Filmas: "Marijos istorija" / "Marie Heurtin" / "Marie's Story"

Sveiki, kino žiūrovai,

Prancūzų filmas „Marijos istorija“ (pranc. Marie Heurtin) (2014) toli gražu nėra susiejęs su Biblijos Marija, Kristaus motinos istorija. Veikiau tai biografinis filmas, „aplipdytas“ pedagogikos istorija. Iš tikrųjų gyvenusi Marie Heutin buvo kurčia ir akla, kuri tik sulaukusi paauglystės ėmė suvokti judesių ir apčiuopiamų daiktų prasmę, tačiau iki tol nebuvo absoliučiai jokios pedagogikos ar teorinių žinių, kaip išmokyti civilizuotai elgtis aklajam ir kurčiajam, kuriam visas pasaulis yra tai, ką tu užuodi ir tai, ką palieti – sukelia minkštumo ir jaukumo įspūdį arba skausmą.

Tiesą sakant, filmas priminė gerokai seniau matytą indų filmą „Juoda“, kuris anuomet mane šiek tiek buvo sukrėtęs. Ir visai ne kaip filmas, bet tos užuominos į potyrį, jog galima gyventi absoliučiai tamsoje ir tyloje, nesuvokiant nei savęs, nei aplinkos, kurioje tu atsiradai. Tai išties atrodo klaiku iki to momento, kada atsidavę ir be proto kantrūs mokytojai suteikia mintį, jog kiekvienas daiktas gali šį bei tą reikšti, įvyksta nenusakomas sąmonės šuolis...

„Marijos istorija“ yra biografinė, ji iš esmės apie realiai kažkada egzistavusią Mariją, kuri vienuolės pramokyta gestų kalbos sugebėjo padėti likimo draugėms. Nemeluosiu, kad šis filmas jau nebepaliko tokios įspūdžio kaip anuomet indų filmas, nes istorija, pakeitus laikmetį ir kultūrinę terpę, yra beveik tokia pat. Netgi kai kurios minties mizanscenų artikuliacijos labai panašios. „Marijos istorija“ nesistengia būti itin natūrali, kai kas atrodo pernelyg dirbtinai sulipdyta, tikriausiai dėl žinių stokos ir dėl mažo filmo biudžeto. Neįtikina nei vienuolių reakcija, nei tas švystelėjęs dirbtinis humoro momentas, bet visumoje tai nėra ir prastas filmas.

Palyginus su šiemet regėtu „Kafarnaumu“, kuriame pasakojama apie ne iš kelmo spirtą berniuką; nuo pat filmo pradžios patikime kultūriniu gyvumu, vaizdo dinamika ir charakteriais „iš gyvenimo“, o štai „Marijos istorija“ – tai teatralizuotas filmas, kuris neturi įtaigos fundamento ir viskas šiek tiek sąlygota, todėl belieka tik vienintelis koziris – žaisti ir spekuliuoti žiūrovų moraliniais įsitikinimais ir privesti galiausiai pernelyg tiesmukai ir pernelyg aiškiai prie pagrindinės minties – žmogus žmogui yra atrama ir kiekvienas yra žmogus tik tiek, kiek jis sugeba išmokti iš kito būti žmogumi.

Manau, filmas labai pedagogiškas, jis labiau kaip supažindinamojo edukacinio tipo filmas, kuris tiks paaugliams, jaunimui arba žiūrėjimui su visa šeima, tačiau kaip filmas, iš kurio tikiuosi platesnio filosofinio matmenio, jis man pasirodė pernelyg plokščias.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela