Kanaluotoja Erin Lyons apie piramides šiaurėje, Epšteino bylą, vyriškumo ir moteriškumo balansą, demonus ir angelus

 

Šiame „Wisdom From North“ laidos epizode vedėja gilinasi į gilias egzistencines temas su buvusia Volstryto specialiste, o dabar – dvasine mokytoja Erin Lyons. Pokalbio metu nagrinėjamos temos apie dvasingumą, kolektyvinę sąmonę ir paslėptas realybės puses, pabrėžiant, kad priėmimas yra pirmasis žingsnis link tikrojo pabudimo. Erin kanaluoja „Šaltinį“, kuris teigia, jog dabartinė pasaulio situacija skatina stiprių, dažnai neigiamų emocijų bangas. Pasak „Šaltinio“, svarbu šių emocijų neignoruoti ir nebandyti jų nustumti, o leisti joms tinkamai cirkuliuoti per save, išgyventi jas kaip „dvasinį kurą“ ir vėliau paversti sąmoningais, prasmingais veiksmais.
 
Pokalbyje išsamiai nagrinėjama poliarumo ir vadinamųjų „žemesnių angelų“ samprata. Šios būtybės, pasak kanaluojamos informacijos, yra atsidūrusios maište prieš visą kūrimo procesą, nes neturi fizinio kūno, kurį turi žmonės. Jų tikslas – manipuliuoti žmonėmis, silpninant jų vibracijas per neigiamus sprendimus ar priklausomybes. Kai žmogus pasineria į žemą vibraciją, pavyzdžiui, per narkotikų ar alkoholio vartojimą, jis praranda savo valios autoritetą, o žemesnės vibracijos būtybės gali per jį patirti fizinio pasaulio pojūčius. Tokiu būdu vyksta nuolatinis „dvasinis karas“ mūsų dimensijoje, kuriame šios būtybės veikia kaip dažnis, prieinamas tiems, kurie su jais rezonuoja.
 
Viena svarbiausių pokalbio temų yra „melagingos šviesos matrica“ (angl. false light matrix), kurią „Šaltinis“ apibūdina kaip iliuzinę realybę, grindžiamą baime. Tai realybės versija, kurioje žmogus pamiršta savo dieviškąją prigimtį ir operuoja baimės pagrindu, jausdamasis tarsi „košmare“. Tačiau ši matrica nėra „tikra“ – tai tik energetinis tinklas, į kurį žmogus įsijungia savo mintimis ir įsitikinimais. Pabudimas reiškia perėjimą į „kristalinę matricą“, kai žmogus suvokia, jog pats yra savo realybės kūrėjas. Tai nėra pabėgimas nuo gyvenimo sunkumų, o suvokimas, kad žmogus niekada nebuvo auka, o pats dalyvauja kuriant kolektyvinę realybę.
 
Aptariant Epšteino atvejį, „Šaltinis“ pateikia provokuojantį požiūrį, teigdamas, kad jis buvo dvasia, sutikusi atspindėti dabartinę žmonijos būklę ir būti „makro veidrodžiu“ mikro patirtims, kurios vyksta kasdien. Ši informacija, pasak „Šaltinio“, nebuvo visiškai svetima žmonijos kolektyvinei pasąmonei – žmonės giliai viduje žinojo apie vykstančią prievartą, tačiau pasirinko nežiūrėti ir ignoruoti tiesą dėl saugumo jausmo. Epšteino byla traktuojama kaip priemonė, skirta pažadinti žmoniją iš ignorancijos būsenos, nes ignoruojant tiesą nebegalima pasiekti dvasinio balanso ir susigrąžinti savo galios.
 
