#20 Bašaras (Bashar): kaip veikia mirtis, Anunakiai, žmogaus DNR potencialas, tikrovės paralelės, karmos iliuzija, laiko suvokimas

 

Bašaras šiame įraše išsamiai nagrinėja egzistencijos prigimtį, teigdamas, kad mirtis nėra perėjimas į kitą vietą mechanine prasme, o veikiau vibracinis pasikeitimas, tarsi kanalo perjungimas televizoriuje. Jis aiškina, kad siela niekur neiškeliauja, nes visa erdvė ir laikas egzistuoja čia ir dabar, o atskirties jausmas kyla tik dėl mūsų riboto suvokimo, todėl kiekvienas žmogus, kada nors gyvenęs, išlieka esamoje realybėje, tik paslėptas nuo mūsų jutimų skirtingais dažniais, parodydamas, jog egzistencijos pagrindas yra nedaloma visuma.
 
Kalbant apie individualią sąmonę po mirties, Bašaras pabrėžia, kad asmenybė ir ego neišnyksta, o tampa platesnės sielos patirties dalimi. Mirties akimirkoje dažniausiai vyksta gyvenimo peržiūra, kuri nėra linijinis procesas, o greičiau visų patirčių visumos įsisavinimas, kurio metu siela pamato kiekvieną akimirką iš visų įmanomų perspektyvų, taip mokydamasi ir subalansuodama savo vibraciją prieš sekantį pasirinkimą, kas leidžia sielai išsaugoti visą sukauptą išmintį kaip nuolatinį resursą.
 
Šis procesas taip pat paaiškina karmą, kurią Bašaras apibūdina ne kaip bausmę, o kaip natūralų siekį judėti pusiausvyros link. Kadangi viskas egzistuoja vienu metu, bet kokia disbalanso forma, patirta per gyvenimą, yra tiesiog dalis visumos, kuri per sąmonės evoliuciją automatiškai siekia susibalansuoti, todėl teisingumas nėra išorinė represija, o gilus suvokimas, kad siela yra visatos dalis ir negali egzistuoti atskirai nuo jos harmonijos, transformuodama bet kokią negatyvią patirtį į būtiną pamoką.
 
Atsakydamas į klausimus apie žmonijos kilmę, jis patvirtina, kad Homo sapiens buvo genetiškai suprojektuotas prieš maždaug 350 000 metų per Anunakių programą. Ši programa buvo pagrindinis inžinerinis žingsnis, tačiau sielos į šią formą buvo pritrauktos natūraliai – per vibracinį rezonansą, nes jos ieškojo būtent tokio tipo „transporto priemonės“ ar kūno projekcijos savo temoms tirti. Siela neįeina į kūną, o projektuoja fiziškumą kaip įrankį patirti save, todėl fizinis kūnas yra tarsi projekcija sielos viduje, o ne siela tūno kūne, kas leidžia suprasti, jog mūsų biologija yra sudėtingas instrumentas, sukurtas specialiai sąmonės fokusavimui.
 
Nagrinėdamas nežemiškų civilizacijų klausimą, Bašaras atskleidžia, kad mūsų kosminė aplinka yra itin gyvybinga ir priklauso Tarpžvaigždiniam aljansui, kurį sudaro net 554 pažengusios civilizacijos. Jis pabrėžia, kad šiame tinkle esame ne vieni, o apie 90 % su Žeme šiuo metu kontaktuojančių būtybių yra itin aukštos vibracijos. Jis taip pat paaiškina, jog skraidančių objektų fenomenai dažnai kyla iš vibracinių technologijų, o avarijos, apie kurias žino žmonija, tėra specifinių technologinių procesų klaidos, kurios neatsiejamos nuo fizinės realybės ir kurios, paradoksalu, tapo pirmuoju impulsu šiuolaikiniam žmogui susimąstyti apie nežemišką gyvybę.
 
Žmonijos santykis su kosmosu ir jos genetika yra gilus ir teigiamas procesas, nors žmonės dar nevisiškai atskleidė visus Anunakių paliktus potencialus. Šiuo metu mūsų DNR yra tarsi užrakintų markerių rinkinys, kuriuos galima aktyvuoti plečiant sąmonę; mūsų nuolatinis troškimas tyrinėti kosmosą yra tiesioginis šios inžinerinės dovanos rezultatas. Be to, Bašaras pamini, kad Žemėje greta Homo sapiens visada egzistavo ir kitų humanoidinių rūšių, pavyzdžiui, majų civilizacijos atstovai, kurie atvyko iš kitų sektorių, patvirtindami, kad biologinė įvairovė visatoje yra platinama per panspermijos procesus, o ne tik per vieną evoliucinį kelią.
 
