#19 Bašaras (Bashar): Mozės kontaktas su ateiviais, anunakiai, pilkųjų DNR, kodėl žmonės serga Alzheimerio liga, žmonijos gyvenimo trukmės ilgėjimas

 

Sveiki!

 

Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.

 

Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos atvaizdas.

 

Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia, kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.

 

Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“ ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.

 

Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“ procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.

 

Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“ yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia, kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle, buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo pačių genetinius pažeidimus.

 

Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“ pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene, tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.

 

Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę, Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę: jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas „čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso patiria organizmas.

 

Šis biologinis pokytis nėra tik individualus pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius 50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80 metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.

 

Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese, kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats – aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai, kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik drįstame patikėti savo intuicija.

 

Maištinga Siela

Paslaptingoji Velykų sala Ramiajame vandenyne: milžiniškos senovinės statulos, istorija, mokslininkų hipotezės ir mistikų aiškinimai

 

Sveiki!

 

Vienas didžiausių ir smagiausių dalykų internete yra žinių spragų užpildymas. Neįtikėtina, kaip per internetą galima be paliovos tenkinti savo smalsumą. Šiandien, Šv. Velykų dieną, nusprendžiau labiau pasidomėti paslaptinga Velykų sala Ramiajame vandenyne. Žinau, tikėtina, kad niekada ten neatsidursiu, bet vis tiek žvilgtelėti į šią paslaptingą vietovę norisi nors ir iš mokslinės bei ezoterinės perspektyvos. Šiame įraše apžvelgsiu, kaip Velykų sala susiformavo, kas apie ją žinoma, taip pat paliesiu ezoterinę pusę, t. y. psichinių galių žmonių nuomonę apie šią paslaptingą vietą ir tenai glūdinčias skulptūrų paslaptis.

 

VELYKŲ SALOS SUSIFORMAVIMAS IR ATRADIMAS, GEOLOGIJA IR PASLAPTINGOS STATULOS

 

Velykų sala, pasaulyje žinoma vietiniu Rapa Nui pavadinimu, yra vienas labiausiai izoliuotų ir paslaptingiausių kampelių Žemėje, esantis Ramiojo vandenyno pietryčiuose. Politiniu požiūriu ši unikali teritorija nuo 1888 metų priklauso Čilei ir yra laikoma jos specialiąja provincija, nors geografiškai ji nutolusi nuo Pietų Amerikos žemyno daugiau nei 3 500 kilometrų. Ši sala sudaro Polinezijos trikampio viršūnę ir yra nutolusi nuo artimiausios gyvenamos Pitkerno salos apie 2 000 kilometrų, todėl jos istorinis vystymasis vyko visiškoje atskirtyje nuo likusio pasaulio įtakos.

 

Salos kilmė yra grynai vulkaninė, susiformavusi dėl trijų pagrindinių ugnikalnių – Terevakos, Poikės ir Rano Kau – išsiveržimų, kurie per milijonus metų susijungė į vieną trikampio formos sausumos plotą. Geologiškai sala yra gana jauna, jos pagrindą sudaro bazaltas ir ryolitas, o paviršius nusėtas vulkaniniais krateriais ir lavos urvais. Įdomu tai, kad Velykų saloje nėra nuolatinių upių ar didelių ežerų, tačiau gėlo vandens atsargos kaupiasi didžiuosiuose ugnikalnių krateriuose, kur susiformavę giliavandenės pelkės ir ežerėliai, tūkstantmečius tarnavę kaip vienintelis išgyvenimo šaltinis vietos bendruomenei.

 

Pasauliui šią salą 1722 metais balandžio 5 dieną atrado olandų admirolas Jakobas Rogevenas, kuris prie jos krantų prisišvartavo būtent per Velykų sekmadienį. Šio sutapimo dėka sala gavo savo europietiškąjį pavadinimą, nors patys polineziečiai ją vadina Rapa Nui arba Te Pito o te Henua, kas vertime reiškia „Pasaulio bamba“. Admirolą ir jo įgulą nustebino ne tik izoliacija, bet ir milžiniškos akmeninės statulos, kurios nebyliai stebėjo horizontą, keldamos daugybę klausimų apie tai, kaip tokia nedidelė ir išteklių stokojanti bendruomenė sugebėjo sukurti tokio masto paminklus.

 

Didžiausia salos įdomybė ir traukos centras yra moai – monolitinės akmeninės skulptūros, kurių saloje suskaičiuojama beveik devyni šimtai. Dauguma šių statulų buvo išskaptuotos iš vulkaninio tufo Rano Raraku karjere, kuris iki šiol atrodo kaip nebaigta gamykla su dešimtimis nebaigtų kirsti milžinų. Moai dydis svyruoja nuo poros metrų iki dešimties metrų aukščio, o jų svoris gali siekti net 80 tonų. Didžiausia nebaigta statula, rasta karjere, siekia net 21 metro aukštį, o tai liudija apie neįtikėtinas senovės skulptorių ambicijas ir inžinerines svajones.

 

Mokslininkai ilgą laiką laužė galvas, kaip šios statulos buvo gabenamos po visą salą be ratų ar metalinių įrankių. Šiuolaikiniai tyrimai ir vietinės legendos leidžia daryti prielaidą, kad statulos buvo „vedamos“ naudojant virves ir svyruojantį judesį, primenantį ėjimą. Beveik visos moai buvo pastatytos ant specialių platformų, vadinamų ahu, ir jos visos, išskyrus vieną grupę, yra nusisukusios nuo vandenyno į salos vidų. Tikima, kad šios skulptūros vaizdavo sudievintus protėvius, kurie savo žvilgsniu saugojo kaimus ir skleidė gyvybinę energiją, vadinamą mana.

 

Kalbant apie gamtą, šiandien Velykų sala atrodo gana nuogai, dominuojant žolynams ir neaukštiems krūmokšniams, tačiau tai nėra pirminė jos būklė. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad kadaise salą dengė tankūs palmių miškai, kurie išnyko dėl žmonių veiklos bei į salą atvežtų žiurkių, kurios graužė palmių riešutus. Gyvūnija saloje taip pat gana skurdi: nėra vietinių sausumos žinduolių, o dauguma čia esančių rūšių, pavyzdžiui, arkliai, karvės ar avys, buvo atvežti kolonizatorių. Pakrantėse galima sutikti jūrinių paukščių ir retkarčiais pasirodančių žaliųjų vėžlių.

 

Viena populiariausių mokslinių hipotezių apie salą yra susijusi su ekologine katastrofa, kurią aprašė mokslininkas Jaredas Diamondas. Jis teigė, kad perteklinis resursų naudojimas statulų gabenimui ir miškų kirtimas sukėlė badą, karus ir visuomenės žlugimą. Tačiau naujesni tyrimai pateikia nuosaikesnę versiją – Rapa Nui gyventojai buvo itin kūrybingi žemdirbiai, naudoję akmenų mulčiavimą drėgmei išlaikyti, o jų populiacijos mažėjimą labiau nulėmė europiečių atvežtos ligos bei vergų pirklių reidai XIX amžiuje.

 

Šiuo metu Velykų sala nėra tik muziejus po atviru dangumi, joje nuolat gyvena apie septynis tūkstančius žmonių, kurių didžioji dalis susitelkę Hanga Roa miestelyje. Vietiniai gyventojai itin saugo savo tradicijas, kalbą ir kultūrinį identitetą, o kasmet vykstantis „Tapati Rapa Nui“ festivalis pritraukia dalyvius iš viso pasaulio. Salos ekonomika dabar beveik visiškai laikosi ant turizmo pamatų, nes šis kraštas dėl savo unikalumo yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir laikomas viena geidžiamiausių kelionių krypčių.

 

Turistams čia rengiamos įvairiausios ekskursijos, kurių metu gidai pasakoja ne tik sausus faktus, bet ir mistines legendas apie paukščio-žmogaus kultą bei paslaptingus rašmenis rongo-rongo, kurių mokslininkai iki šiol nesugebėjo visiškai iššifruoti. Keliautojai gali lankyti karjerus, ahu platformas, leistis į žygius po vulkaninius kraterius ar nardyti krištolo skaidrumo vandenyse. Nors sala yra brangi ir sunkiai pasiekiama, ji išlieka gyvu įrodymu apie žmogaus dvasios stiprybę ir tai, kaip mažoje erdvėje gali gimti kultūra, kurios paminklai stebina pasaulį net po daugelio šimtmečių.

 

KĄ SAKO AIŠKIAREGIAI, MISTIKAI IR EKSTRASENSAI APIE VELYKŲ SALĄ?

 

Mistinių teorijų ir ezoterinių mokslų kontekste Velykų sala užima ypatingą vietą – ji dažnai vadinama „pasaulio čakra“ arba vartais į kitus matavimus. Viena garsiausių šio regiono mistinių hipotezių siejama su prarastuoju Lemūrijos (arba Mu) žemynu, apie kurį rašė ezoterikas ir pulkininkas Jamesas Churchwardas. Anot mistikų, Rapa Nui nėra tiesiog vulkaninė sala, o aukščiausios kalnų viršūnės, likusios virš vandens po to, kai didžioji Lemūrijos dalis nugrimzdo į vandenyno dugną prieš dešimtis tūkstančių metų. Manoma, kad šis žemynas buvo aukšto dvasinio lygio civilizacijos lopšys, o moai statulos žymi energetines linijas, kurios jungė šį žemyną su kosmosu ir kitomis senovės civilizacijomis, pavyzdžiui, Atlantida.

 

Daug diskusijų mistinėje bendruomenėje sukėlė aiškiaregys Edgaras Cayce’as, vadintas „mieganciuoju pranašu“. Nors jis tiesiogiai apie Velykų salą kalbėjo nedaug, jo pasekėjai, remdamiesi transo metu gauta informacija, teigia, kad salos skulptūros buvo sukurtos naudojant telekinezę ir garso levitaciją. Anot šios teorijos, milžiniški akmenys nebuvo traukiami virvėmis, o „skraidinami“ pasitelkiant specifines vibracijas, kurias valdė senovės išminčiai. Šie mistikai pabrėžia, kad moai statulų „pukao“ (raudonos kepurės) iš tikrųjų simbolizuoja nušvitusių būtybių aurą arba energetinius imtuvus, kurie kaupdavo saulės ir kosminę energiją, skirtą salos gyventojų dvasiniam penui.

 

Regresinės hipnozės seansų metu dalyviai dažnai pasakoja neįtikėtinas istorijas apie Velykų salos kilmę, kurios prieštarauja oficialiajai archeologijai. Populiari Dolores Cannon „Išvyniotos metafizikos“ kryptis teigia, kad moai statulos buvo ne tik protėvių atvaizdai, bet ir tam tikri „antenos-siųstuvai“. Hipnozės būsenos asmenys pasakoja regėję, kaip šios statulos veikė kaip apsauginis skydas aplink salą, o jų žvilgsnis į salos vidų buvo nukreiptas tam, kad sukurtų uždarą energetinį lauką, kuriame laikas tekėjo kitaip. Kai kurie regresinės hipnozės dalyviai teigia buvę „akmens meistrais“, kurie bendravo su pačiu akmeniu kaip su gyva būtybe, prašydami jo tapti skulptūra ir užimti savo vietą ant ahu platformos.

 

Mistinis rašytojas ir tyrinėtojas Erichas von Dänikenas savo darbuose išpopuliarino paleokontaktų teoriją, teigdamas, kad Rapa Nui istorija neatsiejama nuo ateivių apsilankymo. Anot jo, vietiniai gyventojai niekada nebūtų galėję sukurti tokių technologiškai sudėtingų paminklų be išorinės pagalbos. Ekstrasensai, palaikantys šią versiją, tvirtina, kad moai statulos yra nežemiškų būtybių, kurios kadaise lankėsi Žemėje, portretai. Jų teigimu, statulų veidai su ilgomis nosimis ir specifinėmis ausimis atkartoja kosminių keliautojų anatomiją, o pačios skulptūros tarnavo kaip orientyrai ateivių erdvėlaiviams, nusileidžiantiems į izoliuotą salą iš orbitos.

 

Rusų oftalmologas ir mistinis tyrinėtojas Ernstas Muldaševas, organizavęs ekspedicijas į Tibetą ir Velykų salą, iškėlė hipotezę apie „žmonijos genofondą“. Jo teigimu, po sala esančiuose lavos urvuose yra užkonservuoti senovės milžinų – asurų – kūnai, esantys somati būsenoje (gilioje meditacijoje tarp gyvybės ir mirties). Muldaševo nuomone, moai statulos yra šių milžinų sargybiniai, o pati sala yra dalis milžiniškos piramidžių ir sakralinių vietų sistemos, apimančios Kailašo kalną Tibete ir Gizos piramides Egipte. Anot jo, sala yra vieta, kurioje saugomos žinios apie ankstesnes žmonijos rases, kurios buvo gerokai fiziškai didesnės už dabartinę.

