Rodomi pranešimai su žymėmis Žemė. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Žemė. Rodyti visus pranešimus

2026 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Dienos citata: Artemis II astronautė Christina Koch apie tai, ką jautė matydama Žemę iš kosmoso

 

Sveiki!

„Kai išvydome mažytę Žemę, mūsų įgulos klausė, kokį įspūdį ji paliko. Ir, tiesą sakant, labiausiai mane sukrėtė ne pati Žemė, o ją supanti begalinė juoduma. Žemė atrodė tarsi mažas gelbėjimosi laivas, ramiai kabantis Visatoje.“ Artemis II“ astronautė Christina Koch.

Christina Koch laikoma viena labiausiai patyrusių NASA astronaučių, jau įėjusi į istoriją kaip ilgiausiai (328 dienas) vieno skrydžio metu kosmose išbuvusi moteris bei pirmųjų tik moterų atvirame kosmose išėjimų dalyvė. Pagal išsilavinimą ji yra inžinierė elektrikė ir fizikė, turinti didžiulę patirtį dirbant ekstremaliomis sąlygomis – nuo Antarktidos tyrimų stočių iki Tarptautinės kosminės stoties. Ši patirtis tapo pagrindiniu veiksniu ją atrenkant „Artemis II“ misijai, kurios metu ji taps pirmąja moterimi, nuskridusia iki Mėnulio.

Ji buvo pasirinkta dėl savo išskirtinių techninių įgūdžių, emocinio atsparumo ir gebėjimo spręsti sudėtingas inžinerines problemas aukšto streso aplinkoje. NASA pabrėžia, kad Koch ne tik reprezentuoja naująją tyrinėtojų kartą, bet ir turi visas reikiamas kompetencijas valdyti erdvėlaivį „Orion“ kritinėse situacijose. Jos dalyvavimas šioje istorinėje misijoje, kuri apskries Mėnulį ir paruoš dirvą vėlesniam žmonių išsilaipinimui, simbolizuoja agentūros siekį padaryti kosmoso tyrimus prieinamus visiems talentingiausiems profesionalams, nepriklausomai nuo jų lyties.

Maištinga Siela


2026 m. balandžio 3 d., penktadienis

Nuotrauka: NASA pasidalijo Žemės planetos nuotrauka iš kosminio laivo Artemis II

 

Sveiki,

 

Net neabejoju, kad dėl šito bus labai daug diskusijų ir sąmokslo teorijų, bet taip... Taip yra Žemės planeta iš kosminio laivo Artemis II, kuris šiuo metu keliauja link Mėnulio.

 

Artemis II yra NASA projektas, žymintis žmonijos sugrįžimą į tolimąją kosminę erdvę po daugiau nei pusės amžiaus pertraukos. Tai bus pirmoji pilotuojama „Artemis“ programos misija, kurios metu keturių astronautų įgula erdvėlaiviu „Orion“ apskries Mėnulį. Nors šios misijos metu tūpimas ant palydovo paviršiaus dar nenumatytas, dešimties dienų kelionė yra kritinis bandymas, skirtas patvirtinti, kad visos erdvėlaivio gyvybės palaikymo, ryšio ir navigacijos sistemos veikia nepriekaištingai saugant žmogaus gyvybę gilioje erdvėje.

 

Pagrindinis šio projekto siekis – nutiesti saugų kelią būsimoms misijoms, kurių metu žmonės vėl žengs Mėnulio paviršiuje. „Artemis II“ testuoja naująją „Space Launch System“ (SLS) raketą ir „Orion“ kapsulę realiomis sąlygomis, kartu demonstruojant tarptautinį bendradarbiavimą, nes įgulą sudaro ne tik JAV, bet ir Kanados atstovas. Tai savotiška generalinė repeticija prieš „Artemis III“ misiją, kurioje numatytas pirmosios moters ir pirmojo nebaltaodžio asmens išsilaipinimas Mėnulyje.