Bašaras taip pat griauna mitus apie tai, kad egzistuoja vienas linijinis gyvenimų kelias, vietoj to siūlydamas modelį, kuriame siela turi daugybę paralelių patirčių, vykstančių vienu metu. Paralelinės realybės yra tarsi identiški dvyniai – jie turi bendrą šaltinį, tačiau kiekvienas patiria savo unikalų gyvenimą. Tai reiškia, kad idėja apie reinkarnaciją kaip skolos grąžinimą praeities klaidoms yra tik linijinio laiko iliuzija; iš tiesų, mes tiesiog fokusuojamės į skirtingas, vienu metu egzistuojančias patirtis, kad greičiau pasiektume dvasinę pusiausvyrą.
 
Kalbant apie blogį ir destruktyvų elgesį pasaulyje, jis pateikia radikalų besąlygiškos meilės paaiškinimą, teigdamas, kad pati egzistencijos struktūra yra meilė. Tai reiškia, kad siela turi laisvę pasirinkti bet kokias ribas, net ir tokias, kurios veda į didžiausią tamsą ar nesąmoningumą, nes būtent per šį kontrastą ir nežinojimą sąmonė gali augti ir kurti naujas perspektyvas. Net psichopatija ar neigiami poelgiai yra tik netinkamai išmokti ryšio užmezgimo būdai, kyla iš sistemos, kurioje pamiršta, jog kiekviena būtybė yra palaikoma visatos.
 
Pagrindinė Bašaro žinia apie asmeninį tobulėjimą remiasi paprastumo principu, kurį jis vadina formulės laikymusi. Veikiant pagal savo aukščiausią aistrą, žmogus natūraliai pakelia savo dažnį ir tampa imlesniu visatos signalams, o tai leidžia visatai pačiai pasirūpinti detalėmis, todėl nereikia apsikrauti perteklinėmis instrukcijomis. Kuo mažiau mes kliudome šiam natūraliam srautui savo baimėmis ar nereikalingu sudėtingumu, tuo labiau mūsų realybė tampa sinchroniška ir palaikanti, leisdama atsiskleisti mūsų tikrajai prigimčiai.
 
Galiausiai, jis apibendrina, kad visa egzistencija yra skirta plėstis ir augti, o visatos plėtimasis yra tik šio dvasinio fakto atspindys fiziniame lygmenyje. Mes esame interdimensinės būtybės, kurios šiuo metu mokosi atpažinti savo pilną jėgą, o visos šios struktūros – nuo anapusybės iki sudėtingų genetinių programų ir 554 civilizacijų aljanso – tarnauja vienam tikslui: patirti save kaip besąlygišką, visada palaikomą ir neribotą sąmonės jėgą, kuri per laisvę rinktis kuria pačią realybę.

 
Parengė Maištinga Siela

Danse Macabre (Mirties šokis) – ką reiškia ši alegorija? Dailė, literatūra, filosofija ir muzika

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Terminas Danse Macabre, lietuviškai vadinamas „Mirties šokiu“, yra viena paveikiausių vėlyvųjų viduramžių meno ir literatūros alegorijų, kurioje personifikuota mirtis veda gyvuosius į paskutinį šokį. Ši sąvoka kilo XIV amžiaus viduryje, kai Europą sukrėtė masinės katastrofos – pirmiausia negailestingas „Juodosios mirties“ maras, nusinešęs trečdalį žemyno gyventojų, taip pat nesibaigiantys karai ir badas. Nuolatinis mirties buvimas šalia pakeitė visuomenės psichologiją, tad iš baimės ir nežinomybės gimė poreikis vizualizuoti mirtį ne tik kaip pabaigą, bet ir kaip universalų, visus sulyginantį procesą.

 

Šios alegorijos branduolys yra idėja apie absoliučią visų žmonių lygybę mirties akivaizdoje, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, turtų ar amžiaus. Siužeto centre mirtis paprastai vaizduojama kaip judrus, grojantis ar šokantis skeletas arba pusiau suiręs lavonas, kuris už rankų veda gyvųjų eilę. Šioje grandinėje greta stovi popiežius ir imperatorius, pirklys ir valstietis, senelis ir kūdikis. Toks vaizdinys tarnavo kaip griežtas moralinis priminimas, kad žemiškoji galia ir materialinės gėrybės yra laikinos, o mirtis yra vienintelė jėga, kurios neįmanoma papirkti ar išvengti.