Dvasinis pabudimas, pasak pokalbio dalyvių, reikalauja radikalaus požiūrio pokyčio – tai nėra vien „šviesa ir meilė“, tai yra visų įmanomų emocijų ir patirčių priėmimas. Meilė šiuo kontekstu apibrėžiama kaip visapusiškas supratimas, jog kiekviena emocija, net ir pati sunkiausia – liūdesys, pyktis ar neviltis – turi savo vertę. Tik priėmus visą žmogaus patirtį, įskaitant tai, ką mes vadiname „tamsa“, žmogus gali liautis jautęsis auka ir suvokti, kad viskas yra „Šaltinio“ dalis. Tai taip pat susiję su karminiu balansu: jei dvasia šiame gyvenime atsisako priimti kitą (pvz., kitą rasę ar lytį), ji gali sugrįžti kitoje inkarnacijoje būtent kaip tas „kitas“, siekdama patirti balansą.
 
Pokalbio metu paliečiama moterų ir jų energetikos tema. Teigiama, kad moterys savyje nešioja pačius gamtos dėsnius, o jų menstruacinis ciklas yra tiesiogiai susijęs su Mėnuliu. „Šaltinis“ pabrėžia, kad plačiai paplitęs naratyvas apie „nekontroliuojamus“ moterų hormonus ir emocijų svyravimus yra tikslinga rinkodaros bei propagandos priemonė, kuria siekiama susilpninti moterų pasitikėjimą savimi. Kai moteris mano, jog jos emocijos yra nekontroliuojamos, ji praranda pasitikėjimą savimi kaip lydere, o tai yra būtent tai, ko „tamsioji pusė“ siekia – išlaikyti planetą išbalansuotą.
 
Aiškinama, kad gamtos tvarkoje moteris yra natūrali lyderė, kuri vadovaujasi intuicija ir meile, o vyriškas pradas yra skirtas apsaugai ir aprūpinimui. Sveikas vyriškas pradas, anot „Šaltinio“, randa harmoniją ne kovodamas dėl valdžios, o pasiduodamas moteriškai lyderystei, kuri veda į meilę. Daugelis vyrų šiandien yra „išėję iš rikiuotės“, nes buvo programuojami neapkęsti moteriškumo, nors giliai viduje jį myli. Šis vidinis konfliktas sukelia kančią, o moterys, atgailaudamos savo lyderystę ir pasitikėjimą, gali padėti vyrams grįžti į savo tikrąją funkciją.
 
Kalbant apie vaisingumą bei sąmoningą motinystę, pokalbyje pabrėžiama, kad viskas priklauso nuo dvasinių sutarčių, o ne nuo linijinio laiko ar biologinių normų. Vaisingumo problemos dažnai kyla ne dėl fizinio kūno trūkumų, o dėl poreikio išmokti pasidavimo pamokas. „Šaltinis“ teigia, kad vaiko dvasia pati pasirenka laiką, kada ateiti, ir dažnai tai nutinka tada, kai moteris nustoja jausti gėdą ar spaudimą ir visiškai atsiduoda procesui, bendradarbiaudama su ateinančia siela.
 
Aptariant galimą „šviesos blyksnį“ (Solar Flash), „Šaltinis“ pateikia dvejopą interpretaciją: tai gali būti tiek fiziniai reiškiniai, tokie kaip masiniai elektros energijos tiekimo sutrikimai, tiek ezoterinis, vidinis milijonų žmonių pabudimas. Šis įvykis nėra vienas „magiškas“ momentas, o veikiau žmonių kolektyvinis šuolis į aukštesnės dimensijos realybę. Kiekvienas individas šią patirtį interpretuos pagal savo mentalinį pasirengimą ir būtinybę suvokti naująją realybę. Kontaktas su kitomis civilizacijomis – tiek ekstraterestrinėmis, tiek gyvenančiomis Žemės viduje ar vandenyse – taip pat yra susijęs su sąmonės lygio pakėlimu, kai žmonija išmoks priimti kitas būtybes be baimės.
 
Šiaurės regionas pokalbyje minimas kaip vieta, kurioje esama neatrastų Anunaki sukurtų piramidžių ir struktūrų, tarnaujančių kaip planetos energetiniai tinkleliai. Šios struktūros, kurios ateityje bus atrastos, rodo, kad mūsų istorija ir kūryba yra gerokai sudėtingesnė, nei mes manome. Pasak „Šaltinio“, šios civilizacijos laukia, kol žmonija pasieks tokį dažnį, kuriame baimė nebus dominuojanti jėga, kad būtų galima užmegzti atvirą kontaktą.
 
Galiausiai, pabrėžiama, kad nors pagalba ateina ir „Šaltinis“ nuolat palaiko, svarbu atpažinti „interferenciją“ – neigiamą įtaką, kuri nuolat bando pasėti abejones dvasiniame kelyje. Kai žmogus klausosi tiesos, žemesnės vibracijos balsas gali kuždėti, kad tai nesąmonė arba kad informacija yra išgalvota, bandydamas atitraukti nuo augimo. Todėl būtina išlaikyti aukštą vibraciją, praktikuoti savimeilę, kuri Erin Lyons reiškia buvimą savo pačios komandoje 100 proc. laiko, net ir klystant, ir nuolat klausytis savo vidinio žinojimo.
 
Pokalbio pabaigoje Erin pasidalija savo asmenine patirtimi – kaip būdama paieškų kelyje ji patyrė LSD patirtį, kurios metu „mirė“ ir buvo reabsorbuota į gryną sąmonę, kas ir tapo jos dvasinio pabudimo katalizatoriumi. Nors ji siekė atsitraukti nuo pasaulio ir tapti guru, „Šaltinis“ jai liepė grįžti į Volstryto aplinką, kad sukauptų reikiamą patirtį. Tai dar kartą patvirtina „Šaltinio“ žinią, jog gyvenimas neturi vieno „teisingo“ kelio.

 
Maištinga Siela

Šios dienos citata: Goda Aksamitauskaitė apie genderizmą, vyriškumo ir moteriškumo konceptus

 Sveiki,

Daugelyje lietuvių lūpose žodis „genderizmas“ atsirado per pastaruosius kelerius metus. Esminis lūžis – Stambulo konvencijos skandalas ir sukilusi Bažnyčios protestų banga, manipuliuojančios žmonėmis peticijos, iš kurio (bent iš dalies) išsirutuliojo Šeimų maršas ir kiti dalykai. Dabar, galima sakyti, turime priešgenderistinę Lietuvą ir po. Pats žodis nebūtų toks baisus, jeigu jis nebūtų įgavęs neigiamos konotacijos ir tą konotaciją suteikė būtent save vadinantys tradicinių vertybių puoselėtojai, bet šis įrašas ne apie tai.

Menotyrininkė Goda Aksamitauskaitė Literatūroje ir mene (Nr. 13, 2022) publikavo pokalbį su šokio apie stulpą menininku Edvinu Mikulskiu, pastarajame tekste įdomesni už atsakymus buvo pačios Godos formuojami klausimai pašnekovui. Vienas iš jų buvo apie vyriškumo ir moteriškumo konceptus. Kas tai yra? Permąstydamas pats tą klausimą, nejučia ėmiau piktintis, jog labiausiai masinėje kultūros sąmonėje įsigalėjusi lyčių protesto raiška yra apsirengti priešingos lyties stereotipiniais drabužiais. Prisidažęs vyras – tai jau spjūvis klasikinei vyriškumo sampratai, tačiau tai jau taip atsibodę ir neįdomu, kad tampa kažkokiu pigiu štampu. Turiu galvoje ir teatrą, ir fotografiją, ir kiną ir net literatūrą (nors ten tikriausiai to mažiausiai).

Vizualieji menai, kalbėdami apie vyriškumo įvairovės išlaisvinimą arba primestus tradicinius standartus rinksis visgi ne Žemaitės skarą, o kinišką pūstą baltų peroksidu nudegintą peruką. Manau, Goda sudėjo savo klausime gerą akcentą, jog vis dar esame protiškai maži žaisdami ir suvokdami lytiškumo periferijas ir jos sudėtingą raišką, kad kol kas esame tik tokiame standartizuotame klišių žaidimų etape, bet pakeliui į kažkur... Genderizmo antišalininkai labai bijo, jog iš mūsų visų Europos liberalizmas pavogs lytiškumą, nes juk kur kas smagiau yra, vėlgi pasakysiu stereotipiškai, moterims grandyti puodą, o vyrui skaldyti malkas. Bet ar tikrai? Jeigu būtume tokie užkietėję tradicionalistai, tai moterims uždraustume apskritai skaityti ir rašyti, o ką jau kalbėti apie moterų Instagramo ar Facebooko paskyras (vakar perskaičiau neįtikėtiną straipsnį apie tai, kaip vyras nužudę žmoną, nes ji Instagrame pernelyg prikalbėjo apie šeimą – graži tradicija, sakyčiau). Padėkokime genderiškajai Europai, nes būti įvairiam nėra jau taip blogai, ką?

