Knyga: Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė "Kvėpuoju"

Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė. „Kvėpuoju“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Sveiki, skaitytojai,

Pirmosios knygos laureatė Vitalija Pilipauskaitė–Butkienės debiutinis poezijos rinkinys Kvėpuoju tapo tikra sensacija, bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūrologai pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose tinklapiuose, kad turime poezijoje tikrai rimtą kūlverstį–salto, tą lyg ir bando pasakyti rinkinio pabaigoje knygos redaktorius Aidas Marčėnas, kuris teigia, kad tikriausiai Kvėpuoju būsiąs tikrosios poezijos paslapties įminimas, nors pati autorė eilėse sako, kad yra gavusi iš draugų nuomonių, kad jos poezija, na, ne visai ta tikroji poezija, nors šiandien, kai poezijos rėmai visiškai išsilieję ir sunku supaisyti jos trupančias ir susijungiančias formas, dabar net romanai gali būti vadinami iš dalies poezija.

Grįžtant prie Pirmosios knygos, šiemet regiu gana neblogus, visų pirma vizualinius pasikeitimus. Ilgiau nei dešimtmetį buvo leidžiami pieštų iliustracijų viršeliais ir dizainas kasmet vis nekintantis, šiemet tikriausiai Lietuvos rašytojų sąjunga nusprendė atnaujinti Pirmąją knygą ir V. Pilipauskaitės–Butkienės debiutą išleido kiek kitokiu viršeliu – man visai patraukliu, moteriškai žiūrinčia akimi į skaitytoją, o pavadinimas sufleruoja patį gyvenimą, virsmą, asmenybę ir laisvę – gyvenu, vadinasi esu, o šis viršelis sako: „kvėpuoju, vadinasi, esu“, vadinasi, reikia mane perskaityti, kad ir Tu galėtum kvėpuoti.

Nesunku įsivaizduoti į ką koncertuojasi visas rinkinys, užmetus akį į atgalinį viršelį – moteris apie tai, ką reiškia būti moterimi. Pirma mintis į galvą šovusi: „na, kiek gi galima apie tą patį?“ moters tapatybės problema tokia „įsiėdusi“ mūsų literatūroje, kad tikriausiai vien studijos būtų tokios, pradedant tuo, kaip užgimė po Nepriklausomybės ištisa gausa moterų rašytojų, ir gerų rašytojų, o baigiant moterų rašymu apie moteris – reiktų gyvenimo suskaityti. Tačiau, tik perskaičius visą rinkinį, atsiveria kažkas visai kito, kažin koks slėpiningas mergaitės tapsmo su nuopuoliais ir dvasiniais pakylėjimo peizažas – ir nebanalus, ir retkarčiais visiškai netikėtais rakursais išgryninti autentiški, kone biografiniai elementai, tada galima suklusti: o gal knyga turėjo vadintis ne Kvėpuoju, bet Nusirengiu? Sielos per intymius, neretai brutalius potyrius atsivėrimas eilėse tapo pakylėtas prasmių audiniu į terapinį skaudų ir kartu nušviesėjantį per skyrių besimainantį patirčių koloritą į sunkiai nusakomą dokumentiškumo, šeimos sagos, būdingos prozai ar epiniam kinui, matmenį. Eilės įmagnetintos gyvu, pulsuojančiu ir priartėjančio prie esminės moters esmės nusakymo, nuo lūžtančio posmų kūkčiojimo iki apvalančios, švelnios ir sakralios, kone užtarnautos ramybės.

Išties eilėraščių gausa iš skirtingų poetės gyvenimo periodų, tą byloja datos, tačiau netgi pabirusios laiko žymės eiles struktūruoja ne chronologiškai, bet pagal atitinkamą tematiką. Pirmasis skyrius Prabudimas yra tarsi uodo perčiuožimas vandens paviršiumi, užkabinant beveik visas temas, kurios bus atveriamos kituose skyriuose, savotiškas reveransas ir prisistatymas skaitytojams. Tiesą sakant, iškart veriasi autentiškų, nesumeluotų ir nesuvaidintų poetinių patirčių žodžiai, gal kiek net naivoki, kadangi pirmoje poezijos pusėje vyrauja deminutyvai, kurie suteikia prozišką pasakos sekimo įspūdį, pvz., batelis, stalelis, kuriuos taip mėgsta Stankevičius. Liaudies pasakojimo kalbėjimo būdas neatsitiktinis, (alkanų žvilgsnių lydima, / šitaip septynias dienas aplink visą pasaulį p. 23), jis suteikia ironijos, savotiško sarkazmo į naivių mergaičių istorijas, juk lietuvių liaudies pasakos turiniuose pilna smurto – fizinio bei dvasinio skausmo, čia raganos deginamos, barstomos po laukus, žudomi ir ryjami žmonės, kapojamos galvos. Iš tikrųjų lyg naivia „mergiška“ kalbėsena prasideda prakąstos bandelės, lyrinio „aš“ pasakojimo istorija (kurva kurva kurva, – / rėkdavo varydamas botagu per jos siaurą pasturgalį <...> tai tiek / tos vaikystės p. 18). Stiprus naratyvinis įspūdis, eilės nepaisant vizualinės eilėraščio struktūrinės formos, savo polėkiu turi stiprų prozišką valentingumą, kartu tai ne tik trumpi poetiniai pasakojimai, bet terapinės lyrinio subjekto išpažintys. 

Pirmasis eilėraštis Moters siela neatsitiktinis, jis tampa raktu į visą rinkinį ir savo ritmika primena Pirmąjį laišką Korintiečiams „Meilė kantri, meilė maloninga...“ tik šįkart lyrinis subjektas meilės necharakterizuoja, bet griauna moters įsivaizduojamas prievoles ir mitus, priešdėlis „ne“ įgauna destrukcinio poliškumo ir suteikia lyriniam subjektui stoiškumo, atveriant slėpiningas moters gelmes. 

 Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė

Nesunku greitai nusivilti eilėmis, nes pradedama pasigesti paslapties, kurį dažniausiai suteikia poetinės metaforos, simboliai. Eilėraščiuose mums įprastų metaforų, kurios suteiktų gylį, regis, trūksta, kokį kartais stebuklą padaro Donaldas Kajokas, kuris iš nieko sukuria aiktelėjimą, o štai pirmas įspūdis, kad V. Pilipaitytės–Butkienės eilėse žodžiai iškelti iš metaforų šulinio, jie atviri, poetinė paslaptis, kuri lyg ir turėtų glūdėti gelmėse, išarta dėl išpažinties įspūdžio, tačiau kuo toliau skaitoma, tuo labiau suvokiama, kad „išarti“ į paviršių žodžiai dar nėra atskleista paslaptis. Ji veriasi rinkiniui artėjant prie pabaigos – gyvybės ir moters paslaptis, ji tampa visa ko Kvėpuoju poetine paslaptimi, nujaučiamas proziškas naratyvas jungiasi tarp eilėraščių plėsdamas poetinį karoliukų vėrinį, ištisą moters tapsmo išsipildymą per motinystę, todėl primena Kryžiaus kelią. 

Motinystė ir šeima, kaimo agrarinis pasaulio apsuptis, žemės ir vaikystės svarba. Poetei svarbi moteriška gyvybės tąsa, todėl atiduodama duoklę ne tik skaudiems vaikystės potyriams, bet ir motinai, močiutei. Vienas negailestingiausių eilėraščių apie išduobtą krūtį ir mirštančiosios paskutiniai gyvenimo veiksmai, savotiškas įkapių ritualas, nuojauta, neįvardinta mirtis, kuri „užsmaugia“ maitinimo kanalą – brutalu, žiauru, įtaigu, artima. Apskritai ciklinių eilėraščių rinkinyje nemažai, jie trūkčiojančiai ir proziškai pasakoja įvykius, būsenos lieka už žodžio, „virškinamos“ skaitytojų arba klausytojų. Lygiai taip pat galima sakyti ir apie mergytės išžaginimą, nors „saldainio“ motyvas toks gajus, kad jau tapęs pedofilijos štampu, banalybė, tačiau eilėraščio kontekste jis tampa peiliu, kuriuo kastruojama siela. Tolesnės išžaginimo pasekmės siaubingos, jos liudija lyrinio subjekto skausmingą traumuotą gyvenimą – tai neištrinama, tai nulemia moters likimą (kodėl tai man reikia šitaip bėgti nuo tų, kurie myli, / pas tuos, kurie niekina, / p. 89), priartėjama prie savęs niekinimo ir naikinimo bedugnių. Būsenų kaita, sutikti vyrai, prisilietimai, kvapai – viskas bus siejama su nuskriaudimu ir tai Kvėpuoju rinkinyje tampa gyva, autentiška, šokiruoja, netgi priminė tamsiuosius Onės Baliukonės poezijos periodo eilėraščius.

Nemažai leksikos eilėraščiuose, kuri nusako moterį fiziškai – menstruacijos, kraujas, kaulai, viduriai. Brutalūs fiziniai kūniški žodžiai tarsi išverčia lyrinio subjekto fizinį vidų į išorę, lyg skerdykloje, kur visos vidaus žaizdos išverčiamos į dienos šviesą, nusakant egzistencinių traumų stigmas – prakąstos bandelės, skaudančios bandelės, neužgyjančios ir kartu tokios stiprios, evoliucionuojančios ir augančios. Maždaug rinkiniui einant link pabaigos, juntamas šviesėjimas, išsipildo suluošintos moters kaip motinos tapsmo dalis (ir tas mano dubuo, / mano perrėžta tarpvietė, / mano pritvinkusios krūtys / tapo moterimi – / p. 129). Motinystė tampa lyriniam subjektui dovana, moteriškumo triumfas, todėl paskutinis skyrius Giedojimai lyg ir skiriami vaikams, bet iš esmės jie rezonuoja gyvybės stebuklą, tą paslaptį, kuri slėpėsi už brutalių, gniuždančių žodžių, potyrių ir įvykių. Jokia našta būti moterimi, lyrinis „aš“, sako, kad moters kūnas yra vientisas su joje esančia ir ateinančia į šį pasaulį gyvybe (tai kad mano karalius dar tik mokos kalbėti / p. 126), pagarba vaikui, gyvybei ir tęstinumui, tai kas lyg ir pasitraukę iš lietuvių poezijos lauko.

Ilgai galvojau, koks poezijoje vyro vaidmuo? Jis visoks – nuo prievartaujančio ir kirviu besivaikančio iki mylimųjų, kurie pasėja gyvybę. Moteriškas solidarumas ir paslaptys, metafizinis seseriškas bendrų likimų audinys, nusidriekęs plokštumoje ir per išmirusias kartas (moterų tinklas, / šviesos tinklas, moterų tinklas, šviesos tinklas, / p. 125), kur sluoksniuojasi ištisos moterų bendruomenės vienybės audinys ir per amžius greta vyrų, prie dėl vyrų atsirandančių vargų, ir džiaugsmų. Šiuo atžvilgiu vyrai kur kas vienišesni – jiems nesuteikta auginti savo kūne gyvybės, tik ją sėti, o vyrų bičiulystė, žvelgiant į šiuolaikinę vyriją, atrodo tik atskiros vienišos salos. Kas poezijoje parašys, ką reiškia būti vyru be tinklo ir žuvies?

Jūsų Maištinga Siela