 

Šiuolaikiniai aiškiaregiai, lankęsi saloje, pavyzdžiui, kai kurie žinomi „energetiniai gidai“, tvirtina, kad Rapa Nui žemė vis dar vibruoja itin aukštu dažniu, o po ja driekiasi sudėtingas energetinių tunelių tinklas. Jie teigia, kad po statulomis yra palaidoti kristalai, kurie stabilizuoja Žemės tektonines plokštes. Kai kurie jautrūs asmenys pasakoja apie „akmenų balsus“, kuriuos galima išgirsti auštant Rano Raraku karjere – esą tai sielų, įstrigusių tarp matavimų, aidai. Mistikai tiki, kad kai bus iššifruoti rongo-rongo rašmenys, žmonija sužinos ne apie genčių karus, o apie tai, kaip valdyti materiją minties galia, nes būtent taip ši sala ir buvo pastatyta.

 

Galiausiai, dvasinio ugdymo mokytojai dažnai nurodo į „paukščio-žmogaus“ (Tangata Manu) kultą kaip į prarastą iniciacijos sistemą. Mistikai teigia, kad kasmetinės varžybos Orongo kaime nebuvo tiesiog kova dėl valdžios, o dvasinis egzaminas, kuriuo buvo tikrinamas ryšys su aukštesniuoju „Aš“. Anot aiškiaregių, šis kultas atsirado po to, kai sala prarado ryšį su pagrindiniu dvasiniu šaltiniu, ir buvo bandymas atkurti gebėjimą skraidyti (tiek fiziškai, tiek astrališkai). Šios istorijos piešia Velykų salos vaizdą ne kaip ekologinės katastrofos auką, o kaip sakralią laboratoriją, kurioje buvo bandomos žmogaus galimybių ribos ir ryšys su anapusiniu pasauliu.

 

Maištinga Siela

Lazuritas: lazurito akmuo, akmens savybės, istorija, ezoterika, zodiako ženklai, mėlyna spalva, reikšmė ir sąsajos su senovės Egiptu

 

Sveiki!

 

Tęsiu straipsnius apie akmenis ir mineralus. Ši tema mane domino nuo pat vaikystės, kai tik pradėjau rinkti įvairius akmenis.

 

Lazuritas, kurį senovės lotynai ir arabai vadino Lapis Lazuli – „mėlynuoju akmeniu“, nėra tiesiog mineralas, tai sudėtinga uoliena, savyje talpinanti visą visatos dramą. Pagrindinis jo ingredientas yra lazuritas, suteikiantis tą neįtikėtiną, gilią ultramarino spalvą, tačiau tikrąją magiją sukuria priemaišos: auksinio pirito grūdeliai, žėrintys tarsi tolimos galaktikos, ir balto kalcito gyslos, primenančios plaukiančius debesis. Šis akmuo formuojasi kontaktinio metamorfizmo metu, kai karšta magma įsiterpia į kalkakmenį, sukurdama ne tik cheminį junginį, bet ir vizualų šedevrą, kuris tūkstantmečius buvo laikomas paties dangaus atspindžiu žemėje.

 

Šio brangakmenio istorija prasideda aukštai Hindukušo kalnuose, Afganistano Badachšano provincijoje, kur Sar-e-Sang kasyklos veikia jau daugiau nei septynis tūkstančius metų. Tai viena seniausių kasybos vietų žmonijos istorijoje, iš kurios lazuritas keliaudavo tūkstančius kilometrų „Lazurito keliu“ iki Mesopotamijos, Egipto ir Indo slėnio civilizacijų. Senovės prekybininkai šį akmenį vertino labiau už auksą, nes jis buvo retenybė, prieinama tik patiems turtingiausiems ir galingiausiems – faraonams, šumerų karaliams ir vyriausiesiems žyniams, kurie tikėjo, kad lazuritas yra sustingusi dievų išmintis.

 

Senovės Egipte lazuritas užėmė centrinę vietą religinėje simbolikoje, nes jo spalva buvo siejama su naktiniu dangumi, kuriuo keliauja saulės dievas Ra. Faraonų mirties kaukės, amuletai-skarabėjai ir prabangūs papuošalai buvo gausiai inkrustuojami lazuritu, tikint, kad jis atveria dvasines akis ir apsaugo sielą kelionėje per Duatą (pomirtinį pasaulį). Aukščiausieji teisėjai Egipte nešiodavo lazurito pakabukus su teisybės deivės Maat atvaizdu, taip pabrėždami, kad jų sprendimai yra įkvėpti aukštesnės, dangiškos tiesos, o ne žemiškų aistrų.

 

Viduramžiais lazuritas atrado naują, beveik sakralią paskirtį Europoje, kai iš jo pradėtas gaminti pigmentas – ultramarinas. Procesas buvo neįtikėtinai varginantis: akmuo buvo malamas, maišomas su dervomis ir aliejais, kol likdavo tik gryniausia mėlyna spalva. Šis pigmentas buvo toks brangus, kad dailininkai jį naudodavo tik pačių švenčiausių figūrų, dažniausiai Mergelės Marijos, apsiaustams tapyti. Renesanso genijai, tokie kaip Mikelandželas ar Rafaelis, savo kūriniuose paliko lazurito pėdsakus, kurie per penkis šimtus metų neprarado nė lašo savo intensyvumo, įrodydami, kad šis akmuo savyje neša amžinybės kodą.

 

Ezoteriniu požiūriu lazuritas yra laikomas „sąmonės raktu“, kuris tiesiogiai veikia Trečiosios akies (Adžna) čakrą, esančią kaktos srityje. Jis skatina gilią introspekciją, padeda žmogui pamatyti savo vidinę tiesą ir priimti save be iliuzijų bei kaukių, kurias užsidedame visuomenėje. Skirtingai nei malachitas, kuris „ištraukia“ emocines nuosėdas į paviršių, lazuritas veikia per intelektualinį ir dvasinį nušvitimą – jis ne tik rodo problemą, bet ir suteikia išminties suprasti jos priežastis bei rasti sprendimą aukštesniame lygyje.

 

Mistikai pabrėžia, kad lazuritas yra puikus bendravimo akmuo, nes jis valdo ir Gerklės (Višudha) čakrą, padėdamas mintis paversti aiškiais, prasmingais žodžiais. Tai ypač aktualu tiems, kurie jaučia baimę viešai kalbėti ar išreikšti savo nuomonę, nes akmuo suteikia vidinio autoriteto pojūtį ir pasitikėjimą savo tiesa. Nešiojant lazuritą, protas tampa skaidrus, pagerėja atmintis ir gebėjimas koncentruotis, todėl jis nuo seno vadinamas studentų, mokslininkų ir rašytojų globėju, padedančiu pasiekti intelektualinį piko būvį.

