#19 Bašaras (Bashar): Mozės kontaktas su ateiviais, anunakiai, pilkųjų DNR, kodėl žmonės serga Alzheimerio liga, žmonijos gyvenimo trukmės ilgėjimas

 

Sveiki!

 

Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.

 

Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos atvaizdas.

 

Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia, kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.

 

Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“ ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.

 

Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“ procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.

 

Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“ yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia, kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle, buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo pačių genetinius pažeidimus.

 

Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“ pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene, tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.

 

Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę, Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę: jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas „čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso patiria organizmas.

 

Šis biologinis pokytis nėra tik individualus pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius 50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80 metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.

 

Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese, kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats – aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai, kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik drįstame patikėti savo intuicija.

 

Maištinga Siela

#7 Bašaras (Bashar): undinės ir drakonai, plokščia žemė, Mandelos efektas, Sfinksas, Naska linijos, Gizos piramidės ir kt.

Sveiki,

 

Dar viena Bašaro (daugiadimensinės būtybės) žinia per žmogiškąjį kanalą.

 

Bašaras per kanalo mediumą Darryl Anka pristato platų dimensinės realybės paveikslą, pabrėždamas, kad daugelis žmonijos paslapčių gali būti paaiškintos per vibracijos ir sąmonės lygmenis, o ne vien fiziniais terminais. Jis pradeda aiškindamas, kad mitinės būtybės, tokios kaip undinės ir drakonai neegzistuoja dabartinėje fizinėje realybėje, bet yra kitų, aukštesnių ar šiek tiek pasislinkusių dimensijų gyventojai, kurie kartais gali persidengti su mūsų suvokimu. Panašiai paaiškinama ir Tuščiavidurės Žemės idėja: ji nėra fiziškai tikra, bet žmonės, netyčia patekę į dimensinius sūkurius, patiria alternatyvią realybę, kurią klaidingai interpretuoja kaip fizinę erdvę Žemės viduje. Toks paaiškinimas atskleidžia, kaip lengvai fizinė realybė gali būti iškreipiama neteisingai interpretuojant kitų dimensijų patirtis.

 

Tęsdamas dimensijų temą, Bašaras aptaria Plokščios Žemės teoriją ir Mandelos Efektą. Plokščia Žemė, pasak jo, tėra Žemės išraiška kitoje dimensijoje, tuo tarpu Žemė mūsų trimatėje erdvėje ir laiko dimensijoje yra sfera. Mandelos Efektas, kurį daugelis suvokia kaip kolektyvinės atminties klaidas, yra realus reiškinys, atsirandantis dėl nuolatinio realybės poslinkio. Kiekvieną kartą, kai individas persibrėžia dabartyje, jis iš tikrųjų keičia savo praeitį. Plečiantis sąmonei, žmogus gali prisiminti kelias „istorijas“ ar praeitis, kurios priklauso skirtingoms laiko juostoms, taip patvirtindamas realybės lankstumą ir tai, kad linijinis laikas yra tik sutartinė iliuzija.

 

Bašaras taip pat gilinasi į senovės civilizacijų palikimą ir jų ryšį su dimensijomis. Jis patvirtina, kad Sasquatch (Didžiakojai) yra pirminė hominidų forma, kuri, naudodama savo gamtos ryšius ir sąmoningą dėmesį, sąmoningai perėjo ir susiliejo su paralelinėmis realybėmis. Naska linijos Peru buvo naudojamos ne tik kaip ženklai, bet ir kaip geometrinės formos, atspindinčios matematinį fizinės realybės pagrindą, o svarbiausia – jos nurodo į dimensinius sūkurius, veikiančius kaip vartai. Tuo tarpu Didžiosios Gizos piramidės senovėje buvo naudojamos kaip įrenginiai, padedantys dvasininkams levitacijos būdu išeiti į astralinį planą ir gauti žinių, taip pat demonstruojant fizikos dėsnių lankstumą, kurį pasiekė senovės civilizacijos.

 

Bašaras pristato neįprastą požiūrį į kosminius objektus. Jis atskleidžia, kad Mėnulis nėra tuščiaviduris, bet buvo dirbtinai suprojektuotas po Žemės susidūrimo, siekiant palaikyti vibracinę ir gravitacinę pusiausvyrą, o jo viduje yra senosios bazės, kurias naudoja įvairios ateivių civilizacijos. Sfinksas iš pradžių atspindėjo Anubį ir stovi ant požeminės paslapčių kameros (dėžės), kuri bus atverta tik tada, kai žmonija pasieks aukštesnį vibracinį ir rezonanso supratimą, prognozuojama, kad tai gali nutikti iki maždaug 2050 metų. Netgi Biblijos elementai yra dekonstruojami: Sandoros Skrynia buvo komunikacijos prietaisas, kurį Mozei perdavė ateivių civilizacija, o 10 įsakymų iš pradžių buvo tik aukštesnės sąmonės gairės, kurios vėliau buvo iškraipytos.

 

Bašaro pasakojimas nuolat akcentuoja, kad esminė visko prigimtis yra vibracinė ir rezonansinė. Jis ragina žmones gilinti supratimą, kad atstumas yra iliuzija, o laikas ir erdvė yra tik šalutiniai sąmonės produktai. Gyvenant dabartyje ir veikiant pagal didžiausią asmeninę aistrą, be reikalavimų dėl rezultato, pakeliamas vibracijos lygis. Tai leidžia aiškiau pamatyti fizinės realybės struktūrą ir naudoti ją lanksčiau, įskaitant teorinę galimybę teleportuotis ar net pakelti kūną į orą, suvokiant, kad vieta yra objekto savybė, o ne vieta, kurioje jis egzistuoja. Visa tai priklauso nuo įsitikinimų aiškumo, o ne nuo pastangos ar galios.

 

Maištinga Siela