Europos etninės ir kultūrinės grupės bei jų požymiai: baltai, keltai, helenai, uralo-finai, slavai, lotynai, germanai, šiauriečiai (nordikai)

 

***

 

Germanai istoriškai siejami su indoeuropiečių kalbų grupe ir buvo plačiai paplitę Centrinėje bei Šiaurės Europoje. Jų visuomeninė struktūra rėmėsi genčių sąjungomis, kuriose didelį vaidmenį vaidino kariai, ištikimybė vadui ir žemdirbystė. Kultūriškai jie pasižymėjo stipriomis mitologinėmis tradicijomis ir unikalios runų rašto sistemos naudojimu, o jų migracijos laikotarpiu smarkiai paveikė Europos žemyno politinį žemėlapį ir vėlesnių valstybių formavimąsi.

 

Šiauriečiai, dar žinomi kaip vikingų eros atstovai, pasižymėjo išskirtiniais jūreivystės ir laivybos įgūdžiais, kurie leido jiems tyrinėti ir prekiauti tolimuose kraštuose. Jų kasdienybė buvo glaudžiai susijusi su atšiauriu klimatu, todėl jie išvystė gebėjimą prisitaikyti prie sunkių sąlygų, taip pat turėjo gilias tradicijas, susijusias su prekyba, amatais ir skandinavų panteonu. Jų socialinė struktūra rėmėsi laisvųjų ūkininkų bendruomenėmis, tačiau buvo griežtai suskirstyta hierarchiškai.

 

Slavai yra viena didžiausių Europos etnolingvistinių grupių, istoriškai susiformavusi Rytų ir Vidurio Europoje. Jiems būdinga stipri žemdirbystės kultūra, gilus ryšys su gamta ir bendruomenišku gyvenimo būdu, kuris atsispindi tautosakoje, dainose ir papročiuose. Slavų gentims vystantis, jos sukūrė įvairias kunigaikštystes, kurios vėliau peraugo į didingas valstybes, išlaikiusias savitą identitetą per bendrą kalbinį pagrindą ir sudėtingą istorinę patirtį.

 

Lotynai, kilę iš Apeninų pusiasalio, suformavo Romos imperijos branduolį, tapusį Vakarų civilizacijos pamatu. Jiems būdinga itin išvystyta teisėtvarka, inžineriniai pasiekimai bei biurokratinė sistema, kurios per šimtmečius plito visoje Europoje. Lotynų kultūra akcentavo pilietiškumą, miestų plėtrą ir architektūrinį monumentalumą, kartu palikdama didžiulį palikimą kalbos, filosofijos ir politinės minties srityse, kurios iki šiol daro įtaką modernioms visuomenėms.

 

Helenai (senovės graikai) yra žinomi kaip Vakarų kultūros filosofijos, mokslo, teatro ir demokratijos pradininkai. Jų visuomenė buvo organizuota į polius – nepriklausomus miestus-valstybes, kuriose buvo skatinamas intelektualinis smalsumas, menas ir sportinės varžybos. Helenų pasaulėžiūroje dominavo grožio, harmonijos ir proporcijų paieškos, kurios ryškiai atsispindėjo tiek jų architektūroje, tiek literatūroje, padėdamos pagrindus daugeliui šiandieninių mokslinių disciplinų.

 

Keltai buvo plačiai paplitusi indoeuropiečių tautų grupė, gyvenusi didelėje Europos dalyje iki Romos ekspansijos. Jie garsėjo savo meistriškumu metalo apdirbimo srityje, ypač ginklų ir papuošalų gamyboje, bei turėjo sudėtingą dvasinę sistemą, prižiūrimą druidų luomo. Keltų kultūra pasižymėjo stipriomis žodinėmis tradicijomis, unikaliais meniniais motyvais (pavyzdžiui, sudėtingais mazgų raštais) ir karinga, tačiau kartu meniškai raiški prigimtis.

