Knyga: Kim Leine "Amžinybės fjordo pranašai"

Kim Leine. „Amžinybės fjordo pranašai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 496 p.

Sveiki,

Prieš metus prisižadėjau perskaityti daugiau leidyklos Kitos knygos leidžiamų knygų. Jų literatūra išties verta dėmesio, tačiau prasibrauti pro visas beveik kas savaitę po kelias dėmesio vertas išleidžiamų knygų stirtas ir pasiekti šią leidyklą su mano lėtoku skaitymu ir pašaliniais darbais yra nelengva užduotis. Kalendoriniams metams beveik baigiantis ir trūkstant už lango sniegui, matyt, geriausia žiemos arktinį šaltį susigrąžinti per literatūrą, todėl nieko geresnio neradau, kaip visų gerai įvertintą danų rašytojo Kim Leine (g. 1961) romaną Amžinybės fjordo pranašai (dan. Profeterne i Evighedsfjorden), kurią iš danų kalbos išvertė Ieva Toleikytė. Ir iškart, kai perskaičiau, leidykla paskelbė, kad autorius bus vienas iš Vilniaus knygų mugės 2020 metų svečių, tad viliuosi kaip nors prasibrauti pro minią, kadangi norinčių susitikti su autoriumi po tokios perskaitytos knygos bus labai daug.

Panaši tendencija buvo prieš metus, kai Lietuvos rašytojų sąjunga pristatė norvegų rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji ir jis tapo Vilniaus knygų kviestine žvaigžde. Skaitant Amžinybės fjordo pranašus kiek jutau R. Jacobsen literatūros prieskonį. Visų pirma gamtinį – atšiaurų, šaltų vėjų perpučiamą, kiek kultūriškai asketišką ir skandinaviškai perteiktą epinį pasakojimą. Tačiau šiaurietiškos gamtos leitmotyvas ir užbaigia šiuos panašumus, nes R. Jakobsen yra izoliuotosios kultūros rašytojas, kuriam rūpi mažos salų ir namų erdvės, o K. Leine užsimoja kurti apie danų diasporą Grenlandijoje, kai vietinės šamaninės kultūros maišosi su XVIII amžiaus pabaigos danų krikščioniais, kai užsiliepsnoja Prancūzijos revoliuciniai laužai, o atokiose ledynų žemėse vis dar veikiama pagal viduramžišką misionierišką principą – skleisti teisingą tikėjimą.

Pasirodo, tai pirmoji trilogijos dalis. Antroji dalis pasirodė originalo kalba tik pernai. Pirmajai daliai autorius skiria daniškąją pasakojimo perspektyvą t. y. jis pasirenka norvegų emigrantą į Daniją Morteną Falką, kuris iš mažo miestelio pakliūva į karališką XVIII amžiaus Kopenhagą, į jos kultūros branduolį. Mortenas studijuoja teologiją ir ruošiasi tapti pastoriumi. Tie penkeri studijų metai tampa kūniškos aistros ir savęs ieškojimo metais.

Akivaizdu, kad Morteno pasaulis sudrumstas Apšvietos epochos tendencijomis ir jis nuolat renkasi tarp mokslo ir teologijos pasaulio, kartoja Ž. Ž. Ruso mintį apie laisvę, turi begalės aistrų, o viena iš jų – parašyti apie tolimosios Grenlandijos augmeniją ir tapti mokslininku. Tai padeda pastoriaus profesija, kadangi jį kaip misionierių paskiria vienoje iš atokių Grenlandijos kolonijų, kur jam neretai tenka būti labiau gydytoju nei tarpininku tarp Žemės ir Dangaus. „Tai iššūkis, sako jis, tiek teologijai, tiek gamtos mokslams. O kartu ir asmeniškai man. Taip, aš tau padėsiu. Čia bus mano sugrįžimas, studijų metais negalėjau klausytis širdies, o buvau priverstas paklusti tėvui ir mokytis kunigu. Sugalvojau patikimą būdą, kaip atlikti abortą (p. 258).“

