Apsakymas: "Virsmas" (3 dalis)

- Duok viskio. Su ledukais.

- Ledukų nebėra.

- Duok be ledukų.

- Tai kaip švęsi Kalėdas, Monika?

- Nešvęsiu.

- O ko taip? Pameni, kaip pernai prisilupom kaip kiaulės klube?

- Aha... Kai grįžom namo, dešimt kartų paslydai, o mums reikėjo tave kelti.

- Geros buvo Kalėdos...

- Štai tavo viskis. Gerk į sveikatą!

- O kur ledukai?

- Taigi sakiau, kad neturiu. Ar tu nors kartą mane gali išgirsti, ką aš tau sakau?

- Ko čia dabar ožiuojies? Įsipilk ir sau... Va šitaip. Nu, į sveikatą.

- Į sveikatą... Fui, bjaurybė stiprus!

- Sakau, kad reikėjo ledukų. Įpilk dar... Tik pilną, ko čia dabar po lašą, niekas taip negeria. Ei, duok man, įpilsiu kaip reikia! Va, žiūrėk... O dabar tau. Na, į sveikatą!

- Pagausi „kablį“ ir visiškai nebeišeisi iš buto, kol paskutinio lašo neišlaižysi. Visada taip buvo...

- Tai ko čia mane pakvietei? Tipo arbatėlės? Štai vyrų gėrimas! Nu, būk sveika! Ei, ko negeri?

- Neskanu. Nenoriu, bet tu tik gerk, tik gerk...

- Jei manai, kad mane girtą suvystysi, labai blogai manai.

- Ai, galvok ką nori. Geriau papasakok, kaip ta tavo sterva, dėl kurios mane palikai?

- Puikiai! Grįžo pas savo vyrą.

- Tai ji ištekėjusi?

- Jo. Patapo nėščia ir grįžo pas savąjį.

- Ir dar nėščia?

- Nu jo... Aišku, ne nuo manęs. Kasnakt ją vyras tratindavo.

- Ir jo jam buvo negana? Reikėjo tavęs?

- Ką aš žinau, apie tai nekalbėjom.

- Ir tau ji buvo geresnė negu aš? Lovoje.

- Ką aš žinau. Visos turi kažko tokio gero... Vyrams reikia įvairovės.

- Ak, visos turi kažko? Tai yra ir kitų?

- Na, ko čia dabar klausinėji? Visos moterys iš prigimties kurvos, toks tas pasaulis. Ne aš jį sukūriau.

- Oi, koks filosofas besąs. Mes moterys kurvos, o kas jūs?

- Mes vyrai. Tokia mūsų prigimtis.

- Kažkoks siaubas...

- Ko tu čia raukaisi? Išgerk dar.

- Nekišk man šito mėšlo!... Nu, bet duok dar burnelę... Fui, toks pat šlykštus, kaip ir pirma. Ant nervų gal ir gerai, bet mėgautis negaliu. Fe...

- Ką tu supranti. Čia ir reikia mėgautis stiprumu! Viskis išdegina visas bakterijas. Mmmm... Saldu net pasidarė. Jauti, kaip nuslinko į vidurius?

- Nė velnio man neskanu, bet duok dar... Andriau, o tu apie šeimą kada nors pagalvoji? Nu, ta prasme, apie pastovų gyvenimą su žmona ir vaikais... gi žinai, apie ką aš.

- Pagalvoju... Bet galvoju, kad vis ne dabar. Galvoj man dar vėjai švilpauja.

- Bet tau jau 28! Laikas išvaryt tuos vėjus...

- Nu ką aš žinau... Toks jau esu. Nereik man tos šeimos. Kol kas. O tu ką? Nori į žmonas eiti? Tipo už manęs?

- Jeigu tu tik nori ir... Ei, ko tu juokiesi?!

- Nebūk juokinga, Mon. Su tavimi viskas baigta. Kaip ispanai sako basta!

- ...

- Nu, geriam. Būk sveika.

- Ir tu... būk... sveikas...

- Ar pameni Dainių? Nu tą, kur prie Kaišiadorių pirtelėj buvom kažkada?

- Pamenu. Ir?

- Jis tavęs norėjo. Prisilupo ir pats pasakė...

- Nu ir?

- Turiu jo numerį. Galėtum su juo susidėti ir...

- Galvijas. Kas tau? Piršliu patapai?

- Pagalvok, toks jautis ant tavęs, visą gyvenimą sekso nuo kito nebenorėsi. Ir mane pamirši.

- Užsičiaupk, Andriau, man kito nereikia. Na, būk sveikas!

- Bet tu pagalvok, gerai pagalvok...

- Nešnekėk nesąmonių. Nereikia man jokio Dainiaus, nereikia ir tavęs. Palik man tik savo spermos ir to pakaks!

