Knyga: Solvej Balle "Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga"

Solvej Balle. „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“ – Vilnius: Hubris, 2024. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Labai puikiai prisimenu vaikystėje matytą filmą Švilpiko diena (angl. Groundhog Day, 1993), kai anuomet aktorius Bill Murray, atsibudęs naują rytą, susivokdavo, kad vėl ir vėl kartoja savo įprasto vieno gyvenimo dieną. Tas fantastinis metodas kartoti dieną nėra naujas dalykas, vėliau jį pasigavo televizijos serialai ir populiarioji literatūra, išplėtojo ir visaip varijavo žaisdami struktūriškai atsikartojančią dieną. Šį metodą savaip panaudoja žinoma danų literatūros kūrėja Solvej Balle (g. 1962) savo romanų cikle Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga (dan. Om beregning af volumen. Bog 1), pastarosios dvi dalys viena po kitos pasirodė lietuviškai ir jas išvertė viena žymiausių, mano galva, iš danų kalbos vertėjų – Ieva Toleikytė. Knyga nominuota ir įtraukta į Tarptautinio Booker sąrašą, tad ji neatsitiktinai reprezentuoja danų moderniąją literatūrą.

 

Šiaip šiemet iš danų jau skaičiau Olgos Ravn Vaško lėlė (Rara, 2025), kurią kaip ir Apie tūrio apskaičiavimą, priskirčiau idėjinių romanų kategorijai, tačiau Vaško lėlė man nepalyginamai geresnė. Labai galynėjausi su S. Balle knyga ir, galimas daiktas, kad tokia knyga, jeigu ją reiktų ilgai skaityti, mane būtų panardinusi į depresiją ir ilgą neskaitymo bloką. Kodėl?

Istorija projektuojama kaip Švilpiko diena. Vieną dieną, tiksliau – lapkričio 18 dieną, pagrindinė veikėja Tara Selter įsigyja iš Filipo ir jo draugės Mari seną monetą, nusidegina ranką ir nuo to laiko kažin kas jai nutinka, bet ji kasryt pabudusi jaučia, kad gyvena tą pačią lapkričio 18-osios dieną. Pasakojimas apie ypatingą dieną Tarai tampa, atrodo, tik iš pažiūros nereikšmingų detalių sankaupa: rytiniai Tomo pasikrebždėjimai ir šlapinimasis, Taros laiko leidimas sode, jos įsibrovimas į svetimus namus, apsipirkinėjimai ir daug mėginimų sudėlioti pasikartojimo logikos modelį, bet, deja, nesėkmingų. Kai atrodo, kad autorė šiame ganėtinai abstrakčiame pasakojime įves aiškumą ir stabilumą, ji iš skaitytojo atima bet kokias viltis tiesiogiai suprasti ir apibrėžti, kas per diena toji lapkričio 18-oji. „Parodžiau čekį su užrašu „lapkričio 18 d.“ ir „6 kiaušiniai“, parodžiau tikslų laiką, kada jie buvo parduoti. Tačiau šiukšliadėžėje nebuvo kiaušinių lukštų. Kiaušinių lukštai buvo dingę, bet viryklės metalinės grotelės, ant kurių kepėm kiaušinius, dar buvo šiltos, o čekis po mūsų apsipirkimo gulėjo mano krepšyje ir niekur nedingo. Laikas turėjo nesutapimų, ir buvo neįmanoma atrasti kokius nors logiškus dėsnius (p. 80).“

 

Visa tam Tara į savo egzistencinę atskirties nuo laiko ir sociumo savo suasmenintame dienoraščio formos fragmentuotame pasakojime naudoja metaforas, pavyzdžiui, įlūžęs laikas: „Ar ją lėmė įvykis, kurį galima paaiškinti, o gal atsitiktinumų seka, nelaimingas nutikimas? Kur įlūžo laikas? Ką aš padariau tą dieną, kai sulūžo laikas? Ar kas dėl to kaltas? Ar kas nors padarė klaidą. O jei taip, tai kokią? (p/ 70).“

