#20 Bašaras (Bashar): kaip veikia mirtis, Anunakiai, žmogaus DNR potencialas, tikrovės paralelės, karmos iliuzija, laiko suvokimas

 

Bašaras šiame įraše išsamiai nagrinėja egzistencijos prigimtį, teigdamas, kad mirtis nėra perėjimas į kitą vietą mechanine prasme, o veikiau vibracinis pasikeitimas, tarsi kanalo perjungimas televizoriuje. Jis aiškina, kad siela niekur neiškeliauja, nes visa erdvė ir laikas egzistuoja čia ir dabar, o atskirties jausmas kyla tik dėl mūsų riboto suvokimo, todėl kiekvienas žmogus, kada nors gyvenęs, išlieka esamoje realybėje, tik paslėptas nuo mūsų jutimų skirtingais dažniais, parodydamas, jog egzistencijos pagrindas yra nedaloma visuma.
 
Kalbant apie individualią sąmonę po mirties, Bašaras pabrėžia, kad asmenybė ir ego neišnyksta, o tampa platesnės sielos patirties dalimi. Mirties akimirkoje dažniausiai vyksta gyvenimo peržiūra, kuri nėra linijinis procesas, o greičiau visų patirčių visumos įsisavinimas, kurio metu siela pamato kiekvieną akimirką iš visų įmanomų perspektyvų, taip mokydamasi ir subalansuodama savo vibraciją prieš sekantį pasirinkimą, kas leidžia sielai išsaugoti visą sukauptą išmintį kaip nuolatinį resursą.
 
Šis procesas taip pat paaiškina karmą, kurią Bašaras apibūdina ne kaip bausmę, o kaip natūralų siekį judėti pusiausvyros link. Kadangi viskas egzistuoja vienu metu, bet kokia disbalanso forma, patirta per gyvenimą, yra tiesiog dalis visumos, kuri per sąmonės evoliuciją automatiškai siekia susibalansuoti, todėl teisingumas nėra išorinė represija, o gilus suvokimas, kad siela yra visatos dalis ir negali egzistuoti atskirai nuo jos harmonijos, transformuodama bet kokią negatyvią patirtį į būtiną pamoką.
 
Atsakydamas į klausimus apie žmonijos kilmę, jis patvirtina, kad Homo sapiens buvo genetiškai suprojektuotas prieš maždaug 350 000 metų per Anunakių programą. Ši programa buvo pagrindinis inžinerinis žingsnis, tačiau sielos į šią formą buvo pritrauktos natūraliai – per vibracinį rezonansą, nes jos ieškojo būtent tokio tipo „transporto priemonės“ ar kūno projekcijos savo temoms tirti. Siela neįeina į kūną, o projektuoja fiziškumą kaip įrankį patirti save, todėl fizinis kūnas yra tarsi projekcija sielos viduje, o ne siela tūno kūne, kas leidžia suprasti, jog mūsų biologija yra sudėtingas instrumentas, sukurtas specialiai sąmonės fokusavimui.
 
Nagrinėdamas nežemiškų civilizacijų klausimą, Bašaras atskleidžia, kad mūsų kosminė aplinka yra itin gyvybinga ir priklauso Tarpžvaigždiniam aljansui, kurį sudaro net 554 pažengusios civilizacijos. Jis pabrėžia, kad šiame tinkle esame ne vieni, o apie 90 % su Žeme šiuo metu kontaktuojančių būtybių yra itin aukštos vibracijos. Jis taip pat paaiškina, jog skraidančių objektų fenomenai dažnai kyla iš vibracinių technologijų, o avarijos, apie kurias žino žmonija, tėra specifinių technologinių procesų klaidos, kurios neatsiejamos nuo fizinės realybės ir kurios, paradoksalu, tapo pirmuoju impulsu šiuolaikiniam žmogui susimąstyti apie nežemišką gyvybę.
 
Žmonijos santykis su kosmosu ir jos genetika yra gilus ir teigiamas procesas, nors žmonės dar nevisiškai atskleidė visus Anunakių paliktus potencialus. Šiuo metu mūsų DNR yra tarsi užrakintų markerių rinkinys, kuriuos galima aktyvuoti plečiant sąmonę; mūsų nuolatinis troškimas tyrinėti kosmosą yra tiesioginis šios inžinerinės dovanos rezultatas. Be to, Bašaras pamini, kad Žemėje greta Homo sapiens visada egzistavo ir kitų humanoidinių rūšių, pavyzdžiui, majų civilizacijos atstovai, kurie atvyko iš kitų sektorių, patvirtindami, kad biologinė įvairovė visatoje yra platinama per panspermijos procesus, o ne tik per vieną evoliucinį kelią.
 
Bašaras taip pat griauna mitus apie tai, kad egzistuoja vienas linijinis gyvenimų kelias, vietoj to siūlydamas modelį, kuriame siela turi daugybę paralelių patirčių, vykstančių vienu metu. Paralelinės realybės yra tarsi identiški dvyniai – jie turi bendrą šaltinį, tačiau kiekvienas patiria savo unikalų gyvenimą. Tai reiškia, kad idėja apie reinkarnaciją kaip skolos grąžinimą praeities klaidoms yra tik linijinio laiko iliuzija; iš tiesų, mes tiesiog fokusuojamės į skirtingas, vienu metu egzistuojančias patirtis, kad greičiau pasiektume dvasinę pusiausvyrą.
 
Kalbant apie blogį ir destruktyvų elgesį pasaulyje, jis pateikia radikalų besąlygiškos meilės paaiškinimą, teigdamas, kad pati egzistencijos struktūra yra meilė. Tai reiškia, kad siela turi laisvę pasirinkti bet kokias ribas, net ir tokias, kurios veda į didžiausią tamsą ar nesąmoningumą, nes būtent per šį kontrastą ir nežinojimą sąmonė gali augti ir kurti naujas perspektyvas. Net psichopatija ar neigiami poelgiai yra tik netinkamai išmokti ryšio užmezgimo būdai, kyla iš sistemos, kurioje pamiršta, jog kiekviena būtybė yra palaikoma visatos.
 
Pagrindinė Bašaro žinia apie asmeninį tobulėjimą remiasi paprastumo principu, kurį jis vadina formulės laikymusi. Veikiant pagal savo aukščiausią aistrą, žmogus natūraliai pakelia savo dažnį ir tampa imlesniu visatos signalams, o tai leidžia visatai pačiai pasirūpinti detalėmis, todėl nereikia apsikrauti perteklinėmis instrukcijomis. Kuo mažiau mes kliudome šiam natūraliam srautui savo baimėmis ar nereikalingu sudėtingumu, tuo labiau mūsų realybė tampa sinchroniška ir palaikanti, leisdama atsiskleisti mūsų tikrajai prigimčiai.
 
Galiausiai, jis apibendrina, kad visa egzistencija yra skirta plėstis ir augti, o visatos plėtimasis yra tik šio dvasinio fakto atspindys fiziniame lygmenyje. Mes esame interdimensinės būtybės, kurios šiuo metu mokosi atpažinti savo pilną jėgą, o visos šios struktūros – nuo anapusybės iki sudėtingų genetinių programų ir 554 civilizacijų aljanso – tarnauja vienam tikslui: patirti save kaip besąlygišką, visada palaikomą ir neribotą sąmonės jėgą, kuri per laisvę rinktis kuria pačią realybę.

 
Parengė Maištinga Siela

Kanaluotoja Erin Lyons apie piramides šiaurėje, Epšteino bylą, vyriškumo ir moteriškumo balansą, demonus ir angelus

 

Šiame „Wisdom From North“ laidos epizode vedėja gilinasi į gilias egzistencines temas su buvusia Volstryto specialiste, o dabar – dvasine mokytoja Erin Lyons. Pokalbio metu nagrinėjamos temos apie dvasingumą, kolektyvinę sąmonę ir paslėptas realybės puses, pabrėžiant, kad priėmimas yra pirmasis žingsnis link tikrojo pabudimo. Erin kanaluoja „Šaltinį“, kuris teigia, jog dabartinė pasaulio situacija skatina stiprių, dažnai neigiamų emocijų bangas. Pasak „Šaltinio“, svarbu šių emocijų neignoruoti ir nebandyti jų nustumti, o leisti joms tinkamai cirkuliuoti per save, išgyventi jas kaip „dvasinį kurą“ ir vėliau paversti sąmoningais, prasmingais veiksmais.
 
Pokalbyje išsamiai nagrinėjama poliarumo ir vadinamųjų „žemesnių angelų“ samprata. Šios būtybės, pasak kanaluojamos informacijos, yra atsidūrusios maište prieš visą kūrimo procesą, nes neturi fizinio kūno, kurį turi žmonės. Jų tikslas – manipuliuoti žmonėmis, silpninant jų vibracijas per neigiamus sprendimus ar priklausomybes. Kai žmogus pasineria į žemą vibraciją, pavyzdžiui, per narkotikų ar alkoholio vartojimą, jis praranda savo valios autoritetą, o žemesnės vibracijos būtybės gali per jį patirti fizinio pasaulio pojūčius. Tokiu būdu vyksta nuolatinis „dvasinis karas“ mūsų dimensijoje, kuriame šios būtybės veikia kaip dažnis, prieinamas tiems, kurie su jais rezonuoja.
 
Viena svarbiausių pokalbio temų yra „melagingos šviesos matrica“ (angl. false light matrix), kurią „Šaltinis“ apibūdina kaip iliuzinę realybę, grindžiamą baime. Tai realybės versija, kurioje žmogus pamiršta savo dieviškąją prigimtį ir operuoja baimės pagrindu, jausdamasis tarsi „košmare“. Tačiau ši matrica nėra „tikra“ – tai tik energetinis tinklas, į kurį žmogus įsijungia savo mintimis ir įsitikinimais. Pabudimas reiškia perėjimą į „kristalinę matricą“, kai žmogus suvokia, jog pats yra savo realybės kūrėjas. Tai nėra pabėgimas nuo gyvenimo sunkumų, o suvokimas, kad žmogus niekada nebuvo auka, o pats dalyvauja kuriant kolektyvinę realybę.
 
Aptariant Epšteino atvejį, „Šaltinis“ pateikia provokuojantį požiūrį, teigdamas, kad jis buvo dvasia, sutikusi atspindėti dabartinę žmonijos būklę ir būti „makro veidrodžiu“ mikro patirtims, kurios vyksta kasdien. Ši informacija, pasak „Šaltinio“, nebuvo visiškai svetima žmonijos kolektyvinei pasąmonei – žmonės giliai viduje žinojo apie vykstančią prievartą, tačiau pasirinko nežiūrėti ir ignoruoti tiesą dėl saugumo jausmo. Epšteino byla traktuojama kaip priemonė, skirta pažadinti žmoniją iš ignorancijos būsenos, nes ignoruojant tiesą nebegalima pasiekti dvasinio balanso ir susigrąžinti savo galios.
 
Dvasinis pabudimas, pasak pokalbio dalyvių, reikalauja radikalaus požiūrio pokyčio – tai nėra vien „šviesa ir meilė“, tai yra visų įmanomų emocijų ir patirčių priėmimas. Meilė šiuo kontekstu apibrėžiama kaip visapusiškas supratimas, jog kiekviena emocija, net ir pati sunkiausia – liūdesys, pyktis ar neviltis – turi savo vertę. Tik priėmus visą žmogaus patirtį, įskaitant tai, ką mes vadiname „tamsa“, žmogus gali liautis jautęsis auka ir suvokti, kad viskas yra „Šaltinio“ dalis. Tai taip pat susiję su karminiu balansu: jei dvasia šiame gyvenime atsisako priimti kitą (pvz., kitą rasę ar lytį), ji gali sugrįžti kitoje inkarnacijoje būtent kaip tas „kitas“, siekdama patirti balansą.
 
Pokalbio metu paliečiama moterų ir jų energetikos tema. Teigiama, kad moterys savyje nešioja pačius gamtos dėsnius, o jų menstruacinis ciklas yra tiesiogiai susijęs su Mėnuliu. „Šaltinis“ pabrėžia, kad plačiai paplitęs naratyvas apie „nekontroliuojamus“ moterų hormonus ir emocijų svyravimus yra tikslinga rinkodaros bei propagandos priemonė, kuria siekiama susilpninti moterų pasitikėjimą savimi. Kai moteris mano, jog jos emocijos yra nekontroliuojamos, ji praranda pasitikėjimą savimi kaip lydere, o tai yra būtent tai, ko „tamsioji pusė“ siekia – išlaikyti planetą išbalansuotą.
 
