Apsakymas: "Virsmas" (1 dalis)

Sveiki visi,

Vakar netyčia pasirašė šis tekstas. Ir pagalvojau, kad galbūt iš to kas nors gali vėliau ir išeiti, todėl nusprendžiau po gabalėlį publikuoti „Maištingos sielos“ bloge. Tekstas lengvai skaitomas – internetinis reikalavimas. Jame nėra pasakotojo, viskas vyksta dialogo principu. Pirmoje dalyje susitinka Monika ir Andrius, kurie pradeda aiškintis savo santykius. Kol kas viskas atrodo kasdieniška, elementaru, bet nei Monika, nei Andrius nežino, kad jų jau tyko Virsmas.

- Ko čia mane pasikvietei?

- Norėjau tave pamatyti. Sėskim prie stalo, pasikalbėkim.

- Monika, atrodai juokingai.

- Žinau, aš visada juokinga, kai stengiuosi būti rimta.

- O man tu visada atrodei juokinga.

- Nes vyrams visos moterys atrodo juokingos, nes manote, kad mes – naivios.

- Ko tu iš manęs nori?

- O ko gali norėti moteris iš vyro?

- ???

- Kaip laikosi tavo mama?

- Gerai. Jau atsigauna po operacijos.

- Vaikščios?

- Neaišku.

- O gaila, buvo tokia gera moteris... Ji vienintelė norėjo vaiko.

- Tai dėl vaiko čia mane pasikvietei?

- Aš noriu naujo vaiko.

- Tai tipo, man dabar tau jį „užtaisyti“? Nebūk durna, Mon!

- Aš noriu vaiko!

- Netrankyk stalo. Kam tau tas vaikas? Ir dar nuo manęs? Ar neužteko aborto?

- Tu nenorėjai vaiko! Gyvenom gražiai, kodėl išlėkei paskui tą stervą?

- Nepradėk...

- Jei ne tu, nebūčiau jo atsikračiusi.

- Tai aš dabar kaltas lieku?! Nereik man tos tavo arbatos, einu...

- Palauk. Na, pakalbam dar truputį, prašau. Kodėl tu niekada nenori kalbėti apie tai? Kodėl mane palikai?

- Nes motin susirgo, pati žinai.

- Todėl ir nebegrįžai? Ar tau ta labiau tiko?

- Nei tiko, nei ką...

- Tai kodėl?

- Juk sakiau, mama sirgo, reikėjo ją prižiūrėti. Ir dabar reikia...

- Tai grįši dar čia?

- Nežinau...

- Ir vėl krapštai panages. Visada taip darai, kai nenori kalbėti.

- Ko tu nori iš manęs? Likai viena, susirask kokį pridurką, atsitempk jį čia gyventi, pasidaryk vaiką ir gyvenk sau į sveikatą.

- Andriau, tu manęs nebemyli.

- Nebemyliu.

- ...

-...

- Man reikia nuo tavęs vaiko.

- Kad po to man nuo galvos liptum? Ačiū, nereikia. Pridek ir man cigaretę. Kokius berūkai?

- Tuos pačius. „L&M“, tamsiai mėlynus.

- Blet, jie niekad man nepatiko, bet duok vieną... Aha, dėkui.

- O man niekada nepatiko tavo cigaretės. Ko tu juokiesi?

- Todėl ir sumetėm skudurus, kad cigaretes galėjom savas rūkyt.

- Būčiau metusi, dėl vaikelio...

- ...

- O kaip tau su darbu? Tebepjauni grybą?

- Nebeturiu jokio darbo. Praspyrė. Toks ir būčiau buvęs tėvas. Gerai, kad to vaiko ir neliko.

- Aš būčiau jį auginusi sau.

- Tai ko bėgai pas daktarus? Reikėjo augintis.

- Būtų tikriausiai buvęs tavo kopija. Dar vienas Andrius šeimoje... Ko tu juokies?

- Dar vienas nevykėlis kaip aš.

- Tikrai taip blogai?

- Na, jo... Nė cento kišenėj. Bizniukus kartais nešvarius prakalinėju, žinai, retkarčiais būna.

- Vis tą patį verslą sukat?

- Jo. Surenkam kales, prigąsdinam, kad šūdą iš jų padarysim, o tos ir bijo. Vežam pas vokiečius.

- O varge...

- Toks tas gyvenimas, Mon. Pasikart, o ne gyvent. O jei jau gimei, tai ir kentėk į sveikatą. Pjauk kitus arba pats būsi papjautas.

- Bet ir mane išvežt norėjot.

- ...

- Ar ne taip?

- Buvai seksova boba, būtume brangiai prasisukę. Bet turėjai bašliaus ir pati patikai. Kažkaip galai buvo tavęs, neįsukau tavęs į šią nesąmonę...

- Visada tai žinojau.

- Ką žinojai?

- Kad iš gailesčio su manim tampaisi. Ir dėl pinigų.

- Nebūk durna. Juk žinai, kad patikai.

- Patikau, bet nemylėjai. Velniop tave ir tuos vyrus. Nieko iš jūsų... Paduok peleninę.

- Kad pačios ir kaltos. Džiaukis, kad tąkart tave ištraukiau, būtum kokiem turkam savo „putką“ pastačius. O dabar turėjai mane, pinigų. Buvai patenkinta.

- Tu nesveikas. Kas tau pasidarė? Kur gėlės? Kur tavo saldus liežuvis? Viskas prapuolė.

- Ai, ai, ai... mažiau serialų veizėk. Vyrai kitokie!

- Būna ir normalių.

- Pederastų.

- Ai, Andriau, nenusišnekėk. Tai duosi ko prašiau?

- Spermos? Pasvajok. Tau galvoj negerai.

- ...

- Nu tik nepradėk žliumbti. Ei... Žinai, ką mes darom su mergomis, kai jas auklėjam? Kai tik pradeda žliumbti, į snukį, kad sau žinotųsi.

- Andriau! Aš tau ne-ne šliundra!

- Tai ko baubi čia atsisėdus? Pažiūrėk kaip atrodai? Kaip kūtvėla! Pasidažytum, susišukuotum, išeitum į miestą. Nustotum čia žliumbti per dienas ir naktis.

- Iš kur tu žinai, kad aš verkiu?

- Monika, aš viską žinau.

- Žinai ir tai, kad...

- Žinau ir tai.

(tęsinys kitoje dalyje)

Jūsų Maištinga Siela