Solvej Balle

 

Paties siužeto pasakojime ne tiek ir daug. Nors, atrodo, kad Tara stengiasi visais būdais ištrūkti ir išsiaiškinti laiko kilpos prasmę, tačiau visumoje ji atrodo bejėgė ir stacionari, įsišaldžiusi. Ėmiau kelti prielaidą, gal Tara kokia ligonė, gal ji serga ir jos tikrovės laiko matrica tėra tik sujaukto proto atspindys? Iš esmės netinka niekas, kas gali atrodyti elementaru. Daugiausia dėmesio skiriama Taros ir Tomo santykiams, kurie per bėgančias lapkričio 18 dienas keičiasi. Iš pradžių jie aistringai mylisi, o po to Tara pajaučia norą atsiskirti, todėl slapstosi Tomo namuose ir daug dienų jam nepasirodo. Galiausiai ji viliasi ištrūkti iš laiko kilpos, kai praeis 365 dienos.

 

Knyga pristatoma kaip meditacija, tačiau, kai pasiekiau knygos vidurį, supratau, kad nieko gero iš jos paprasčiausiai nebus. Knyga pernelyg filosofiška ir beformė, pernelyg postmoderni, kad intriguotų. Šiaip mėgstu eksperimenius intelektualiuosius grožinius romanus, tačiau netgi man šįkart viskas buvo be aistros ir konkretumo. S. Balle dreifuoja per tekstą imituodama sulėtėjusią pačią kasdienybę triukšme, t. y. paradoksalus pasakojimas, kur galimai pati Tara tėra tik instrumentas pasakoti apie kur kas abstraktesnius dalykus: laiką, gyvenimo tėkmę, vartotojiškumą. Tarai sustojęs laikas – tai galimybė tyrinėti tikrovę iš neskubėjimo skubos pasaulyje, kiekvieną daiktą ir debesėlį. Taip autorė pristabdo intrigos ir dinamikos literatūros mechanizmą, todėl tekstas tampa siurrealistinis ir, bent jau man, kažkodėl japoniškas, kuriame pilna vardijimų ir ritualų, mechaniškų atsikartojimų, kurie veda Tarą dvasiškai į visai kitokius pažinimo ir suvokimo etapus. Apie tūrio apskaičiavimą, man pasirodė, kaip tokia knyga, kuri maištauja prieš greitį ir pokytį, bet tuo pačiu paradoksaliai perteikia nežymių pokyčių pastebėjimo stebuklą, kurį esame savo skubotame pasaulyje pamiršę.

 

Kartu tai romanas apie daiktų ir vartojimo pasaulį. Racionalų taupymo pasaulį, kuriame šiaip iš mūsų gyvenimo greitai dingstantys suvartoti daiktai užmirštami, tačiau Tara juos tyrinėja nuolat akcentuodama kokias nors užrašines, knygas, monetas, klibančius vazonus, o jos dėmesio sutelkimas į daiktus pakeičia jų esminę vertę ir net... prigimtį. Iš vienos pusės suprantu šio romano filosofinį matmenį, jis itin prityrusius literatūros gurmanus gali priblokšti, tačiau man knyga buvo, kaip čia pasakius? Beskonė. Matyt, pasimatavau, kad man sunku pačiam nuolat besikeičiančiame pasaulyje vertinti ir nuolat reflektuoti kokį seną dantų šepetėlį ar kokį prieš kelis dešimtmečius išleistą Jurgos Ivanauskaitės novelių rinkinį Pakalnučių metai, kuriame, beje, yra pasakojimas Diena, kurios nebuvo, pastarosios nebuvo kalendoriuje ir išvedė pagrindinės veikėjos gyvenimą iš įprastos rikiuotis, kaip ir Tarą S. Balle romane. Pačia bendriausia prasme, laikas – galingas dalykas literatūroje, per jo sukurtą fantastinę perspektyvą galima atrasti šiaip aplink mus nepastebimus, bet esamus dalykus. Deja, antram tomui Apie tūrio apskaičiavimą nesu nusiteikęs, tad džiaugiuosi, kad iškart nepirkau abiejų knygų. Viena nuobodžiausių ir neįdomiausių knygų, skaitytų šiemet. Labai nuvylė.