Aiškinama, kad gamtos tvarkoje moteris yra natūrali lyderė, kuri vadovaujasi intuicija ir meile, o vyriškas pradas yra skirtas apsaugai ir aprūpinimui. Sveikas vyriškas pradas, anot „Šaltinio“, randa harmoniją ne kovodamas dėl valdžios, o pasiduodamas moteriškai lyderystei, kuri veda į meilę. Daugelis vyrų šiandien yra „išėję iš rikiuotės“, nes buvo programuojami neapkęsti moteriškumo, nors giliai viduje jį myli. Šis vidinis konfliktas sukelia kančią, o moterys, atgailaudamos savo lyderystę ir pasitikėjimą, gali padėti vyrams grįžti į savo tikrąją funkciją.
 
Kalbant apie vaisingumą bei sąmoningą motinystę, pokalbyje pabrėžiama, kad viskas priklauso nuo dvasinių sutarčių, o ne nuo linijinio laiko ar biologinių normų. Vaisingumo problemos dažnai kyla ne dėl fizinio kūno trūkumų, o dėl poreikio išmokti pasidavimo pamokas. „Šaltinis“ teigia, kad vaiko dvasia pati pasirenka laiką, kada ateiti, ir dažnai tai nutinka tada, kai moteris nustoja jausti gėdą ar spaudimą ir visiškai atsiduoda procesui, bendradarbiaudama su ateinančia siela.
 
Aptariant galimą „šviesos blyksnį“ (Solar Flash), „Šaltinis“ pateikia dvejopą interpretaciją: tai gali būti tiek fiziniai reiškiniai, tokie kaip masiniai elektros energijos tiekimo sutrikimai, tiek ezoterinis, vidinis milijonų žmonių pabudimas. Šis įvykis nėra vienas „magiškas“ momentas, o veikiau žmonių kolektyvinis šuolis į aukštesnės dimensijos realybę. Kiekvienas individas šią patirtį interpretuos pagal savo mentalinį pasirengimą ir būtinybę suvokti naująją realybę. Kontaktas su kitomis civilizacijomis – tiek ekstraterestrinėmis, tiek gyvenančiomis Žemės viduje ar vandenyse – taip pat yra susijęs su sąmonės lygio pakėlimu, kai žmonija išmoks priimti kitas būtybes be baimės.
 
Šiaurės regionas pokalbyje minimas kaip vieta, kurioje esama neatrastų Anunaki sukurtų piramidžių ir struktūrų, tarnaujančių kaip planetos energetiniai tinkleliai. Šios struktūros, kurios ateityje bus atrastos, rodo, kad mūsų istorija ir kūryba yra gerokai sudėtingesnė, nei mes manome. Pasak „Šaltinio“, šios civilizacijos laukia, kol žmonija pasieks tokį dažnį, kuriame baimė nebus dominuojanti jėga, kad būtų galima užmegzti atvirą kontaktą.
 
Galiausiai, pabrėžiama, kad nors pagalba ateina ir „Šaltinis“ nuolat palaiko, svarbu atpažinti „interferenciją“ – neigiamą įtaką, kuri nuolat bando pasėti abejones dvasiniame kelyje. Kai žmogus klausosi tiesos, žemesnės vibracijos balsas gali kuždėti, kad tai nesąmonė arba kad informacija yra išgalvota, bandydamas atitraukti nuo augimo. Todėl būtina išlaikyti aukštą vibraciją, praktikuoti savimeilę, kuri Erin Lyons reiškia buvimą savo pačios komandoje 100 proc. laiko, net ir klystant, ir nuolat klausytis savo vidinio žinojimo.
 
Pokalbio pabaigoje Erin pasidalija savo asmenine patirtimi – kaip būdama paieškų kelyje ji patyrė LSD patirtį, kurios metu „mirė“ ir buvo reabsorbuota į gryną sąmonę, kas ir tapo jos dvasinio pabudimo katalizatoriumi. Nors ji siekė atsitraukti nuo pasaulio ir tapti guru, „Šaltinis“ jai liepė grįžti į Volstryto aplinką, kad sukauptų reikiamą patirtį. Tai dar kartą patvirtina „Šaltinio“ žinią, jog gyvenimas neturi vieno „teisingo“ kelio.

 
Maištinga Siela

#19 Bašaras (Bashar): Mozės kontaktas su ateiviais, anunakiai, pilkųjų DNR, kodėl žmonės serga Alzheimerio liga, žmonijos gyvenimo trukmės ilgėjimas

 

Sveiki!

 

Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.

 

Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos atvaizdas.

 

Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia, kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.