 

Be technologinio patikrinimo, šiuo projektu siekiama išplėsti žmonijos buvimo kosmose ribas ir paruošti dirvą tvariam Mėnulio tyrimui. NASA planuoja sukurti ilgalaikę bazę Mėnulio orbitoje ir paviršiuje, kuri tarnautų kaip mokslinė laboratorija ir tarpinė stotelė ateities skrydžiams į Marsą. Taigi „Artemis II“ nėra tik skrydis aplink Mėnulį – tai fundamentalus žingsnis link naujos kosmoso tyrimų eros, kurioje Mėnulis tampa vartais į tolimesnę saulės sistemą.

 

Maištinga Siela


2025 m. spalio 17 d., penktadienis

#7 Bašaras (Bashar): undinės ir drakonai, plokščia žemė, Mandelos efektas, Sfinksas, Naska linijos, Gizos piramidės ir kt.


Sveiki,

 

Dar viena Bašaro (daugiadimensinės būtybės) žinia per žmogiškąjį kanalą.

 

Bašaras per kanalo mediumą Darryl Anka pristato platų dimensinės realybės paveikslą, pabrėždamas, kad daugelis žmonijos paslapčių gali būti paaiškintos per vibracijos ir sąmonės lygmenis, o ne vien fiziniais terminais. Jis pradeda aiškindamas, kad mitinės būtybės, tokios kaip undinės ir drakonai neegzistuoja dabartinėje fizinėje realybėje, bet yra kitų, aukštesnių ar šiek tiek pasislinkusių dimensijų gyventojai, kurie kartais gali persidengti su mūsų suvokimu. Panašiai paaiškinama ir Tuščiavidurės Žemės idėja: ji nėra fiziškai tikra, bet žmonės, netyčia patekę į dimensinius sūkurius, patiria alternatyvią realybę, kurią klaidingai interpretuoja kaip fizinę erdvę Žemės viduje. Toks paaiškinimas atskleidžia, kaip lengvai fizinė realybė gali būti iškreipiama neteisingai interpretuojant kitų dimensijų patirtis.

 

Tęsdamas dimensijų temą, Bašaras aptaria Plokščios Žemės teoriją ir Mandelos Efektą. Plokščia Žemė, pasak jo, tėra Žemės išraiška kitoje dimensijoje, tuo tarpu Žemė mūsų trimatėje erdvėje ir laiko dimensijoje yra sfera. Mandelos Efektas, kurį daugelis suvokia kaip kolektyvinės atminties klaidas, yra realus reiškinys, atsirandantis dėl nuolatinio realybės poslinkio. Kiekvieną kartą, kai individas persibrėžia dabartyje, jis iš tikrųjų keičia savo praeitį. Plečiantis sąmonei, žmogus gali prisiminti kelias „istorijas“ ar praeitis, kurios priklauso skirtingoms laiko juostoms, taip patvirtindamas realybės lankstumą ir tai, kad linijinis laikas yra tik sutartinė iliuzija.

 

Bašaras taip pat gilinasi į senovės civilizacijų palikimą ir jų ryšį su dimensijomis. Jis patvirtina, kad Sasquatch (Didžiakojai) yra pirminė hominidų forma, kuri, naudodama savo gamtos ryšius ir sąmoningą dėmesį, sąmoningai perėjo ir susiliejo su paralelinėmis realybėmis. Naska linijos Peru buvo naudojamos ne tik kaip ženklai, bet ir kaip geometrinės formos, atspindinčios matematinį fizinės realybės pagrindą, o svarbiausia – jos nurodo į dimensinius sūkurius, veikiančius kaip vartai. Tuo tarpu Didžiosios Gizos piramidės senovėje buvo naudojamos kaip įrenginiai, padedantys dvasininkams levitacijos būdu išeiti į astralinį planą ir gauti žinių, taip pat demonstruojant fizikos dėsnių lankstumą, kurį pasiekė senovės civilizacijos.

 

Bašaras pristato neįprastą požiūrį į kosminius objektus. Jis atskleidžia, kad Mėnulis nėra tuščiaviduris, bet buvo dirbtinai suprojektuotas po Žemės susidūrimo, siekiant palaikyti vibracinę ir gravitacinę pusiausvyrą, o jo viduje yra senosios bazės, kurias naudoja įvairios ateivių civilizacijos. Sfinksas iš pradžių atspindėjo Anubį ir stovi ant požeminės paslapčių kameros (dėžės), kuri bus atverta tik tada, kai žmonija pasieks aukštesnį vibracinį ir rezonanso supratimą, prognozuojama, kad tai gali nutikti iki maždaug 2050 metų. Netgi Biblijos elementai yra dekonstruojami: Sandoros Skrynia buvo komunikacijos prietaisas, kurį Mozei perdavė ateivių civilizacija, o 10 įsakymų iš pradžių buvo tik aukštesnės sąmonės gairės, kurios vėliau buvo iškraipytos.

 

Bašaro pasakojimas nuolat akcentuoja, kad esminė visko prigimtis yra vibracinė ir rezonansinė. Jis ragina žmones gilinti supratimą, kad atstumas yra iliuzija, o laikas ir erdvė yra tik šalutiniai sąmonės produktai. Gyvenant dabartyje ir veikiant pagal didžiausią asmeninę aistrą, be reikalavimų dėl rezultato, pakeliamas vibracijos lygis. Tai leidžia aiškiau pamatyti fizinės realybės struktūrą ir naudoti ją lanksčiau, įskaitant teorinę galimybę teleportuotis ar net pakelti kūną į orą, suvokiant, kad vieta yra objekto savybė, o ne vieta, kurioje jis egzistuoja. Visa tai priklauso nuo įsitikinimų aiškumo, o ne nuo pastangos ar galios.

 

Maištinga Siela

2022 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Kitoks pasaulis: Kaip XXI a. buvo matuojama plokščia žemė?

 

Sveiki,

Visų keistų aplinkybių sūkuryje, kai pasauliu netikiu, o pasaka tikiu, prisiminiau Aušrinės Armonaitės ambicijas padaryti Lietuvą kosmoso valstybe. Pamenate? Šalia to žaliojo paso, vakcinos švirkštų ir alaus bokalo, kai žmonės Marijos žemėje piliečiai pjovėsi pėsčiųjų perėjose dėl vaivorykštės, kai savo kieme šiukšlių negalėjome susitvarkyti, žinoma, tada galima tapti kosmoso valstybe ir be jokios raketos. Juk pigiau, nei ten su NASA ir kitais orbitoje skrieti...

Visgi vakar prieš miegą pasižiūrėjau nepriklausomo YouTube vlogerio „Kitoks pasaulis“ į lietuvių kalbą išverstą dokumentinį filmą apie tai, kad žemė plokščia. Žinau, žinau... labiausiai klykia ant plokščiažemininkų tie, kurie dažniausiai net nežino, kas rašoma jų portaluose, bet gal šiek tiek kantrybės?

Pasižiūrėjus tą filmą, kuriuo pasidalysiu po šiuo įrašu, imi abejoti ne tik politikų adekvatumu bei Lietuvos kosminėmis galimybėmis, bet ir tuo kietu pagrindu, ant kurio vaikštome. Nesakau, kad tikiu plokščia žeme, sakau, kad ta mokslininkų brigada, kuri ilgus metus atlikinėjo matavimus lazeriu, radijo bangomis, teleskopais žemės išlinkimą, mane gerokai nustebino. Ir tai įvyko prieš 4 metus, o apie tai kalbama kaip apie plokščiažemininkų haliucinacijas, nes, juk žinote, sunku patikėti, kad mokykloje galėjo mums pameluoti apie žemės rutulį. Visgi raginu pasižiūrėti filmą (nors erzina pirmoji filmo pusė dėl rezultatų vilkinimo ir pasikartojimų) iki galo. Dėl išsilavinimo, kad žinotumėte, kuo žmonės pasaulyje tiki. Juk iš tikrųjų, kaip viename Cesar Aira savo romane, tiesioginis pasaulio pažinimas neįmanomas, jį mums perduoda tarpininkai. O viskas, kas surašyta vadovėlyje, juk ir yra tarpininkų, o kas, neatmeskime tokios galimybės, tie tarpininkai turi nedorų kėslų.