 

Alegorija žaibiškai paplito visoje Europoje per bažnyčių freskas, viešąsias erdves ir vėliau per atsiradusį knygų spausdinimą. Vienas pirmųjų ir garsiausių pavyzdžių buvo nutapytas Paryžiaus „Nekaltųjų vaikelių“ kapinių (Pranc. Cimetière des Innocents) galerijoje, kur praeiviai kasdien matydavo mirties ir gyvųjų dialogus. Šis žanras greitai peržengė Prancūzijos ribas ir tapo populiarus Vokietijoje, Italijoje bei Šiaurės šalyse, nes vizualinė kalba buvo suprantama net ir neraštingiems žmonėms, o šokio motyvas suteikė makabriško dinamiškumo, kuris kartu gąsdino ir fiksavo dėmesį.

 

Dailėje „Mirties šokis“ pasiekė kulminaciją Hanso Holbeino jaunesniojo medžio raižinių cikluose, kur mirtis įsiveržia į kasdienes scenas, nutraukdama darbus ar puotas. Literatūroje šis motyvas pasireiškė per draminius dialogus, kuriuose kiekvienas luomas bando ginčytis su mirtimi, tačiau galiausiai turi pasiduoti jos kvietimui. Filosofinis poveikis buvo ne mažiau reikšmingas: Danse Macabre tapo pagrindine memento mori (atmink, kad mirsi) ir vanitas (gyvenimo tuštybės) koncepcijų išraiška, skatinančia žmones labiau rūpintis savo sielos išganymu nei laikinais malonumais.

 

Muzikoje šis motyvas atgimė vėlesniais šimtmečiais, ypač romantizmo epochoje, kai kompozitoriai, tokie kaip Camille'is Saint-Saënsas ar Franzas Lisztas, naudojo jį norėdami perteikti mistiką ir dramą. Čia mirtis dažnai vaizduojama grojanti smuiku kapinėse vidurnaktį, kol numirėliai kyla iš kapų šokti iki pirmųjų gaidžių. Tai rodo, kad viduramžiška alegorija sėkmingai transformavosi iš griežto bažnytinio pamokymo į estetinę, emocinę patirtį, tyrinėjančią žmogaus santykį su anapusininiu pasauliu per grožį ir šiurpą.

 

Ilgalaikis Danse Macabre poveikis kultūrai išlieka iki šiol, nes ši alegorija suteikė vakarų civilizacijai vizualinį žodyną kalbėti apie tai, kas nepažinu. Ji suformavo mirties kaip „didžiosios lygintojos“ įvaizdį, kuris vis dar aptinkamas šiuolaikiniame kine, gotikinėje subkultūroje ir net politinėje karikatūroje, kai norima pabrėžti žmogaus puikybės trapumą. Šis šokis primena, kad gyvenimas yra tik trumpas blykstelėjimas prieš amžinąją tylą, tačiau kartu šis judesys ir muzika suteikia mirčiai savotiško gyvybingumo, padedančio žmogui prisijaukinti savo neišvengiamą pabaigą.

 

Maištinga Siela

Mirė nuomonės formuotoja Agnė Jagelavičiūtė (1980-2022)

 Sveiki,

 

Ką tik sužinojau... Ir nors nebuvau joks Agnės Jagelavičiūtės sekėjas, tačiau jos pasirodymai figūruodavo viešojoje erdvėje. Tai taip keista, kad atrodo, kaip fake news. Tokia jauna, tokia graži. Ir nors ne su visais tiesmukais pasisakymais sutikdavau, tačiau ji stimuliavo tai, ką galima vadinti Lietuvos elitiniu žvaigždžių matomu gyvenimu. Paskutinis jos įspūdingas, bent mano atmintyje išlikęs pasirodymas, buvo vasarą atliktas performansas, kai gydamasi sielos žaizdas, leido save tiesiog gatvėje mėtyti į save pomidorus. Tada pamaniau: aha, čia tai jau šis tas yra! Visgi sunkmetis su nekilnojamu būstu, mažas likęs vaikas, skandalai dėl ištartų aštresnių žodžių... Ir visgi, nesitiki. Aš keistame pasaulyje, kuriame jauni žmonės sukniumba tiesiog gatvėje ir miršta.

A.    Jagelavičiūtės diagnozė: plaučių uždegimas ir sepsis. 

 

Jūsų Maištinga Siela

Esė: Mąstyti apie mirtį per karantiną, arba apie mirties baimės mąstymo algoritmo sukūrimą

Sveiki,

 

Šiandien mirė žymi Lietuvoje kultūros ir meno veikėja Irena Veisaitė. Šiandien Latvijoje mirė anuomet mane pribloškęs Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-Dukas. Gruodžio 11 diena. Pasaulyje galbūt dar mirė dešimtys labai talentingų ir man menkai arba visai nežinomų žinomų, kurie savo kultūros nišoje nuveikė Nobelio vertus darbus.

 

Britai jau turi vakciną ir pamažu pradės skiepytis. Lietuviai sėdi prie televizijos ekranų, linksniuoja mirusiųjų pavardes, varto „Maximos“ nuolaidų kalėdinius leidinius (tarp jų yra net pyrago receptas!) ir nereikia turėti daugiau nei šuns smegenų, kad suvoktum, jog gyveni trečiojoje pasaulio šalyje, kur vakcina bus tik tada, kai ją išsidalys „svarbesnės“ šalys. Na, aš visai nepavydžiu nei britams, nei rusams, nei amerikiečiams. Vis tiek nesiskiepyčiau. Ne dėl to, kad netikiu COVID-19. Tikiu. Jau įtikinote, juk mirė Kim Ki-Dukas, juk mirė Irena Veisaitė, mirė dar kiti man nežinomi žmonės. Kodėl tikiu ir nesiskiepysiu – tai jau kitas klausimas, kurio neaptarinėsiu.

 

Visgi „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“ (2003) anuomet ežero saloje nufilmuotas pasakiško grožio filmas, kurį per savo gyvenimą žiūrėjau kokius keturis kartus, laikau pačiu gražiausiu ir geriausiu Kim Ki-Duko filmu. Begalinio švelnumo ir kartu brutalumo, persunktas rytų išminties filmas pasakiško grožio keturių metų laikų fone – kažkaip priešinga tam, ką mačiau paskutiniuose jo suvakarietiškėjusiuose filmuose. Autorius pasirinko Latviją, norėjo gyventi Jūrmaloje, tarp baltų, kitoje pasaulio pusėje nuo saviškių. Manau, mes jam būtume tikę, tačiau pasaulio planai kiek kitokie.

Kadras iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Likimo ironija, iš gruodžio 10 į gruodžio 11 dieną visą naktį galvojau apie mirtį. Naktį nemiegojau. (Atsikėliau ir rašiau, nors dar jaučiau išgertos degtinės kvaitulį. Taip, vėl vakarais gėriau. Kaltas, bet kad nebėra kas daryti, nebežinau, kaip beišbūti blaiviam šiame pamišusiame pasaulyje). Jau kuris laikas mano minčių sraute toji mirtis dažniau pasireiškia kaip natūraliai iškylanti mintis. Žiniasklaida įdiegė, kad pravėrus langą su oro molekulėmis gali įskrieti ir mirtis. Bokačo „Dekamerono“ viduramžių veikėjai kaime taip pat jaučia mirtį, tačiau gyvena įprastą kaimietišką gyvenimą, nes nėra jokio laikraščio ir TV kanalo, kad jiems primintų, jog siautėja maras ir, tarp kitko, nepamirškite bijoti, neatsipalaiduoti. Mums primena, perspėja taip, kad atrodo kaip koks kibernetinis išpuolis prieš sveiką protą: žiūrėkit tie, kurie netikėjote COVID-19, ar dabar tikite? 39 žmonės mirė, ar tikite? Reikia daugiau kraujo? Bus! Ei, netikintieji, pulkite gėdintis, viešai atsiprašykite, atgailaukite, patartina – persirkite patys.

