Knyga: Tine Høeg "Tour de chambre"

 

Tine Høeg. „Tour de chambre“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 336.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Skandinavai garsėja ne tik savo gerais ir Lietuvoje gerai parduodamais detektyvais, bet ir rimtąja literatūra. Tiesa, nedaug jos tenka perskaityti, tačiau tiek norvegų, tiek švedų, tiek danų literatūra lengvai skaitoma ir dar daugiau apmąstoma. Neseniai leidyklos Raros teko perskaityti danų novatoriškosios rašytojos Olgos Ravn romaną Darbuotojai, gal dėl to su kitos danų rašytojos Tine Høeg (g. 1985) kūriniu Tour de chambre randu nemažai panašumų, ypač romano forma. Romaną į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Ieva Toleikytė.

 

Romaną perskaičiau nepaprastai greitai, per kelias dienas, nors esu didelis lėtojo skaitymo šalininkas, todėl knyga mano rankose užsibūna. Istorija papasakota nepaprastai ritmingai ir šiuolaikiškai. Pagrindinė veikėja Asta, kuriai 33, yra kviečiama į Gėlę, kurioje bus minimos Augusto netekties dešimtmetis. Netrukus romano pasakojimas įsišakoja į dvi laiko atkarpas: vienoje Astai 23-24 ir ji atsikrausto į danišką bendrabutį, susipažįsta su draugės Mai, kuri ir pasiūlo draugei įsikraustyti, aplinkiniais draugais. Mišri komuną primenanti bendruomenė dalijasi svetaine, šaldytuvu ir kitais buities įrankiais, todėl netrukus ir Asta pasijunta bendrabučio dalimi, nors ir sunkokai sekasi rašyti romaną apie lenkų skulptorių. Netrukus Asta įsimyli savo geriausios draugės draugą Augustą, jiedu nuolat susižvalgo ir toje ankštoje erdvėje pamažu ima kilti įtampos...

 

Iš vienos pusės romanas lyg ir lėkštokas, nes pasakojama apie jaunos moters Astos pavydą savo draugei Mai. Toks daniškas bohemiškas gastrolių po kambarius romanas, kuriame gvildenamos myliu-noriu-negaliu temos, tačiau būtent romano fabula, forma ir pasirinkta pasakojimo kompozicija yra nepaprastai žavi. Skaitydamas vis galvojau, kodėl man taip malonu skaityti tą netaisyklingos gramatikos „sukapotą“ tekstą? Ogi dėl to, kad akys jau pripratusios socialiniuose tinkluose, būtent smegenys yra pripratusios prie tokio pasakojimo, bėgimo kaskadomis tekstu. Tai greitojo skaitymo malonumas, turint galvoje, kad tai romanas. Iš tikrųjų lyg ir primintų išsikvėpusį fragmentuotą postmodernizmą, tačiau postmodernūs kūriniai jau seniai Europoje prarado populiarumą, todėl Tour de chambre, kaip ir Olgos Ravn Darbuotojai atveria naują asociatyvų rašymo būdą, kuris turi postmodernizmui būdingo suskaidymo, tačiau priešingai nei ankstesnis rašymo stilius, Tour de chambre kažkoks artimas, keistai atpažįstamas, todėl netrikdo facebookinis srautas.

Tine Høeg

 

Kita vertus, yra papilkintų skyrelių, kurie imituoja whatsupo ir messengerio susirašinėjimus – tai nėra jokia naujovė, mes, lietuviai, taip pat jau turime ne vieną kūrinį, paveiktų socialinio tinklų susirašinėjimo formų, tačiau autorė tą daro ne bet kaip, o poetiškai ir organiškai išgaudama dviprasmybes, o situacijos dažnai atrodo paradoksalios dėl išskirtinės poetikos. Pavyzdžiui, vienas veikėjas Hanibalas, kuris nuolat kuičiasi virtuvėje, paskleidė nemalonų kitiems kvapą: „Kas čia taip smirda? // vėlai vakare iš socminio pareina Sifė // Hanibalo kepenėlės sakau (p. 113)“. Tas toks metaforinis ir metoniminis kalbėjimas kelia intelektualaus humoro įspūdį. Autorė kai kada piešia ir buitinius poetinius vaizdinius, pvz., „kai kam tikru kampu atsistoju / po dušo galva, atrodo kad // iš mano spenelių trykšta vanduo (p. 82).“ Ir visa šioji spalvų, nutylėjimų ir sutrumpinimų rašymo technika socialinės aplinkos ne tik neprislopina ir neapriboja, bet ją kaip tik išplečia ir sukuria vaizduotės siautulį, lyg vėlei žiūrėtum serialą Draugai.

 

Ir visgi, ką reiškia šis prancūziškas terminas Tour de chambre? Tikriausiai dažnas prieš skaitydamas jau spėjote pasidomėti. Šiuo atveju, tai teminis vakarėlis, kada nuomininkai keliauja iš vieno kambario į kitą ir geria, linksminasi žaisdami įvairius kambario teminius iššūkių žaidimus, flirtuoja ir dūsauja dėl savo gyvenimo. Man tai kažkuo priminė mano paties studijų bendrabutį, tik kad teminių kambarių turo nedarydavome. Bet romanas nėra, sakyčiau, paveiktas vien tik socialinių medijų, jis konstruojamas ir kaip šiuolaikinio meno idėjinė instaliacija. Vieno iš veikėjo mama – garsi Danijos menininkė, pripažinta visame pasaulyje, kuri rengia parodą apie gyvenimo tamsumą, ribas. Asta jaučia turinti ryšį su šiuo meniniu kūrinių, ji taip pat ieško šviesos kūryboje ir meilės reikaluose, bet pernelyg dažnai jaučiasi bejėgė ką nors pakeisti. Tour de chambre irgi veikia kaip instaliacija, veikėjai kaip lėlių namelis, erdvėje uždaryti tarsi realybės šou sąlygomis, kurie ieško savo gyvenimuose šviesos ir bando suvokti, kas jie tokie esą.

 

Gal mažiausiai mane įtikino perdėtas Astos kaltės jausmas prieš geriausią draugę Mai. Visą dešimtmetį ruošėsi papasakoti apie savo santykius su Augustu, tačiau padaro tai kaip tikra menininkė – parašo romaną, duoda perskaityti ir, žinoma, sulaukia draugės pritarimo. Visgi romano visumos audinys man labai plastiškas, dinamiškas, šmaikštus ir poetiškas. Perskaičiau kaip išgalvoto kokio nors žmogaus socialinio profilio įrašus, tačiau gavau ir tikros literatūros. Rekomenduočiau Tour de chambre kaip kitokią skaitymo patirtį, kurią, manau, daugelis iš jūsų tikrai priimsite teigiamai.

 

Maištinga Siela