 

Maištinga Siela

Knyga: Tine Høeg "Tour de chambre"

 

Tine Høeg. „Tour de chambre“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 336.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Skandinavai garsėja ne tik savo gerais ir Lietuvoje gerai parduodamais detektyvais, bet ir rimtąja literatūra. Tiesa, nedaug jos tenka perskaityti, tačiau tiek norvegų, tiek švedų, tiek danų literatūra lengvai skaitoma ir dar daugiau apmąstoma. Neseniai leidyklos Raros teko perskaityti danų novatoriškosios rašytojos Olgos Ravn romaną Darbuotojai, gal dėl to su kitos danų rašytojos Tine Høeg (g. 1985) kūriniu Tour de chambre randu nemažai panašumų, ypač romano forma. Romaną į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Ieva Toleikytė.

 

Romaną perskaičiau nepaprastai greitai, per kelias dienas, nors esu didelis lėtojo skaitymo šalininkas, todėl knyga mano rankose užsibūna. Istorija papasakota nepaprastai ritmingai ir šiuolaikiškai. Pagrindinė veikėja Asta, kuriai 33, yra kviečiama į Gėlę, kurioje bus minimos Augusto netekties dešimtmetis. Netrukus romano pasakojimas įsišakoja į dvi laiko atkarpas: vienoje Astai 23-24 ir ji atsikrausto į danišką bendrabutį, susipažįsta su draugės Mai, kuri ir pasiūlo draugei įsikraustyti, aplinkiniais draugais. Mišri komuną primenanti bendruomenė dalijasi svetaine, šaldytuvu ir kitais buities įrankiais, todėl netrukus ir Asta pasijunta bendrabučio dalimi, nors ir sunkokai sekasi rašyti romaną apie lenkų skulptorių. Netrukus Asta įsimyli savo geriausios draugės draugą Augustą, jiedu nuolat susižvalgo ir toje ankštoje erdvėje pamažu ima kilti įtampos...

 

Iš vienos pusės romanas lyg ir lėkštokas, nes pasakojama apie jaunos moters Astos pavydą savo draugei Mai. Toks daniškas bohemiškas gastrolių po kambarius romanas, kuriame gvildenamos myliu-noriu-negaliu temos, tačiau būtent romano fabula, forma ir pasirinkta pasakojimo kompozicija yra nepaprastai žavi. Skaitydamas vis galvojau, kodėl man taip malonu skaityti tą netaisyklingos gramatikos „sukapotą“ tekstą? Ogi dėl to, kad akys jau pripratusios socialiniuose tinkluose, būtent smegenys yra pripratusios prie tokio pasakojimo, bėgimo kaskadomis tekstu. Tai greitojo skaitymo malonumas, turint galvoje, kad tai romanas. Iš tikrųjų lyg ir primintų išsikvėpusį fragmentuotą postmodernizmą, tačiau postmodernūs kūriniai jau seniai Europoje prarado populiarumą, todėl Tour de chambre, kaip ir Olgos Ravn Darbuotojai atveria naują asociatyvų rašymo būdą, kuris turi postmodernizmui būdingo suskaidymo, tačiau priešingai nei ankstesnis rašymo stilius, Tour de chambre kažkoks artimas, keistai atpažįstamas, todėl netrikdo facebookinis srautas.

