Sveiki visi,
Kaip Jūs visi begyvenat? Noriu paraginti, jog vis galite man parašyti į email‘ą, duotą šio blogo įrankių juostoje – cirkininkas@gmail.com Šis adresas kuo puikiausiai veikia, ne taip, kaip kažkas čia komentaruose seniau bandė įrodinėti, jog jis netikras. Tikras. Ir dar kaip tikras.
Šalta? Tikrai šalta. Vilniaus kaminai jau rūksta giedrais dangumis kaip pašėlę, plaučių vėžiu susirgs, tačiau jam tai nerūpi, nes šildo mano radiatorius ir man nuo jo gerai, kadangi laikau sušalusias kojas prie ketaus metalo. Sezoninė žiema jau įvyko, o rytoj jau ir gruodis, kalendorinė žiema. Kai kam tai vien tik Kalėdų mėnuo, kai kam atokvėpis, ištrūkimas nuo darbų, aplankant visus artimuosius. Puikus metas. Tik, kad šaltis galėtų šiek tiek atslūgti ir gyvenimas taptų kur kas gražesnis.
Žinot, pamaniau, jog reikėtų kaip afrikiečiui dabar išeiti į lauką su praustuve ant galvos, kurioje lengvai teliūskuotų muilinas vanduo, o jame atsispindėtų putotas dangus, Vilniaus stogai, anglimi piešti medžiai. Žengt kaip juodaodžiui basomis per traškantį sniegą tarsi per plantacijos dulkėtos medvilnės gumulus ir dainuoti tik jam suprantančias dainas. Žiema įšoktų į muiliną praustuvės vandenį ir jį sušaldytų, pirštai netektų kraujo, nes kapiliarai užkalkėtų nuo -15 Celsijaus, bet nei afrikiečiui, nei žiemai tai nerūpėtų, nes vanduo stingtų kaip mirtis. Vaikai mėgsta ledą, čiuožinėja ant jo tarsi ant lygaus stiklo ir nebijo mirties, net apie ją negalvoja. Tegul teliūskuojantis vanduo su Vilniaus stogais ant galvos nepavargsta virsdamas į pražilusią stiklo fotografiją, nes pamėlynavusios lūpos, kurios drebės tarsi drugiai paskutiniu gyvenimu priglus ir pabučiuos ledą, pabučiuos mirtį...
Ir mirtis atsitrauks. Nuo pamėlusių lūpų atitirps užšaldytos muilinos miesto fotografijos, kaip akivaras, kaip eketė atsivers praustuvėje, kurioje maudėsi naujosios kartos emigrantai iš Afrikos. Ir lietuviškas vanduo kvepės levandomis, kvepės muilu, kurį norėsis mylėti tarsi vasarą, kuri pasilaidojo rudens kapinių žemėmis. Tegu. Tegu vanduo teliūskuodamas nesušąla, nesušąla juodaodžio nuogos kojos trypdamos dulkėtą sniegą, o traškėjimas kaip sausainio atsikandimas tegu trykšta ir atsimuša į kiekvieną, kuris bijo žiemos ir jos nepateisina, nemoka interpretuoti savo naudai. Išsigandę žingsnių aidų, jie puls ir sniego gniūžtėmis tarsi šešiolikmečiai užmėtys emigrantą nesveika neapykantos kruša. Ir kruša išlies Vilniaus stogus, muilinus medžius ir pasaulis išsilies į pasaulį, kurio niekas taip ir nesurinks daugiau niekada.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą