Apmąstant dieną

Sveiki,

Šiandien turėjau poetišką dieną, nes kur tik pasisukdavau, rodos, poezija virpa už kiekvieno daikto. Visų Šventųjų dieną lėkiau į Antakalnio kapines, pakelėje nusipirkau kažkelioliktą pirštinių porą. Aišku, ėmiau pačias pigiausias, neverta į pirštines investuoti, jas vis tiek pamesiu, tokia jau ta karma, kad ir kaip stengčiausi, pirštinės mane palieka, o ne aš jas. Užlėkiau į Švento Petro ir Povilo bažnyčią, tą pačia, po kurio slenksčiu pasilaidojęs bazilikos kūrėjas. Stebeilijausi į cementą ir bandžiau užčiuopti mirusio žmogaus kapą, bet vangiai tai pavyko. Dėkoju žmogui tam, kuris paliko praviras bazilikos duris, sėdėjau ir meditavau, o pro duris leidosi saulė, gintaro šviesa kaip trynys tryško ant altoriaus ir raudonmedžio suolų. Nu, gražu, ką čia ir bepridursi.

Pakeliui į kapines sutikau moterėlę, kuri visa dėl ligos drebėjo, jos rankose drebėjo „Maximos“ maišelis. Vienišas ir šaltas. Tolėliau ant suolelio jauna porelė dalinosi karštu kebabu ir šis lapkritis, ir šis pilkas metas bei cementas tapo neregėtai gražus ir romantiškas. Na tikrai, mes atrofuojamės ir bandome niūrumą prisijaukinti, įžvelgti jame grožį ir kai kada tai nuoširdžiai pavyksta!

Antakalnio kapinės pasitiko visu gražume. Lietuvos televizijos autobusas laužė medžių šakas, nes kažkas sumanė rengti transliaciją. Kažkaip surado vietą, tarp paminklų, nors tikslas geras ir gražus – neprikiši! Taigi teko aplenkti LRT autobusus ir lipti į kalną. Žinot, pasijutau kaip gotas, švaisčiausiai sutemose tarp paminklų ir prietemoje, jau žvakėms ryškėjant skaičiau mirusiųjų pavardes. Na, kas gali būti gražiau už tokią dieną? Ir žinoma kapinės nebūtų kapinės, jei jose nesutiktum savo pažįstamų, kurių nematai ištisus metus arba neturi progos susitikti, taigi kapinės suveda su jais ir gyvieji kalbasi apie gyvenimą šalia mirusiųjų. Na, apie ką galima daugiau kapinėse kalbėtis, jeigu ne apie gyvenimą? Mirusieji pavydi gyviesiems, o gyvieji pavydi net patys sau, tik patys dar to nežino.

Dėkui „renginio organizatoriams“, kurie prie kapinių jau antrus metus iš eilės pastato tualeto būdeles. Gyviesiems. Ne mirusiems. Poetiška, tačiau mirusieji negali nustelbti minčių ir apie kasdieniškas gyvųjų reikaliukus. Na, nereikia sakyti, kad žvakių gražumas naktį yra neapsakomas. Gražu ir romantišką. Grįžtant namo buvo jau šaltą, šventinę dieną troleibusai kažkur amžinai vėluoja, stotelėje gūžiasi žmonės, iš burnų veržiasi buliaus garai ir pirmosios žvaigždės – pusę septynių! Vieną ir aš pamačiau, mirtinai šaltą ir įstrigusią tarp troleibusų laidų. Per Antakalnio kapines jau kilo vakarinei lėktuvų reisai ir gyvenimas tęsiasi. Bet gerai, kad metuose yra diena, kada nors 5 minutes galima skirti išėjusiems. Bet ir tą pačią bando užgožti iš Vakarų atėjęs Helovynas (Hel – vynas? – Pragaro vynas?).

Dar šįryt išgirdau kažką beldžiant į duris. Nuskubėjau, o už durų vaikiukas persirengęs baisia kaukia, sako kaip per filmus: „pokštas arba saldainis“. Sakau: „pabučiuok tu duris“. Na, ne iš piktos valios, tiesiog ši diena kažkada buvo šventa, mirusiųjų diena, kada turėtume kažkaip prasmingai susikaupti. Taigi. Lieku senamadis, ištikimas tradicijai. Kaput.

Jūsų Maištinga Siela