- Tu ir vėl su tuo. Jokių vaikų! Basta!

- Pusprotis!

- Nu, būk sveika!... Mmmmm... Klausyk, turi dar cigarečių?

- Aha... Bet einam į balkoną parūkyt, namai ir taip pradviso.

- Nuo kada pas tave balkone rūkoma?

- Nuo tada, kai tavęs čia nebėra! Einam į balkoną? Pasiimk striukę, lauke šalta.

- Klausau, šeimininke.

- Neišsikalinėk, Andriau. Einam... Blet, čia durys šiek tiek užbrinko. Gal gali?

- Duok. Va, prašau. Brrrr... Nu ir šalta lauke. Kai pas tave važiavau, taip šalta nebuvo.

- Pripratai prie virtuvės šilumos.

- Visur balta. Tikra Kalėdinė žiema.

- Man visada akys skauda žiūrėti į tokį baltumą. Ypač kai giedra ir saulė.

- Aha, keista, į tamsą žiūrėti akių neskauda, o šviesa jas žeidžia. Bet kažkodėl visi nori tos šviesos. Žmonės – tamsos gyviai.

- Andriau, tu turėjai būti filosofu!

- Skaičiau vienoj knygoj, apie gėrį ir blogį. Žmogus iš prigimties turi du pradus. Trauk cigaretę, nes nušalsiu rankas.

- Blet, balandžiai prišiko ir šūdas suledijo. Nuostabu, dabar prinešim mėšlo...

- Velniop, ugnies paėmei? O gerai! Duok prisidegt. Dėkui.

- Balkone geriau rūkyt. Žiūrėk, kokie vaizdai...

- Trūksta tik kankano...

- Arba geros Kalėdinės dainos. Žiūrėk, už tų namų kaip gražiai prekybcentrį papuošė.

- Kaip ir pernai. Nieko naujo nebesugalvoja.

- Bet vis tiek gražu. O aš net eglės nenusipirkau...

- Tai juk rūsį turėtum turėti dirbtinę iš pernai.

- Andriau, man dirbtinės nepatinka. Kas, kad spyglių nepribyra, tačiau nėra tikros eglutės su kvapu, nėra ir tikrų Kalėdų. Šiais laikais viskas taip dirbtina... Pamenu, kaip tėvas per Kūčias parnešdavo tikrą eglutę ir puldavom su seserim jos puošti. Deklamuodavom prie jos eilėraščius...

- Ir sakai, kad tai tikra buvo?

- Jo. Dabar nebeliko jokios dvasios. Viskas iš plastiko ir naftos. Noriu Kalėdoms ko nors tikro, gyvo ir šilto.

- Ir tai yra vaikas?

- Taip, Andriau. Tu visiškai teisus.

- Beprotė.

- Aš pavargau nuo to plastiko ir vienatvės. Noriu tikrų Kalėdų! Noriu tikrų santykių!

- Visi kažko nori, bet ne visi gauna.

- O kas jeigu nušokčiau? Iš aštunto aukšto? Ar likčiau kaip blynas?

- Ką čia pezi?

- Visą tą laiką balkonas viliojo savo laisvės teikiamu pojūčiu. O kas jeigu išdrįsčiau?

- Durna merga. Ką darai? Net negalvok! Nulipk nuo tos šūdinos kėdės.

- Tiesiog nušokčiau ir...

- Blet, Monika... Nieko sau, dar juokiasi!

- Žinojau, kad mane nukelsi nuo kėdės.

- Tau jau viskis kalė į galvą. Einam į vidų.

- Palau – lauk! Aš dar kai ko nepadariau.

- Su bobom niekada negalima gerti. Apsvaigsta nuo pirmo gurkšnio. Einam į vidų, čia šalta kaip subinėj!

- Šššš! Aš dar kai ko nepadariau. Aš nenustūmiau tavęs pro balkoną.

- Monika, tu kliedi?

- Aš buvau sau pasakiusi, jeigu tu nesutiksi, aš tave nužudysiu. Neleisiu jokiai stervai tavęs išsivesti! Tu buvai mano. Mano, Andriau!

- ... einam į vidų.

- Gerai. Bet aš dar grįšiu šiandien. Būtinai grįšiu ir nušoksiu!

- Tik einam, plaštake, neleisk šalčio į butą... Va, duok, pakabinsiu ir tavo paltą.

- Man namai tebesmirda cigaretėm.

- Tau po nosim dvokia, tik taip atrodo.

- Noriu dar viskio! Noriu prisigerti iki mirties ir nušokti!

- Žiūrėk, jau pripyliau. Gerk tik. Būk sveika.

- Ir tu. Būk. Sveikas.

(tęsinys kitoje dalyje)

Jūsų Maištinga Siela