 

Baltai yra viena seniausių indoeuropiečių kalbinių grupių, istoriškai įsikūrusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Jiems būdinga itin archajiška kalbinė struktūra, išsaugojusi daug senųjų indoeuropiečių prokalbės bruožų, bei stiprus ryšys su mitologija, gamtos religija ir agrarine kultūra. Baltų bendruomenės istoriškai vertino savo teritorinį vientisumą, turėjo savitą paprotinę teisę ir iki pat krikšto laikų išlaikė unikalų dvasinį bei pasaulėžiūrinį identitetą, glaudžiai susijusį su miškais, vandens telkiniais ir žeme.

 

Uralo-finai (arba finougrai) yra etnolingvistinė grupė, kurios kilmė siejama su šiaurės ir rytų Europos miškų bei tundros zonomis. Jų kultūra istoriškai rėmėsi klajoklinio ar pusiau sėslaus gyvenimo būdo elementais, medžiokle, žvejyba ir glaudžiu ryšiu su aplinkine gamta. Ši grupė pasižymi specifine kalbų šeima, kuri radikaliai skiriasi nuo indoeuropiečių kalbų, o jų pasaulėjautoje itin svarbią vietą užima šamanizmo elementai, gilus miško pažinimas ir ištvermė atšiauriame šiauriniame klimate.

 

Maištinga Siela

#19 Bašaras (Bashar): Mozės kontaktas su ateiviais, anunakiai, pilkųjų DNR, kodėl žmonės serga Alzheimerio liga, žmonijos gyvenimo trukmės ilgėjimas

 

Sveiki!

 

Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.

 

Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos atvaizdas.

 

Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia, kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.

 

Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“ ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.

 

Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“ procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.

 

Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“ yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia, kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle, buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo pačių genetinius pažeidimus.

 

Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“ pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene, tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.

 

Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę, Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę: jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas „čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso patiria organizmas.

 

Šis biologinis pokytis nėra tik individualus pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius 50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80 metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.

 

Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese, kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats – aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai, kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik drįstame patikėti savo intuicija.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 174: "Aš gimiau sukurtas, numergztas mailėje"

 

Sveiki,

 

Interneto vandenynas atnešė šį paveikslėlį ir pamaniau: taip, tegu bus dalis šios dienos pozityvumo įrašas.

 

Galvoju, kad pagarba šiandien gyvybei nepaprastai nuvertinama, palikta intymioje zonoje, tarsi lyg ir savaime suprantamu reiškiniu, tačiau pagarba gyvybei apskritai visiems, kas yra aplinkui ir kokie jie visi (įskaitant ir mus pačius) įvairūs, belieka nusilenkti kūrėjui ir jo genialumui, džiaugtis viskuo, kas sukasi apie mus visomis vaivorykštės spalvomis.

 

Maištinga Siela

#10 Bašaras (Bashar): Anunakiai (anunaki), Adomas ir Ieva, laboratorijos, žmogaus sukūrimo istorija, Biblija, DNR

 

Sveiki,

 

Tęsiu Bašaro, kurį galima vadinti aukštesniųjų sferų būtybe, čenelingą per žmogiškąjį pavidalą žinias. Įdomu tai, kad informacija visiškai neprieštarauja kitų srautų informacijai.

 

Bašaras teigia, kad Anunaki yra ateivių civilizacija, kuri maždaug prieš 500 000 metų genetiškai modifikavo Žemėje gyvenusį Homo erectus padermę, sukurdamas dabartinę žmonijos formą – Homo sapiens. Ši modifikacija buvo atlikta Artimuosiuose Rytuose, įterpiant Anunaki DNR, siekiant sukurti pakankamai protingą darbinę jėgą, kuri padėtų jiems kasti auksą. Auksas buvo reikalingas Anunakiams jų pačių planetos atmosferos ir klimato reguliavimui. Tuo tarpu hominidai, kurie nebuvo genetiškai pakeisti, evoliucionavo lygiagrečiai, tapdami Sasquatch (Didžiapėdžiu arba kitaip vadinami Sniego žmonės) – būtybėmis, kurios, Bašaro teigimu, turi natūralesnį ryšį su gamta ir geba pasiekti tarpdimensines būsenas.