 

Legenda apie Lemūriją ir Atlantidą teigia, kad lazuritas buvo naudojamas kaip informacijos saugykla, panaši į šiuolaikinius optinius diskus ar kristalines laikmenas. Tikima, kad Atlantidos gyventojai lazurito piramidėse koduodavo dvasines žinias ir kosminius dėsnius, kurie vėliau turėjo būti perduoti ateities kartoms, o patys akmenys tarnavo kaip telepatinio ryšio stiprintuvai. Kai kurie dvasiniai mokytojai teigia, kad lazurito auksiniai pirito intarpai yra ne kas kita, kaip užkoduoti saulės šviesos impulsai, padedantys žmogaus DNR prisiminti savo kosminę kilmę ir ryšį su Sirijaus žvaigždžių sistema.

 Senovės Egipto faraonų kapavietėse rasti lazurito dirbiniai liudija apie neįtikėtiną šio akmens vertę, prilygusią auksui: garsiausioji Tutanchamono mirties kaukė bei prabangūs antkrūtiniai (pektoraliai) yra gausiai inkrustuoti giliu, „dieviškuoju“ ultramarinu, kuris egiptiečiams simbolizavo naktinį dangų ir amžinąją sielos kelionę per žvaigždes. Kadangi šis akmuo nebuvo išgaunamas Egipte, kiekviena skeveldra turėjo įveikti tūkstančius kilometrų iš Afganistano kalnų, todėl lazuritas faraono ižde buvo ne tik papuošalas, bet ir galingas valdžios bei tiesioginio ryšio su dievais simbolis, turėjęs užtikrinti dvasinį regėjimą pomirtiniame pasaulyje.

Astrologinėje plotmėje lazuritas yra didingasis Šaulio palydovas, suteikiantis šiam ugnies ženklui filosofinio gylio ir ramybės jų nuolatiniuose ieškojimuose. Jis taip pat labai palankus Vandeniams, nes padeda jiems įžeminti savo futuristines vizijas ir paversti jas realiais pokyčiais, bei Žuvims, kurioms suteikia dvasinį stuburą ir apsaugo nuo per didelio pasidavimo kitų įtakai. Nors Jaučiams lazuritas gali atrodyti per daug „lengvas“, jis jiems padeda pamatyti, kad už materialaus stabilumo slypi kur kas didesni dvasiniai turtai, kurių negalima nusipirkti.

 

Gydomosiose praktikose lazuritas vertinamas dėl savo vėsinančio poveikio – tikima, kad jis padeda mažinti uždegimus, ramina nervų sistemą ir mažina kraujospūdį. Senovės litoterapijos specialistai lazurito vandenį naudodavo akių infekcijoms gydyti ir bendram organizmo stiprinimui, o meditacija su šiuo akmeniu ant kaktos padėdavo įveikti migreną ir lėtinį nuovargį. Svarbiausia jo funkcija fiziniame lygmenyje yra harmonizavimas – jis padeda kūnui susikalbėti su siela, pašalindamas blokus, kurie trukdo natūraliai gyvybinės energijos tėkmei.

 

Šiuolaikinėje juvelyrikoje lazuritas išlieka intelektualios prabangos simboliu, tačiau reikalauja ypatingos priežiūros, nes jo kietumas nėra didelis. Jis jautrus stipriam karščiui, rūgštims ir netgi pernelyg dažnam kontaktui su vandeniu, todėl lazurito papuošalus patariama valyti tik minkšta šluoste ir saugoti nuo cheminių medžiagų. Energetikai rekomenduoja lazuritą valyti ne vandenyje, o sausoje druskoje arba paliekant jį nakčiai mėnulio šviesoje, kuri atgaivina jo dangiškąją prigimtį ir vėl „įžiebia“ auksines pirito žvaigždes.

 

Nešioti lazuritą reiškia nešiotis dalelę nakties dangaus ir priminimą apie savo begalinę dvasinę prigimtį šiame laikiname žemiškame kelyje. Tai akmuo tiems, kurie nebijo pažvelgti į savo sielos gelmes ir ten rasti ne tamsą, o ryškias, vedančias žvaigždes, kurios visada rodo kelią namo, į vidinę ramybę ir aukščiausiąją tiesą. Lazuritas moko, kad tikroji galia slypi ne dominuojant prieš kitus, o valdant savo protą ir suvokiant, kad mes visi esame viena didelė, kosminė sąmonė.

 

Maištinga Siela

Malachitas: malachito akmuo, jo savybės, žalia spalva, istorija, papuošalai ir ezoterika

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Besidomintiems mineralais ir akmenimis šįkart siūlau labiau pasidomėti malachitu. Malachitas yra vienas iš vario mineralų, kuris gamtoje susiformuoja vykstant sudėtingiems cheminiams procesams vario rūdos telkinių oksidacijos zonose. Šis sodriai žalias mineralas atsiranda ten, kur vario tirpalai sąveikauja su karbonatinėmis uolienomis, pavyzdžiui, kalkakmeniu, todėl jis dažnai randamas kartu su azuritu ar chrizokola. Jo išskirtinis bruožas yra koncentrinis sluoksniuotumas, sukuriantis hipnotizuojančius šviesiai ir tamsiai žalius raštus, primenančius medžio rieves, bangas ar paukščių plunksnas. Ši unikali struktūra susidaro mineralui sluoksnis po sluoksnio nusėdant ertmėse, todėl nušlifuotas malachitas pasižymi nepakartojama tekstūra, kurios neįmanoma supainioti su jokiu kitu akmeniu.

 

Pramonėje malachitas nuo seniausių laikų buvo vertinamas ne tik kaip puošmena, bet ir kaip svarbi žaliava. Senovės Egipte ir kitose ankstyvosiose civilizacijose jis buvo naudojamas kaip pagrindinė vario rūda metalui lydyti, o sutrintas į smulkius miltelius virsdavo brangiu pigmentu dažams bei kosmetikai. Šis ryškiai žalias pigmentas buvo itin vertinamas viduramžių ir renesanso tapyboje, nes pasižymėjo atsparumu šviesai, nors bėgant amžiams kai kurie kūriniai dėl drėgmės poveikio šiek tiek patamsėjo. Šiandien pramoninis malachito naudojimas yra sumažėjęs, nes jį pakeitė sintetiniai pigmentai ir efektyvesnės vario išgavimo technologijos, tad dabar jis naudojamas juvelyrikos ir prabangaus interjero dizaino srityse.