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė "Kvėpuoju"

Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė. „Kvėpuoju“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Sveiki, skaitytojai,

Pirmosios knygos laureatė Vitalija Pilipauskaitė–Butkienės debiutinis poezijos rinkinys Kvėpuoju tapo tikra sensacija, bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūrologai pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose tinklapiuose, kad turime poezijoje tikrai rimtą kūlverstį–salto, tą lyg ir bando pasakyti rinkinio pabaigoje knygos redaktorius Aidas Marčėnas, kuris teigia, kad tikriausiai Kvėpuoju būsiąs tikrosios poezijos paslapties įminimas, nors pati autorė eilėse sako, kad yra gavusi iš draugų nuomonių, kad jos poezija, na, ne visai ta tikroji poezija, nors šiandien, kai poezijos rėmai visiškai išsilieję ir sunku supaisyti jos trupančias ir susijungiančias formas, dabar net romanai gali būti vadinami iš dalies poezija.

Grįžtant prie Pirmosios knygos, šiemet regiu gana neblogus, visų pirma vizualinius pasikeitimus. Ilgiau nei dešimtmetį buvo leidžiami pieštų iliustracijų viršeliais ir dizainas kasmet vis nekintantis, šiemet tikriausiai Lietuvos rašytojų sąjunga nusprendė atnaujinti Pirmąją knygą ir V. Pilipauskaitės–Butkienės debiutą išleido kiek kitokiu viršeliu – man visai patraukliu, moteriškai žiūrinčia akimi į skaitytoją, o pavadinimas sufleruoja patį gyvenimą, virsmą, asmenybę ir laisvę – gyvenu, vadinasi esu, o šis viršelis sako: „kvėpuoju, vadinasi, esu“, vadinasi, reikia mane perskaityti, kad ir Tu galėtum kvėpuoti.

Nesunku įsivaizduoti į ką koncertuojasi visas rinkinys, užmetus akį į atgalinį viršelį – moteris apie tai, ką reiškia būti moterimi. Pirma mintis į galvą šovusi: „na, kiek gi galima apie tą patį?“ moters tapatybės problema tokia „įsiėdusi“ mūsų literatūroje, kad tikriausiai vien studijos būtų tokios, pradedant tuo, kaip užgimė po Nepriklausomybės ištisa gausa moterų rašytojų, ir gerų rašytojų, o baigiant moterų rašymu apie moteris – reiktų gyvenimo suskaityti. Tačiau, tik perskaičius visą rinkinį, atsiveria kažkas visai kito, kažin koks slėpiningas mergaitės tapsmo su nuopuoliais ir dvasiniais pakylėjimo peizažas – ir nebanalus, ir retkarčiais visiškai netikėtais rakursais išgryninti autentiški, kone biografiniai elementai, tada galima suklusti: o gal knyga turėjo vadintis ne Kvėpuoju, bet Nusirengiu? Sielos per intymius, neretai brutalius potyrius atsivėrimas eilėse tapo pakylėtas prasmių audiniu į terapinį skaudų ir kartu nušviesėjantį per skyrių besimainantį patirčių koloritą į sunkiai nusakomą dokumentiškumo, šeimos sagos, būdingos prozai ar epiniam kinui, matmenį. Eilės įmagnetintos gyvu, pulsuojančiu ir priartėjančio prie esminės moters esmės nusakymo, nuo lūžtančio posmų kūkčiojimo iki apvalančios, švelnios ir sakralios, kone užtarnautos ramybės.