Kūrinio pradžioje Mortenas pažįsta kūniškąją aistrą. Vienas ryškiausių jo kaip būsimo pastoriaus eksperimentų yra seksas su hermafroditu. Tai kiek keistas autoriaus pasirinkimas, tačiau aš čia įžvelgiau tam tikros autobiografiškumo transformacijos. Mortenas nors ir nėra tikrasis Kim Leine prototipas, tačiau pats rašytojas kilęs iš Norvegijos, emigravo į Daniją, 15 metų yra gyvenęs Grenlandijoje. Tam tikrų bendrų autoriaus kelionės taškų su Mortenu Falku yra ne vienas. Pats K. Leine prisipažino, kad paauglystėje jį tvirkino tėvas – vėlgi nestandartiniai seksualiniai potyriai knygoje išreikšti kitaip, tad ir kitos atskleistos Morteno patirtys, ypač gyvenimas Grenlandijoje, taip pat galimai pertransformuotos autoriaus patirtys, remiantis jau XVIII amžiaus gyvenimo sąlygomis, kada kolonijose per atšiauresnę žiemą galėdavę išmirti iki 90 procentų gyventojų. Visgi pasimylėjimas su hermafroditu, o vėliau knygos pabaigoje įspūdingai aprašytas didysis Kopenhagos gaisras priminė prieš daugel metų skaitytą amerikiečių autoriaus Jeffrey Eudenides Midleseksas, ne ką mažiau įspūdingą istoriją apie hermafroditą; graikų ir turkų karą Smirnos mieste, kurio aprašymo mastas, kai 200 tūkstančių graikų sustumiami mirti į vandenį, primena Kopenhagos gaisro aprašymą, o ir graikų kultūros integraciją į amerikietiškąją primena danų invaziją į grenlandiškąją.

Įspūdingai aprašomos kelionės jūromis; jos atšiaurios, įtaigios, vertos Mobio Diko autentikos. Autorius be galo preciziškai kruopštus kuriant atmosferą. Nors daug, kas giria rašymo stilių, tačiau nepasakyčiau, kad autorius kažin kuo juvelyriškai įmantrus ar turintis išskirtinį pasakojimo tembrą. Priešingai – jis laikosi tvirto ir stabilaus klasikinio epinio pasakojimo, kuriame sutirština istorines ir kiek egzotiškas laikmečio detales, kultūrinius elementus, kurie verčia skaitytojus kilstelėti antakius.

Rašytojas Kim Leine 

Tvirto epinio pasakojimo pagrindą sustiprina prasmių daugiasluoksniškumas. Skaitytojas patiria „judėjimą“ per laiką kartu su pastoriumi M. Falku, tačiau kartu yra privestas stebėti ir patirti pastoriaus esminius dvasinius brandos parametrus, kaip jis pamažu keičia požiūrį į pasaulį. Vienoje geografinėje plokštumoje „maišosi“ laikmečio šurmulys, tačiau tai, kas amžina ir žmogui nekinta – asmenybės tapsmo etapai, savivoka, vertybių kaita, įsitikinimai – yra universalios temos, kurios įrėmintos epochos tendencijų atrodo paveikios. Visą tą sustiprina ekspresyviai išreikšta skurdo, ligų, alinančių kelionių, buities sąlygų kasdienybė, kuri šiuolaikiniam skaitytojui leidžia pajusti beviltiškumo įspūdį. Galiausiai autorius epiškumą išplėtoja „pabėgdamas“ prie antraeilių veikėjų, suteikdamas literatūrinį pasakotojo balsą „mišrūnui“ (danų ir grenlandų palikuoniui) Berteliui balsą. Manau, pasitvirtino ir kiek chaotiškas, nechronologiškas pasakojimo pobūdis, leidžiantis tam tikrais pjūviais patirti įvairių pasakojimo perspektyvų.