 

Istoriškai malachitas tapo prabangos ir galios simboliu, o įspūdingiausi jo dirbiniai puošia didžiausius pasaulio muziejus bei katedras. Rusijos imperijos laikais Uralo kalnuose rasti milžiniški malachito luitai leido sukurti unikalius šedevrus, tokius kaip Isakijaus katedros kolonos Sankt Peterburge ar Ermitažo „Malachito salė“, kurioje eksponuojamos vazos, stalai ir židiniai, dekoruoti šiuo mineralu naudojant „rusiškos mozaikos“ techniką. Šis metodas leido plonomis malachito plokštelėmis apklijuoti didelius paviršius taip meistriškai, jog jie atrodydavo kaip vientisas akmens luitas. Šiandien malachitas laikomas vidutinio brangumo akmeniu, kurio kaina priklauso nuo rašto sudėtingumo ir spalvos intensyvumo, tačiau aukščiausios kokybės kolekciniai egzemplioriai vis dar kainuoja tūkstančius eurų.

 

Anksčiau pagrindiniai malachito tiekėjai buvo Izraelio Timnos slėnis, dar vadinamas Karaliaus Saliamono kasyklomis bei Uralo kalnai Rusijoje, tačiau pastarieji telkiniai šiandien yra beveik visiškai išsekę. Šiuolaikinėje rinkoje dominuoja Kongo Demokratinė Respublika, iš kurios atkeliauja didžioji dalis stambiausių ir gražiausių malachito radinių. Taip pat jo telkinių esama Namibijoje, Australijoje, Arizonos valstijoje JAV bei Meksikoje. Apdirbdami malachitą, meistrai privalo būti itin atsargūs, nes tai palyginti minkštas mineralas, kurį lengva subraižyti, o jo dulkės yra toksiškos dėl didelio vario kiekio. Poliravimo metu naudojamas vanduo, kad dulkės nekiltų į orą, o galutinis produktas dažnai vaškuojamas, siekiant apsaugoti jautrų paviršių nuo drėgmės ir riebalų.

 

Malachito salė Ermitaže, Sankt Peterburge.

Malachito kasyklos Urale, Rusijoje.

Šį akmenį per istoriją vertino daugybė įtakingų asmenybių, tarp jų Rusijos imperatorė Jekaterina II bei kiti Romanovų dinastijos atstovai, kurie malachitą naudojo kaip diplomatinę dovaną kitų šalių monarchams. Tai buvo būdas pademonstruoti Rusijos turtus ir meistriškumą. Prancūzijos imperatorius Napoleonas III taip pat žavėjosi malachitu, o šiais laikais jis išlieka populiarus tarp aukštosios mados dizainerių ir kolekcininkų, kurie vertina jį dėl „gyvos“ spalvos ir istorinio svorio. Ezoteriniai šaltiniai malachitą apibūdina kaip gana galingą „transformacijos akmenį“, kuris veikia kaip katalizatorius žmogaus dvasiniam augimui. Tikima, kad jis geba ištraukti į paviršių giliai paslėptas baimes, nuoskaudas ir psichologines traumas, priversdamas žmogų jas tiesiogiai išgyventi ir paleisti.

 

Garsūs mistikai ir litoterapijos specialistai, tokie kaip Robertas Simmonsas bei Judy Hall, savo darbuose pabrėžia, kad malachitas yra „negailestingas“ akmuo. Jie teigia, kad jis nešvelnina tiesos, o parodo ją tokią, kokia ji yra, todėl jį rekomenduojama nešioti tiems, kurie yra pasiruošę radikaliems gyvenimo pokyčiams. Ekstrasensai dažnai vadina šį mineralą „sielos veidrodžiu“, nes jis sugeria ne tik aplinkos negatyvumą, bet ir paties žmogaus vidinį purvą. Dėl šios priežasties malachitą būtina valyti itin dažnai, nes sukaupęs per daug sunkios energijos jis gali įtrūkti ar pakeisti spalvą. Aiškiaregiai taip pat sako, kad malachitas stiprina intuiciją ir padeda pastebėti ženklus, kuriuos siunčia visata, taip apsaugodamas nuo klaidingų sprendimų.

 

Mituose malachitas dažnai siejamas su moteriškąja energija ir vaisingumu. Senovės Egipte jis buvo skiriamas deivei Hator, meilės ir džiaugsmo globėjai, o egiptietės tikėjo, kad malachito šešėliai aplink akis ne tik gražina, bet ir saugo nuo piktųjų dvasių bei akių ligų. Viduramžių Europoje sklandė legendos, kad šis akmuo gali apsaugoti vaikus nuo magijos ir baisių sapnų, todėl mažų malachito gabalėlių būdavo dedama į lopšius. Taip pat egzistavo tikėjimas, jog malachitas gali perspėti savo šeimininką apie artėjantį pavojų – pasakojama, kad pajutęs grėsmę akmuo tiesiog suskyla į kelias dalis.

 

Astrologiškai malachitas labiausiai tinka Skorpionams, kuriems jis padeda pereiti per sudėtingus emocinius etapus ir suteikia jėgų vidinei regeneracijai. Ožiaragiams jis padeda suminkštinti jų griežtą prigimtį ir atverti širdį naujoms patirtims, o Jaučiams bei Svarstyklėms jis suteikia harmonijos ir padeda pritraukti materialinę sėkmę, nes žalia spalva tradiciškai siejama su gausa. Visgi, mistikai įspėja, kad jautresniems Vandeniams ar Žuvims šio akmens energija gali pasirodyti per daug intensyvi, todėl jiems patariama jį naudoti saikingai. Malachitas vertinamas dėl gebėjimo subalansuoti širdies ir saulės rezginio čakras, suteikiant žmogui drąsos priimti atsakomybę už savo laimę ir likimą.

 

MALACHITO SĄSAJOS SU LEMŪRIJA, ATLANTIDA IR VENEROS PLANETA

 

Malachitas ezoteriniuose pasakojimuose apie prarastas civilizacijas užima itin garbingą vietą, tačiau jo vaidmuo šiose legendose yra kur kas dinamiškesnis nei paprasto brangakmenio. Mistikai ir alternatyviosios istorijos tyrinėtojai, tokie kaip Frankas Josephas ar Judy Hall, teigia, kad šis mineralas buvo esminė dvasinių technologijų dalis tiek Lemūrijoje, tiek Atlantidoje. Jei kitas garsus akmuo, šungitas, šiose teorijose veikia kaip stabilizuojantis inkuras, tai malachitas apibūdinamas kaip „gyvasis laidininkas“, kuris sujungia žmogaus sielą su planetos sąmone ir aukštesniais dažniais. Tikima, kad malachitas savyje saugo senovės žinias apie tai, kaip valdyti gamtos jėgas ir emocinę energiją, todėl jis laikomas tiesioginiu tiltu į prarastą aukso amžių.