Visgi po filmo jaučiausi keistai. Bandžiau suvokti, o kas mano asmeniniame gyvenime staiga pasikeis, jeigu sužinosiu, jog gyvenu ant plokščio beformio asteroido? Mokslo pasaulis sudrebės, o aš?

Čia šis filmas:

Jūsų Maištinga Siela

2013 m. sausio 11 d., penktadienis

Filmas: "Žemė" / "Tierra"



Sveiki visi,

Dar vienas Julio Medem perliukas – filmas „Žemė“ (Tierra) (1996 m.). Ispaniško kino gerbėjai ir vėl turėtų suklusti, nes Medem‘o filmai – bent man – atima kvapą, panašiai nutiko ir su šia jo juosta. Filmas „Žemė“ pasakoja apie vabzdžių naikintoją, kuris atvyksta į raudonos žemės plantacijas naikinti kenkėjų, kur tuoj ims dygti vynuogės. Dėl kenkėjų vyno skonis tampa kaip žemės, todėl juos būtina naikinti, tačiau tik po truputį veriasi tikrosios personažo paslaptys – jis gulėjo psichiatrinėje ligoninėje ir mano esąs beveik miręs, beveik gyvas. Filme personažai maišosi – vieni jų yra iš tikrųjų gyvi, o kiti – mirę, todėl sudėtinga iš pradžių atskirti, kas čia dedasi. Šalia vystosi dvi meilės skirtingoms moterims linijos, tad filmas pritvinkęs ispaniškų peizažų, aistros, meilės, paslapties, temperamento.

Julio Medem kaip visada pasitelkia beprotiškai gražią ir estetišką erotiką, paslaptingą žmogaus likimo aiškinimo variaciją – šįkart kaip niekad priartėjama prie pomirtinio pasaulio, vaizduojami mirusieji, angelai, panašūs į antrininkus bei balsas iš Kosmoso, kuris viską apibendrina kaip naratorius. Įdomus, įmantrus, mistinis ir kartu labai realistinis scenarijus ir vėl nustebina savo neįtikėtinais siužeto vingiais, leidžia ne tik mąstyti, bet ir vadovautis nuojauta. Žemė šiame filme yra reali ir kartu sumistinta, ji kaip simbolis, ant kurios ir po kuria krebžda gyvybė, kuri galų galiausiai vis tiek pasitrauks, o kūnas ir kraujas susmegs į žemę, kurioje atsiras nauja gyvybė, naujos viltys, naujos aistros. Vietomis bauginai laviruojanti tarp realybės ir misticizmo juosta man pasirodė sunkiai suprantama – žiūrėjau originalų kalba. Tai juosta, kuri iš Medem‘o filmografijos pasidavė sunkiausiai, gal dėl to, kad kol kas tai seniausia jo matyta juosta – nežinau, o gal dar ne viską sukramčiau iki galo. „Žemė“ apdovanota dviem „Gojos“ statulėm: už geriausius vaizdo efektus bei garso takelį. Filmas taip pat pastebėtas įvairiuose kino festivaliuose. 

Šiaip tikrai nenusivyliau, tai leido man ir vėl pasinerti į man artimą pasaulį, kuris šiek tiek primena Tarkovskio kuriamus filmus – magiško realizmo atšvaitai ir gyvastingumas, štai, kas visada mane žavi tokio tipažo filmuose. Be jokios abejonės rekomenduoju gurmanams ir šiaip kitokio, europietiško filmo mėgėjams.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.4


Jūsų Maištinga Siela