščionybės ir netgi pakrikštija. Iš tikrųjų Olga Tokarczuk, remdamasi istoriniais šaltiniais ir mistiniais įrašais, kuria tiek Jokūbo prieštaringą asmenybės paveikslą, tiek naują sektantišką žydiškos ir krikščioniškos frankistų religinę atmainą. Pastarąją, atrodo, kuria ne vien Jokūbo galia, bet ir susiklosčiusios paradoksalios Lenkijos ir visos Europos politinės, ekonominės ir kultūrinės situacijos. Istorija apima maždaug 30 metų, įsigalint Apšvietai, proto amžiui, padalinant Abiejų Tautų žemes bei Prancūzijos revoliucija.

 

Iš vienos pusės romanas nušviečia sudėtingą to meto religinę ir politinę situaciją, apie kurią, tenka pripažinti, beveik nieko nežinojau. Nesumeluosiu sakydamas, kad romanas labai žydiškas, tad iškart rekomenduočiau skaityti tiems, kurie domisi ne tik holokaustiškąja žydų istorija, bet ir europinės dalies žydų ilgaamže istorija, nes Jokūbo knygose yra tokių paradoksų ir pikantiškų dalykų, kad sunku patikėti, jog taip galėjo išvis būti.

 

Tiesa, prisirankiojau visokiausių citatų, kurias maniausi panaudosiąs šioje recenzijoje, tačiau atsivertęs užrašus suvokiau, jog tai daryti smulkiau yra beprasmiška, nes kiekvienos citatos kontekstus, netgi labai skirtingus, tektų komentuoti. Noriu pasakyti, kad mane asmeniškai visoje šioje istorijoje jaudino Jokūbo asmenybė ir jo įtaiga aplinkiniams. Jį didžiausiose gyvenimo kelionėse lydi atsidavęs amžininkas Nachmanas, kuris vėliau po krikšto, kaip ir daugelis pasekėjų, pasikeis žydišką vardą į lenkišką. Jis aistringai užrašinėja slapta Jokūbo gyvenimą ir keliones. Nors abu vyrai vedę (tą darys ne kartą), tačiau autorė nežinia, ar interpretuodama, ar susidarydama įspūdį iš Nachmano įrašų, daro prielaidą, jog Nachmanas mylėjo savo dievaitį ir fiziškai, o Jokūbas jaunose dienose taip pat tikriausiai buvo linkęs paeksperimentuoti: „Ar jis cibulis? – klausia Molivda Nachmano, žiūrėdamas į Hešelį. Taip turkai vadina dvilyčius. Dievo taip aprūpintus, kad gali būti laikomi ir moterimi, ir vyrai (p. 609).“ LGBTQ temos užuominų romane yra ir daugiau, ir jie akivaizdžiai brėžia punktyrą tarp veikėjų prigimties ir prieštaringų religinių misijų ir idėjų.

 

Olga Tokarczuk

Bene labiausiai keista atrodė, jog Jokūbas iš esmės kuria ne tik religiją ir galvoja kaip Mozė apie tautą ir išganymą, bet leidžia sau tiek daug, kad protu nesuvokiama, kodėl jam taip puikiai sekasi prasmukti ir visada išlikti gyvam. Jokūbas moteris renkasi iš artimųjų savo draugų žmonų, verčia ir kitus vyrus santykiauti su kitų žmonomis. Man tai priminė libertinus, tam tikra prasme juk tai yra daugpatystės sekso komuna, kurioje Jokūbo valia kuriama santuokos laimė. Panašiai kaip XX amžiuje populiaraus indų guru Ošo (angl. Osho) meditacinėje judėjimo bendruomenėje. Įdomiausia, kai net gyvendamas Brno mieste, dabartinėje Čekijoje, pagyvenęs Jokūbas iš Varšuvos kviečiasi žindyves ir geria jų pieną bei smaginasi, o aplinkiniai jį laiko Mesiju, naujuoju pranašu, kuris teigia, jog kabala išsikvėpė, jog po Mesijo atėjimo dingo visos talmudinės tiesos, jos nebegalioja. Romane yra ir visiškai absurdiškų Jokūbų liudijimų: „Jei tu to nežinojai, vadinasi, nieko nežinai, – sako Jokūbas suirzęs. – Dovydas ir Šabtajus slapta buvo moterys. Išganymas neįvyks kitaip, kaip tik per moterį. Dabar aš tai žinau, ir tam esu čia. Nuo pasaulio pradžios man vienam, niekam kitam, yra patikėta mergelė, kad ją saugočiau (p. 263).“ Logiškai mąstant, Jokūbas įtikėjęs savo mintimi apie moters Mesijos atėjimą, santykiauja su jomis, turi vaikų, bet ar tai nėra bėgimas nuo savo homoseksualumo? Vietomis minima, kad sekso sugulovės pasakojo, jog iš tikrųjų Jokūbas turi du penius. Jo seksualinis elgesys, manyčiau, turėjo labai didelės įtakos elgesiui. Aišku, tokia prielaida menka, nes trūksta istorinių liudijimų. Nachmanas ir ištikimiausi bendražygiai su vaikais ir žmonomis, netgi senieji žydai tiki Jokūbu, atrodo, lyg šis žmogus turėjo šamaniškos galios hipnotizuoti. Tokį įspūdį galima susidaryti ir iš to, kaip jis savo kalėjimą Lenkijoje po teismo per kelerius metus paverčia savo sektos namais. Kaip taip įmanoma? Įdomu ir tai, kad patį Jokūbą kamuoja epilepsija, kurią Nachmanas savo raštuose įvardija apie „dvasios įėjimą į kūną“.

 

Dar vienas ryškesnių romano veikėjų yra, žinoma, lietuvių kilmės Molivda, kuris nukeliauja į salas Viduržemio jūroje, užsiima jūreivyste, galiausiai apsistoja pas turkus ir susipažįsta su Jokūbu, seka jam iš paskos. Autorė įterpia ir lietuviškosios Žečpospolitos geografinių šeimos istorijų, tad sunku patikėti, jog tai vyksta XVIII amžiaus viduryje, kad žmonės taip įdomiai gyveno. Iš vienos pusės Molivda primena renesansišką žmogų, kuris keliauja vienas, nebijo iššūkių, pasižymi erudicija, tačiau tuo pačiu, kaip ir daugelis, kurie atsiduria šalia Jokūbo, negali jam atsispirti. Įdomūs lenkų baroko poetės Elžbietos Družbackos susirašinėjimai su klebonu Benediktu Chmeliovskiu, kuris buvo pirmosios lenkų enciklopedijos autorius, kai laiškuose išsiskiria jų požiūriai dėl lenkų ir lotynų kalbos vartojimų. Autorė netgi šiuos laiškus pavertė kalbotyros disputu.

