Apsakymas: "Virsmas" (2 dalis)

Prieš Jus antroji "Virsmo" dalis:

- Žinau ir tai.

- Kas tau pasakė?

- Nesvarbu. Mon, kas tau užėjo? Juk tavęs galėjo niekas ir neišgelbėt...

- Tai mano sumautas reikalas, Andriau!

- Žinai, ką mes darom su bobom, kurios nori nusižudyt dar neparduotos?

- Užsičiaupk! Geriau pasakyk, iš kur žinai, kad norėjau nusižudyt?

- Turiu blakę.

- Blakę??? Kur?! Kaip!?

- Aš tavimi rūpinuosi, nors atrodau tau kaip cinikas. Žinojau, jog sugalvosi kokią nesąmonę...

- Kokią dar blakę? Čia? Mano namuose?

- Jo. Prisirijai kaip durnė vaistų ir ėjai kartis į vonią... Kaip manai, kas tave atpaipaliojo iš kilpos? Kas išlaužė duris?

- Tu mane stebi?!!

- Ko čia stebiesi? Aš tavęs nemyliu, bet ir vienos nenoriu palikti... Esu atsakingas už tave. Prasidėk su boba, tai po to turėsi ja rūpintis kaip vaiku.

- ...

- Na, ko tyli? Duok dar vieną cigaretę.

- Bet jos tau nepatinka...

- Dabar jau patinka! Ir ugnies, jei gali...

- Andriau, kur ta blakė?

- Koks skirtumas. Jos jau nebėra. Užkniso tave čia sergėti, be to, tu ir pati jau gali susidoroti...

- Man nė kiek negeriau, aš iki šiol tikėjau, kad grįši. Bent jau paskutinių daiktų susemti.

- Ir susisemsiu. Šiandien.

- Ir susisemk! Ir nešdinkit! Pasiimk tas savo blakes, man nieko nereikia iš tavęs!

- Akivaizdu, kad reikia...

- Pasidarysiu nuo kito vaiką. Šimtai vyrų, kurie mane su malonumu be preziko patvarkys.

- Kurgi ne.

- Neprunkšk kaip arklys. Tai padarysi mane?

- Tai jau vėl reikia mano paslaugų?

- Andriau!

- Kad elgiesi kaip paskutinė šliundra. Kam tau tas vaikas? Nuo manęs? Ką jis pakeis?

- Aš noriu vaiko, Andriau!

- Nusipirk šunį arba įsigyk kokią katę. Galiausiai gėlę vazone pasisodink.

- Ką čia šneki? Man reikia vaiko!

- Tu neturi ką veikti, Monika. Gerai, kad pačios tėvai aptekę pinigais, nereikia poniutei dirbti ir gali drybsoti ant lovos per dienų dienas. O dabar poniutė užsimanė vaiko... Ką tu su juo darysi? Kam iš vis jis tau?

- Aš nebenoriu būti tokia... vieniša.

- Ai, ai, ai... pradėk žaisti internete kokį žaidimą. Facebook‘e yra ūkiai, tvarkyk atsisėdusi per dienas ir nesijausi vieniša.

- Tu nieko nesupranti! Tau visada buvo viskas taip lengva ir paprasta...

- Jo, jei gulėčiau per dienas lovoje ir dejuočiau, koks aš vienišas, tai ir man būtų sudėtinga.

- Andriau, baik. Nekalbėk su manimi taip, juk žinai, kad aš kenčiu.

- Kenčia visi žmonės. Daugiau ar mažiau. O tu savo kančia tiesiog mėgaujiesi. Nu, durna merga, nieko ir nebepridursi.

- Nieko aš nesimėgauju... Ir iš vis aš durna, kam čia pasikviečiau... Sakau, pasiguosiu, kad man skauda...

- Kad pati keli sau skausmą. Guoskis pas kunigą. Rašyk popiežiui laišką.

- ...

- Na, ko tyli?

- Ai... nieko.

- Kas nieko? Tik nepradėk čia bliauti, žinai, kad nemėgstu...

- Hummm...

- Ei, tik nepradėk. Ar girdi? Nu ko vėl? Ar dar neprisiverkei per šiuos mėnesius?

- Andriau, aš tokia vieniša...

- Žinau, Mon, žinau... Aš irgi.

- Aš kartais nebegaliu-liu....

- Žinau, žinau... tik nebeverk...

- Aš tebemyyyliu tave...

- Ššššš... nebeverk, viskas susitvarkys. Pamirši mane ir atsistosi ant kojų...

- Man tik reikia tavo vaiko. Tik tada galėsiu pamiršti... supranti?

- Tu manai, kad tai bėdos sprendimas?

