Filmas: "Ruduo Niujorke"

Sveiki,

Šiandien dar trumpai pristatau seną filmą „Ruduo Niujorke“ (Autumn in New York) (2000 m.) Na, iš tikrųjų šį filmą rodo ne kartą ir pats esu matęs ištraukas per LNK, bet šį kart nusprendžiau pažiūrėti visą. Žinot, susidarė toks įspūdis, kad vienu metu buvo sukurta labai daug filmų su panašiu siužetu kaip šis, suserga mergina ir ji pabaigoje miršta. Panašūs filmai kaip antai „Saldus lapkritis“, „Namo istorija“ ir t.t. Ir vienu metu greitai ši tema išsisėmė, nes reikėjo kino rinką užversti naujais romantinės dramos siužetais. Aš tikiu, kad tuo metu t.y. prieš daugiau nei dešimt metų buvo norėta sugraudinti žmogų ir tokiu būdu įteikti, kad filmas yra geras, nes jis sukrečia savo jautrumu.

Žinot, kartais to jautrumo pasidaro per daug ir žmogus ima į atsikartojančius siužetus nebereaguoti, žodžiu, atbunka. Štai kodėl mums sunku iš dalies žiūrėti į senesnius filmus, nes jie mums atrodo nuobodūs, bet savo metu jie buvo geriausi. Turėkim omeny, kad ir mūsų filmai taps po dešimtmečio atgyventomis dienomis. Tokia ta kino industrija. Taigi... „Ruduo Niujorke“, na, ką galiu pasakyti? Gražus, jautrus kino filmas. Atskleista pati esmė – žmogiškieji jausmai, ryšys tarp skirtingų amžių, kuri realizuoja ne stereotipinę, „ne klasikinę“ meilės sampratą. Šiaip filmas gan lengvas, „popsinis“, nors esama stiprių estetinių peizažų: geltoni lapai Niujorke, upė, tiltas, artėjančių Kalėdų dvelksmas, pirmasis sniegas... ir gamtos apsuptyje, civilizacijos branduoly – Niujorke rutuliojasi užgimusi meilė.

Filmas graudus, gražus, užpildytas, palikta vietos pamąstymams, ne viskas pasakyta lūpomis. Širdies yda ir augliais serganti 22 metų mergina įsimylį 48 metų vyrą, savo mirusios motinos kavalierių. Na, ir žodžiu, pusė filmo skirta kanonų laužymams ir bylinėjimams. Po to susitaikymams, o kai įvyksta jau susitaikymai, tada atsitinka skaudžiausi dalykai. Žodžiu, stereotipas, bet gal jums to ir reikia. Pagrindinius vaidmenis atlieka amžinas Holivudo princas Richard Gere ir mistiškoji Winona Ryder. Savo darbą atliko gerai, be priekaištų, bet filmas į mano topus dėl savo eilinės stagnacijos, stereotipinių dėsnių. Nors kas žino, gal ir būtų, jeigu jis būtų pasipainiojęs tarkim prieš 7 metus. Šiaip rekomenduoju visiems romantikams ir mėgstantiems filmo pabaigoje paverkti. Sentimentalu ir su amžinosiom vertybėm.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų maištinga Siela