 

Jokūbo knygos atskleidžia beprotišką Jokūbo sėkmę ir jo asmens prieštaringumą. Kas iš tikrųjų buvo tas frankistas? Beprotis nušvitęs žmogus, kuris nesuprato protu savo galios ir todėl kėlė sumaištį? Tikras mistikas ir kerėtojas, savo misijon patraukęs šimtus protaujančių ir išsilavinusių žmonių? Ar tai revoliucionierius? O gal tik menkysta, įtikėjęs savo didumu ir reikšmingumu? Šie klausimai kyla nuolat skaitant romaną. O autorė aiškinti nesistengia, ji būtent ir perteikia tų istorinių šaltinių kontrastingą liudijimą, iš kurių mums belieka „nusilipdyti“ savąjį Jokūbą. Pabaigoje autorė, išsireikšiu metaforiškai, tarsi numeta kraujo lašą ant Europos žemėlapio, kuris pasklinda per žemes, valstybės, epochas, masonus ir t. t. Atrodo, jog Jokūbą seniai visi pamiršo, tačiau kiek jis žydų teisininkų, galvotų verslininkų atvedė skirtingose šalyse prie labai svarbių valstybinių galios aparatų, kas galutinai performuoja Europos veidą. Frankistai pasklinda visur.

 

Knygos skaitymas, tiesa, buvo nelengvas ir komplikuotas. Pradėjęs karštomis vasaros dienomis nė nesitikėjau, kad užbaigsiu lietingą spalio dieną. Kai kada išties patyriau skaitymo transą ir smalsumą, žavėjo autorės erudicija, su kokiu emociniu intelektu ji apdoroja skirtingų šaltinių jungtis, kaip išryškina istorines asmenybes, paverčia jas įdomiomis, tačiau kai kada knyga tapdavo sunki kančia, tekdavo ir sukandus dantis skaityti išdrikusias, čia pat dūžtančias ir besilipdančias į vientisą matricą, istorijas, kurias jungia priežasties ir pasekmių ryšiai. Jokūbo knygos be galo daugiasluoksnis, nelengvas, bet turtingas, įmantrus, įdomus bei aistringai ambicingas XVIII amžiaus Vidurio Europos, kuriai priklausome ir mes, veidrodis. Mums dažnai atrodo, jog Baroko laikotarpiu, Klasicizme bei Apšvietos pradžioje įvykę įvykiai yra tokie seni, kad neturi pasekmių šiai dienai, deja, skaitant kolosalųjį Jokūbo knygas tampa aišku, kad vieno žmogaus sprendimas gali lemti ištisos Europos istoriją, o Mesijai gali gimti kas dešimtmetį ir gerti kavą Briuselyje arba žiaumoti čebureką Palangoje karštą rugpjūčio dieną.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Praamžiai ir kiti laikai"

 Olga Tokarczuk. „Praamžiai ir kiti laikai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 256.

Sveiki skaitytojai,

Ketvirtoji lietuviškai skaityta Nobelio ir Booker International laureatės lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knyga man asmeniškai tapo Praamžiai ir kiti laikai (lenk. Prawiek i inne czasy). Pirmoji leidimo jau nebebuvo galima gauti – bibliografinė retenybė, todėl Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leisdama šios rašytojos knygas perleido ir anuomet pirmą Vyturio Jaručio išverstą knygą, kuri, beje, kas seka goodreads.com puslapį, yra įvertinta aukščiausiu Olgos Tokarczuk parašytų knygų reitinge.

Neslėpsiu, kad anuomet Bėgūnai padarė nepaprastą literatūrinį įspūdį ir visos istorijos konceptas, struktūra ir idėja buvo grandioziškai intelektualūs ir be galo įdomūs. Po to sekusios knygos Dienos namai, nakties namai bei Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus atrodė kiek paprastesnės, tokios jaukesnės, beveik moteriškų apyvokos namų magijos jaukumu dvelkiančios istorijos. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie Praamžius, kurie nepaprastai man priminė ankstesnes dvi knygas, tačiau tenka pripažinti, kad tai tikriausiai po Bėgūnų labiausiai patikusi rašytojos knyga, kuri nepaprastai gražiai ir magiškai suausta per gyvenimo ir mirties filosofinį lygmenį.

Olga Tokarczuck tikriausiai labai mėgsta provincijos gyvenimą, jau trečia knyga, kur pagrindinis veiksmas vyksta kaimiškoje Lenkijos vietovėje. Šįkart toji vieta – Praamžiai, kurie nuo pat knygos pradžios mistiškai nupasakojami kaip itin ypatinga vieta, apjuosta Baltės ir Juodės upių, nupasakota jos geografinė pagal artimiausių apylinkių gyvenviečių padėtį. „Praamžiai yra prie šių dviejų upių ir prie tos trečiosios, kuri gimsta iš abipusio geismo. Upė, atsiradusi Batlės ir Juodės santakoje prie malūno, vadinasi Upe ir toliau teka romi ir laiminga (p. 7).“ Upė neatsitiktinai tampa viena svarbiausių pasakojimo kraštovaizdžių elementų, bet ir žmonių geismų, paties gyvenimo metafora. Juoda ir balta – kontrastas, prieštaraujančios ir viena kitą traukiančios jėgos, vyro ir moters meilė galiausiai tampa geismų ir troškimų varomąja veikėjų jėga.

Istorija šioje mistiškoje pietvakarinių Lenkijos žemių dalyje pasakoja apie kelias žmonių persipynusias kartas, kurias sujaukia Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Istorija prasideda tradiciškai nuo to, kad į karą iškeliauja sveiki vyrai, o kaimuose lieka moterys ir pasiligoję, neįgalūs žmonės. Bėga laikas, gimsta vaikai, vyrai su patirtu karuose siaubu grįžta namo, vėl bando kurti gyvenimus, vėliau jų vaikai įsimyli kaimynų vaikus, ateina Antrasis pasaulinis karas ir vėl cikliškai kartojasi panašūs įvykiai. Šiuo atveju O. Tokarczuk man primena XX amžiaus lietuvių rašytojus, kurie būtent taip per gyvenimo ir istorinių įvykių tėkmę gana panašiai pasakoja apie žmonių gimimą, augimą, naujų šeimų sukūrimą, skriaudas ir senatvę. Toks „prie žemės“ palinkęs žmogaus likimas, kuris labai priklauso ne tik nuo to, kas vyksta pasaulyje, bet ir nuo to, kokioje vietovėje gyvena, kaip paklūsta visatos harmonijai, žmogaus ir gamtos sandraugai.

Olga Tokarczuk 

Įdomi pati knygos struktūra – daug smulkių skyrelių, todėl knyga atrodo kaip laikų atlasas, tačiau šioje knygoje laiko sąvoką galima prilyginti pačiam gyvenimui. Pavelo, Misios, Rutos, Izidoriaus, Varpenės, Stasės, malimo malūnėlio, sodų ir kitų daiktų laikas suvokiamas kūrinyje iš skirtingų perspektyvų, tačiau iš jų būtent rašytoja sujungia vientisą harmoningą ir magišką pasaulį, kuris žavi įvairiapusiškumu, logiškumu, ramumu netgi tada, kai Praamžius užima vokiečiai, o vėliau ir rusai. Esminė šio pasaulio filosofinė mintis, kad visi yra be galo svarbūs, netgi jeigu atrodo ir nesvarbūs. Ant knygos viršelio pavaizduotas kavos pupelių malūnėlis neatsitiktinis, jis tampa pavyzdžiu išskleisti tą esminį, kartais žmogaus protui nesuprantamą, pasaulio sąrangos prasmę. Juk gali būti, teigia pasakotojas, kad kavos malūnėlis yra visa ko prasmė ir, jeigu jo nebūtų, nebūtų nieko: ką mes žinome apie daiktų prigimtį, viską vertindami ribotu žmogaus protu? Lygiai taip pat kaip Praamžis, lygiai taip, kaip ir bet kuris šioje istorijoje esantis personažas, kadangi visi yra vieni su kitais susieti didingame Visatos kamertone ir iškritus vienam iš konteksto, sugriūtų visas pasaulis. Iš tikrųjų ši filosofinė idėja aidi iš laiko į laiką, persiduoda nuo personažo kitam personažui ir toji tvyranti jungiamoji filosofinė idėja tampa lyg ir paguodos klijais, atperkančiais visus tuos sunkius, skaudžius Praamžių žmonių likimus.

„Įsivaizdavimas savo esme yra karyba, tiltas, jungiantis materiją su dvasia. Ypač kai tai daroma dažnai ir intensyviai. Vaizdas tuomet virsta materijos lašais, įsiliejančiais į tekantį gyvenimą. Kartais pakeliui jame kas nors deformuojasi ir keičiasi. Taip išsipildo žmonių troškimai, jeigu, žinoma, yra pakankamai stiprūs. Deja, ne visuomet iki galo taip, kaip buvo tikėtasi (p. 94).“

Pasakotojas pasakodamas apie Praamžių gyventojus nuolat ieško tam tikros visko paaiškinančios struktūros. Štai nesveikam gimusiam ir per gimdymą apkeistam Izidoriui, kuriam nelemta būti su Ruta, atranda ketveriukės pasaulio struktūros paaiškinimą (Šiaurė, Pietūs, Vakarai, Rytai; ugnis, žemė, oras, vanduo ir kt.), o dvarponis mistinėje knygoje Ignis fatuus pradeda žaisti žaidimą, bandydamas suvokti, kaip Dievas sukūrė pasaulį ir kaip galima iš vieno pasaulio patekti į kitą. Šie Biblija grįsti pasaulio modeliai iš esmės koreliuoja ir su Rutos parodytu Izidoriui pasaulio ribomis, kad viskas, kas kada nors egzistavo ir vyko, vyko tik Praamžiuose, o žmonės, kurie mano, kad gyvena Brazilijoje, Paryžiuje ar kovoja pasauliniuose karuose tėra tik sustingę laiko erdvėje ir iš tikrųjų tik sapnuoja Praamžių paribiuose, kol nusprendžia grįžti atgal. Man tos magiškos struktūros labai patiko, kadangi jos filosofiškai papildo bendrą knygos idėją apie mums nematomas pasaulio sąrangos dalis, kadangi žmogus yra veikiamas proto, o protas visada veikia per atskirtį nuo pasaulio.

Visgi žvelgiant į veikėjų pasiskirstymą, autorė juos suskirstė į racionaliuosius, kurie nesuvokia Praamžių kaip ypatingos vietos ir tuos, kuriems šis pažinimas prieinamas. Miške apleistoje dūminėje apsigyvena valkatėlė Varpenė ir ji augina dukrą Rutą, o lygumose – Genovefa, kurios pradeda naujas savo kartas, kurioms lemta susitikti. Varpenė mylisi su mistine miškų būtybe, o Genovefa ištikima savo iš karo grįžusiam vyrui. Du atskiri pasauliai – miškų ir laukų, juoda balta ir t. t. dvipolinėmis jėgomis paremtas pasakojimas dar labiau išskleidžia, kad tie kontrastai atrodantys žmogaus protui kaip nesuderinamos skirtybės iš tikrųjų pasaulio harmonijos vyksme tėra tik spalvos išsiskiriančios ir vėlei susiliejančios (kaip upę!).

Praamžiai ir kiti laikai romus ir magiškas pasakojimas, papasakotas su visažiniška atjauta apie žmones XX amžiuje, apie nykstančius ir vėlei atsikuriančius santykius bei daiktus, kurie šoka savo laike visatos harmoningą šokį. Knygos meninį klodą praturtina Biblijos ir filosofijos pertransformuotos idėjos, kurios Olgai Tokarczuk padeda sukurti savitą pasaulį. Rašytoja instinktyviai eksperimentuodama kūrinio sąrangos idėjomis randa savitą literatūrinį prieskonį ne tik šioje knygoje, bet apskritai visoje savo kūryboje. Praamžiai ir kiti laikai, mano subjektyvia nuomone, yra vienas geriausių Olgos Tokarczuk kūrinių, žiūrėsime, kokia bus Jokūbo knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus"

Olga Tokarczuk. „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 264.

Sveiki, skaitytojai,

Ketvirtoji lietuviškai pasirodžiusi Nobelio ir Tarptautinio Booker laureatės Olgos Tokarczuk (g. 1962) knyga Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus (lenk. Prowadź swój pług przez kości umarłych) gimtojoje šalyje pirmąkart pasirodė 2009 metais, tačiau tarptautiniu mastu buvo pastebėta tada, kai šis romanas buvo įtrauktas į Tarptautinį Booker trumpąjį sąrašą. Už lietuviškai išverstus Olgos Tokarczuk geriausius ir garsiausius kūrinius turime būti dėkingi vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris šiuo metu rengia ir patį storiausią rašytojos kūrinį Jokūbo knyga.