 

Pasak Bašaro, Anunaki paliko ilgalaikį pėdsaką žmonijos kultūroje ir genetikoje. Kai kurie Anunaki susimaišė su genetiškai pakeistais žmonėmis, o tai lėmė būtybių, kurias vadiname pusdieviais, atsiradimą. Iš Anunaki giminės, kuri turėjo nežymų mėlyną odos atspalvį, atsirado ir „mėlynojo kraujo“ ir karališkųjų linijų koncepcija, kuri vėliau tapo karalystės pagrindu. Be to, tam tikros biblinės istorijos, pavyzdžiui, Adomo ir Ievos istorija, yra Anunaki genetinės inžinerijos laboratorijų ir pirmųjų Homo sapiens kūrimo proceso supaprastintos metaforos (Edeno sodas – laboratorija). O Išėjimas iš Egipto buvo Anunaki, vadovaujančių žydams, kurie buvo jų pačių genetinio eksperimento rezultatas, veiksmas.

 

Bašaras pabrėžia, kad šiuolaikinis žmogus genetiškai vėl prisijungia prie savo Anunaki palikimo. Dėl Žemę pasiekiančių naujų vibracijų, anksčiau išjungti genetiniai parametrai dabar vėl įsijungia, leisdami atsirasti tokiam reiškiniui kaip sąmonės plėtimasis, psichiniai ir telepatiniai gebėjimai. Šis procesas reiškia, kad žmonės vėl tampa panašesni į savo kūrėjus, nors ir turi išlaikyti teigiamą vibracinę būseną, kad nekartotų kai kurių Anunaki klaidų. Bašaras užsimena, kad dabar čia nėra Anunaki originalia forma, bet teigia, kad Pilkieji yra tam tikros Anunaki frakcijos degradavusi forma, o kai kurie Anunaki evoliucionavo į Plejadiečius.

 

Galiausiai, Bašaras teigia, kad Anunaki paliko žmoniją, kai jų vyresnioji taryba, sužinojusi apie genetinį kišimąsi, atšaukė kontingentą iš Žemės. Nors neketino kištis toliau, jie jautėsi atsakingi ir teikė tam tikrą orientaciją ir mokymą per „angelus“ ir „dievus iš dangaus“, kad žmonija galėtų evoliucionuoti. Iš Anunaki garbinimo, kai jie leido save laikyti dievais, Bašaro teigimu, kilo visa religijos samprata, kuri pakeitė natūralų santykį su kūrinija. Bašaras nurodo, kad kai įvyks atviras kontaktas su kitomis civilizacijomis, žmonijai bus atskleista „tikra istorija“ – versija, atitinkanti tai, kuo žmonės nori būti ateityje.

 

Maištinga Siela

Kuo ypatinga lietuviška genetika ir lietuvių DNR? Tyrimai stebina: nesame tokie genetiškai panašūs su slavais

 

Maištinga Siela

 

Pasirodo, atsižvelgiant į naujausius archeogenetikos ir populiacinės genetikos tyrimus, lietuvių genetinė sandara atskleidžia stulbinantį Europos praeities vaizdą, metantį iššūkį tradiciniams istoriniams naratyvams, kurie lietuvius dažnai grupavo su slavais. Šie moksliniai atradimai rodo, kad lietuviai yra unikali genetinė „laiko kapsulė“, išsaugojusi bruožus, menančius periodus gerokai prieš atsirandant šiuolaikinėms Europos etninėms grupėms.