Vienas esminių dalykų, dėl ko autoriui už šią knygą suteikta Šiaurės Tarybos literatūros premija, buvo už sudėtingus Danijos ir Grenlandijos istorijos raidos atskleidimus. Iš tikrųjų labai beviltiški danai atrodė Grenlandijoje, nepratę prie šiaurietiškos kultūros ir gamtos, tačiau savo tikėjimu jie padarė nemenką įtaką ir leido atsirasti naujoms religinių sektų atmainoms. Knygoje atskleidžiamas Marijos Magdalenos ir jos sutuoktinio bandymas sukurti ekstazės apimtą naujos rūšies tikėjimą ir jie net subūrė nemažą būrį pasekėjų. Tačiau tai ne vien tikėjimų maišymosi istorija, bet ir danų kaip arijų, baltųjų kolonistų privilegijų tarp vietinių iškilimo ir „mišrūnų“, vietinių, neturinčių teisių į prekybos sutartis menkinimo kontrastingas pasakojimas. Labai gerai aprašoma lapių kailių prekybos scena, kuri atskleidžia, kaip vietiniai tiesiog neturėdami įtakos, buvo priversti pusvelčiui kaip pigi darbo jėga paklusti vietiniams. Ar tai neprimena ir šiuolaikinės politikos, kai pas mus plūsteli ukrainiečiai, o mes veržiamės į Norvegiją ir Didžiąją Britaniją?

Visgi po daugel metų Falkas grįžta į žemyną, tačiau nereikia didelės fantazijos suprasti, kad Falkas anksčiau ar vėliau grįš į Grenlandiją, nes jis nepritampa europietiškoje aplinkoje, nešildo ir šalti santykiai su tėvu, vaikystės namų sentimentai, jo siela veržiasi į ledo žemyną, kur kažkada buvo patirta tikėjimo ekstazė. Beje viena įspūdingiausių scenų, perteiktų taip realistiškai bauginančiai ir taip gerai pagal asonansų ir aliteracijų instrumentuotę išversta į lietuvių kalbą, kad net pasižymėjau: „Tankiai susėdę ant gultų žmonės klausosi, daug jų suplaukia iš kitur, visi būna daugmaž nuogi, kol jis piešia jiems rojaus palaimą, rojaus, kuris smarkiai primena šį kraštą, turtingą ruoniais, elniais ir kitais medžiojamais žvėrimis, tačiau visiškai išvalytą nuo mūsų, danų, tokią senovinę Grenlandiją, kokia ji kadaise buvo. Nuo šių pasakojimų daug moterų ištinka ekstazė ir jos ima šokinėti į viršų turkiškai sukryžiuotomis kojomis, vis aukščiau ir aukščiau. Kai ši ekstazė pasiekia kulminaciją, namas prisipildo krūtų pliaukšėjimo garso ir triukšmingo gargimo. Žmonės taip verkia ir juokiasi, kad net bėga snargliai, ir jie nubraukę krato tuos snarglius ant sienos, kol ta paplūsta nuo drėgmės ir gleivių (p. 364-365).“

Iš esmės tekste nemažai bjaurasties estetikos elementų, tad vieniems, kurie labai trokšta dvasiškai pakylėto teksto, neįtiks, bet man, tiesą sakant, tai kėlė tam tikrą pasitenkinimą, kada nebandoma „nupiešti“ nei danų didvyrių, nei aukų grenlandiečių, todėl atsisakius patriotiškumo patoso, kas pas mus šiaušia politines aistras (pvz., M. Ivaškevičiaus Žali), šioji knyga nedisponuoja tautos moraliniais kalavijais, nesivaiko vienkryptės tautai patogios istorinės perspektyvos ir neatstovauja dirbtinai patriotinei pozai kalbėti skaitytojams „ vien tik teisingai“.

Knyga išties įdomi, skaitoma su užsidegimu. Tiršti ir universalūs keliami klausimai brėžia daugiasluoksnes prasmes ir iš esmės atsako į nemažai istorinių ir universalių egzistencinių klausimų, ypač dėl gyvenimo krypties ir prasmingos veiklos pasirinkimo, kuris dažnai aplinkiniams būna nesuprantamas, kaip kad Morteno Falko veržimasis į skurdžiąją Grenlandiją. Tirštas ir gaivališkas tekstas leido pamiršti, kad gruodis be sniego, nes Grenlandijos aprašyta gamta tiesiog stebina savo atšiaurumu, kaip stebino toji kultūrų ir fizinių kūnų kraujomaiša tiek dvasiniuose, tiek genetikos plotmėse. Ar verta skaityti? Negali kilti jokių abejonių. Žinoma.

Čia galite pasiklausyti LRT radijo laidos Literatūros akiračiai, kurioje kalba laidos vedėja su knygos vertėja Ieva Toleikyte apie Kim Leine Amžinybės fjordo pranašus.

Jūsų Maištinga Siela