 

Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“ ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.

 

Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“ procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.

 

Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“ yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia, kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle, buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo pačių genetinius pažeidimus.

 

Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“ pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene, tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.

 

Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę, Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę: jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas „čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso patiria organizmas.

 

Šis biologinis pokytis nėra tik individualus pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius 50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80 metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.

 

Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese, kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats – aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai, kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik drįstame patikėti savo intuicija.

 

Maištinga Siela

#10 Bašaras (Bashar): Anunakiai (anunaki), Adomas ir Ieva, laboratorijos, žmogaus sukūrimo istorija, Biblija, DNR

 

Sveiki,

 

Tęsiu Bašaro, kurį galima vadinti aukštesniųjų sferų būtybe, čenelingą per žmogiškąjį pavidalą žinias. Įdomu tai, kad informacija visiškai neprieštarauja kitų srautų informacijai.

 

Bašaras teigia, kad Anunaki yra ateivių civilizacija, kuri maždaug prieš 500 000 metų genetiškai modifikavo Žemėje gyvenusį Homo erectus padermę, sukurdamas dabartinę žmonijos formą – Homo sapiens. Ši modifikacija buvo atlikta Artimuosiuose Rytuose, įterpiant Anunaki DNR, siekiant sukurti pakankamai protingą darbinę jėgą, kuri padėtų jiems kasti auksą. Auksas buvo reikalingas Anunakiams jų pačių planetos atmosferos ir klimato reguliavimui. Tuo tarpu hominidai, kurie nebuvo genetiškai pakeisti, evoliucionavo lygiagrečiai, tapdami Sasquatch (Didžiapėdžiu arba kitaip vadinami Sniego žmonės) – būtybėmis, kurios, Bašaro teigimu, turi natūralesnį ryšį su gamta ir geba pasiekti tarpdimensines būsenas.

 

Pasak Bašaro, Anunaki paliko ilgalaikį pėdsaką žmonijos kultūroje ir genetikoje. Kai kurie Anunaki susimaišė su genetiškai pakeistais žmonėmis, o tai lėmė būtybių, kurias vadiname pusdieviais, atsiradimą. Iš Anunaki giminės, kuri turėjo nežymų mėlyną odos atspalvį, atsirado ir „mėlynojo kraujo“ ir karališkųjų linijų koncepcija, kuri vėliau tapo karalystės pagrindu. Be to, tam tikros biblinės istorijos, pavyzdžiui, Adomo ir Ievos istorija, yra Anunaki genetinės inžinerijos laboratorijų ir pirmųjų Homo sapiens kūrimo proceso supaprastintos metaforos (Edeno sodas – laboratorija). O Išėjimas iš Egipto buvo Anunaki, vadovaujančių žydams, kurie buvo jų pačių genetinio eksperimento rezultatas, veiksmas.

 

Bašaras pabrėžia, kad šiuolaikinis žmogus genetiškai vėl prisijungia prie savo Anunaki palikimo. Dėl Žemę pasiekiančių naujų vibracijų, anksčiau išjungti genetiniai parametrai dabar vėl įsijungia, leisdami atsirasti tokiam reiškiniui kaip sąmonės plėtimasis, psichiniai ir telepatiniai gebėjimai. Šis procesas reiškia, kad žmonės vėl tampa panašesni į savo kūrėjus, nors ir turi išlaikyti teigiamą vibracinę būseną, kad nekartotų kai kurių Anunaki klaidų. Bašaras užsimena, kad dabar čia nėra Anunaki originalia forma, bet teigia, kad Pilkieji yra tam tikros Anunaki frakcijos degradavusi forma, o kai kurie Anunaki evoliucionavo į Plejadiečius.

 

Galiausiai, Bašaras teigia, kad Anunaki paliko žmoniją, kai jų vyresnioji taryba, sužinojusi apie genetinį kišimąsi, atšaukė kontingentą iš Žemės. Nors neketino kištis toliau, jie jautėsi atsakingi ir teikė tam tikrą orientaciją ir mokymą per „angelus“ ir „dievus iš dangaus“, kad žmonija galėtų evoliucionuoti. Iš Anunaki garbinimo, kai jie leido save laikyti dievais, Bašaro teigimu, kilo visa religijos samprata, kuri pakeitė natūralų santykį su kūrinija. Bašaras nurodo, kad kai įvyks atviras kontaktas su kitomis civilizacijomis, žmonijai bus atskleista „tikra istorija“ – versija, atitinkanti tai, kuo žmonės nori būti ateityje.