Išties Bėgūnai vienu metu buvo kone viena geriausių išverstų grožinės literatūros romanų, kurio idėja sukurti teksto „bėgimą“ filosofiniame lygmenyje ir taip pabėgti per pasakotojus ir laikmečius nuo demono, išties darė didelį įspūdį, kad griebiau kitą rašytojos romaną – Dienos namai, nakties namai, kurį perskaičiau, bet taip ir likau nesupratęs, ką tuo kūriniu turėjau pajusti ir suvokti. Atrodo, lyg ir parašyta savitai, lyg ir gerai, tačiau vientisos istorijos, idėjos liko pernelyg futuristinės ir tik dalinai besijungiančios į bendrą istorijos sąrangą. Galimas daiktas, kad knygą perskaičiau per greitai, lyg kokį įprastą romaną, tad reikėjo pamažu, apmąstant autorės teksto kūrimo strategiją, galbūt romanas tuokart būtų pasirodęs kitoks.

Štai Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, kuris pavadintas pagal anglų poeto William Blake (1757-1827) eilėraščio eilutę, iš tikrųjų, priešingai nei Dienos namai, nakties namai, išlaiko vientisą pasakojimo struktūrą ir, atrodo, kur kas tradiciškesnio epinio pagrindo kūrinys. Jungiamoji pasakojimo grandis – kriminalinė istorija, kuri toli gražu netipinė ir neprimena populiariųjų skandinaviškų detektyvų. Istoriją skaitytojams pasakoja ponia Janina Dušejko, senyva anglų kalbos mokytoja, gyvenanti atokioje pietinės Lenkijos dalyje, plynaukštėje, kur matosi vos kelios trobelės, todėl į darbą ji važiuoja savo Samurajumi (automobiliu). Neįtikėtina provincija, šalia Čekijos pasienio, nuolat akcentuojama kaip vėjų ir tamsaus slegiančio dangaus gyvenvietė, todėl romano atmosfera iš dalies primena gotišką, niūrų ir tamsų užkampį, juolab kad nemažą romano įvykių vyksta žiemą, kai nužudomas pirmasis vietos gyventojas, Janinos vadinamas Didžioji Pėda.

Geografinė padėtis, kaip ir žvaigždžių išdėstymas, knygoje yra labai svarbus. Iš pasakotojos dažnai jaučiame, kad ji itin simpatizuoja Čekijai, tiek jos žemei, tiek žmonėms, tiek jų kalbai. „Ne, ne, žmonės mūsų šalyje nemoka organizuotis ir kurti bendruomenių, net su baravyko vėliava. Esame neurotikų individualistų kraštas, kuriame kiekvienas, vos atsitrūkęs tarp kitų, ima mokyti, kritikuoti, įžeidinėti ir rodyti savo neabejotiną viršenybę. Manau, kad Čekijoje yra visai kitaip. Ten žmonės sugeba ramiai diskutuoti ir niekas su niekuo nesivaidija. Net jei norėtų negalėtų, nes jų kalba netinkama vaidytis (p.180).“ Čekija – rojus, Lenkija – pragaras, du skirtingi politiškai, filosofiškai ir metafiziškai apibrėžtos šalys, pasaulių ribos.

Janina – neįtikėtinos biografijos vienišė moteris. Dirba anglų mokytoja, kamuojasi skausmais, tačiau ji buvusi inžinierė, stačiusi Lenkijoje ir Sirijoje tiltus, taip pat Lenkijos kūjo metikė vicečempionė, atrodo, visos tos veiklos ir profesijos jai labai praverčia, bet knygoje labiausiai akcentuojama jos gebėjimas sudaryti horoskopus. Per nešiojamajame kompiuteryje esančią astrologinę programą ji sudarinėja vietos gyventojų asmeninius horoskopus ir netgi sprendžia mirštančiųjų bylas, tiesa, savamoksliškai, o ir tiek policininkai, tiek aplinkiniai jos nelaiko itin rimta. Būtent tas susipriešinimas tarp kandžios ir įžvalgios bobelės, kurios galva prigrūsta astrologinių matematinių lentelių ir vietinių analitinio, niutoniškojo mąstymo, kuriuo vadovaujasi kriminalų tyrėjai ir atsiranda trintis, dažnai pasakojime sužaižaruojanti ironiškai.

Pati Janina kitų akimis mato save kaip neurotišką seną moterį, kuri rašo pareiškimus, nuolat visus skundžia ir skundžiasi, tipiškas senyvos viskuo nusivylusios senos senmergės įvaizdis, kuris romane tampa labai apgaulingas, tačiau neišduosiu kodėl. Pagrindinė veikėja linkusi keisti pasaulį savo galvoje, suteikia metafizinio „svorio“ savo astrologiniais paaiškinimais, klijuodama tiek gyvūnams, tiek žmonėms, tiek daiktams savo sugalvotas pravardes, manydama, kad žmonės tiesiog turi sau netinkamus vardus. Bet kokiu atveju, Olga Tokarchuzk, kurdama ponios Dušejko charakterį, rėmėsi provincialių moteriškaičių bruožais. Kai kada Janina Dušajko labai priminė Alinos Bronsky Paskutinės babos Dunjos meilė veikėją, kuri turi savitą pasaulio matymą, neieško žodžių kišenėje ir į sunkumus stengiasi retsykiais pažiūrėti ironiškai ir ciniškai, negailėdama savęs. Retsykiais veikėja Janina atrodo komiška tik dėl to, kad leidžia sau atrodyti šiek tiek išprotėjusiai, pavyzdžiui, kai ji kalbasi eiguliu Vilko Akimi apie kiškių žudymą, ji pasiūlo: „ Galėtume mėtyti jiems kontraceptinius preparatus, kad daugiau nebesidaugintų, užuot juos žudę (p. 187).“  Janina dvelkia anarchistės įvaizdžiu, kovotojos už tiesą; ji nevalgo mėsos, atjaučia stirnas, šernus, iš fermos pabėgusias lapes ir kai kada atrodo, kad gamtos visuminis pasaulis jai kur kas svarbesnis už žmonių. Galiausiai ji trokšta bausmės ir keršto, Janina pati pradeda vykdyti teisingumą...

Olga Tokarczuk

Janina turi savo pasaulio matymą ir atsakymus į visus klausimus, ji savita, įdomi ir patraukli kaip literatūrinė veikėja: „Dažnai susimąstau, kodėl mums patinka tie, o ne kiti žmonės. Ir turiu šiuo klausimu Teoriją. Ogi todėl, kad mūsų kūnas instinktyviai siekia tam tikros idealiai harmoningos formos. Renkamės žmones su tokiomis savybėmis, kurios galėtų mus papildyti šio idealo link. Evoliucijos tikslas yra grynai estetinis, jai nė motais joks prisitaikymas. Jai rūpi grožis – kad kiekvienas pavidalas pasiektų tobuliausią formą (p. 126).“ Nesu tikras, ar pati rašytoja irgi taip mano, nesutikčiau ir su Janinos pasaulėžiūra, nes kas yra estetika ir grožis, kuris veda evoliucijos link, manding, tai tėra tik visuotinai sutartas epochos normatyvas, kuris kinta, jeigu kalbėsime apie žmones.  