Tine Høeg

 

Kita vertus, yra papilkintų skyrelių, kurie imituoja whatsupo ir messengerio susirašinėjimus – tai nėra jokia naujovė, mes, lietuviai, taip pat jau turime ne vieną kūrinį, paveiktų socialinio tinklų susirašinėjimo formų, tačiau autorė tą daro ne bet kaip, o poetiškai ir organiškai išgaudama dviprasmybes, o situacijos dažnai atrodo paradoksalios dėl išskirtinės poetikos. Pavyzdžiui, vienas veikėjas Hanibalas, kuris nuolat kuičiasi virtuvėje, paskleidė nemalonų kitiems kvapą: „Kas čia taip smirda? // vėlai vakare iš socminio pareina Sifė // Hanibalo kepenėlės sakau (p. 113)“. Tas toks metaforinis ir metoniminis kalbėjimas kelia intelektualaus humoro įspūdį. Autorė kai kada piešia ir buitinius poetinius vaizdinius, pvz., „kai kam tikru kampu atsistoju / po dušo galva, atrodo kad // iš mano spenelių trykšta vanduo (p. 82).“ Ir visa šioji spalvų, nutylėjimų ir sutrumpinimų rašymo technika socialinės aplinkos ne tik neprislopina ir neapriboja, bet ją kaip tik išplečia ir sukuria vaizduotės siautulį, lyg vėlei žiūrėtum serialą Draugai.

 

Ir visgi, ką reiškia šis prancūziškas terminas Tour de chambre? Tikriausiai dažnas prieš skaitydamas jau spėjote pasidomėti. Šiuo atveju, tai teminis vakarėlis, kada nuomininkai keliauja iš vieno kambario į kitą ir geria, linksminasi žaisdami įvairius kambario teminius iššūkių žaidimus, flirtuoja ir dūsauja dėl savo gyvenimo. Man tai kažkuo priminė mano paties studijų bendrabutį, tik kad teminių kambarių turo nedarydavome. Bet romanas nėra, sakyčiau, paveiktas vien tik socialinių medijų, jis konstruojamas ir kaip šiuolaikinio meno idėjinė instaliacija. Vieno iš veikėjo mama – garsi Danijos menininkė, pripažinta visame pasaulyje, kuri rengia parodą apie gyvenimo tamsumą, ribas. Asta jaučia turinti ryšį su šiuo meniniu kūrinių, ji taip pat ieško šviesos kūryboje ir meilės reikaluose, bet pernelyg dažnai jaučiasi bejėgė ką nors pakeisti. Tour de chambre irgi veikia kaip instaliacija, veikėjai kaip lėlių namelis, erdvėje uždaryti tarsi realybės šou sąlygomis, kurie ieško savo gyvenimuose šviesos ir bando suvokti, kas jie tokie esą.

 

Gal mažiausiai mane įtikino perdėtas Astos kaltės jausmas prieš geriausią draugę Mai. Visą dešimtmetį ruošėsi papasakoti apie savo santykius su Augustu, tačiau padaro tai kaip tikra menininkė – parašo romaną, duoda perskaityti ir, žinoma, sulaukia draugės pritarimo. Visgi romano visumos audinys man labai plastiškas, dinamiškas, šmaikštus ir poetiškas. Perskaičiau kaip išgalvoto kokio nors žmogaus socialinio profilio įrašus, tačiau gavau ir tikros literatūros. Rekomenduočiau Tour de chambre kaip kitokią skaitymo patirtį, kurią, manau, daugelis iš jūsų tikrai priimsite teigiamai.

 

Maištinga Siela

Knyga: Kim Leine "Amžinybės fjordo pranašai"

Kim Leine. „Amžinybės fjordo pranašai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 496 p.

Sveiki,

Prieš metus prisižadėjau perskaityti daugiau leidyklos Kitos knygos leidžiamų knygų. Jų literatūra išties verta dėmesio, tačiau prasibrauti pro visas beveik kas savaitę po kelias dėmesio vertas išleidžiamų knygų stirtas ir pasiekti šią leidyklą su mano lėtoku skaitymu ir pašaliniais darbais yra nelengva užduotis. Kalendoriniams metams beveik baigiantis ir trūkstant už lango sniegui, matyt, geriausia žiemos arktinį šaltį susigrąžinti per literatūrą, todėl nieko geresnio neradau, kaip visų gerai įvertintą danų rašytojo Kim Leine (g. 1961) romaną Amžinybės fjordo pranašai (dan. Profeterne i Evighedsfjorden), kurią iš danų kalbos išvertė Ieva Toleikytė. Ir iškart, kai perskaičiau, leidykla paskelbė, kad autorius bus vienas iš Vilniaus knygų mugės 2020 metų svečių, tad viliuosi kaip nors prasibrauti pro minią, kadangi norinčių susitikti su autoriumi po tokios perskaitytos knygos bus labai daug.