 

Maištinga Siela

#4 Bašaras (Bashar): galaktinė žmonijos kilmė, Anunakiai, sielos perdirbimas, Naujoji era ir Žemės likimas

Sveiki,

 

Nusprendžiau supresuoti ir lietuvių kalba išleisti Bašaro (daugiadimensinė būtybė per kanalą) žinutes žmonijai, kurios skirtos tik tiems, kuriems rezonuoja ir siekia aukštesnio Visatos suvokimo.

 

Galaktinė žmonijos kilmė

 

Bašaras aiškina, kad žmonijos istorija prasidėjo ne Žemėje. Prieš milijonus jūsų metų, Oriono sistemose egzistavo didelė priespauda, kuriai bandė pasipriešinti pasipriešinimo judėjimas, žinomas kaip Juodoji Lyga. Po to, kai jie buvo nugalėti, daugelis sielų, siekiančių transformuoti tamsią energiją, nusprendė ieškoti vietos, kurioje toks virsmas būtų įmanomas. Praėjus milijonams metų, į Žemę atvyko Anunakių (angl. Anunnaki) rasė, kilusi iš Gulbės (angl. Cygnus) žvaigždyno, o ne iš Nibiru, kuri buvo tik tranzitinė stotis. Anunakiai genetiškai manipuliavo natūraliai evoliucionavusiais hominidais, sukurdami šiuolaikinį Homo sapiens. Nors jie buvo priversti pasitraukti, jiems buvo pavesta toliau vesti žmoniją, nepaisant to, kad į genetiką buvo įtraukta elementų, kurie apsunkino tiesioginį evoliucinį kelią.

 

Sielos perdirbimas ir cikliniai karai

 

Žemė buvo pasirinkta dėl jos ciklinės prigimties – tai planeta, kuri siūlo nuolatines pakartotines galimybes dirbti su tamsiomis energijomis ir jas transformuoti į šviesą. Tačiau iki to Oriono sielos bandė įsikūnyti kitose Saulės sistemos planetose. Pirmiausia jos įsikūnijo į gyvybės formas Maldake (planeta, dabar tapusi Asteroidų juosta), bet dėl konfliktų planeta buvo sunaikinta. Vėliau jos persikėlė į Marsą, bet ir ten buvo sukurta tokia vibracija, kuri lėmė planetos atmosferos sunaikinimą. Taigi, Žemė liko vienintelė planeta, kurioje Oriono sielos galėjo tęsti savo transformacijos ciklą. Būtent šios sielos, po daugybės įsikūnijimų, leido atsirasti senosioms civilizacijoms, tokioms kaip Šambala, Lemūrija ir Atlantida.

 

Didžioji transformacijos santaka

 

Bašaras pabrėžia, kad Žemė yra tarsi Galaktikos Centrinė Stotis. Čia susipynė ir kartojasi keturi dideli transformacijos ciklai: Oriono sielų ciklas, Anunakių ciklas (vadinamųjų puolusių angelų istorija), Maldako ir Marso sunaikinimo ciklas ir Pilkieji ateivių (iš paralelinės, save sunaikinusios Žemės) ciklas. Visi šie skirtingi pasakojimai ir energijos nuolat persidengė, sukurdami pakartotinius sukilimų ir sunaikinimų ciklus, tokius kaip pasauliniai karai ir kataklizmai.

 

Naujoji Era ir Žemės likimas

 

Dabar, pasiekus visų šių ciklų kulminaciją, ateina didžioji galimybė. Pradedant maždaug nuo 2020 metų, žmonės turi realią progą nutraukti senųjų ciklų grandines ir transformuoti tamsią energiją į šviesą. Bašaras kviečia sielas, kurios pasirinko įsikūnyti šiuo laikotarpiu, tapti Oriono angelais, pabaigti ciklą ir tapti šeštąja hibridine rase. Transformuota Žemė spinduliuos stabilią energiją, taps švyturiu galaktikoje kitoms rasėms, kurios dar laukia savojo ciklo pabaigos. Bašaras ragina asmenis pabusti ir žinoti, kad jie yra paveldėtojai, turintys galią perkeisti visą šią galaktinę istoriją.

 

Jūsų Maištinga Siela