Maždaug knygos viduryje jau maždaug galėjau nujausti, kur link rašytoja pasuks ir toji detektyvinė linija kažin nėra kokia itin išmoninga. Kur kas romane svarbiau, kaip visa tai papasakojama, kaip sujungiami du skirtingi pasauliai – racionalusis niutoniškasis ir metafizinis, juslinis, pagrįstas įžvalgomis ir nuojauta – dvasinis ir kur toji riba viename ir kitame pasaulyje, kur randasi tiesa ir teisingumas. Romanas primena dualistinio pasaulio koncepciją, pagrįstu susiskaldymu ir susipriešinimu. Viena ryškiausių racionalaus ir iracionalaus pasaulio susikiršinimo išreikštų aspektų yra ponios Dušejko konfliktas su medžiotojais.

Romano pabaigoje mokytoja yra pakviesta į katalikišką renginį, kur iš klausyklos aukštai pamokslą sako vietos kunigas, taip pat priklausąs medžiotojų sąjungai. Viena galingiausių ir įtaigiausių knygoje esančių scenų, kurios iš esmės atspindi dar prieš karantiną Lietuvoje kilusį žaliųjų ginėjų ir medžiotojų konfliktą, kada įstatymais buvo mėginta įteisinti legalias pramogines medžiokles „vardan tradicijų ir populiacijos stabilizavimo“. Gyvūno žudymo aktas Janinai yra tiesiog kriminalas, tai nužudyti gyvybę, o štai kapelionas tauzija iš klausyklas apie žmogaus šeimininkavimą gamtoje, kuris remdamasis teisingumu (o kas tai yra tarp žmonių? tas teisingumas?) reguliuoja gyvūnų populiaciją, tačiau akivaizdu, kad žmogui, linkusiam žudyti ir numaldyti kaltės jausmą Dievo vardu kaip tobulesniam tvariniui suteikta galia valdyti Žemę, Janinai sukelia pasišlykštėjimą (kaip, beje, ir man kaip skaitytojui). Dievo vardu įsteigtos žudynės, įprasmintos įstatymais tampa išprotėjusio ir neteisingo, iškrypusio žmogaus gyvenimo būdu ir būviu, su kuriais veikėja negali susitaikyti. Kur tada yra teisingumas ir prasmė, kai žemėje vyksta „legalus“ pragaras? Manding, tai romanas apie moralę, perteiktas filosofine idėja: jeigu blogis įsibrauna net į šventovę, vilkas avies kailyje, tada regintieji turi imtis Linčo teismo, patys stabdyti šį nevaldomą blogį. Bet kokiais būdais ir įrankiais? Ar įmano širdies šviesa išlikti švariu, kovojant su neteisingu pasauliu? Daug moralinių ir filosofinių klausimų kelia šis Olgos Tokarczuk romanas.

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus – tai daugiasluoksnis romanas, kuriame Olga Tokarczuk derina populiariosios literatūros kanonus, juos pertransformuoja, išlaikydama įtampą ir paverčia savito literatūrinio pasaulio vaizdiniu. Būtent dėl savito meninio pasaulio ir yra vertinga ši autorė. Atrodo, romanas visomis prasmėmis turėjo būti provincialus, juk veiksmas vyksta atokiame kaime (visai kaip romane Dienos namai, nakties namai), žmonės, atrodo, turėjo būti nieko neišsiskiriantys vietiniai, jeigu ne girtuokliai, tai išsilavinimo ir pasaulėžiūros prasme žemos kultūros. Galiausiai lietuviško prasigėrusio kaimo čia nerasite, veikiau gerai ES pinigais išlaikomą infrastuktūros suręstą naująją provinciją, kurioje jau randasi (kaip ir Lietuvoje) visai kitokios istorijos, biografijos ir asmenybės, o galiausiai astrologijos skaičiuokle aiškinanti moterytė pasaulio reiškinius atrodo tiek pat įdomi, kaip koks Michel Houellebecq romanuose nusipenėjęs ir buržuazinio snobizmo pertekęs nihilistinis veikėjas. Gal romanas ir nepranoko Bėgūnų, tačiau susiskaitė intriguojančiai lengvai ir, atrodo, įtaigesnis už Dienos namai, nakties namai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Dienos namai, nakties namai"

Olga Tokarczuk. „Dienos namai, nakties namai“ – Vilnius: Strofa, 2007 – 287 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kas Jums yra delikatesas? Cepelinai su palydytais riebiais kiaulienos lašinių spirgiukais ir grietine? O gal traškios ir gaivios salotos su graikiniais riešutais? Kiekvienam tikriausiai pagal skonį, kultūrinę aplinką, kurioje augome, ir taip pat sąmoningumo lygį, ką ir kaip dėti į burną ir mėgautis. Būtent žodis „delikatesas“ yra vienas iš atraminių žodžių lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) romano Dienos namai, nakties namai (lenk. Dom dieznny, dom nocny) atgalinėje viršelio pusėje. Išrankiems, išskirtiniams literatūroms gurmanams šis romanas tikriausiai bus omaras su krevetėmis, ką ne kasdien galima pasitiekti ant savo stalo.

Paskutiniuoju metu po Tarptautinės Booker ir Nobelio pergalės „apšviesta“ lenkų autorė Olga Tokarczuk labai sudominta lietuvių skaitytojų. Pernai lietuviškai pasirodęs romanas Bėgūnai, įvertintas Booker premija, daugelio literatūros apžvalgininkų įvardyta kaip viena geriausių metų verstinių knygų. 2007 metais Vyturys Jarutis išvertė ir pristatė kiek senesnę autorės knygą Dienos namai, nakties namai, vadinamąjį, delikatesą.

Tiesą sakant, šis romanas kaip ir Bėgūnai yra nevienadienė knyga, reikalaujanti taip pat įdėmesnio skaitymo, susikaupimo ir atsidavimo. Lyginant su Bėgūnais, jau tampa panašu, kad galima apčiuopti ir įvardyti tai, ką galėtume pavadinti Olgos Tokarczuk rašymo ypatumais: savita stilistika, romano fabula, pasaulio regėjimo ir perteikimo daugiabriauniškumas, magiškasis realizmas. Būtent žodis durstinys būtų antrasis raktažodis, norint nusakyti šį kiek keistą, neįprastai įdomų romaną. Kaip ir Bėgūnai, taip ir Dienos namai, nakties namai, pasižymi nechronologiniu, kiek chaotišku pasakojimo audiniu, kuriame sudėliota skirtingų pasakojimų dėlionė, pastarosios tai nutrūksta, tai pratęsiamos, tai vėl nutrūksta, tai vėl sugrįžinamos, bet jau kiek kitais pasakojimo rakursais. Iš atskirų pasakojimų fragmentų autorė nulipdo savitą pasaulio pajautos, pasaulėvaizdžio modelį, kurį būtų galima pavadinti kaip priežasčių ir pasekmių magiško atsikartojimo ir pasikartojimo diachroniniame laike.