 

Lemūrijos civilizacijoje, kuri pasakojimuose pristatoma kaip moteriškojo prado, intuicijos ir gilaus dvasinio jautrumo karalystė, malachitas buvo vertinamas kaip pagrindinis širdies ryšio akmuo. Mistikai teigia, kad lemūriečiai pasižymėjo gebėjimu telepatiškai bendrauti ne tik tarpusavyje, bet ir su augalų bei gyvūnų pasauliais, o malachitas jiems tarnavo kaip savotiškas „stiprintuvas“ šioms bangoms priimti. Pasakojama, kad Lemūrijos gydymo šventyklose milžiniškos malachito plokštės buvo naudojamos energetiniam kūno valymui, nes šis akmuo gebėjo ištraukti emocines nuosėdas ir baimes, kurios trukdydavo pasiekti nušvitimą. Kadangi Lemūrija siejama su visiška harmonija, žaliasis malachito raštas šiame kontekste interpretuojamas kaip užkoduota žemėlapis, rodantis kelią atgal į gamtos ir žmogaus vienybę.

 

Atlantidos pasakojimuose malachito paskirtis tampa dar sudėtingesnė ir labiau orientuota į technologinę bei magiškąją sintezę. Tikima, kad dėl itin didelio vario kiekio savo sudėtyje malachitas buvo naudojamas kaip svarbus laidininkas jų pažangiose energetinėse sistemose, kurios maitino visą civilizaciją. Kai kurie aiškiaregiai užsimena, kad atlantai mokėjo manipuliuoti malachito magnetiniu lauku, kad apsaugotų savo miestus nuo neigiamų vibracijų arba sustiprintų „didžiųjų kristalų“ spinduliavimą. Vėlyvuoju Atlantidos laikotarpiu, kai prasidėjo piktnaudžiavimas dvasine galia, malachitas neva tapo dvasiniu skydu – jį nešiojo tie, kurie norėjo išsaugoti savo sielos tyrumą ir apsisaugoti nuo kitiems daromos psichinės kontrolės, nes akmuo veikė kaip savotiškas tiesos detektorius.

 

Gilius ryšys tarp malachito ir prarastų civilizacijų taip pat persipina su kosminėmis teorijomis, ypač su Veneros planeta ir Hatorų būtybėmis, kurios, pasak legendų, perdavė šį akmenį žmonijai. Ezoteriniuose šaltiniuose malachitas vadinamas „Veneros ašara“ arba „žaliuoju spinduliu“, nešančiu besąlygiškos meilės ir kūrybinės transformacijos kodus. Po Atlantidos žlugimo šios žinios neva persikėlė į Senovės Egiptą, kur malachito kultas deivės Hatoros garbei tapo tiesioginiu senovės magijos tęsiniu. Tikima, kad net ir šiandien nešiojamas malachitas gali pažadinti žmogaus ląstelių atmintį apie jo ankstesnius gyvenimus šiose aukšto dažnio civilizacijose, padėdamas išgydyti senas dvasines traumas ir vėl pajusti tą begalinę ramybę, kuri kadaise viešpatavo Lemūrijos pievose bei Atlantidos šventyklose.

 

Maištinga Siela

Šungitas: šungito akmuo, gydomosios savybės, struktūra ir atsiradimo istorija, mineralų apsauga zodiako ženklams, sąsajos su Šambala ir Lemūrija

 

Sveiki!

 

Šungitas yra viena paslaptingiausių ir seniausių Žemės uolienų, savo išvaizda primenanti akmens anglį, tačiau pasižyminti unikalia molekuline struktūra. Mokslininkai skaičiuoja, kad šiam mineralui yra apie du milijardus metų, o tai reiškia, kad jis susiformavo dar tada, kai mūsų planetoje nebuvo jokios gyvybės, išskyrus paprasčiausius mikroorganizmus. Geologiniu požiūriu tai yra tarpinė forma tarp amorfinės anglies ir grafito, tačiau jos sudėtyje randami fulerenai – rutulio formos anglies molekulės – daro šį akmenį išskirtinį visoje mineralogijoje.

 

Šio akmens susidarymo teorijos vis dar kelia karštas diskusijas tarp mokslininkų. Vieni teigia, kad šungitas susiformavo iš pirmykščių dumblių ir organinių nuosėdų, kurios milijardus metų buvo veikiamos aukšto slėgio ir temperatūros Žemės gelmėse. Kita, kur kas egzotiškesnė teorija, skelbia, kad šungitas gali būti milžiniško meteorito, atskriejusio iš suirusios planetos Faetono, liekana. Ši kosminė versija grindžiama tuo, kad fulerenų koncentracija šungite yra neįprastai didelė, o tokios struktūros dažnai randamos būtent kosminiuose kūnuose.

 

Pagrindiniai ir didžiausi šungito telkiniai pasaulyje randami Karelijoje, Rusijoje, netoli Onegos ežero esančiame Šungos kaime, nuo kurio ir kilo mineralo pavadinimas. Išgavimas vyksta atviruoju būdu karjeruose, kur uoliena skaldoma ir rūšiuojama pagal anglies kiekį. Vertingiausias yra vadinamasis „elito“ arba taurusis šungitas, kuris sudaro tik nedidelę dalį viso telkinio. Jis pasižymi stikliniu blizgesiu, netepa rankų ir jame anglies kiekis siekia net 98 proc., tuo tarpu paprastas šungitas yra matinis, pilkšvas ir labiau primena anglį.

 

Šungitas plačiai taikomas pramonėje kaip natūralus sorbentas nuotekų valymui, metalurgijoje kaip reduktorius ir netgi statybose, gaminant specialų laidų betoną. Tačiau didžiausią populiarumą jis pelnė vandens filtravimo srityje. Daugelyje šalių jis parduodamas mažais skaldytais akmenukais, skirtais vandens struktūrizavimui namų sąlygomis, arba kaip papuošalai, piramidės ir plokštelės telefonams. Jo kaina svyruoja nuo kelių eurų už maišelį paprasto skaldos iki šimtų eurų už stambų tauriąją šungito gabalą, vertinamą kolekcininkų.