Panaši tendencija buvo prieš metus, kai Lietuvos rašytojų sąjunga pristatė norvegų rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji ir jis tapo Vilniaus knygų kviestine žvaigžde. Skaitant Amžinybės fjordo pranašus kiek jutau R. Jacobsen literatūros prieskonį. Visų pirma gamtinį – atšiaurų, šaltų vėjų perpučiamą, kiek kultūriškai asketišką ir skandinaviškai perteiktą epinį pasakojimą. Tačiau šiaurietiškos gamtos leitmotyvas ir užbaigia šiuos panašumus, nes R. Jakobsen yra izoliuotosios kultūros rašytojas, kuriam rūpi mažos salų ir namų erdvės, o K. Leine užsimoja kurti apie danų diasporą Grenlandijoje, kai vietinės šamaninės kultūros maišosi su XVIII amžiaus pabaigos danų krikščioniais, kai užsiliepsnoja Prancūzijos revoliuciniai laužai, o atokiose ledynų žemėse vis dar veikiama pagal viduramžišką misionierišką principą – skleisti teisingą tikėjimą.

Pasirodo, tai pirmoji trilogijos dalis. Antroji dalis pasirodė originalo kalba tik pernai. Pirmajai daliai autorius skiria daniškąją pasakojimo perspektyvą t. y. jis pasirenka norvegų emigrantą į Daniją Morteną Falką, kuris iš mažo miestelio pakliūva į karališką XVIII amžiaus Kopenhagą, į jos kultūros branduolį. Mortenas studijuoja teologiją ir ruošiasi tapti pastoriumi. Tie penkeri studijų metai tampa kūniškos aistros ir savęs ieškojimo metais.

Akivaizdu, kad Morteno pasaulis sudrumstas Apšvietos epochos tendencijomis ir jis nuolat renkasi tarp mokslo ir teologijos pasaulio, kartoja Ž. Ž. Ruso mintį apie laisvę, turi begalės aistrų, o viena iš jų – parašyti apie tolimosios Grenlandijos augmeniją ir tapti mokslininku. Tai padeda pastoriaus profesija, kadangi jį kaip misionierių paskiria vienoje iš atokių Grenlandijos kolonijų, kur jam neretai tenka būti labiau gydytoju nei tarpininku tarp Žemės ir Dangaus. „Tai iššūkis, sako jis, tiek teologijai, tiek gamtos mokslams. O kartu ir asmeniškai man. Taip, aš tau padėsiu. Čia bus mano sugrįžimas, studijų metais negalėjau klausytis širdies, o buvau priverstas paklusti tėvui ir mokytis kunigu. Sugalvojau patikimą būdą, kaip atlikti abortą (p. 258).“