Pagrindinė pasakojimo ašis yra pasakotoja, kuri vasaras praleidžia su vyrų gana atokiame pietvakariniame Lenkijos kaimelyje. Pasakotoja labiausiai akcentuoja savo ir keistos perukų gamintojos kaimynės Martos santykius, kasdienybės veiklas. Staiga istorija sutrūkinėja, į ją įterpiamos kitos istorijos, kurios siekia miestelio įkūrimo laikus, Viduramžius, Antrąjį pasaulinį karą ir absoliučiai išgalvotas, nerealias istorijas, sumišusias su vietos padavimais, kaip antai mokytojas, kuris pavirsta vilkolakiu. Vienu rakursu atrodo, kad tai žiauri kafkiška metamorfozės istorija, o kitoje plotmėje tai filosofinis pasakojimas apie žmoguje esančias ir nenuspėjamas prigimties pasireiškimo formas. Vilkolakis mokytojas Ergo Sum karo metais, kad išgyventų, valgė žmogaus lavoną, toji mintis jo neapleidžia visą gyvenimą, o kartą perskaitęs Sokrato eilutę apie žvėries prigimtį žmoguje pats tampa tos idėjos vergu, o kartu ir išlaisvina susikaupusį psichologinės traumos pūlinį.

Iš esmės viso romano filosofinė ašis yra dualumas – naktis ir diena, gėris ir blogis, karas ir taika, klestėjimas ir nuosmukis, vyras ir moteris. Dualumo pasaulyje viskas šiek tiek sąlygota, tai realybė yra sapnas, tai sapnas yra realybė, todėl teksto paviršiuje atrodo, kad tai grynų gryniausias trūkinėjantis postmodernistinis tekstas; tokia literatūra buvo gana gyvybinga ir Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje, kada rašytojai, atsisakę tvirto epinio pasakojimo, ėmė ieškoti fragmentuotų, nutylėtų pasakojimo būdų, kurdami daugiareikšmes „iškandžiotas“ istorijas. Beje Olgos Tokarczuk romanas irgi parašytas dešimtajame dešimtmetyje, tačiau priešingai nei daugelis lietuvių to meto prozos kūrinių, Olgos Tokarczuk romanas pasižymi užbaigtumu, vaizduojančio savito pasaulio modelį, paremtu lenkiškosios kultūros atributais, tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, kad kai kada net prasiveržusiais pagoniškaisiais ir krikščioniškaisiais pasaulio paaiškinimo būdais, kurie, priešingai nei būtų galima tikėtis, vienas kitam neprieštarauja, bet papildo.

„Ir dar sykį turiu pakartoti – mūsų pasaulis apgyvendintas miegančiaisiais, jie numirė ir sapnuoja, kad gyvena. Štai kodėl pasaulyje vis daugiau žmonių – jį užpildo miegantys mirusieji, jų gausėja, o tikrų žmonių, tų, kurie gyvena pirmą kartą, vis dar nedaug. Visoje šioje sumaištyje niekas iš mūsų nežino ir negali žinoti, ar jis yra tas, kuris tik sapnuoja gyvenimą, ar jis gyvena iš tikrųjų (p. 137).“

Olga Tokarczuk

Kurdama dualumo principu pasakojimą, Olga Tokarczuk man priminė serbų rašytojo Milorad Pavič magiškojo realizmo literatūrą. Rašytojas savo trumpame romane Vidinė vėjo pusė taip pat kūrė sapno ir realybės kryžminimo principu siurrealistinį pasakojimo durstinį, įtraukdamas Europos šalių istorinius kontekstus, ypač Viduramžius. Olga Tokarczuk taip pat gręžiasi į Viduramžius, čia ji pasakoja apie šventąją kankinę, kuri gyvenimo pabaigoje tapo pabaisa, o jos gyvenimo istoriją perrašo jaunas vienuolis, trokštantis tapti moterimi, šis pasakojimas teigia, kad visa mūsų istorija yra tik mistinė interpretacija, nuolatinis perpasakojimas, keičiant detales ir netgi įvykius. Vėlgi turime realumo pagrindą ir atspindžius, todėl atrodo, kad visas romanas iš esmės yra apie atspindžius, nepagaunamus ir nerealizuotus troškimus keisti save ir pasaulį. Vyrai ieško savyje moteriškumo, moterys vyriškumo ir taip šiose magiškose pietvakarinių lenkų žemėse tęsiasi gyva istorinė civilizacijos aistrų grandinė.

Autorė nemažai filosofuoja pasitelkdama istorines kelionių žinias, kai kurios teksto vietos iš tikrųjų verčia suklusti ir pagalvoti apie tai, ką paprastai keliautojo turisto akis praleidžia, nepastebi: „Šveicariški stogai yra vieni gražiausių pasaulyje. Čerpes ten gamina iš ypatingo, spalvoto, molio ir nėra stogo, kuris būtų vienalytis savo spalva. Plokštumos mirga marga, net stebina, kiek atspalvių gali turėti paprastas molis. Atrodo kaip mozaika. Šveicarijos viešbučiuose visuomet reikia imti kambarius viršutiniuose aukštuose ir pro langus gėrėtis nuostabiais stogais. Čerpės čia klojamos ne kaip Silezijoje, pynimu, o kaip žuvies žvynai, todėl namai atrodo kaip didžiulės žuvys pilvais į viršų, išmestos į krantą iš kažkokių neįsivaizduojamų jūrų (p. 202).“

Kas romane sudaro lenkiškojo kultūros tapatumo įspūdį? Būtent maži mikrokultūriniai elementai kaip autorės perteikti musmirių receptai, gamtos aprašymai, kurie visada šiek tiek magiški, dreifuojantys ties siurrealizmu. Romane esti ir tas prasigėręs, savęs neatradęs kaimas, pavyzdžiui, ilga girtuoklio savižudžio istorija atrodo tokia kasdieniškai įtaigi ir atsekama pagal lietuviško kaimo realijas, kad nekyla klausimas, jog autorė puikiai žino ir išmano provincijos gyvenimo realijas, tų realijų priežastis.