 

Štai ką regiu antraštėse, nuo pjedės stalo nueinančių politikų susuktų veidų istorijose (ar aš niekinu valdžios žmones? Gink Dieve!). Mane perspėja, kad būčiau kaip visi, neturiu teisės abejoti, privalu baugintis, ta baime dalytis viešai, o dar geriau – panikuoti, gyventi tais skaičiais, tarp antraščių. Ar ne šitokia programa slypi po „mes tik perspėjame, kad būtų imtasi visų atsargumo priemonių“ ir šalia papuošimui, nepykit, tarp kitko – statistika, mirčių sąrašas, Kim Ki-Dukas... Beprotybė visu tuo tikėti ir tuo netikėti. Turiu galvoje, kad jau sunku bepatikėti šiomis netektimis, pasiekėme atvirkštinį netikėjimo apogėjų. Kol kas.

 

Prisimenu filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“. Ten yra toks mažas berniukas, kuris prie gyvūnų pririša po akmenėlį, jiems kaip koks dievukas sukuria gyvenimo naštą, kol galiausiai randa juos neišgyvenusius, jau nuo suraišiojimo pastipusius gyvius. Kiek akmenų mes turime prisirišę? Kiek velkame diena iš dienos, kad vis dažniau ir dažniau imame galvoti apie mirtį kaip apie nuobodžią kasdienybę. Žydai koncentracijos stovyklose mirtį laikė pačia natūraliausia kasdienybės drama, gal net išsivadavimu iš kančių. Kiek dar būsime paminti, kol irgi mūsų mąstymas dar keliais laipsniais pasikeis ir iš tikrųjų imsime galvoti koncentracijos stovyklų sąvokomis. Sakote mirė? Na ir kas! Darysimės cinikai, nes neįmanoma visų apraudoti. Ypač, kai patys galime jau bet kada „papuošti“ tą statistiką. Būti akmeniu, kaip filme, pribaigtu driežu ar gyvačiuku. Vis dažniau ir dažniau šalia tų piktų minčių apie mirtį prisimenu ir tam tikrą paguodžiančią mintį: gyvenimas baigiasi, juk dėl to jis yra gražus, kad neamžinas. Menka paguoda. Tokia menka, kad per graži ir kiek per didelė.

Kadrai iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Mirė Leonidas Donskis, mirė "Skersvėjų filosofas"

Sveiki, 

Šiandien mirė Leonidas Donskis. Prieš daugel metų buvau atsidūręs visai šalia. Tai buvo Vilniaus knygų mugė. Kažkokia pusiau valgyklos salė, kurioje užsisakę kavos su draugais ilsinome kojas, o prie gretimo stalo Leonidas Donskis kažką aiškino ir dėstė įvairiausio plauko žmonėms. Palinkęs kažkuris iš draugų man sako:

 

– Žiūrėk, čia gi Donskis!

– Kas tas Donskis? – beveik vyptelėjau.

Nepažinojau. Apskritai jo net nežinojau, bet atsisukau pasižiūrėti.

Knygų mugės stalelis buvo panašus į Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę. Žinoma, Leonidas – viduryje, visi kiti (kaip Leonardo da Vinčio paveiksle), palinkę klausėsi jo aiškinimo. Tąkart man tas Dosnkis buvęs nebuvęs, tačiau vėliau...

... vėliau, po visų Europos Parlamentų, knygų, šimtų straipsnių, televizinių laidų ir net (OMG!) Donskis iš tikrųjų net mane priėmė Facebook‘e į draugus. Paskutiniuosius metus skaitydavau jo ilgus „postus“ ir semdavausi kažin kokių dorai sukramtytų idėjų. Leonidiškų idėjų. Net vardas man asocijuojasi kažin kodėl su Antikos filosofais. Taigi.

Šiandien darbe sužinojau, kad Leonido Donskio nebėra. Nebėra doro ir idėjinio žmogaus. Mirė neįtikėtinoje vietoje – Vilniaus oro uoste. Sako, jo širdis. Pamaniau pirmiausia ne apie tai, kad niekada nebeskaitysiu jo įrašų Facebooke, bet apie doro žmogaus mirimo vietą. Karma? Matrica? Gyvenimo programa? Ženklas? Kažkieno kelionių pradžia, kažkieno pabaiga – oro uostas. Jei rašyčiau kokį apsakymą, visai būtų įdomu parašyti apie tai, kaip Donskis gyvena toliau oro uoste, kaip jis stebi gyvuosius, apmąsto besikeičiantį laiką, kaip tauta sutinka olimpiečius, kaip emigruoja bėdų prispausti tautiečiai... Vaiduoklis, įkalintas kelionių sankryžoje. Tik pamanykit, oro uoste. Liks kaip skersvėjų filosofas. Liks Leonidas. 

Jūsų Maištinga Siela