 

Lietuvių genetika išsiskiria nepaprastu Vakarų medžiotojų-rinkėjų (angl. Western Hunter-Gatherer) paveldo išsaugojimu, kuris siekia 88–100 % kai kurių genomų. Šis Ledynmečio kraujas yra toks pat, koks randamas 10 000 metų senumo skeletuose. Autosominiai tyrimai patvirtino, kad lietuviai genetiškai atsiskyrė nuo kitų Rytų europiečių populiacijų prieš maždaug 12 800 metų, dar iki susiformuojant slavų tapatybei. Šis unikalus genofondas išliko dėl geografinės izoliacijos – Baltijos regiono pelkės, tankūs miškai ir upės sukūrė natūralų barjerą, kuris neleido didelėms Neolito ūkininkų, atėjusių iš Anatolijos, migracijos bangoms transformuoti vietos populiacijos.

 

Nors motinos linijos išliko stabilios, lietuvių Y-DNR (tėvo linijos) atspindi du didelius, bet skirtingus įvykius. Apie 3000 m. pr. Kr. iš Ponto-Kaspijos stepės atkeliavo Jamos kultūros raiteliai, atsinešę bronzą ir genetinę signatūrą R1a Z280 haplogrupę, kuri šiandien randama 35–45 % Lietuvos vyrų. Antrasis srautas, maždaug apie 500 m. pr. Kr., buvo tylesnis – tai N1C haplogrupė, atkeliavusi iš Uralo ar Sibiro regiono per finougrų tautas, kurios atkeliavo prekybos keliais. Šis Sibiro žymeklis šiandien randamas 30–40 % Lietuvos vyrų ir yra genetinis derinys, retai aptinkamas Vakarų ir Pietų slavų bei germanų populiacijose, pabrėžiant genetinę distanciją.

 

Ypatingas genetinės studijos atradimas yra lietuvių motinos linijų (mtDNR) stabilumas. Haplogrupės, tokios kaip U5B, žymimos kaip vienos seniausių genetinės kilmės linijų Europoje, siekiančios Mezolitą. Nepaisant Y-DNR (tėvo linijų) svyravimų, atėjūnai iš stepių nesunaikino vietinių medžiotojų-rinkėjų, o susijungė su jomis, vesdami vietos moteris. Tyrimai patvirtina, kad lietuvių motinos kilmė išliko nepaprastai stabili net per didžiausius istorinius sukrėtimus, įrodant, kad moterys išliko įsišaknijusios savo žemėje.

 

Genetiniai duomenys kategoriškai paneigia idėją, kad lietuviai yra kilę iš slavų. Nors LDK elitas ilgus amžius kalbėjo slaviškomis kalbomis (gudų kanceliarine, vėliau lenkų), kaimo gyventojai prisilaikė savo kalbos, tradicijų ir genetinės sandaros. Skirtingai nei Lenkijoje ar Balkanuose, kur fiksuojamas iki 80 % Y-DNR populiacijos pasikeitimas, Lietuvos Y-DNR linijos išliko tvirtos. Be to, nustatyta, kad Šiaurės Rytų slavai (rusai, baltarusiai, ukrainiečiai) nepakeitė Baltus, o absorbavo – jų genofonde randama ta pati N1C haplogrupė, liudijanti apie Baltų genetinį palikimą tose teritorijose, todėl slaviška tapatybė dažnai buvo lingvistinė revoliucija, o ne genetinė migracija.

 

Genetikos tyrimai lietuvius apibrėžia kaip gyvą priešistorinės Europos liekaną, išlaikiusią genetinį unikalumą per tūkstančius metų. Ši unikalumas pasireiškia ir dabar tiriamais, ne iki galo paaiškintais bruožais, tokiais kaip didesnis raudonų plaukų alelių (10–12 %) pasiskirstymas, padidėjęs neandertaliečių genų srautas ir unikalios adaptacijos. Kartu su lietuvių kalba, kurią lingvistai laiko labiausiai archajiška gyvąja indoeuropiečių kalba, genetiniai atradimai patvirtina, kad lietuviai išsaugojo seną, izoliuotą ir labai reikšmingą Europos genetinio žemėlapio dalį, kuri, kaip manoma, buvo prarasta amžiams.

 

Maištinga Siela