Kitą vertus romanas nė iš tolo neprovincialus, priešingai – pasižymi universaliomis temomis, įskaitant ir socialinę lytinę tapatybę, taip pat istoriniais čekų, vokiečių ir lenkų santykiais, žydų slėpimu namuose, internetas, kuriame žmonės savo dienoraščiuose viešai publikuoja sapnus... Visa tai sukuria daugiasluoksnė, per laiką nusidriekusi pasakojimų orkestruotė, kurios pagrindinis uždavinys atskleisti vienos vietovės vaizdinį iš įvairių laikmečių perspektyvų, su istoriniais besikeičiančiais politiškais ir mentališkais liudijimais, suliejant mitą, legendas, padavimus su realiais įvykiais ir iš to išgaunant tą tirštą neapčiuopiamo ir iki galo nepaaiškinamą žmogaus egzistencinę pasaulėjautos būseną.

Panašiai kaip ir Bėgūnuose, taip ir šiame romane autorė palieka begalės intelektualių aliuzijų į šventuosius raštus, į, atrodo, visiškai ezoterinius, rytų filosofijai būdingus, o kartu ir marginalams, bohemos atstovams būdingo hipiškos laisvės proveržio, tačiau čia pat liejasi svarbūs politiniai ir istoriniai elementai ir visa tai kažin kokiu stebuklingu būdu – dualumo principu – priešprieša įgauna grįžtamojo ryšio poveikį ir sukuria įspūdį, kad šitame tirštai tamsiame, gotiškų spalvų pasakojimų durstinyje randasi priešybių harmonija. Nekasdienė knyga, kurią nebuvo lengva skaityti, tačiau visuminis romano vaizdas atsiveria užvertus knyga kaip peizažas nuo aukšto skardžio: kiek žmogus gali pakelti to slėpiningo pasaulio stebuklų ir jais patikėti, netgi gyventi?

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Olga Tokarczuk "Peilininkų psalmė" (iš knygos "Dienos namai, nakties namai")

Sveiki, skaitytojai,

Beskaitydamas Olgos Tokarczuk romaną „Dienos namai, nakties namai“, kurį išvertė Vyturys Jarutis, aptikau šitą įterptą eilėraštį, kuris yra kaip antikristo malda kančios ištroškusiems žmonėms, pastarieji romane vadinami peilininkais. Tai tokia savotiška kitoniška filosofija, paremta kančia. Paprastai galima sakyti, kad tai antimalda, kuria net nesidalyčiau, jeigu beskaitant lėtai ir įsidedant į galvą tuos žodžius nebūtų aplankęs keistas suvokimas, kad per trūkumą, negatyvą galima šitaip aiškiai pamatyti gausos, sotumo ir klestėjimo prasmę.

Kontrastas leidžia „sudurstyti“ dualumo – nakties ir dienos, gėrio ir blogio, nuosmukio ir pakylėjimo – dalims ir iš esmės suvokti mūsų tam tikrus ciklus. Labiausiai man patinkančios eilutės – „karas, nuo kurio visuomet prasideda taika / badas, kuris duoda pradžią sotumui. Nuolat mesdamiesi Dievui dėl gausos, kartais pamirštame atskaitos tašką tai gausai ir klestėjimui įprasminti ir ją patirti. Labai įdomu, tad dalijuosi su Jumis šiuo atradimu, gal kam pravers.

Peilininkų psalmė

Žemė visa bergždžioji

palaimintos tuščios įsčios

pašlovinta visa, kas negimdo

šventas irimas, trokštamas nuosmukis

žiema nuostabiai bevaisė

tušti riešutų kevalai

išdegusios laukymės su medžių stagarais

sėklos, nukritusios ant akmens

atšipę peiliai

išdžiūvusi upė

žvėris, kuris ryja kitų jauniklius

paukštis, kuris minta kito paukščio kiaušiniais

karas, nuo kurio visuomet prasideda taika

badas, kuris duoda pradžią sotumui

Šventoji senatve, mirties aušra

laike, kurs esi kūne pagautas

mirtie staigi, netikėta

mirtie, išminta lyg brydė per žolę.

daryti, bet negauti rezultatų

veikti, bet nieko nejudinti

stengtis, bet nieko nekeisti

iškeliauti, bet nieko neprieiti

kalbėti, bet neišleisti garso.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Wiesław Myśliwski "Akiratis"

Wiesław Myśliwski. „Akiratis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 584 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lenkų literatūra šiemet mano knygų lentynoje trimituoja pačiais aukščiausiais sąskambiais. Iš vienos pusės po Booker International premijos griebiau Olgos Tokarchuk Bėgūnus, o šiandien jau žaviuosi ir dar vienu ypatingu lenkų literatūros korifėjumi Wiesław Myśliwski (g. 1932), kurio romanas Akiratis (lenk. Widnokrąg) vos tik pasirodęs 1996 metais Lenkijoje iškart pelnė šedevro titulą ir autoriui  po metų atnešė Nikės literatūrinę premiją. Man iki šiol nežinomas šiuolaikinis lenkų literatas ne kartą verstas į lietuvių kalbą. Lietuviškai turime ir kitus jo pripažintus romanus Traktatas apie pupelių gliaudymą ir Paskutinis išdalijimas.

Gana ilgai skaičiau Akiratį, tad belieka tik patvirtinti internetinius gandus, kad tai ne komercinis skaitalas, kurį gali perskaityti per kelis vakarus. Tai lėtos tėkmės, tyliai tyvuliuojantis filosofinėmis spalvomis pasakojimas apie berniuką, jaunuolį Piotrą Antrojo pasaulinio karo metais ir pirmasis dešimtmetis po karo. Struktūriškai romanas susideda iš dešimties ilgų skyrių, kuriuos galėtume apibrėžti kaip apsakymais, susijungiančiais į vieną pasakotojo pasaulio reginį, o kartu ir pasaulėvaizdį, akiratį, kuris perteiktas sklandžia ir skambia kalbėsena.

Pasakojimas prasideda įspūdinga autoriaus galia pasakoti iš detalių lipdomą pasaulį, ritmiškai aštrinant, pasiekiant aukštąsias natas ir vėlei ridenant pasakojimą prie lėtumo, į buitiškosios filosofijos „išrišimą“. Po kiemą slampinėjantis gaidys paskerdžiamas šventiniams šeimos pietums. Kaip kiekvienas gaidžio kūno dalį griebia iš katilo, valgo mėsą ir čiulpia kaulus, taip galima nupasakoti apie žmogaus būdą, jo hierarchiją šeimoje. Nesuklysiu sakydamas, kad tai patriarchalinės, tradicinės šeimos modelis, kada vyrai išmaitina šeimas, nors visas stabilumas priklauso nuo moters namuose, o šalia dar gaudžia karo sprogimai.