Išties eilėraščių gausa iš skirtingų poetės gyvenimo periodų, tą byloja datos, tačiau netgi pabirusios laiko žymės eiles struktūruoja ne chronologiškai, bet pagal atitinkamą tematiką. Pirmasis skyrius Prabudimas yra tarsi uodo perčiuožimas vandens paviršiumi, užkabinant beveik visas temas, kurios bus atveriamos kituose skyriuose, savotiškas reveransas ir prisistatymas skaitytojams. Tiesą sakant, iškart veriasi autentiškų, nesumeluotų ir nesuvaidintų poetinių patirčių žodžiai, gal kiek net naivoki, kadangi pirmoje poezijos pusėje vyrauja deminutyvai, kurie suteikia prozišką pasakos sekimo įspūdį, pvz., batelis, stalelis, kuriuos taip mėgsta Stankevičius. Liaudies pasakojimo kalbėjimo būdas neatsitiktinis, (alkanų žvilgsnių lydima, / šitaip septynias dienas aplink visą pasaulį p. 23), jis suteikia ironijos, savotiško sarkazmo į naivių mergaičių istorijas, juk lietuvių liaudies pasakos turiniuose pilna smurto – fizinio bei dvasinio skausmo, čia raganos deginamos, barstomos po laukus, žudomi ir ryjami žmonės, kapojamos galvos. Iš tikrųjų lyg naivia „mergiška“ kalbėsena prasideda prakąstos bandelės, lyrinio „aš“ pasakojimo istorija (kurva kurva kurva, – / rėkdavo varydamas botagu per jos siaurą pasturgalį <...> tai tiek / tos vaikystės p. 18). Stiprus naratyvinis įspūdis, eilės nepaisant vizualinės eilėraščio struktūrinės formos, savo polėkiu turi stiprų prozišką valentingumą, kartu tai ne tik trumpi poetiniai pasakojimai, bet terapinės lyrinio subjekto išpažintys. 

Pirmasis eilėraštis Moters siela neatsitiktinis, jis tampa raktu į visą rinkinį ir savo ritmika primena Pirmąjį laišką Korintiečiams „Meilė kantri, meilė maloninga...“ tik šįkart lyrinis subjektas meilės necharakterizuoja, bet griauna moters įsivaizduojamas prievoles ir mitus, priešdėlis „ne“ įgauna destrukcinio poliškumo ir suteikia lyriniam subjektui stoiškumo, atveriant slėpiningas moters gelmes. 

 Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė

Nesunku greitai nusivilti eilėmis, nes pradedama pasigesti paslapties, kurį dažniausiai suteikia poetinės metaforos, simboliai. Eilėraščiuose mums įprastų metaforų, kurios suteiktų gylį, regis, trūksta, kokį kartais stebuklą padaro Donaldas Kajokas, kuris iš nieko sukuria aiktelėjimą, o štai pirmas įspūdis, kad V. Pilipaitytės–Butkienės eilėse žodžiai iškelti iš metaforų šulinio, jie atviri, poetinė paslaptis, kuri lyg ir turėtų glūdėti gelmėse, išarta dėl išpažinties įspūdžio, tačiau kuo toliau skaitoma, tuo labiau suvokiama, kad „išarti“ į paviršių žodžiai dar nėra atskleista paslaptis. Ji veriasi rinkiniui artėjant prie pabaigos – gyvybės ir moters paslaptis, ji tampa visa ko Kvėpuoju poetine paslaptimi, nujaučiamas proziškas naratyvas jungiasi tarp eilėraščių plėsdamas poetinį karoliukų vėrinį, ištisą moters tapsmo išsipildymą per motinystę, todėl primena Kryžiaus kelią. 