Kūrinio pradžioje Mortenas pažįsta kūniškąją aistrą. Vienas ryškiausių jo kaip būsimo pastoriaus eksperimentų yra seksas su hermafroditu. Tai kiek keistas autoriaus pasirinkimas, tačiau aš čia įžvelgiau tam tikros autobiografiškumo transformacijos. Mortenas nors ir nėra tikrasis Kim Leine prototipas, tačiau pats rašytojas kilęs iš Norvegijos, emigravo į Daniją, 15 metų yra gyvenęs Grenlandijoje. Tam tikrų bendrų autoriaus kelionės taškų su Mortenu Falku yra ne vienas. Pats K. Leine prisipažino, kad paauglystėje jį tvirkino tėvas – vėlgi nestandartiniai seksualiniai potyriai knygoje išreikšti kitaip, tad ir kitos atskleistos Morteno patirtys, ypač gyvenimas Grenlandijoje, taip pat galimai pertransformuotos autoriaus patirtys, remiantis jau XVIII amžiaus gyvenimo sąlygomis, kada kolonijose per atšiauresnę žiemą galėdavę išmirti iki 90 procentų gyventojų. Visgi pasimylėjimas su hermafroditu, o vėliau knygos pabaigoje įspūdingai aprašytas didysis Kopenhagos gaisras priminė prieš daugel metų skaitytą amerikiečių autoriaus Jeffrey Eudenides Midleseksas, ne ką mažiau įspūdingą istoriją apie hermafroditą; graikų ir turkų karą Smirnos mieste, kurio aprašymo mastas, kai 200 tūkstančių graikų sustumiami mirti į vandenį, primena Kopenhagos gaisro aprašymą, o ir graikų kultūros integraciją į amerikietiškąją primena danų invaziją į grenlandiškąją.

Įspūdingai aprašomos kelionės jūromis; jos atšiaurios, įtaigios, vertos Mobio Diko autentikos. Autorius be galo preciziškai kruopštus kuriant atmosferą. Nors daug, kas giria rašymo stilių, tačiau nepasakyčiau, kad autorius kažin kuo juvelyriškai įmantrus ar turintis išskirtinį pasakojimo tembrą. Priešingai – jis laikosi tvirto ir stabilaus klasikinio epinio pasakojimo, kuriame sutirština istorines ir kiek egzotiškas laikmečio detales, kultūrinius elementus, kurie verčia skaitytojus kilstelėti antakius.

Rašytojas Kim Leine 

Tvirto epinio pasakojimo pagrindą sustiprina prasmių daugiasluoksniškumas. Skaitytojas patiria „judėjimą“ per laiką kartu su pastoriumi M. Falku, tačiau kartu yra privestas stebėti ir patirti pastoriaus esminius dvasinius brandos parametrus, kaip jis pamažu keičia požiūrį į pasaulį. Vienoje geografinėje plokštumoje „maišosi“ laikmečio šurmulys, tačiau tai, kas amžina ir žmogui nekinta – asmenybės tapsmo etapai, savivoka, vertybių kaita, įsitikinimai – yra universalios temos, kurios įrėmintos epochos tendencijų atrodo paveikios. Visą tą sustiprina ekspresyviai išreikšta skurdo, ligų, alinančių kelionių, buities sąlygų kasdienybė, kuri šiuolaikiniam skaitytojui leidžia pajusti beviltiškumo įspūdį. Galiausiai autorius epiškumą išplėtoja „pabėgdamas“ prie antraeilių veikėjų, suteikdamas literatūrinį pasakotojo balsą „mišrūnui“ (danų ir grenlandų palikuoniui) Berteliui balsą. Manau, pasitvirtino ir kiek chaotiškas, nechronologiškas pasakojimo pobūdis, leidžiantis tam tikrais pjūviais patirti įvairių pasakojimo perspektyvų.

Vienas esminių dalykų, dėl ko autoriui už šią knygą suteikta Šiaurės Tarybos literatūros premija, buvo už sudėtingus Danijos ir Grenlandijos istorijos raidos atskleidimus. Iš tikrųjų labai beviltiški danai atrodė Grenlandijoje, nepratę prie šiaurietiškos kultūros ir gamtos, tačiau savo tikėjimu jie padarė nemenką įtaką ir leido atsirasti naujoms religinių sektų atmainoms. Knygoje atskleidžiamas Marijos Magdalenos ir jos sutuoktinio bandymas sukurti ekstazės apimtą naujos rūšies tikėjimą ir jie net subūrė nemažą būrį pasekėjų. Tačiau tai ne vien tikėjimų maišymosi istorija, bet ir danų kaip arijų, baltųjų kolonistų privilegijų tarp vietinių iškilimo ir „mišrūnų“, vietinių, neturinčių teisių į prekybos sutartis menkinimo kontrastingas pasakojimas. Labai gerai aprašoma lapių kailių prekybos scena, kuri atskleidžia, kaip vietiniai tiesiog neturėdami įtakos, buvo priversti pusvelčiui kaip pigi darbo jėga paklusti vietiniams. Ar tai neprimena ir šiuolaikinės politikos, kai pas mus plūsteli ukrainiečiai, o mes veržiamės į Norvegiją ir Didžiąją Britaniją?