Romiame pasakojime centre – Piotro giminė, jų istorijos, kraustynės iš kaimo į miestelį kalnuose, šeimos problemos, šunelio Kručeko istorija, seserų Rožės ir Emilijos Ponckų, užsiėminėjusių prostitucija, gyvenimai. Tai augimo filosofija, pasakojimas, kad ir koks atrodytų panašus į tylų tekėjimą ir primintų, sakykim, Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškelius ar iš dalies Vaižganto Pragiedrulius, didysis Akiračio žavesys yra su kalbos galimybėmis perteikti augančio berniuko akiratį, jo sudėtingą gyvenimo brandą, šeimos filosofijos perėmimą, kaip jis ilgai ir hiperbolizuotai perteikinėja tam tikras mizanscenas, atskleisdamas plačius veikėjų psichologinius aspektus.

Romanas pasižymi ritmišku pasakotojo kalbėjimu, muzikalumu, kurį perteikė, mano akimis, puikus vertėjas Vyturys Jarutis, išvertęs ir Olgos Tokarchuk romanus. Pasitelkęs tarmišką kalbėseną vertėjas perteikia senovinę kai kurių veikėjų kalbėseną, ypač Piotro senelio, todėl romane gausybė savitų balsų, kiekvienas veikėjas turi savo kalbėjimo kodą, sakinio ir minties struktūrą, tad vertėjui labai padėjo tarmių leksinė ir sintaksinė raiška perteikti provincijos žmonių mentalitetą, o kartu ir jau išnykusios, istorijon nugarmėjusios XX amžiaus žmonių kultūrinius, socialinius akiračio aspektus. Žinoma, gerame romane, kitaip ir negali būti, tačiau tai iš esmės daro gana didelį įspūdį tiems skaitytojams, kurie griebia iš lentynų naujausią verstinę literatūrą ir vis aptinka taip taisyklingai viską išverstą, tad ima ir nustebina, koks grožis ir išmintis slypi nuo bendrinės kalbos pamatų atspurusiuose tarmių pavyzdžiuose, kad netgi susverdėji, ar neverta vėlei pakilnoti apdulkėjusias XX amžiaus chrestomatijas, kur Žemaitė, Biliūnas, Vaičiulaitis ir Vaižgantas...

Wieslaw Mysliwski

Vienas įspūdingiausių pasakojimų, žinoma, buvo apie šunelį Kručeką, kurio akį kažin kas per karą išmušė ir taip įskaudino Piotro dėdę, kad šis faktas tapo jo teisybės ieškojimo varomuoju varikliu. Žinoma, už to slypi karo piktžaizdės, kad nekaltas šunelis ir tas kenčia ir yra žudomas, negana to, kad žmonės fronte krenta kaip musės, tačiau dėdė tarsi „įsikanda“ į Kručeko akį, kurį tikriausiai bus išmušęs tas pats kaimo burmistras. „...gal sielvartas dėl tos išmuštos Kručeko akiesreikalavo atminties tvarumo, ir kaip sykis dėdei pasitaikė tas burmistro kapas, nes atminties tvarumas yra sielvarto matas, o sielvartas tai juk niekas kitas, kaip orus ir kantrus žmogaus ryšys su pačiu savimi (p. 184).“

Akiratis romane turi ne vieną reikšmę. Tai tarsi pasakotojo kupolas, platus pasaulio patirčių pasaulėvaizdis, bet kartu tai ir atminties, formavusios asmenybės kapinynas. „Ir tiesą sakant, gal tik mirus dėdei Vladekui supratau, kad niekada ir nepaikau šios vietos. Nes kaip yra ženklas man, kur esu, nors tai jų kapai. O kažin net, ar ne čia ir yra mano akiračio vidurys, nes tik šičia galiu pajusti tą skaudų dilgesį, kaip įkandin jų mirštu ir aš, o ne tik pasaulis aplinkui mane. Ir dar taip visiškai paprastai, kasdieniškai, jog tas dilgesys perauga į susižavėjimą, tarsi štai stovėčiau akis į akį prieš didžiausią grožio paslaptį. Man norisi tiesiog pasinerti į tą mirimą kaip į žydinčią pievą ir žiūrėti į saulę, gęstančią virš manęs (p. 188-189).“

Knygoje apstu kasdieniškos išminties perlų, kuriuos išėmus iš romano tėkmės, manau, drąsiai būtų galima laikyti sentencijomis, gyvenimo išminties lobynu: „Matyt, suprasti yra sunkiau nei kentėti. Kas žino, gal tai aukščiausias kančios laipsnis (p. 314).“

Atrodytų, kad knyga apie Antrojo pasaulinio karo metus turėtų iš esmės kalbėti apie karą, tačiau jis tampa tik tolimu fonu, paveikiančiu Piotro šeimą. Apie išvežtus žydus kalbama nedaug, jis tik gabalėlis pasakojimo monolito, kaip kad Kručeko akis. Kur kas ilgiau, pavyzdžiui, pasakojama apie pamestą batą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip istorija apie pamestą batą, bet pasakoja apie motinos užsispyrimą, tam tikrą atšiaurumą ir slepiamą gyvenimo neteisingumo pyktį; motina atsiplėšusi nuo vyro ir sūnaus velka lagaminus į priekį, ragindama neatsilikti, tarsi namiškių neprisileidžia per arti. Arba jos maniakiškas būdas skolinti receptus, juos kaupti tarsi tai būtų jos rūpinimosi ir meilės kalba.

Perskaičius romaną dar ilgai atmintin pasilieka sukurto pasaulio iliuzija, jos detalės, tarsi visi veikėjai tebegyventų XX amžiuje, savo lėlių namelyje. Netgi miestelio laiptai, dėl kurių kamavosi Piotro tėvas, (nes jo širdis buvo silpna), tampa filosofiniu pamokymu, tam tikru gyvenimo kopimo simboliu, kada po daugel metų pats Piotras vedasi tais pačiais laiptais savo sūnų ir supranta anuomet nesuprasto tėvo būsenas. Ranka vedanti ranką, karta keičianti kartą ir viso to akiračio plėtimo, suvokimo mastas tiesiog stebina, kaip stebina ir autoriaus gebėjimas taip aiškiai išsakyti egzistencines pajautos prasmes. Žinoma, romanas taps tikriausiai vienu geriausiu kūriniu skaitytu šiemet. Tai be galo muzikalus, kruopštus ir išmintingas pasakojimų durstinys, kuris jautriai, kartais netgi graudulingai sugeba suvirpinti skaitytojo emocijų stygas. Užvertęs romaną pagalvojau: „Velniai rautų, kur toji lenkų literatūra buvo iki tol? Matyt, už akiračio. Kaip gerai, kad pasirodė pačiu laiku.“

Jūsų Maištinga Siela