 

Ezoteriniame pasaulyje šungitas laikomas galingiausiu „įžeminimo“ ir apsaugos akmeniu. Mistikai teigia, kad jis geba sugerti neigiamą energiją ne tik iš žmogaus biolauko, bet ir iš aplinkos. Ezoterikai, tokie kaip rusų litoterapeutė Sofija Blažko, pabrėžia, kad šis akmuo veikia kaip savotiškas „juodoji skylė“, kuri sutraukia viską, kas svetima ir kenksminga žmogaus dvasinei struktūrai. Tikima, kad šungitas sukuria nepramušamą skydą, saugantį nuo magiško poveikio, nužiūrėjimo ar energetinio vampyrizmo.

 

Žinomas mistikas ir mineralų savybių tyrinėtojas Robertas Simmonsas savo darbuose šungitą įvardija kaip „nulio taško“ akmenį. Anot jo, šis mineralas padeda žmogui susigrąžinti pradinę, sveiką būseną, išvalant dvasines apnašas. Ekstrasensas ir dvasinis mokytojas Alanas Čiumakas savo laiku taip pat aukštino šungitą, teigdamas, kad jo vibracijos sutampa su gyvybinės energijos srautu, todėl jis gali „perkrauti“ pavargusį žmogaus organizmą. Mistikai pabrėžia, kad šungitas neduoda papildomos energijos, bet pašalina blokus, kurie trukdo tekėti savajai.

 

Zodiako ženklų atžvilgiu šungitas laikomas universaliu akmeniu, tačiau ezoterikai išskiria kelis ženklus, kuriems jis tiesiog būtinas. Labiausiai jis tinka Skorpionams, kuriems padeda suvaldyti emocijų audras, ir Ožiaragiams, sustiprindamas jų natūralų ryšį su žeme ir suteikdamas stabilumo. Taip pat jis rekomenduojamas Šauliams ir Avinams, kaip balansuojanti jėga, apsauganti nuo perdegimo. Mažiau tinkamas jis gali būti tik itin jautriems Vėžiams, kuriems jo „sunki“ energija kartais sukelia laikiną melancholiją.

 

Viena iš labiausiai vertinamų šungito galių ezoterikoje yra apsauga nuo elektromagnetinio smogo. Šiuolaikiniai mistikai, pavyzdžiui, dvasinė gydūnė Judy Hall, teigia, kad šungitas yra vienintelis mineralas, galintis neutralizuoti kenksmingą mobiliųjų telefonų, Wi-Fi ir kitų prietaisų spinduliuotę nekeisdamas paties signalo kokybės. Ji pataria laikyti šungito piramides prie kompiuterių ar klijuoti mažas plokšteles prie telefonų, kad žmogaus aura nebūtų „skylėta“ nuo technologinio poveikio.

Šungito skalda, nešlifuota

Praktiniame naudojime populiariausias būdas yra šungito vandens ruošimas. Ezoterikai pataria nuplautus akmenukus užpilti vandeniu ir palikti tris paras tamsioje vietoje. Teigiama, kad toks vanduo tampa biologiškai aktyvus, padeda valyti organizmą, gydo odos bėrimus ir netgi stiprina plaukų šaknis. Tačiau mistikai įspėja, kad šungitą būtina reguliariai „iškrauti“ po tekančiu vandeniu arba palaikyti saulės šviesoje, kad jis atiduotų per laiką sukauptą informacinį „purvą“.

 

Kitas dažnas naudojimo būdas – meditacija laikant šungito rutulius ar cilindrus rankose. Ezoterikai sako, kad tai padeda greitai nurimti po streso, subalansuoja čakras, ypač apatinę – Muladharą, atsakingą už išlikimą ir saugumą. Nešiojamas kaip pakabukas, šungitas turėtų būti arčiau saulės rezginio, kad apsaugotų jautriausią energetinį centrą. Kai kurie ekstrasensai rekomenduoja šungitą dėti po pagalve, jei kankina košmarai ar neramus miegas, nes akmuo neva „susiurbia“ nakties baimes.

 

Taigi, šungitas vertinamas kaip tiltas tarp senovinės Žemės išminties ir šiuolaikinio žmogaus poreikių. Nors mokslas dar nepatvirtino visų ezoterinių teiginių, tūkstančiai žmonių visame pasaulyje juo pasitiki kaip natūraliu filtru ir energetiniu sargu. Nesvarbu, ar tikėsite meteoritine kilme, ar fulerenų galia, šungitas išlieka vienu įdomiausių gamtos kūrinių, kurio juoda spalva simbolizuoja ne tamsą, o begalinę gelmę ir ramybę, kurios taip trūksta triukšmingame XXI amžiuje.

 

ŠUNGITAS IR LEMŪRIJA: KOKIOS ISTORIJOS IR MITAI SIEJA ŠUNGITĄ SU LEMŪRIJA?

 

Šungito ir Lemūrijos sąsajos ezoteriniuose pasakojimuose persipina per mistinę istoriją, kurioje šis juodas akmuo laikomas ne paprastu mineralu, o aukštųjų senovės civilizacijų technologiniu bei dvasiniu palikimu. Daugelis mistikų ir alternatyviosios istorijos tyrinėtojų, tokių kaip Judy Hall ar Robertas Simmonsas, teigia, kad šungitas yra tiesioginis legendinio nuskendusio Lemūrijos žemyno „inkuras“, išlikęs mūsų laikuose kaip energetinė saugykla. Tikima, kad lemūriečiai, garsėję savo ypatingu dvasiniu jautrumu ir gebėjimu valdyti kristalų energiją, naudojo šungitą kaip pagrindinį įrankį savo aplinkos harmonizavimui bei vandens struktūrizavimui, tad šiandieninis jo populiarumas laikomas senovinių žinių prabudimu.

 

Viena įdomiausių teorijų, kurią plėtoja dvasiniai mokytojai, pavyzdžiui, Drunvalo Melchizedekas, skelbia, kad šungitas yra kosminės kilmės objektas, kurį lemūriečiai sąmoningai „pasodino“ tam tikrose Žemės vietose kaip apsauginį skydą ateities kartoms. Šiame kontekste šungito sudėtyje esantys fulerenai interpretuojami ne kaip cheminė anglies forma, o kaip užkoduota kosminė informacija, skirta padėti žmonijai išlaikyti ryšį su gamta technologijų amžiuje. Lemūrija pasakojimuose dažnai siejama su tyra, aukšto dažnio šviesa, o juodasis šungitas laikomas idealia talpa šiai šviesai sugerti ir išlaikyti fiziniame lygmenyje, taip sukuriant būtiną pusiausvyrą tarp dvasios ir materijos.