Visgi po daugel metų Falkas grįžta į žemyną, tačiau nereikia didelės fantazijos suprasti, kad Falkas anksčiau ar vėliau grįš į Grenlandiją, nes jis nepritampa europietiškoje aplinkoje, nešildo ir šalti santykiai su tėvu, vaikystės namų sentimentai, jo siela veržiasi į ledo žemyną, kur kažkada buvo patirta tikėjimo ekstazė. Beje viena įspūdingiausių scenų, perteiktų taip realistiškai bauginančiai ir taip gerai pagal asonansų ir aliteracijų instrumentuotę išversta į lietuvių kalbą, kad net pasižymėjau: „Tankiai susėdę ant gultų žmonės klausosi, daug jų suplaukia iš kitur, visi būna daugmaž nuogi, kol jis piešia jiems rojaus palaimą, rojaus, kuris smarkiai primena šį kraštą, turtingą ruoniais, elniais ir kitais medžiojamais žvėrimis, tačiau visiškai išvalytą nuo mūsų, danų, tokią senovinę Grenlandiją, kokia ji kadaise buvo. Nuo šių pasakojimų daug moterų ištinka ekstazė ir jos ima šokinėti į viršų turkiškai sukryžiuotomis kojomis, vis aukščiau ir aukščiau. Kai ši ekstazė pasiekia kulminaciją, namas prisipildo krūtų pliaukšėjimo garso ir triukšmingo gargimo. Žmonės taip verkia ir juokiasi, kad net bėga snargliai, ir jie nubraukę krato tuos snarglius ant sienos, kol ta paplūsta nuo drėgmės ir gleivių (p. 364-365).“

Iš esmės tekste nemažai bjaurasties estetikos elementų, tad vieniems, kurie labai trokšta dvasiškai pakylėto teksto, neįtiks, bet man, tiesą sakant, tai kėlė tam tikrą pasitenkinimą, kada nebandoma „nupiešti“ nei danų didvyrių, nei aukų grenlandiečių, todėl atsisakius patriotiškumo patoso, kas pas mus šiaušia politines aistras (pvz., M. Ivaškevičiaus Žali), šioji knyga nedisponuoja tautos moraliniais kalavijais, nesivaiko vienkryptės tautai patogios istorinės perspektyvos ir neatstovauja dirbtinai patriotinei pozai kalbėti skaitytojams „ vien tik teisingai“.

Knyga išties įdomi, skaitoma su užsidegimu. Tiršti ir universalūs keliami klausimai brėžia daugiasluoksnes prasmes ir iš esmės atsako į nemažai istorinių ir universalių egzistencinių klausimų, ypač dėl gyvenimo krypties ir prasmingos veiklos pasirinkimo, kuris dažnai aplinkiniams būna nesuprantamas, kaip kad Morteno Falko veržimasis į skurdžiąją Grenlandiją. Tirštas ir gaivališkas tekstas leido pamiršti, kad gruodis be sniego, nes Grenlandijos aprašyta gamta tiesiog stebina savo atšiaurumu, kaip stebino toji kultūrų ir fizinių kūnų kraujomaiša tiek dvasiniuose, tiek genetikos plotmėse. Ar verta skaityti? Negali kilti jokių abejonių. Žinoma.

Čia galite pasiklausyti LRT radijo laidos Literatūros akiračiai, kurioje kalba laidos vedėja su knygos vertėja Ieva Toleikyte apie Kim Leine Amžinybės fjordo pranašus.

Jūsų Maištinga Siela