- Kitokio nematau. Andriau, aš nebenoriu gyventi... ne-be-no-riu...

- Šššš... Bet vaikas tau vienai bus našta...

- Nebus! Tėvai padės.

- Jis tau primins mane ir tu dar labiau kankinsies.

- Aš ir noriu, kad jis primintų tave. Noriu, kad prieš išeidamas galutinai, paliktum dalį savęs.

- O tu pagalvoji apie mane? Ką aš galvosiu, kai tuo tarpu kažkur pasauly yra mano vaikas? Ar pagalvojai? Lengva pasakyti, padaryk mane ir palik...

- Andriau, prašau...

- Oi Monika, tik nesiklaupk. Ne, ei, a girdi? Stokis. Atsistok...

- Maldauju. Prašau, prašau, prašau...

- Monika, paleisk kojas ir atsistok, nes atrodai, kaip kaprizinga mergiotė.

- Aš padarysiu bet ką, prašau.

- Tau tikrai su galva negerai. Kokių serialų prisižiūrėjai?

- Andriau!

- Ką?! Atsipeikėk...

- Išdulkink mane! Tuoj pat?!

- Ką tu darai? Ei? Kam tu nusirengi?

- Noriu, kad mane išdulkintum! Čia ir dabar!

- Tau stogas pavažiavo? Apsirenk...

- Žiūrėk, čia ta itališka liemenėlė, kuri tave vesdavo iš proto...

- Monika, liaukis...

- Žiūrėk, žiūrėk kokie papai. Tu juos palikai! Palikai tokius papus!

- Baik, nu nekišk jų, su cigarete nudeginsiu...

- Žiūrėk, kokios kojos! Žiūrėk, kokia pyzda! Žiūrėk!

- Monika, apsirenk, nebūk durna.

- Žiūrėk, kokią šukuoseną padariau iš savo urvelio... Juk nori manęs? Andriau?

- ...

- Žinau, kad tau patinka. Juk nori manęs?

- Elgiesi kaip kekšė.

- Aš tokia ir esu! Taip, esu tavo kekšė. Išpisk mane, prašau... Aš būsiu tavo kekšė, labai gera kekšė. Žiūrėk, kokia subinė, žiūrėk, kokia putli, juk tokios tau patinka.

- Apsirenk, negaliu žiūrėt, kaip žeminies... Ei, atšok, nuo manęs! Nelįsk.

- Andriau... Paimk mane.

- Na, kur dabar lipi? Juk numesi peleninę.

- Noriu, kad tučtuojau mane padarytum ant šito stalo. Pameni šį stalą? Pameni, kaip tratindavai mane rytais po rytinės kavos? Tratindavai, kad net stalas klibėdavo, o aš rėkdavau kaip pamišėlė. Kažin, ką kaimynai galvodavo?

- Nulipk nuo stalo...

- O prisimeni tąkart šio namo lifte? Pameni? Tikriausiai tai buvo trumpiausias mūsų pasidulkinimas... kol atvažiavom iki aštunto aukšto. Iš kelnių ištraukei jau stovintį ir sugrūdai keletą kartų...

- Monika, to daugiau nebebus!

- Bet aš noriu...

- O aš nenoriu. Nulipk nuo stalo, apsirenk ir baik įsidirbinėti.

- Andriau, kas tau pasidarė? Aš tavęs nebejaudinu?

- Jaudini... bet... ai, Monika, nulipk ir suskėsk kojas, nes atrodai kaip iš porno filmo.

- Aš ir noriu šito! Atrodyti vulgari kekšė!

- Tau protas pasimaišė. Nulipk sakau.

- Tfuuu, bybčiulpys!

- Taip jau geriau. Galvojai, kad mane taip sujaudinsi ir aš tau iškrušiu vaiką? Pasvajok.

- Tu nesveikas...

- Tu pati nesveika. Nebežinai, ko griebtis.

- Noriu, kad išeitum. Noriu, kad paliktum mane viena...

- Na, jau ne. Nebeišeisiu, išbūsiu iki galo, iškęsiu visas tavo nesąmones ir būsim atsiskaitę visam gyvenimui.

- Andriau, aš tik noriu tavo vaiko.

- Tu maniakė, štai kas tu. Supista maniakė...

- Nieko tu nesupranti.

- Nebūk juokinga...

- Taigi sakei, kad aš visada juokinga.

- Tokia ir esi. Nu va... apsirengei. Taip jau geriau. Turi ko išgerti?

- Bus geriau, jei išeisi...

- Aš klau-siu, ar turi ko išgerti?!

- Viskio? Martini? Čilietiško balto sauso vyno?

- Duok visko. Su ledukais.

(tęsinys kitoje dalyje)

Jūsų Maištinga Siela