 

Praktinėje ezoterikoje šungitas dažnai derinamas su vadinamaisiais „Lemūrijos sėklos kristalais“ (skaidraus kvarco atmaina), nes tikima, kad šie du mineralai sudaro vientisą energetinę sistemą. Kol kvarcas transliuoja aukštas vibracijas ir dvasines įžvalgas iš prarastojo žemyno, šungitas atlieka „įžeminimo“ funkciją, neleisdamas žmogaus energetiniam laukui tapti nestabiliam dėl per didelio informacinio krūvio. Mistikai pabrėžia, kad šis ryšys ypač stipriai pasireiškia per vandenį, kuris Lemūrijos kultūroje buvo laikomas šventu elementu, todėl šungito gebėjimas valyti vandenį vertinamas kaip tiesioginis lemūriečių dvasinės higienos tradicijų tęsinys.

 

Galiausiai šungitas ezoteriniuose pasakojimuose įvardijamas kaip priemonė, padedanti šiuolaikiniam žmogui atkurti ryšį su savo „lemūrietiška“ prigimtimi – intuicija, ramybe ir besąlygiška meile Žemei. Tikima, kad laikant šį akmenį ar naudojant jo vandenį, pasąmonėje gali iškilti vaizdiniai ar jausmai iš praėjusių gyvenimų šiame nuskendusiame žemyne, taip gydant senas dvasines traumas. Taigi, mistiniame pasaulėvaizdyje šungitas nėra tik akmuo iš Karelijos gelmių, bet gyva Lemūrijos dalelė, tarnaujanti kaip tiltas tarp prarastosios utopijos ir dabartinės civilizacijos, siekiančios rasti dvasinį stabilumą.

 

KITOS ŠUNGITO ISTORIJOS IR SĄSAJOS SU MITOLOGIJA BEI KULTŪRINIAIS PASAKOJIMAIS

 

Faetono planetos pelenai

 

Viena populiariausių kosminių teorijų skelbia, kad šungitas yra likutis iš hipotetinės planetos Faetono, kuri neva egzistavo tarp Marso ir Jupiterio, bet subyrėjo dėl katastrofos (šiandien ten yra asteroidų žiedas). Mistikai teigia, kad šungitas buvo tos planetos organinės gyvybės pagrindas. Kai didžiulis Faetono fragmentas nukrito Karelijoje, jis atnešė unikalią anglies formą – fulerenus, kurių natūraliai Žemėje beveik nėra. Todėl šungitas vadinamas „kosminiu svečiu“ arba „žuvusios planetos ašaromis“, nešančiomis informaciją apie nežemišką civilizaciją ir jos tragišką pabaigą.

 

Atlantidos „Juodasis skydas“

Nors Lemūrija siejama su emocijomis ir vandeniu, Atlantida siejama su technologine galia ir kristalų valdymu. Ezoterikai, pavyzdžiui, Edgaras Cayce (nors tiesiogiai šungito neminėjo, jo pasekėjai tai interpretuoja), kalbėjo apie „Didįjį kristalą“, kuris teikė energiją atlantams. Kai kurios šiuolaikinės mistinės teorijos sako, kad šungitas buvo naudojamas kaip šio kristalo „izoliatorius“ arba „stabilizatorius“. Tikima, kad atlantai suprato, jog milžiniška kristalų energija gali būti pavojinga žmogaus kūnui, todėl šungitas tarnavo kaip energetinis filtras, sugeriantis perteklinę spinduliuotę – lygiai taip pat, kaip šiandien mes jį naudojame apsaugai nuo Wi-Fi.

 

Hiperborėjos šiaurinis paveldas

 

Kadangi pagrindinis šungito telkinys yra Karelijoje (Rusijos šiaurėje), jis glaudžiai siejamas su Hiperborėja – mitine šiaurės šalyje gyvenusių „pusdievių“ civilizacija. Rusų mistikai ir istorikas Valerijus Diominas kėlė hipotezes, kad Hiperborėja buvo būtent dabartinėje Karelijos ir Kolos pusiasalio teritorijoje. Pasakojama, kad šungitas buvo šios civilizacijos „šventasis akmuo“, naudojamas jų šventyklose dvasiniam apsivalymui. Hiperborėjiečiai neva žinojo apie šungito gebėjimą ilginti gyvenimą, todėl Karelijos ežerų vanduo, tekantis per šungito klodus, buvo laikomas „gyvuoju vandeniu“.

 

Šambalos „Juodasis akmuo“ (Chintamani)

 

Yra teorijų, siejančių šungitą su paslaptinguoju Chintamani akmeniu iš budistų ir hinduistų tradicijų. Pasakojama, kad dalis šio dangiškojo akmens (kuris neva pildo norus ir saugo pasaulį) buvo saugoma slaptoje Šambalos karalystėje Tibete, o kita dalis buvo išsiųsta į šiaurę saugoti Žemės ašies. Ezoterikai, besiremiantys Nikolajaus Rericho mokymu, kartais užsimena, kad juodasis, spindintis šungitas gali būti būtent ta „šiaurinė atšaka“, kuri stabilizuoja planetos magnetinį lauką ir saugo dvasinę pusiausvyrą didžiųjų pokyčių metu.

 

Merkurijaus ir Alchemikų „Pirmoji materija“

 

Viduramžių alchemijos interpretuotojai šungitą kartais vadina Prima Materia (pirmąja materija). Alchemikai tikėjo, kad norint sukurti Filosofinį akmenį, reikia rasti medžiagą, kurioje susijungia visi elementai: žemė, vanduo, ugnis ir oras. Kadangi šungitas yra mineralas (žemė), turintis savyje ugnies (anglies), valantis vandenį ir, kaip manoma, turintis eterio savybių, mistikai jį laiko gamtos paruoštu „alcheminiu ruošiniu“. Jis siejamas su planeta Merkurijumi, nes geba greitai transformuoti ir perduoti informaciją.

 

Dvasinė evoliucija ir „Anglies-12“ perėjimas

 

Šiuolaikiniai New Age judėjimo atstovai kalba apie žmonijos perėjimą iš anglies pagrindu sukurtos biologijos į kristalinę (silicio) biologiją. Šiame pasakojime šungitas vaidina pagrindinį vaidmenį kaip „tiltas“. Kadangi jis yra gryna anglis, bet turinti sferinę (kristalinę) fulerenų struktūrą, jis neva padeda žmogaus kūnui „persikoduoti“ naujai dvasinei epochai. Tikima, kad nešiojant šungitą, mūsų ląstelės „mokosi“ prisitaikyti prie kintančių Žemės vibracijų.

 

Maištinga Siela