Motinystė ir šeima, kaimo agrarinis pasaulio apsuptis, žemės ir vaikystės svarba. Poetei svarbi moteriška gyvybės tąsa, todėl atiduodama duoklę ne tik skaudiems vaikystės potyriams, bet ir motinai, močiutei. Vienas negailestingiausių eilėraščių apie išduobtą krūtį ir mirštančiosios paskutiniai gyvenimo veiksmai, savotiškas įkapių ritualas, nuojauta, neįvardinta mirtis, kuri „užsmaugia“ maitinimo kanalą – brutalu, žiauru, įtaigu, artima. Apskritai ciklinių eilėraščių rinkinyje nemažai, jie trūkčiojančiai ir proziškai pasakoja įvykius, būsenos lieka už žodžio, „virškinamos“ skaitytojų arba klausytojų. Lygiai taip pat galima sakyti ir apie mergytės išžaginimą, nors „saldainio“ motyvas toks gajus, kad jau tapęs pedofilijos štampu, banalybė, tačiau eilėraščio kontekste jis tampa peiliu, kuriuo kastruojama siela. Tolesnės išžaginimo pasekmės siaubingos, jos liudija lyrinio subjekto skausmingą traumuotą gyvenimą – tai neištrinama, tai nulemia moters likimą (kodėl tai man reikia šitaip bėgti nuo tų, kurie myli, / pas tuos, kurie niekina, / p. 89), priartėjama prie savęs niekinimo ir naikinimo bedugnių. Būsenų kaita, sutikti vyrai, prisilietimai, kvapai – viskas bus siejama su nuskriaudimu ir tai Kvėpuoju rinkinyje tampa gyva, autentiška, šokiruoja, netgi priminė tamsiuosius Onės Baliukonės poezijos periodo eilėraščius.

Nemažai leksikos eilėraščiuose, kuri nusako moterį fiziškai – menstruacijos, kraujas, kaulai, viduriai. Brutalūs fiziniai kūniški žodžiai tarsi išverčia lyrinio subjekto fizinį vidų į išorę, lyg skerdykloje, kur visos vidaus žaizdos išverčiamos į dienos šviesą, nusakant egzistencinių traumų stigmas – prakąstos bandelės, skaudančios bandelės, neužgyjančios ir kartu tokios stiprios, evoliucionuojančios ir augančios. Maždaug rinkiniui einant link pabaigos, juntamas šviesėjimas, išsipildo suluošintos moters kaip motinos tapsmo dalis (ir tas mano dubuo, / mano perrėžta tarpvietė, / mano pritvinkusios krūtys / tapo moterimi – / p. 129). Motinystė tampa lyriniam subjektui dovana, moteriškumo triumfas, todėl paskutinis skyrius Giedojimai lyg ir skiriami vaikams, bet iš esmės jie rezonuoja gyvybės stebuklą, tą paslaptį, kuri slėpėsi už brutalių, gniuždančių žodžių, potyrių ir įvykių. Jokia našta būti moterimi, lyrinis „aš“, sako, kad moters kūnas yra vientisas su joje esančia ir ateinančia į šį pasaulį gyvybe (tai kad mano karalius dar tik mokos kalbėti / p. 126), pagarba vaikui, gyvybei ir tęstinumui, tai kas lyg ir pasitraukę iš lietuvių poezijos lauko.

Ilgai galvojau, koks poezijoje vyro vaidmuo? Jis visoks – nuo prievartaujančio ir kirviu besivaikančio iki mylimųjų, kurie pasėja gyvybę. Moteriškas solidarumas ir paslaptys, metafizinis seseriškas bendrų likimų audinys, nusidriekęs plokštumoje ir per išmirusias kartas (moterų tinklas, / šviesos tinklas, moterų tinklas, šviesos tinklas, / p. 125), kur sluoksniuojasi ištisos moterų bendruomenės vienybės audinys ir per amžius greta vyrų, prie dėl vyrų atsirandančių vargų, ir džiaugsmų. Šiuo atžvilgiu vyrai kur kas vienišesni – jiems nesuteikta auginti savo kūne gyvybės, tik ją sėti, o vyrų bičiulystė, žvelgiant į šiuolaikinę vyriją, atrodo tik atskiros vienišos salos. Kas poezijoje parašys, ką reiškia būti vyru be tinklo ir žuvies?

Jūsų Maištinga Siela